A-525-1740-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1740/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01603-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas K. V. 2013 m. gegužės 15 d. padavė teismui skundą (b. l. 1–4) ir patikslintą skundą (b. l. 17), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (75)-18-1094 ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSD, išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalį – 26 422,89 Lt. Paaiškino, kad VSD 2002 m. liepos 31 d. paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 514,63 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio

mėn. pareiškėjo pensija buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo

laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas)

4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. kreipėsi į VSD, prašydamas išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau VSD 2013 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą neišmokėti pensijos nepriemokos. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Be to, pareiškėjas pateikė teismui 2013 m. gruodžio 12 d. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 48–49).

Atsakovas VSD, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 9-10, 26) atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad visi teisinių santykių subjektai privalo vykdyti įstatymus tol, kol jie nėra pakeisti arba panaikinti, arba nėra Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl VSD, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio

1 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas. Manė, kad ginčijamas VSD sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų normomis, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką. Pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensijos dalis neišmokėta ne dėl VSD veiksmų, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimais. II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą tenkino iš dalies. Atnaujino trejų metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

nepriemokos priteisimo paduoti. Panaikino Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2013 m. gegužės 8 d.

sprendimo Nr. (75)-18-1094 dalį, kuria atsisakyta tenkinti K.

V. reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Priteisė K. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 26 422,89 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Kitą skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. teisėtumo. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjui nuo 2002 m. liepos 31 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 1 514,63 Lt per mėnesį (b. l. 13). Pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius (b. l. 11). 2013 m. balandžio 30 d.

VSD gautas pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. prašymas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 5). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, VSD 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. (75)-18-1094 nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas, kadangi VSD, mokėdamas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas, t. y. atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 6).

Spręsdamas dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje pabrėžta, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir individualias bylos faktines aplinkybes.

Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjas, kuriam pirmoji sumažinta valstybinė pensija, t. y. 2010 m. sausio mėnesio, buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d. pervedant ją į banko sąskaitą, kreipdamasis į teismą 2013 m. gegužės 15 d. praleido 3 metų terminą.

Teismas pažymėjo, kad prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas nurodė, jog aplinkybę, kad jam už 2010 m. sausio mėnesį 2010 m. vasario 26 d. buvo išmokėta sumažinta pensija, realiai suprato 2010 m. kovo ar balandžio mėnesį. Nurodė, kad turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog bus nustatytas

neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmas. Be to, nebuvo aišku, per kiek laiko asmuo gali kreiptis į teismą dėl

pažeistų teisių gynimo, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminas nėra sureguliuotas. Atkreipė dėmesį, kad ginčui taikytino termino klausimas buvo išspręstas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, todėl iki

2013 m. kovo 12 d. pareiškėjas neturėjo galimybės veikti taip, kaip šiuo metu yra suformuota teismų praktikoje.

Mano, kad pagrįstai galėjo tikėtis, jog pažeistų teisių gynimo terminas bus skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t.

y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjo nuomone, teisinis neapibrėžtumas laikytinas svarbia priežastimi, trukdžiusia pareiškėjui per 3 metus nuo teisės pažeidimo kreiptis į teismą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio

1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-1/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-142/2014), vertino visas bylai reikšmingas aplinkybes:

1) teisės aktų, reglamentuojančių valstybinių pensijų sumažinimą, priėmimo aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą;

2) teisinį reguliavimą, nustatantį terminą kreiptis į teismą, ir su tuo susijusią teismų praktiką;

3) Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir jo pasekmes, įstatymų leidėjo veiksmus (neveikimą) po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo;

4) subjekto, išmokančio valstybinę pensiją, veiksmus informuojant pensijos gavėją apie jam išmokamos valstybinės pensijos dydį ir realų pensijos gavėjo sužinojimą apie sumažintą pensiją naudojantis banko sąskaita, į kurią pensija pervedama. Pažymėjo, kad Laikinuoju įstatymu buvo įtvirtintas laikinas valstybinių pensijų mažinimas. Vertindamas Laikinojo įstatymo nuostatas konstitucinės teisinės valstybės principo kontekste teismas darė išvadą, kad šiuo įstatymu asmenims, patiriantiems pagal šį įstatymą tam tikrus ribojimus, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad tie ribojimai bus taikomi laikinai, iki įstatyme nurodytos datos, t. y. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Be to, tuo metu buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo reglamentuoti tam tikri su ekonomine krize susiję santykiai bei buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo mažinami darbo užmokestis bei atlyginimas valstybėms tarnautojams, pareigūnams, teisėjams, politikams. Sistemiškai vertindamas aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo suponuotas teisėtas lūkestis, jog valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus, o teisinis reglamentavimas, nustatantis tuos ribojimus, laikytinas viena iš objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą.

Be to, pirmosios instancijos tesimas atkreipė dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje pagal analogiją pritaikytas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Tokį teisinį reguliavimą, kuriame yra nenustatyta aiški apskundimo tvarka, galima laikyti teisės spraga.

Pažymėjo, kad teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo susiformavo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse užpildžius teisinio reguliavimo spragas, šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste vertintinos kaip pagrindžiančios termino kreiptis į teismą atnaujinimą. Be to, tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Taip pat pažymėjo, jog institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti valstybinę pensiją, reguliariai neinformuodavo pareiškėjo apie išmokamos pensijos dydį jokiais pranešimais ir/ar sprendimais. Valstybinė pensija buvo pervedama į pareiškėjo sąskaitą banke (b. l. 32). Nors pareiškėjas ir liudytoja teismo posėdyje paaiškino, kad apie pensijos sumažinimą K.

V. realiai sužinojo 2010 m. kovo ar balandžio mėnesį, tačiau neaiškumas dėl realaus sužinojimo apie pensijos mažinimą kyla, nes institucija, išmokanti valstybinę pensiją, neinformuodavo pareiškėjo apie išmokamos pensijos dydį ir kitus su pensijų mokėjimu priimtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, taip pat remdamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-214/2014), pripažino, kad pareiškėjas K.

V. terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo praleido dėl svarbių anksčiau nurodytų priežasčių, todėl terminas atnaujintinas. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio 1d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies

1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 str. nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, <...> išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio. 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol jos neteko galios. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime be kita ko konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pagal pareiškėjo atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, kuriuos patvirtino ir VSD pažyma (b. l.

11) nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti pensijos nepriemokos suma (26 422,89 Lt) susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo

5 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjas neginčija. Rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pažymėjo, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo net ir po tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Pažeistų teisių atkūrimas reiškia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Atkreipė dėmesį, kad pensijos nepriemokos apskaičiavimą pateikė pats atsakovas, t. y. jis apskaičiavo ir sutinka su pensijos nepriemokos dydžiu. Atsižvelgiant į tai, sprendė, jog K. V. priteistina laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka

– 26 422,89 Lt. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darydamas išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui K. V. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VSD kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas pasisakė, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimą. Dėl VSD 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (75)-18-1094 panaikinimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šio sprendimo dalis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, neišmokėjimo prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamiems išaiškinimams. Sprendimo dalis, kuri grindžiama Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl VSD 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (75)-18-1094 dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo

reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo

2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., naikintina. Dėl tos priežasties, kad pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra teisėta, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, taip pat atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 75-77), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti atnaujinimo vertintinos kaip svarbios. Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006), 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013) praleistas procesinis terminas gali būti atnaujintas tik nustačius faktines aplinkybes, kuris pripažintos svarbiomis priežastimis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. ekstraordinarios, nepriklausančios nuo asmens valios, objektyviai užkertančios kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio. Teismas nagrinėtoje byloje turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Pareiškėjas K. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 82-83), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje byloje Nr. A438-1972/2013 pasisakoma dėl Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme nustatyto termino pratęsimo. Administracinėje byloje Nr. AS525-66/2014 pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti. Administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012 taip pat nustatytos kitokios faktinės aplinkybės – pareiškėjas neturėjo jokio teisinio neapibrėžtumo. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą praleisto termino klausimas nebuvo keliamas, taigi atsakovas apeliaciniame skunde nurodė reikalavimą, kurio nekėlė bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius (b. l. 11). 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VSD prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 5). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, VSD 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. (75)-18-1094 nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas, kadangi VSD, mokėdamas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas, t. y. atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 6).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį t. y. 26 422,89 Lt. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. kai jam buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės

15 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija pasisako, kad išvada, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, yra pagrįsta.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje bei vertintinos kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pirmosios instancijos teismas terminą skundui paduoti atnaujino pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos dalies priteisimo. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui priteistina pensijos nepriemoka pagal atsakovo išduotą pažymą, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis