AS-858-1149-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-1149/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00246-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo

V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24. Pareiškėjas taip pat prašė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atsakovui uždrausti atlikti bet kokius veiksmus Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749-2014, baudžiamoje byloje Nr. 1-519-738/2014, nes priešingu atveju sprendimo įvykdymas administracinėje byloje Nr. I-1161-644/2014, administracinėje byloje Nr. I-2472-644/2014 gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo V. J. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 71 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas, tačiau

minėto savo teiginio nedetalizuoja. Pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra iš

esmės nemotyvuotas, t. y. pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių, nesiėmus užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismo nuomone, pagal byloje esančius duomenis nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki ginčijamų aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Priėmęs pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir panaikinęs ginčijamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187, teismas galėtų įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nepagrindė ir teismas nenustatė, kad tam tikrų veiksmų atlikimas pareiškėjo nurodomose baudžiamosiose bylose turėtų įtakos būsimo

teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įvykdymui. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė būtinybės

taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas V. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo

24 d. nutartį ir klausimą teismui perduoti nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaujantis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, prašymo bei skundo byloje aiškumą ir konkretumą, esmines ir neatsiejamas reikalavimų sąsajas su būtinumu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas veikė nerūpestingai, neteisingai. Pareiškėjas kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo įrodymus prašė išreikalauti baudžiamųjų bylų Nr. 1-398-749/2014, Nr. 1-519-738/2014, iš Kauno apygardos prokuratūros baudžiamojo proceso Nr. 76-47-10 medžiagą ir ją prijungti prie administracinės bylos medžiagos, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė atlikti šiuos veiksmus.

Teismas nepagrįstai nenustatė realios grėsmės, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo

įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas bei kiti bendrininkai baudžiamosiose bylose gali ir toliau daryti nusikalstamą poveikį jam, dėl kurio pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje gali tapti mažareikšmis ar beprasmis, nes sužalojus jo sveikatą priverstiniu “gydymu” jis negalės pasinaudoti teismo sprendimu savo teisių gynimui. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. AS556-107/2014.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti jo teismo posėdžio metu nurodytą KAVPK duomenų pateikimo nevykdymo ir veiksmų neatlikimo sukeliamą žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pranešė ir motyvavo, jog jis Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra apskundęs VTPSICHT bei Valstybinės akreditavimo tarnybos sveikatos priežiūros veiklai prie SAM veiksmus, susijusius su jam paskirtomis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizėmis ir susijusiais KAVPK veiksmais. Neteisėti VTPSICHT veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtu KAVPK, KMAP, Kauno apygardos prokuratūros, KMAT poveikiu VTPSICHT, todėl pareiškėjas kreipėsi į KMAT su prašymu, kad tolesnes kompleksines teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizes pareiškėjui atliktų nešališka valstybinė Vokietijos Federacinės Respublikos teismo psichiatrijos tarnyba Lietuvos valstybės lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ir nevertino, kad Kauno apylinkės teismo teisėja B.

D. baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014 atmetinėja pareiškėjo prašymus iš KAVPK išreikalauti informaciją, kuri susijusi su 2014 m. sausio 10 d. skunde KAVPK, reg. Nr. 20-AP-24, pateiktais klausimais kaip nesusijusius su byla, šių klausimų teikimo KAVPK įdarbintiems pareiškėjo atžvilgiu vykdžiusiems nusikalstamas veikas “nukentėjusiems” pagrindu pareiškėjui 2013 m. vasario

20 d. paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę be teismo psichiatro rekomendacijos. Be to, teismo procesas baudžiamojoje byloje Nr. I-519-738/2014 vykdomas šališkai, todėl apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjui bei/arba priverstinis psichiatrinis “gydymas” jau suplanuoti iš anksto. Taigi pareiškėjo prašymo tenkinimas yra būtinas šioje proceso stadijoje. Pažymi, jog teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi vilkina bylos nagrinėjimą, pareiškėjo teisių gynimą, didina turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjui dėl atsakovų veiksmų/neveikimo, pareiškėjui trukdo gintis baudžiamosiose bylose Nr. 1-519-738/2014, Nr. 1-398-749/2014.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje nepagrįstai ir neteisėtai nepriėmė pareiškėjo teikiamų rašytinių įrodymų. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišreikalavo bylų medžiagos, jos nevertino atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą ir būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo V. J. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas atskiruoju skundu su priimta teismo nutartimi nesutinka ir pabrėžia, kad teismas nepagrįstai netaikė jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, su tokia pozicija nesutinka. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog administracinėje teisenoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnis.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismui yra suteikiami įgaliojimai taikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones:

1) uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus;

2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą;

3) ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą (ABTĮ 71 str. 3 d.). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant ABTĮ nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Kita vertus, reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad teismas, kiekvieną kartą spręsdamas dėl atitinkamos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių

neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas

(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Be to,

net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS146-674/2011). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. atsakovui uždrausti atlikti bet kokius veiksmus Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749-2014, baudžiamoje byloje Nr. 1-519-738/2014, motyvuojant tuo, kad sprendimo įvykdymas administracinėje byloje Nr. I-1161-644/2014, administracinėje byloje Nr. I-2472-644/2014 gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pabrėžia, jog pagal administracinių teismų praktiką gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008, 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012). Nagrinėjamu atveju skunde (patikslintuose skunduose) pirmosios instancijos teismui ir kurių reikalavimai buvo teismo priimti nagrinėti pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio

23 d. raštą Nr. 20-65-S-187 bei įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24. Atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus bei minėtą administracinių teismų praktiką, matyti, kad pareiškėjo prašymas uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749-2014, baudžiamoje byloje Nr. 1-519-738/2014 nėra tiesiogiai susijęs su Kauno apygardos administracinio teismo priimtais nagrinėti pareiškėjo reikalavimais. Pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nesusijusi su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais, nes bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo veiksmai, nagrinėjant pareiškėjo pateiktą skundą, kurie, jo manymu, neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra susijusios su uždraudimu atsakovui atlikti bet kokius veiksmus Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749-2014, baudžiamoje byloje Nr. 1-519-738/2014, kuriose pareiškėjas yra šalis ar proceso dalyvis. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmęs pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir panaikinęs ginčijamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187, teismas, esant atitinkamoms aplinkybėms, turėtų teisę įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Papildomai teisėjų kolegija pastebi, jog ABTĮ 3 straipsnio

1 dalyje yra apibrėžta principinė nuostata dėl administraciniams teismams priskirtinų ginčų nagrinėjimo, t. y. kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 15 straipsnyje išvardytos atskiros administracinių bylų kategorijos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, o ABTĮ 16 straipsnyje numatytos bylos, kurios į administracinių teismų kompetenciją nepatenka. Pagal ABTĮ 16 straipsnio nuostatas administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo

vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų) (ABTĮ 16 str. 2 d.). Iš esmės įvardintą

reguliavimą atspindi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 12 straipsnis. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, jog administraciniai teismai yra specializuoti teismai, jų kompetencija (nagrinėjamų bylų sąrašas) apibrėžta įstatymu. Teismų įstatyme, ABTĮ yra imperatyviai nustatyta, kad administraciniai teismai, be kita ko, nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams, taip pat bylų dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų (sprendimų), susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, formaliai atitinkančią vieną iš ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių, t. y. uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau,

įvertinus prašomos taikyti priemonės pobūdį, darytina išvada, kad šią priemonę taikius, ja būtų tiesiogiai daromas

neteisėtas poveikis pareiškėjo nurodytų baudžiamųjų bylų Nr. I-398-749-2014, Nr. I-519-738/2014, kuriuose pareiškėjas yra proceso dalyvis, proceso eigai. Kadangi administracinių teismų kompetencijai, kaip minėta, nėra priskirta nagrinėti baudžiamąsias bylas ar spręsti dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų bei sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl administracinis teismas taip pat negali priimti ir procesinių sprendimų ar taikyti kokias nors procesines priemones, kurios galėtų daryti įtaką ikiteisminių tyrimų atlikimui ar baudžiamųjų bylų nagrinėjimui.

Priešingu atveju būtų pažeistas bylų rūšinio teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų principas, būtų daroma nepagrįsta intervencija į kitų bylų tinkamą ir visapusišką nagrinėjimą. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia teismo sprendimo pasunkėjimu ar negalimumu jį įvykdyti administracinėje byloje Nr. I-1161-644/2014 bei administracinėje byloje Nr. I-2472-644/2014, tačiau taikant reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti užtikrinamas tik nagrinėjamos administracinės bylos teismo sprendimo įvykdymas, bet ne kitų bylų.

Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo išreikalauti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytą medžiagą ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jos neišreikalavęs pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta medžiaga, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, nėra aktuali siekiant įvertinti ABTĮ 71 straipsnyje nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai nenagrinėjo visų jo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, prašymo bei skundo aiškumą ir konkretumą, esmines ir neatsiejamas reikalavimų sąsajas su būtinumu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teismo nutartį atsižvelgdamas į priimama teismo nutartimi sprendžiamo klausimo pobūdį, taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo analizuojamos ir vertinamos tiek, kiek jos buvo reikšmingos nurodyto klausimo sprendimui. Pastebėtina, jog teismui nėra suteikta įgaliojimų sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo spręsti ir klausimus, susijusius su administracinės bylos esme, ar pasisakyti kitais nesusijusiais klausimais, dėl kituose teismuose nagrinėjamų bylų, kuriose proceso šalis yra pareiškėjas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. AS556-107/2014. Šiuo aspektu primintina, jog kiekvieną kartą sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-299/2012), Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012). Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra siejamas su atitinkama faktine situacija, jos įvertinimu. Šiuo atveju pareiškėjo įvardintoje byloje buvo sprendžiama dėl skundžiamo įsakymo, kuriuo buvo nurodyta grąžinti paramos lėšas, laikino sustabdymo ir konstatuota, kad nėra pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Taigi nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo analizuojamos situacijos, be to, kaip matyti, netgi pareiškėjo įvardintoje administracinėje byloje taip pat buvo netaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjo įvardintoje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai neprieštarauja šioje teismo nutartyje padarytoms išvadoms (ABTĮ 13 str.). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, administracinė byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl ji taip pat nevertina ir nepasisako dėl procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo akto neteisėtumu, byloje taikytinomis materialinės teisės normomis ar dėl aplinkybių, nepatenkančių į nagrinėjamo klausimo ribas (pvz., dėl Kauno apylinkės teismo teisėjos B.

D. veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014, šališkai vykdomo baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, administracinės bylos vilkinimo, pareiškėjo nepagrįsto teisių pažeidimo kitose jo nurodytose bylose, pirmosios instancijos teismo įrodymų neišreikalavimo ir pan.). Pareiškėjas argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai atliktų pirmosios instancijos procesinių veiksmų turės teisę reikšti apeliaciniame skunde, jeigu jis bus teikiamas ABTĮ numatyta tvarka. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo V.

J. pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pagrįstai atsisakė ją taikyti, nenustatęs jos taikymui būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo

24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis