A-552-59-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-59/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentui dėl išeitinės išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P 106 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą; 2) priteisti 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d.; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento (toliau – ir Departamentas), ir Valstybės tarnybos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, laikė pareiškėją atleistu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą: sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinė išmoka, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas D. J. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atmetė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės priteisė 292,74 Lt išeitinės išmokos skirtumą neatskaičius privalomųjų mokesčių.

Teismas rėmėsi 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 41 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad Komisija buvo likviduota 2011 m. lapkričio 17 d. priimtu Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymu, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., t. y. pareiškėjo pareigybė de jure buvo panaikinta 2011 m. gruodžio 1 d., o likviduojama komisija savo funkcijas galėjo atlikti iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. (de facto) buvo atleistas iš tarnybos.

Teismas rėmėsi Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 1, 3, 5, 6.1 punktais ir darė išvadą, kad skaičiuojamasis laikotarpis pareiškėjo atveju yra 2011 m. spalio – 2011 m. gruodžio mėnesiai. Teismas nustatė, kad pagal atsakovo išduotą Kasmetinių atostogų apskaičiavimo lapą pareiškėjo darbo užmokestis 2011 m. spalio mėnesį buvo 4 535,60 Lt, 2011 m. lapkričio mėnesį – 4 535,60 Lt, 2011 m. gruodžio mėnesį – 1 943,84 Lt (nes atostogavo), iš viso – 11 051,04 Lt, vidutinis darbo dienos užmokestis – 215,98 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovo nurodomas vidutinis darbo dienos užmokestis 209,01 Lt buvo imamas už pagrindą apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, t. y. kitu tikslu. Atsakovo atstovas teigė, kad apskaičiuojant išeitinės išmokos dydį taikoma kitokia tvarka nei įprastai apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, bet nurodytame Apraše išlygų išeitinės išmokos dydžio apskaičiavimui nėra. Įvertinęs, jog vidutinis 2012 metų mėnesio darbo dienų skaičius buvo 21, teismas konstatavo, kad pareiškėjui mokėtina 4 535,58 Lt (215,98 Lt x 21) dydžio vieno mėnesio išeitinė išmoka, tačiau faktiškai buvo už kiekvieną mėnesį išmokėta po 4 389,21 Lt neatskaičius privalomųjų mokesčių. Teismas darė išvadą, kad skirtumas yra 146,37 Lt (4 535,58 Lt - 4 389,21 Lt), už du mėnesius – 292,74 Lt, kurie priteistini pareiškėjui.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento apeliaciniu skundu (b. l. II t., 78-82) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Aprašo 6.1 punktu, nurodo, kad pareiškėjui išeitinė išmoka priklausė nuo 2012 m. vasario 14 d., todėl 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, yra 2012 m. sausis, 2011 m. gruodis ir lapkritis. Atsakovas vadovaujasi Aprašo 5.1 punktu ir pažymi, kad pareiškėjas 2011 m. gruodį atostogavo, todėl faktiškai dirbo 9 dienas, 2012 m. sausio mėnesį pareiškėjas faktiškai nedirbo nei dienos, todėl, atsakovų manymu, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, skirtą išeitinei išmokai, imamas pareiškėjo darbo užmokestis už 2011 m. lapkričio mėn. – 4 535,60 Lt (faktiškai dirbtos 22 dienos); už 2011 m. gruodį – 1 943,84 Lt (faktiškai dirbtos 9 dienos, 12 darbo dienų atostogauta), už 2012 m. sausio mėnesį – 0 Lt (faktiškai nedirbta). Atsakovas daro išvadą, kad gaunamas vidutinis darbo dienos užmokestis yra 209,01 Lt. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino to fakto, jog pareiškėjo atleidimo data buvo nukelta, o kadangi Valstybės tarnybos įstatymas atleidimo datos nukėlimo nereglamentuoja, taikytinos Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą apskundė tik atsakovas, tačiau apskundus pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, jo padėtis tapo blogesnė nei kad buvo 2012 m. gegužės 11 d. sprendime, todėl, atsakovo manymu, buvo pažeistas draudimo priimti blogesnį sprendimą principas.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. II t., 86-90) prašo apeliacinį procesą nutraukti. Teismui nusprendus nenutraukti apeliacinio proceso, pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 173 įgaliojo Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos atstovauti valstybei teismuose ginčuose, kylančiuose dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos valstybės tarnautojų tarnybos santykių. Pareiškėjas daro išvadą, kad Departamentas padavė apeliacinį skundą kaip valstybės atstovas. Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybės 2012 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1323 1 punktu buvo pakeistas Departamento statusas – iš įstaigos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos į Vyriausybės įstaigą, o pavadinimas iš „Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos“ į „Valstybės tarnybos departamentas“.

