2K-63-507/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–63–507/2015 Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00048-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės kasacinį skundą dėl

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendis ir O. F. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu O. F. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį, iš viso 60 (šešiasdešimt) valandų viešųjų darbų, pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl svarstyklių) – vieneriems metams laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per aštuonis mėnesius atlyginti turtinę žalą, pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl metalo laužo) – vieneriems metams laisvės apribojimo, įpareigojant per aštuonis mėnesius atlyginti turtinę žalą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, BK 65 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčiu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, švelnesnę keičiant griežtesne, bei apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta vieneri metai trys mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per aštuonis mėnesius atlyginti turtinę žalą. Iš O. F. UAB „A“ naudai priteista 6450 Lt (1868 Eur).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. F. buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 19 d., būdamas UAB „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą šiai įmonei priklausantį turtą – kompiuterį „Lenovo 3000 N100 Vista HB“, kurio likutinė vertė 425 Lt (123 Eur), parduodamas jį T. F. ir taip UAB „A“ padarydamas 425 Lt (123 Eur) dydžio turtinę žalą.

Taip pat O. F. buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, būdamas UAB „A“ direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą šiai įmonei priklausantį turtą – svarstykles, kurių vertė 3000 Lt (869 Eur), jas parduodamas į metalo laužą ir taip UAB „A“ padarydamas 3000 Lt (869 Eur) dydžio turtinę žalą.

O. F., būdamas UAB „A“ komercijos direktoriumi, 2011 m. sausio mėnesį, tiksliau nenustatytu metu, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, šiai įmonei priklausantį turtą – ne mažiau kaip penkias tonas juodojo metalo laužo, kurio vienos tonos vertė 600 Lt (174 Eur), bendra vertė 3000 Lt (869 Eur), kurį sudarė puspriekabės šoniniai statramsčiai, grūdų bokštų liekanos, granuliavimo komplekto maišytuvas, dozatorius, elektros spintos, metalinės sijos ir kitas metalo laužas, bei apie 150 kilogramų aliuminio kabelio, kurio vieno kilogramo vertė 3 Lt, bendra vertė – 450 Lt (130 Eur), visą metalą parduodamas į metalo laužą ir taip UAB „A“ padarydamas bendrą 3450 Lt (999 Eur) dydžio turtinę žalą.

Taip pat O. F. buvo nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A“ direktoriumi, 2009 m. kovo 19 d. parduodamas įmonei priklausantį kompiuterį, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1, 4 dalis, 16 straipsnio 3 dalį, nes kompiuterio pardavimo ūkinė operacija ir už jį gauti 600 Lt (174 Eur) neįvertinti tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje, nesurašyti jokie pinigų priėmimą patvirtinantys dokumentai, neaišku, kur ši suma buvo panaudota (bendrovės ar kitoms reikmėms), kompiuterio pardavimas vyko tarp susijusių asmenų ir pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti, ar šio sandorio kaina atitinka tikrąją rinkos kainą, tyrimui nepateikti nepriklausomų turto vertintojų vertinimai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1 K-123 patvirtintų taisyklių dėl asocijuotų (susijusių) asmenų sandorių kainodaros nuostatą, kad mokesčių mokėtojas turi pagrįsti, ar nustatyta sandorių tarp susijusių asmenų kaina atitinka rinkos kainą, o mokesčių administratorius, skaičiuojant mokesčius, turi teisę koreguoti sandorių tarp susijusių asmenų kainodaros taikymo principus.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. birželio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, į metalo laužą parduodamas UAB „A“ priklausančias svarstykles, kurių vertė 3000 Lt (869 Eur), O. F. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo redakcija Nr. 370) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3, 8, 63 dalis: pateiktame pirkimo dokumente ir įvedimo į eksploataciją dokumente nurodyta neįvykusi 3000 Lt (869 Eur) sumokėjimo operacija, apskaitoje įvertinta neteisinga turto įsigijimo operacija, pagal tvarkomą apskaitą negalima nustatyti, ar dokumente nurodyti 3000 Lt (869 Eur) buvo panaudoti bendrovės veiklai ar kitiems tikslams; tvarkomoje apskaitoje neįvertinta 600 Lt (174 Eur) suma, gauta pardavus svarstykles į metalo laužą, nesurašyti jokie pinigų priėmimą patvirtinantys dokumentai, neaišku, ar šie pinigai buvo panaudoti bendrovės veiklai ar kitiems tikslams, apskaitoje iki tiriamojo laikotarpio pabaigos apskaitytos svarstyklės, kurios 2009 m. priduotos į metalo laužą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisindamas O. F. , apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų – jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, o kai kurie – netgi nesusiję su kaltinimo esme, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus faktinius duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas dėl O. F. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė L. Eviltienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, neįvertino jų viseto, nenurodė išvadų ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl O. F. kaltės. Taip teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė priimti teisingą, teisiniais argumentais pagrįstą sprendimą, todėl nuosprendis iš esmės neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinkti įrodymai (2012 m. vasario 2 d. specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad kompiuterio pardavimas UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje įvertintas nebuvo, specialistės I. Š. parodymai, kuriais jis patvirtino išvadą, UAB „A“ direktoriaus D. S. 2011 m. kovo 2 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad O. F., išeidamas iš darbo, be kitų daiktų, pasisavino bendrovei priklausantį kompiuterį, jo parodymai, kad O. F. turėjo įmonės kompiuterį, jo negrąžino, kad tai, jog kompiuteris parduotas, jam nebuvo žinoma, pirkimo–pardavimo sutartį jis pamatė tik kai vyko procesas, ją pateikė pats O.

F., mano, kad jis ją sudarė atbuline data, liudytojos I. P. parodymai, kad įmonės apskaitoje buvo kompiuteris „Lenovo“, juo naudojosi O. F., kompiuteris nebuvo parduotas, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad O. F. 2011 m. kovo 9 d. pateikė kompiuterį „Lenovo“, tos pačios dienos O. F. prokurorui pateiktas prašymas grąžinti kompiuterį, kuriame nurodyta, kad jis nėra UAB „A“ nuosavybė ir naudojamas kitos įmonės reikmėms, kompiuterio priklausomybę patvirtina pirkimo–pardavimo sutartis, 2012 m. balandžio 4 d.

O. F. skundas dėl tyrėjo veiksmų, kuriame nurodyta, kad tyrėjo paimtas kompiuteris priklauso jo sutuoktinei T. F., jame be asmeninio pobūdžio informacijos yra jo sukurto ir žmonos administruojamo portalo (duomenys neskelbtini) šablonas, kita informacija, O. F. paaiškinimas, kad kompiuteris „Lenovo“ seniai nėra UAB „A“ nuosavybė, jis 2009 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas T. F., daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad 2011 m. birželio 6 d. O. F. tyrėjui pateikė kompiuterio pirkimo–pardavimo sutartį) paneigia O.

F. versijas, kad tarp jo ir T. F. buvo sudaryta ne pirkimo–pardavimo, o preliminarioji sutartis, kad kompiuteris buvo ir liko įmonės nuosavybė, kad pinigai už kompiuterį sumokėti nebuvo, todėl pirkimo–pardavimo sutartis negaliojanti. Vertinant šiuos duomenis kaip visumą, pasak kasatorės, akivaizdu, kad O. F., turėdamas savo žinioje jam patikėtą svetimą turtą, UAB „A“ priklausantį kompiuterį, įmonės direktoriui D. S. pareikalavus, jo negrąžino, naudojosi juo kaip savo, t. y. jį pasisavino, savo noru neketino grąžinti savininkui, siekė išlaikyti savo žinioje, teisę į jį grįsdamas pirkimo–pardavimo sutartimi, ir pateikė tik ikiteisminio tyrimo metu pareikalavus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų jį susigrąžinti.

Kompiuteris buvo O. F. žinioje, jo pateiktoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad už jį T. F. atsiskaitė sumokėdama 600 Lt (174 Eur), tačiau, kaip nustatyta, ši suma neįvertinta tvarkomoje apskaitoje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl atmeta civilinio ieškovo atstovo D. S. parodymus, kad O. F. naudojosi įmonės kompiuteriu, o kai jį atleido, kompiuterį pasiėmė ir negrąžino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šio liudytojo parodymai buvo nuoseklūs, aplinkybių, kurios leistų abejoti jų patikimumu bei teisingumu ir kurias patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nenustatyta.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas, įrodymų visetu nepagrįstas išvadas, kad O. F. veika – svarstyklių ir metalo laužo iššvaistymas – nesudaro turto iššvaistymo sudėties. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad faktiškai O. F. iššvaistė 3000 Lt (869 Eur) (kasos pajamų orderis išrašytas 6000 Lt (1738 Eur), o realiai svarstyklės įsigytos už 3000 Lt (869 Eur)), tačiau jis kaltinamas kita veika – svarstyklių pridavimu į metalo laužą. Byloje esanti 2008 m. birželio 10 d. pirkimo sutartis Nr. 1 patvirtina, kad svarstykles UAB „A“ už 6000 Lt (1738 Eur), kurie sumokėti grynaisiais, nupirko iš A. S.. 2008 m. birželio 30 d. O. F. sudarytoje avanso apyskaitoje Nr. 5 bei registruose nurodytas svarstyklių įsigijimas už 6000 Lt (1738 Eur). Apklaustas kaip liudytojas A. S. parodė, kad O. F. svarstykles iš jo nupirko už 3000 Lt (869 Eur), sumokėjo grynaisiais, jokių dokumentų jis nepasirašė. Nors tyrimo metu buvo nustatyta, kad O. F. iš bendrovės paėmė 6000 Lt (1738 Eur), o už svarstykles A. S. sumokėjo 3000 Lt (869 Eur) ir, pateikdamas bendrovei suklastotą pirkimo pardavimo sutartį, šį dokumentą panaudojo, šios veikos jam nebuvo inkriminuotos, nes 2013 m. birželio mėnesį dėl jų suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Minėtų svarstyklių įsigijimas buvo įvertintas bendrovės registruose, o paaiškėjus, kad jų bendrovėje nėra, UAB „A“ direktorius D. S. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. O. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad svarstykles už 600 Lt (174 Eur) pardavė kaip metalą, nes jos buvo su defektais. 2009 m. birželio mėnesį buvo surašytas defektavimo aktas, kurio pagrindu svarstyklės buvo priduotos į metalo laužą, pinigai buvo panaudoti įmonės veiklai – kurui, benzinui, dujoms ir kt. Taigi, pasak kasatorės, nustačius, kad tikroji kaina, už kurią buvo nupirktos svarstyklės, yra 3000 Lt (869 Eur), o svarstykles O. F. pardavė kaip metalo laužą, jam buvo inkriminuotas jo žinioje buvusio svetimo, UAB „A“ priklausančio, turto – svarstyklių – iššvaistymas, jas parduodant kaip metalo laužą, ir taip padarant įmonei 3000 Lt (869 Eur) dydžio turtinę žalą.

Prokurorė taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog kaltinime nurodytas metalo laužas priklausė UAB „A“, o jo sudėtis, kiekis ir vertė nėra nustatyti objektyviais duomenimis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nustatant inkriminuojamo dalyko kiekį, vertę, buvo atsižvelgta į visumą duomenų ir O. F. inkriminuotas mažiausio nustatyto kiekio, t. y. ne mažiau kaip penkių tonų, metalo laužo iššvaistymas, kurio vertė apskaičiuota pagal tuo metu galiojusias supirkimo kainas. Tai, kad O. F. realiai pardavė metalo laužą, patvirtino jis pats, nurodęs, kad į Lazdijų, Leipalingio supirktuves metalo laužas buvo vežamas du ar tris kartus, taip pat liudytojas V. P., pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodęs, kad dirbo UAB „T“ metalo laužo supirktuvėje, esančioje Leipalingio miestelyje, vairuotoju, 2010–2011 metų žiemą iš (duomenys neskelbtini) miestelio kažkokios įmonės teritorijos du kartus važiavo paimti metalo laužo, kuris svėrė apie tris tonas, vieną kartą į supirktuvę važiavo ir O. F., o kitą kartą neprisimena. Tai, kad metalo laužas buvo vežamas, patvirtino ir UAB „A“ darbuotojai, patys krovę metalo laužą ar matę kaip jis kraunamas.

O. F. buvo nuteistas ir už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą – ne mažiau kaip penkias tonas juodojo metalo laužo, kurį sudarė puspriekabės šoniniai statramsčiai, grūdų bokštų liekanos, granuliavimo komplekto maišytuvas, dozatorius, elektros spintos, metalinės sijos ir kitas metalo laužas, bei apie 150 kilogramų aliuminio kabelio, visą metalą parduodamas į metalo laužą. Teismo posėdžio metu O. F. pripažino, kad darbuotojams V. Č., G. Š., V. V., D. L., D. K. davė nurodymus rinkti „nereikalingą“ metalą, pvz., grūdų bokštą supjaustyti į lakštus. Šias aplinkybes patvirtina ir D. S. parodymai, kad kaip metalo laužas buvo išvežti puspriekabės statramsčiai, sandėlio technika (grūdų bokštai), granuliavimo komplektas, kuriuos šis liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo metu.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme O. F. tvirtino, kad, pardavęs svarstykles ir įvairų metalo laužą, pinigus perdavė įmonės kasininkei R. I., iš jų buvo išmokėti atlyginimai įmonės darbuotojams, taip pat pinigai buvo naudojami įmonės veiklai: dažams, kurui, elektrodams, buvo sumokėta UAB „Bitė Lietuva“, elektros tinklams. Kasatorė pažymi, kad teismų praktikoje laikoma, jog sąžiningas ir protingas įmonės vadovo pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Taigi, tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas bendrovės lėšas panaudoja neaiškiems tikslams, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie veiksmai vertinami kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas arba pasisavinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2000, 2K-440/2005, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008). Kaltininko tvirtinimas, kad bendrovės piniginės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą išvaisčius ar pasisavinus bendrovės pinigines lėšas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-332/2014). Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų galimų priemonių O. F. versijai, jog gautas lėšas jis panaudojo įmonės reikmėms, patikrinti, tačiau ji buvo paneigta apklausus bendrovės darbuotojus, papildomai išreikalavus ir ištyrus dokumentus, susijusius su darbuotojams išmokėtais atlyginimais. O. F. teiginiai apie lėšų panaudojimą kurui, benzinui, dujoms ir kt. yra deklaratyvaus pobūdžio, jis jų neparėmė jokiais konkrečiais duomenimis, kuriuos būtų įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnis) kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasatorės teigimu, šioje byloje apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatyti specialisto išvada. Be to, iš proceso metu O. F. duotų parodymų matyti, jog jis iš dalies pripažįsta kaltę dėl to, kad tinkamai netvarkė buhalterinės apskaitos, neįformino reikalingų dokumentų. Byloje įrodyta, jog O. F. pasisavino kompiuterį bei iššvaistė svarstykles, taigi, pasak kasatorės, yra pagrindo išvadai, kad buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 329, 331 straipsnių pažeidimus.

BPK 329 straipsnio 1–3 punktuose numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti kitos rūšies (vietoj apkaltinamojo išteisinamąjį, vietoj išteisinamojo apkaltinamąjį, vietoj nuosprendžio bylą nutraukti – apkaltinamąjį arba išteisinamąjį) nuosprendį. Tokius sprendimus apeliacinės instancijos teismas gali priimti ir tais atvejais, kai jokios naujos reikšmingos bylos išsprendimui aplinkybės apeliacinio proceso metu nenustatomas, tačiau konstatuojama, kad įrodymai pirmosios instancijos nuosprendyje yra įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, kad pirmosios instancijos teismo darytos išvados nėra tinkamai pagrįstos. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas privalo pats surašyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamus reikalavimus atitinkantį nuosprendį, šiame nuosprendyje nurodydamas teisinius argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas turi būti laikomas ydingu.

Kasacine tvarka apskųstas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis šių reikalavimų neatitinka. Šiame nuosprendyje išsamiai aprašyti bylos įrodymai, tačiau analizuojant nusikalstamas veikas, kurių padarymu O. F. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, nėra pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys sprendimą daryti priešingas pirmosios instancijos nuosprendyje darytoms išvadoms. Apeliacinės instancijos minimi nusikalstamų veikų sudėties požymiai, duodamos nuorodos į kasacinę praktiką, tačiau konkrečių argumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių nebuvimo (nenustatymo) O. F. veiksmuose, nėra.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl kompiuterio „Lenovo“ pasisavinimo buvo pagrįsta bylos dokumentais, asmenų parodymais. Kompiuterio UAB „A“ O. F. savanoriškai neperdavė, jį policijos pareigūnai išreikalavo iš O. F. atlikdami ikiteisminį tyrimą. O. F. proceso metu reikalavo kompiuterį jam grąžinti, teigdamas, kad jis nėra UAB „A“ nuosavybė, o yra naudojamas kitos įmonės reikmėms, vėliau iškėlė versiją, kad nežinojo, jog jo žmona už kompiuterį neatsiskaitė. Byloje nustatyti faktai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad kompiuteris buvo pasisavintas, nes O. F. su svetimu daiktu elgėsi kaip su nuosavu.

Netinkamai motyvuotos ir apeliacinės instancijos išvados dėl O. F. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl esminių neatitikimų tarp kaltinamajame akte suformuluotų kaltinimų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. O. F. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad iššvaistė UAB „A“ priklausiusi turtą – svarstykles. Byloje nustatyta, kad UAB „A“ buvo įsigijusi svarstykles iš liudytojo A. S. . Naujas UAB „A“ direktorius D. S., nustatęs, jog įmonės balanse esančių svarstyklių bendrovėje realiai nėra, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. O. F. kaip įmonės direktorius turėjo šį turtą savo žinioje, bet jo neišsaugojo. Jokie svarstyklių perleidimo sandorį patvirtinantys dokumentai į UAB „A“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukti, piniginės lėšos į bendrovės sąskaitą ar kasą nebuvo įneštos. Tai, kad svarstyklių įsigijimo dokumentuose pirkimo kaina yra nurodyta 6000 Lt (1738 Eur), o O. F. inkriminuotas 3000 Lt (869 Eur) žalos padarymas, kaltinamojo teisių nepažeidžia. Veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnį turto iššvaistymo būdas esminės reikšmės neturi. Nagrinėjamoje byloje baudžiamosios atsakomybės taikymo ar netaikymo O. F. už svarstyklių iššvaistymą taip pat negali lemti svarstyklių perleidimo būdas – pardavimas į metalo laužą (kaip nurodo O. F.) ar neteisėtas perleidimas kitu būdu.

Tai, kad įmonėje buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma taip, kaip to reikalauja teisės aktai, negali būti svarbus argumentas (apeliacinės instancijos teismo nuoroda į specialisto išvadą, kad, esant prieštaringiems duomenims, negalima nustatyti metalo laužo pardavimo aplinkybių) paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadas, jog BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką O. F. padarė ir iššvaistydamas juodojo metalo laužą bei 150 kg aliuminio kabelio. Liudytojų parodymais nustatyta, kad metalo laužas iš UAB „A“ buvo vežamas, jo kiekis nustatytas pagal mažiausius liudytojų nurodytus svorius, su kuriais sutiko ir kaltinamasis. Kaip ir svarstyklių iššvaistymo atveju, jokios lėšos už parduotą metalo laužą į bendrovės sąskaitą ar kasą nebuvo įmokėtos. Kasaciniame skunde tinkamai pažymima, kad kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, jog kaltininko tvirtinimas, kad bendrovės piniginės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą išvaisčius ar pasisavinus bendrovės pinigines lėšas. Taigi ir O. F. teiginiai, kad gautos už metalo laužą lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nešalina.

Byloje nustatyti faktai, kad O. F. veiksmai neteisėtai disponuojant kompiuteriu, svarstyklėmis, metalo laužu nebuvo atspindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje, logiškai suponuoja ir išvadą, kad buvo padaryta ir BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, nes dėl O. F. pareigų, kylančių iš Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų reikalavimų, nevykdymo kilo BK 222 straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai. Kaip minėta, ir pats apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteisimo dėl iššvaistymo pagrįstumą, darė išvadą dėl negalimumo pagal buhalterinius duomenis nustatyti UAB „A“ ūkinių įvykių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai interpretuojamos BPK 255, 256 straipsnių, reglamentuojančios kaltinimo keitimo teisme tvarką, nuostatos. Šiuose straipsniuose, kol nėra padarytos jų pataisos, pašalinančios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu nustatytus BPK nuostatų prieštaravimus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nustatytos taisyklės turi būti taikomos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Šiame nutarime yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi vadovautis tomis pačiomis, kaip ir pirmosios instancijos teismas, veikų kvalifikavimo bei bylos faktinių aplinkybių keitimo taisyklėmis. Bylą nagrinėjantis teismas (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas) turi garantuoti, kad bylos faktinės aplinkybės būtų nustatytos ir veikos kvalifikuotos teisingai. Keičiant kaltinimą apeliacinio proceso metu, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaltinamajam turi būti užtikrinta galimybė gintis nuo keičiamų kaltinimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai

Rima Ažubalytė Audronė Kartanienė Gintaras Goda