Tačiau Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 173 atitinkamai keičiamas nebuvo. Pareiškėjas daro išvadą, kad įgaliojimai atstovauti valstybei suteikti Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, o ne apeliacinį skundą valstybės vardu padavusiam Valstybės tarnybos departamentui, todėl teismas turėjo nepriimti skundo ir jį grąžinti Departamentui, o apeliacinį procesą nutraukti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas buvo nepagrįstai priimtas nagrinėti, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2013 m. kovo 26 d. nutartyje apeliantu nepagrįstai pripažino ir Departamentą, nors Departamentas savo vardu skundo nepadavė.

Pareiškėjo manymu, paduoti apeliacinį skundą savo vardu Departamentui nereikėjo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi jokios įtakos Departamento teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas prašo Departamentą pašalinti iš apeliantų. D. J. atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 173 nėra nurodytas įgaliojimo terminas. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 2.142 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad įgaliojimo galiojimas pasibaigė po vienerių metų nuo jo sudarymo dienos, t. y. 2013 m. vasario 15 dieną.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas padavė apeliacinį skundą 2013 m. kovo 14 d., t. y. jau pasibaigus įgaliojimo galiojimo terminui. D. J. pažymi, kad įgaliojime nebuvo specialiai aptarta atsakovo teisė apskųsti teismo sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas neišsakė argumentų dėl pareiškėjo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio teisme. Pareiškėjo manymu, Departamento naujai nurodytų argumentų tyrimas apeliacinės instancijos teisme pareikalautų pirmosios instancijos teisme Departamento neįrodinėtų aplinkybių tyrimo ir vertinimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, pabrėžia, kad apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso tęsinys, todėl apeliaciniame skunde Departamento nurodytas naujas atsikirtimų pagrindas, pareiškėjo manymu, nevertintinas apeliacinio proceso metu. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad pareigybės panaikinimas yra tas atskaitos taškas, į kurį atsižvelgiant skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis (išeitinės išmokos tikslais).

Pareiškėjas pažymi, kad taikant Aprašą negali būti paneigiamos aukštesnės teisinės galios akto nuostatos. D. J. teigimu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalį nėra jokio skirtumo, ar valstybės tarnautojo atleidimo data yra nukelta, ar nenukelta – turi būti mokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012 ir pažymi, kad jo atleidimo data į 2012 m. vasario 13 d. buvo nukelta neteisėtai, nes Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė galimybės perkelti atleidimo datą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėjo manymu, Aprašo 6.1 punktas galėtų būti taikomas tuo atveju, jei darbdavys būtų atleidęs pareiškėją iš karto po pareigybės panaikinimo. Pareiškėjo manymu, darbdavys neteisėtai nukėlė jo atleidimo datą, todėl Aprašo 6.1 punktas turi būti taikomas taip, kaip būtų taikomas, jei nebūtų neteisėtų darbdavio veiksmų.

Pareiškėjas pabrėžia, kad non reformatio in peius principas yra taikomas apeliaciniame, o ne pirmosios instancijos teisme vykstančiame procese, todėl, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo pažeisti tokio principo. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 136 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad, skirtingai nei apeliacijoje civiliniame procese, apeliacijoje administraciniame procese, negalioja principas tantum develotum quantum appellatum, pagal kurį bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nustato apeliacinis skundas.

Kadangi apeliacijoje administraciniame procese negalioja principas tantum develotum quantum appellatum, pareiškėjo manymu, negalioja ir išvestinis iš jo principas non reformatio in peius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo. Taigi byloje likęs ginčas tik dėl išeitinės išmokos priteisimo, o būtent dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio, taikomo apskaičiuojant išeitinę išmoką atleidžiamam iš tarnybos valstybės tarnautojui.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi bei Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašu ir pripažino, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu Aprašo 6.1 punkto taikymu ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių aiškinimu.

Atsakydama į pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytas abejones apelianto galėjimu atstovauti Lietuvos valstybę ir paduoti apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog Lietuvos valstybės, kaip ypatingo juridinio asmens, specifika lemia tai, kad valstybė pati negali vesti bylos administraciniame teisme, o privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Tačiau būdama šalimi administraciniame procese, valstybė išsaugo dispozityvumo principo suteikiamą galimybę pasirinkti, kas bus jos atstovas byloje. Šią savo teisę valstybė įgyvendina priimdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Seimo aktus, kuriais įgalioja atstovauti valstybei tam tikrose bylų grupėse konkrečias valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus).

Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 173 apsisprendus, kad atstovauti valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) teismuose ginčuose, kylančiuose dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos valstybės pareigūnų, tarnautojų tarnybos santykių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo santykių įgaliojamas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, teismas neturi pagrindo ignoruoti šios atstovaujamojo valios ir parinkti bylos šaliai (valstybei) kitą atstovą.

Pasisakydama apie Valstybės tarnybos departamento, kaip juridinio asmens pavadinimo ir statuso pasikeitimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tai darydama Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3-1, 4, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 16-1, 17, 22, 29, 30, 31-1, 32, 34, 41, 43, 44, 46, 47, 48, 49, 50, 51 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 27 straipsnio 6 dalį, numatančią, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos pertvarko į Vyriausybės įstaigą, atliekančią valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas. Darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1323 Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo reorganizuotas į Valstybės tarnybos departamentą.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai valdžios institucija, kuriai keliamas reikalavimas atlyginti žalą, likviduojama (reorganizuojama ir pan.) valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja ta valdžios institucija, kuri perima likviduotos valdžios institucijos funkcijas atitinkamoje viešojo administravimo srityje, jei teisės aktai nenustato kitaip. (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-l 119/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22,2011 m., 287 - 318 p.) Teisėjų kolegija, nors šioje byloje tarp šalių yra susiklostę kitokie teisiniai santykiai, mano, kad jiems taikytina tokia pati pozicija ir, atsižvelgusi į tai, kad Valstybės tarnybos departamento funkcijos po reorganizacijos iš esmės nepasikeitė, pripažįsta jį tinkamu Lietuvos valstybės atstovu šioje administracinėje byloje.

Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardų juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Pagal Civilinio Kodekso 2.132 straipsnį atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Pareiškėjo minimame Civilinio kodekso 2.142 straipsnyje nurodytas įgaliojimo terminas yra skirtas tokiems įgaliojimams, kurie duodami kaip pavedimo sandoriai. Tuo tarpu šiuo atveju Valstybės tarnybos departamentas buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę administracinio akto - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 173 - pagrindu. Šis administracinis aktas nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu nustatyta tvarka, todėl Valstybės tarnybos departamentas tebėra teisėtas Lietuvos valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose ir įgaliojimo termino aspektu.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisingais pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus dėl asmens, padavusio apeliacinį skundą. Valstybės tarnybos departamentas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties šioje byloje likusiame ginče veikė tik kaip Lietuvos valstybės atstovas. Valstybės tarnybos departamentui, kaip atskiram subjektui materialiniai teisiniai reikalavimai nebuvo keliami. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas laikytinas paduotu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, o Valstybės tarnybos departamentas šalintinas iš apeliantų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis nurodė, jog išeitinės išmokos dydžio apskaičiavimui taikomas iki pareigybės panaikinimo gautas vidutinis darbo užmokestis. Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama ir tuo, kad tais atvejais, kai po pareigybės panaikinimo valstybės tarnautojas dėl objektyvių priežasčių (nesibaigė įspėjimo terminas apie atleidimą iš tarnybos, tarnautojas yra motinystės/tėvystės atostogose ir pan.) kurį laiką nėra atleidžiamas iš tarnybos, jam tuo laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis, o ne užmokestis, priskaičiuotas už atliktą darbą ar dirbtą laiką.

Aprašo 6.1 punktas numato, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.

Kadangi vidutinis darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas nuo jo pareigybės panaikinimo dienos, tai skaičiuojamasis laikotarpis turi būti 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai iki pareigybės panaikinimo dienos. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atleidimo data dėl objektyvių priežasčių buvo nukelta vėliau, neturi įtakoti vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo išeitinei išmokai gauti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo 6.8 ir 6.10 punktai taip pat numato, jog sumažėjus šio Aprašo 3.1-3.4 punktuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo.

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvai, susiję su netinkamu vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu pareiškėjui, nepagrįsti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu ir, atitinkamai, su priteistos išeitinės išmokos dydžiu.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde iškeltos blogesnio sprendimo nei buvęs problemos, teisėjų kolegija pažymi, kad non reformatio in peius principas pripažįstamas apeliacijos teisės garantija. Juo siekiama suteikti apeliantui galimybę apskųsti, jo manymu, neteisėtą ir (arba) nepagrįstą teismo sprendimą nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas dar labiau pablogins jo padėtį, palyginti su ta, kuri buvo priėmus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kartu blogesnio sprendimo priėmimu nelaikomi atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžiną bylą ar jos dalį nagrinėti iš naujo.

Lietuvos administraciniuose teismuose yra susiformavusi praktika, kad pakartotinai nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, teismas nėra saistomas principo non reformatio in peius. Administracinės bylos ar jos dalies pakartotinis nagrinėjimas vyksta pagal bendras Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (t.y. galimybe teikti naujus įrodymus, argumentus ir pan.), todėl darytina išvada, kad, esant tokiam teisiniam reguliavimui, pakartotinis procesas pirmosios instancijos teisme negali būti saistomas principo non reformatio in peius, kadangi tai prieštarautų pirmosios instancijos teismo proceso esmei. Dėl šios priežasties apelianto argumentai dėl šio teisės principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys