A-556-691-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-691/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02905-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5) prašydamas: (1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-R-8516; (2) įpareigoti atsakovą VMI prie FM priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo; (3) pripažinti netekusiu galios VMI prie FM 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17‑08)‑320‑10749. Pareiškėjas taip pat prašė dėl atsakovo ir kaltųjų valstybės tarnautojų priimti atskirąją nutartį dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. A‑2215/2012 nevykdymo bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI prie FM 2012 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (23.1-08)-R-8516, kuriuo atsisakė atšaukti (atsiimti) 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 iš antstolio vykdymo arba šį sprendimą pripažinti netekusiu galios, taip pat atsisakė vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. A-2215/2012 ir atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą. Pareiškėjo manymu, VMI prie FM, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai pritaikė bei pažeidė teisės normas, pagrindines procedūras bei taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nurodė, kad dar 2009 m. gegužės 25 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą arba atidėti nevisiškai sumokėtų mokestinių prievolių mokėjimą, kol VMI prie FM atsiskaitys su juo pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, neskaičiuodama palūkanų ir delspinigių, nes VMI prie FM yra skolinga jam už suteiktas paslaugas. Tačiau atsakovas priešpriešinių prievolių įskaitymo neatliko, o vietoje to priėmė sprendimą išieškoti mokestinę prievolę iš turto.

Tokius mokesčių administratoriaus veiksmus pareiškėjas apskundė teismui ir LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. A‑2215/2012, panaikindamas sprendimą išieškoti mokestinę prievolę iš turto, išaiškino, kad VMI prie FM neteisėtai atsisakė spręsti klausimą dėl įskaitymo. Teismas nurodė, kad pati valstybė turi teisę taikyti įskaitymą ir kad mokesčių administratorius, apsiribodamas formaliu bei klaidingu teiginiu apie galimybės taikyti priešpriešinių prievolių įskaitymą nebuvimą, jos neįgyvendino nemotyvuotai.

Esant tokiam teismo išaiškinimui, 2012 m. rugpjūčio 17 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, tačiau jis, ignoruodamas LVAT sprendimą bei demonstruodamas teisinį nihilizmą, vėl apsiribodamas formaliu, klaidingu teiginiu apie galimybės taikyti priešpriešinių prievolių įskaitymą nebuvimą, tokios pareigos neįgyvendino ir neatsižvelgė į jo interesus bei 2012 m. spalio 12 d. priėmė skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą bei Vyriausybės nutarimą „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ prašymai privalo būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje.

Atsakovas, gavęs prašymą 2012 m. rugpjūčio 20 d., turėjo priimti sprendimą 2012 m. rugsėjo 17 d., tačiau, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, jį priėmė 2012 m. spalio 12 d., t. y. po 39 darbo dienų. Toks imperatyvių teisės normų nesilaikymas lemia ir paties priimto sprendimo neteisėtumą. Atsakovas, nevykdydamas teismo sprendimo, diskreditavo valstybės institucijos vardą, parodė nepagarbą teisingumą vykdančiai institucijai – teismui, taip pat jam ir jo teisėms bei teisėtiems lūkesčiams.

3. Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 41–43) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įgijimo pagrindai nurodyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnyje. Mokesčių mokėtojui nesumokėjus deklaruoto mokesčio, mokesčių administratorius po 20 dienų po atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyto termino įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktą pirminę pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir pridėtinės vertės delspinigių.

Mokesčių administratoriui įgijus teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką, ji gali būti išieškoma MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu būdu, t. y. priėmus sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto. MAĮ 87 straipsnyje yra nustatyta mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo tvarka. Įvertinęs LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-2215/2012 išdėstytus motyvus dėl prievolių įskaitymo, padarė išvadą, kad tam, jog galėtų atlikti įskaitymą, yra būtinos dvi sąlygos: pareiškėjas turi turėti mokestinę nepriemoką ir mokesčių permoką.

Pareiškėjas permokos, iš kurios gali būti padengiama pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka, neturi, todėl jo mokestinė nepriemoka šiuo pagrindu negali būti įskaityta. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM pozicija, turtinio pobūdžio pretenzijas gali pareikšti civilinio proceso tvarka. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis yra skolingas už suteiktas vykdymo paslaugas, paaiškino, kad, pagal Civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 2 dalį, VMI prie FM nelaikytina išieškotoja priverstinai vykdant kitų institucijų pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą bei Baudžiamąjį kodeksą paskirtas baudas – bausmes ir nuobaudas.

Teismų priimtų sprendimų vykdymą valstybės naudai, vadovaudamasi Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, bei Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, apmoka Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 2011 ir 2012 metais vykdomųjų dokumentų VMI prie FM pareiškėjui neteikė, taigi prievolės apmokėti vykdymo išlaidų pagal pareiškėjo gautus vykdomuosius dokumentus neturi.

Paaiškino, kad LVAT 2012 m. birželio 25 d. byloje Nr. A602-2215/2012 išsprendė tarp pareiškėjo ir VMI prie FM kilusį ginčą dėl VMI prie FM 2011 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (14.5)-320-4098, kuriuo ši nusprendė išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką iš turto, vykdymo ir, įvertinęs šioje byloje esančius įrodymus, priėmė nutartį panaikinti VMI prie FM sprendimą bei priteisti iš VMI prie FM pareiškėjo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. VMI prie FM pripažino netekusiu galios sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir 2012 m. spalio 12 d. raštu Nr. (23.1-08)-R-8516 kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti sąskaitą, į kurią VMI prie FM galėtų pervesti 189 Lt priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Kitų veiksmų LVAT nutartimi VMI prie FM atlikti neįpareigota. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 13 d. elektroniniu paštu VMI prie FM pateikė prašymą suteikti informaciją. Kadangi pareiškėjas pateikė papildomų duomenų prie 2012 m. rugpjūčio 17 d. prašymo, prašymo nagrinėjimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. Be to, pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-40363 buvo informuotas apie prašymų nagrinėjimą VMI prie FM, todėl jo teiginys, kad VMI prie FM vilkino sprendimo priėmimą, yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 194–199) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2009 m. gegužės 22 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą arba atidėti nevisiškai sumokėtų mokestinių prievolių mokėjimą, kol VMI prie FM atsiskaitys su juo pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, neskaičiuodama palūkanų ir delspinigių, kadangi ji yra skolinga jam už suteiktas paslaugas (administracinė byla Nr. I-1191-121/2012). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. (14.3)-46-18930 nepatenkino pareiškėjo prašymo ir priešpriešinių prievolių įskaitymo neatliko.

VMI prie FM 2011 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (14.5)-320-4098 išieškoti mokestinę prievolę iš turto. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui. LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendime Nr. A602-2215/2012 VMI prie FM viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 panaikino, o pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių paliko nenagrinėtą. Taip pat teismas pareiškėjo naudai iš atsakovo VMI prie FM priteisė 189 Lt žyminio mokesčio.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į VMI prie FM, prašydamas atšaukti (atsiimti) 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto iš antstolės N. Š. vykdymo arba šį sprendimą pripažinti netekusiu galios bei vykdyti LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. A602-2215/2012 ir atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą. VMI prie FM 2012 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (23.1-08)-R-8516, kuriuo atsisakė atšaukti (atsiimti) 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto iš antstolio vykdymo arba šį sprendimą pripažinti netekusiu galios.

Nurodė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo turimas mokesčio permokas, todėl atsisakė atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą. Ginčas byloje kilo dėl to, ar yra pagrindas atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą ir atšaukti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto bei įpareigoti atlikti veiksmus ir taip įvykdyti LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimą. Teismas, sistemiškai įvertinęs Civilinio kodekso 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir MAĮ 87 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad tam, jog VMI prie FM turėtų teisę taikyti įskaitymą, mokesčių mokėtojas turi turėti mokestinę nepriemoką ir mokesčių permoką.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktą pirminę 2011 m. liepos 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją ir pridėtinės vertės mokesčio delspinigių. Šiuo atveju duomenų, kad pareiškėjas turėtų mokesčio permoką, byloje nėra. Be to, iš pareiškėjo skundo, jo paaiškinimų teismo posėdyje bei kitų byloje esančių įrodymų nustatyta, kad jis siekia, jog VMI prie FM įskaitytų priešpriešines prievoles pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras už vykdomųjų dokumentų vykdymą, t. y. pareiškėjas nurodo, jog VMI prie FM yra skolinga jam už suteiktas paslaugas vykdant vykdomuosius dokumentus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjas mokesčio permokos, iš kurios gali būti padengiama pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka, neturi, todėl jo mokestinė nepriemoka šiuo pagrindu negali būti įskaityta. Teismas pažymėjo, kad antstolių veikla, susijusi su vykdymo išlaidomis, bei antstolių atlygis yra reglamentuoti Antstolių įstatyme. Vykdymo išlaidų apmokėjimo ir išieškojimo tvarka taip pat yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje (30–42 punktai), Civilinio proceso kodekse (Ypatingosios teisenos VI dalis).

Pagal Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį, ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso taisykles. Taigi pareiškėjas, siekdamas, jog VMI prie FM atlygintų jam vykdymo išlaidas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, turtinio pobūdžio pretenzijas gali pareikšti civilinio proceso tvarka (žr., LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-851/2012). Taip pat atkreipia dėmesį, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo pateiktų vykdomųjų bylų vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisėtumą bei pagrįstumą, o VMI prie FM 2013 m. sausio 16 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-1990 pareiškėją informavo apie laikomų pagrįstomis mokėtinų vykdymo išlaidų sumas ir nurodė, jog galėtų sumokėti pagal pareiškėjo šioms sumoms pateiktas sąskaitas faktūras.

Pareiškėjas 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. SD-883 pateikė VMI prie FM sąskaitas faktūras ARV/13 Nr. 6 (615,43 Lt suma) ir Nr. 7 (39 515 Lt suma). Darytina išvada, kad VMI prie FM neatsisako atlyginti pareiškėjui vykdymo išlaidų pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo termino, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 17 d. prašymas VMI prie FM gautas 2012 m. rugpjūčio 21 d., taigi turėjo būti išnagrinėtas iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 13 d. elektroniniu paštu VMI prie FM pakartotinai pateikė 2012 m. rugpjūčio 17 d. prašymą bei paprašė pateikti informaciją, kada jo prašymas užregistruotas VMI prie FM ir kam perduotas vykdyti. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 13 d. pakartotinai pateikus 2012 m. rugpjūčio 17 d. prašymą, jo nagrinėjimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. (duomenų, kad šis prašymas gautas 2012 m. rugsėjo 17 d., atsakovas nepateikė, taigi teismas padarė išvadą, jog elektroniniu paštu išsiųstas prašymas VMI prie FM gautas kitą dieną).

Taigi sprendimas turėjo būti priimtas iki 2012 m. spalio 11 d., o buvo priimtas 2012 m. spalio 12 d. Teismas šio pažeidimo nelaikė esminiu, galinčiu daryti įtaką paties priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad VMI prie FM 2012 m. spalio 12 d. sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, jog pažeistas prašymo išnagrinėjimo terminas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad VMI prie FM nevykdo LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. A602-2215/2012, teismas pažymėjo, jog minėtu sprendimu teismas panaikino VMI prie FM viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje jokių įpareigojimų atsakovui nenustatė.

Be to, LVAT nurodytoje byloje vertino VMI prie FM viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)‑320-4098 teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdamas, be kita ko, į vietos mokesčių administratoriaus 2009 m. birželio 11 d. rašte pateiktą motyvaciją atsisakyti atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą, remiantis tuo, jog įstatymai tokio įskaitymo nenustato, ir padarė išvadą, kad šie argumentai nepakankami ir nepagrįsti. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – VMI prie FM 2012 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-R-8516, kuriame pateikti argumentai nėra analogiški LVAT nagrinėtiems, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jei pareiškėjas mano, jog atsakovas nevykdo minėto sprendimo, jis, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, turi teisę prašyti išduoti jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad VMI prie FM 2012 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (23.1-08)-R-8516 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ir įpareigoti atsakovą VMI prie FM priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir mokestinės prievolės pasibaigimo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio nustatytu terminu. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėjas deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatytu terminu nesumokėjo, nėra. Taigi mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Mokestinė nepriemoka gali būti išieškoma MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu būdu – priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto.

Teismas atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, įvertinęs aplinkybę, kad VMI prie FM pagrįstai netaikė mokestinių prievolių įskaitymo, konstatavo, jog VMI prie FM teisėtai priėmė pareiškėjo ginčijamą 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktą pirminę pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir šio mokesčio delspinigių. Pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. pateikė patikslintą laikotarpio nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, todėl VMI prie FM 2013 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17‑08)‑320‑13830 pakeisti 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Taigi šiuo atveju pareiškėjo ginčijamas 2012 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra pakeistas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu, kurio pareiškėjas teisme neginčijo, o jo patikslinto skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą VMI prie FM priimti sprendimą atšaukti iš antstolio vykdymo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-13830 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo atsisakytas priimti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti netekusiu galios VMI prie FM 2012 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10749 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareigūnai, institucijos ar įstaigos būtų pažeidę įstatymus ar kitus teisės aktus, taigi pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priimti atskirąją nutartį nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 108 str. 1 d.).

III. 7. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–6), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, visiškai patenkinant skundo reikalavimus; priteisti iš atsakovo patirtas visas bylinėjimosi išlaidas.

8. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neteisingai vertino bylos įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį. Iš teismui pateikto skundo ir pateiktų rašytinių įrodymų bei prijungtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos Nr. A-2215/2012 matyti, kad jau 4 metus vyksta tik formalus mokesčių administratoriaus atsirašinėjimas, o prie to dabar jau prisideda ir pirmosios instancijos teismai šališkai nagrinėdami šias bylas.

Dėl vietos mokesčių administratorius neveikimo pareiškėjui buvo skaičiuojami delspinigiai ir buvo priimti VMI prie FM sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Tokiais savo veiksmais vietos mokesčių administratorius nevykdė savo pareigos nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. l d. 2 p.). Teismas grindė sprendimą argumentais, kurie jau buvo nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir buvo paneigti priimant 2012 m. birželio 25 d. sprendimą. Teismas siaurinamai aiškino MAĮ 93 straipsnio l dalies 5 punkto teisės normą, nurodydamas, jog šioje teisės normoje numatytas prievolių pasibaigimas galimas tik tuo atveju, kai skolininkas ir kreditorius sutampa mokestiniuose santykiuose.

Toks aiškinimas yra nepagrįstas ir logiškai nepaaiškinamas. Nei MAĮ 93 straipsnio l dalies 5 punkte, nei MAĮ komentare nėra nurodyta, kad skolininkas ir kreditorius, taikant šią normą, turi būti atsiradęs tik mokestiniuose santykiuose. Tai patvirtina ir tokia aplinkybė, kad skolininko ir kreditoriaus sąvoka naudojama Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso įstatymuose, o MAĮ kreditoriaus ir skolininko terminai panaudoti tik būtent šiame straipsnyje, o visur kitur naudojamas terminas „mokesčių mokėtojas“ ir „mokesčių administratorius“.

Todėl įstatymo leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo pasibaigia prievolės, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, nesusiaurino šios galimybės taikymo, pagal prievolių atsiradimo konkrečioje teisinių santykių srityje pobūdį, priešingu atveju tai būtų nurodyta pačioje teisės normoje. Valstybės skola gali būti atsiradusi ir iš kitų teisinių santykių. Priešingu atveju toks siaurinamasis teisės normos aiškinimas pažeistų teisingumo, protingumo principus bei teisinės valstybės principus. Teismas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymų leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar valstybės institucijos labui.

Šiuose santykiuose taip pat yra dalis mokestinių santykių, kadangi valstybės skoloje yra PVM dalis (34 503,66 Lt), taip pat dalis gyventojų pajamų mokesčio 15 procentų nuo 164 303,08 Lt (198 806,73 Lt - 34 503,66 Lt = 164 303,08 Lt - 15 procentų GPM = 142 872,24 Lt) sumos, kurią sudaro 21 430,84 Lt suma, taip pat dalis sveikatos draudimo mokesčio bei Sodros mokesčio. Taigi mokestinė prievolė pasibaigia, kai kreditorius ir mokesčių mokėtojas sutampa, t. y. mokesčių mokėtojas ir kreditorius yra tas pats asmuo. Taigi pareiškėjas šiuo atveju yra mokesčių mokėtojas, nes moka mokesčius valstybės biudžetui, bei tuo pačiu metu yra kreditorius valstybės biudžeto, nes mokesčių administratorius, kuris jam turi sumokėti skolą, yra valstybės biudžetinė įstaiga.

O mokesčių administratorius šiuo atveju yra kreditorius, nes jam jis turi sumokėti mokesčius, bei tuo pačiu yra mokėtojas, nes yra valstybės biudžetinė įstaiga ir privalo mokėti skolą pareiškėjui. Taigi šiuo atveju mokesčių mokėtojas ir kreditorius sutampa, o kai nustatomas šis mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindas, tokia mokestinė prievolė vietos mokesčių administratoriaus viršininko sprendimu pripažįstama pasibaigusia. Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.), bei nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. l d. 2 p.), todėl teismas turėjo spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl prievolės pasibaigimo (MAĮ 93 str. l d. 5 p).

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovas gavęs prašymą 2012 m. rugpjūčio 20 d. turėjo priimti sprendimą 2012 m. rugsėjo 17 d., tačiau pažeisdamas teisės aktų reikalavimus nevykdė savo pareigų, vilkino sprendimo priėmimą, ir priėmė sprendimą 2012 m. spalio 12 d., t. y. po 39 darbo dienų, pažeisdamas jo teises, bei įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytas teisės normas. Toks imperatyvių teisės normų nesilaikymas, kai priimamas sprendimas ne per įstatymo nustatytą laiką, lemia ir priimto sprendimo neteisėtumą, dėl ko priimtas sprendimas turi būti pripažįstamas neteisėtu ir turi būti naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. l d. ir 2 d.).

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl teismo sprendimo privalomumo ir vykdymo, vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio l dalimi, Teismų įstatymo 9 straipsnio l dalimi. Atsakovas bei pirmosios instancijos teismas ignoruoja LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2215/2012. Tiek atsakovas, tiek teismas privalėjo spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo ir jų pasibaigimo.

9. Atsakovas VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12) prašo apeliacinį skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, kadangi ginčai dėl mokėtinų vykdomųjų dokumentų vykdymo išlaidų dydžio nustatymo ir jų apmokėjimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Antstolis R. V. bendrosios kompetencijos teismui (apylinkės teismui) pareiškimo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ar VMI prie FM, į kurias jis kreipėsi dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo, prievolės apmokėti atitinkamą vykdymo išlaidų sumą nustatymo nebuvo padavęs. Apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos ir VMI prie FM nesutiko su R. V. reiškiamais reikalavimais apmokėti vykdymo išlaidas arba kėlė antstoliui tam tikrus reikalavimus (sąlygas) dėl jų apmokėjimo (pateikti papildomai prašomų apmokėti vykdymo išlaidų pagrindžiančius dokumentus, sudaryti sąlygas atlikti jų apskaičiavimo pagrįstumo patikrinimo veiksmus, pateikti sąskaitas faktūras konkrečioms mokėtinoms sumoms). Ilgą laiką R. V. neteikė apmokėjimui sąskaitų faktūrų dėl vykdymo išlaidų sumų, kurias mokesčių administratoriai buvo sutikę apmokėti. Vykdymo išlaidų sumos, kurias Valstybinė mokesčių inspekcija pripažino apmokėtinomis, antstoliui R. V. buvo apmokėtos nedelsiant po to, kai tik antstolis pateikė atitinkamas sąskaitas faktūras apmokėjimui. Šiuo metu VMI prie FM nėra nustačiusi savo prievolės apmokėti antstoliui papildomų vykdymo išlaidų sumų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, nėra pagrindo tenkinti antstolio apeliacinį skundą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2012 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-R-8516 „Dėl prašymų“ (I t., b. l. 6, 7), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 17 d. (I t., b. l. 56) ir 2012 m. rugsėjo 13 d. (I t., b. l. 54) prašymus.

12. Šiais prašymais pareiškėjas atsakovo iš esmės prašė: (1) atšaukti (atsiimti, pripažinti netekusiu galios) Inspekcijos 2012 m. vasario 24 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10749 (toliau – ir Sprendimas išieškoti); (2) vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602‑2215/2012 ir atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymą.

13. Iš šių prašymų, taip pat pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (I t., b. l. 1–5) bei apeliacinio skundo (II t., b. l. 1–6) argumentų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nekvestionuoja jo turimų ir ginčijamame atsakovo 2012 m. spalio 12 d. sprendime nurodytų mokestinių prievolių. Į atsakovą ir vėliau į teismą pareiškėjas kreipėsi pirmiausia siekdamas, kad būtų atliktas šių mokestinių prievolių bei atsakovo neva turimų prievolių atsiskaityti su pareiškėju už jo suteiktas vykdymo paslaugas tarpusavio įskaitymas. Kitaip tariant, pareiškėjas siekia užbaigti minėtas mokestines prievoles (jų dalį) priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu.

14. Pareiškėjo teismui pateiktas reikalavimas įpareigoti atsakovą panaikinti 2012 m. vasario 24 d. Sprendimą išieškoti iš esmės yra siejamas su aplinkybe, jog atlikus minėtą reikalavimų įskaitymą turimos mokestinės prievolės (jų dalis) pasibaigtų, o mokestinės prievolės pasibaigimas suponuoja ir mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigimą (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, išskyrus atskirai nurodytas išimtis) 112 str. 1 p.). Pabrėžtina, jog atskirai šis individualus administracinis aktas nėra skundžiamas, todėl klausimas dėl šio akto teisėtumo bei pagrįstumo nėra ir negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atitinkamai aptariamas prašymas įpareigoti atsakovą panaikinti Sprendimo išieškoti galiojimą nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimu atlikti minėtą įskaitymą ir taip pripažinti jo turimas mokestines prievoles (jų dalį) pasibaigusiomis.

15. Apibrėžiant šios administracinės bylos ribas konstatuotina ir tai, jog nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602‑2215/2012. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs bei šalims privalomas vykdyti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d.), todėl, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, manydamas, jog atsakovas nevykdo (netinkamai vykdo) aptariamo sprendimo, turi teisę kreiptis dėl šio sprendimo vykdymo užtikrinimo administracinių bylų teiseną reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 str. 2 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad, atsižvelgiant į byloje surinktas aplinkybes bei atskirosios nutarties paskirtį ir tikslus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 108 str. 1 d.), nėra pagrindo priimti tokią nutartį pareiškėjo nurodomu klausimu.

16. Kita vertus, vertinant minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo reikšmę ginčo teisiniams santykiams, patenkantiems į prieš tai aptartas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, būtina pažymėti, kad juo (teismo sprendimu) nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo teisės į aptariamą priešpriešinių reikalavimų (prievolių) įskaitymą: pareiškėjas nebuvo pripažintas turinčiu teisę į tokį įskaitymą, o atsakovas – pareigą tokį įskaitymą atlikti. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių, administracinėje byloje Nr. A602‑2215/2012 buvo spręstas klausimas ne dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, koks yra keliamas nagrinėjamoje byloje, bet dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 teisėtumo bei pagrįstumo (administracinė byla Nr. A602‑2215/2012, b. l. 6), t. y. nagrinėjamos ir administracinės bylos Nr. A602‑2215/2012 dalykai nesutampa.

17. Be to, minėtas Inspekcijos 2011 m. spalio 11 d. sprendimas buvo pripažintas neteisėtu iš esmės dėl to, jog prieš jį priimant vykusių administracinių procedūrų metu mokesčių administratorius nevertino ir neapsvarstė (nepasisakė dėl) galimybės pasinaudoti Civilinio kodekso 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta diskrecija taikyti reikalavimų įskaitymą. Iš tiesų, kaip matyti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 11 d. rašto Nr. (14.3)-46-18930 (administracinė byla Nr. A602‑2215/2012, b. l. 8, 9), pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, viešojo administravimo subjektas iš esmės apsiribojo bendra abstrakčia formuluote, jog įstatymai tokios galimybės nenumato. Tokią vietos mokesčių administratoriaus poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino „nepakankama“. Tačiau šis teismas nenurodė, jog viešojo administravimo subjektai privalėjo įgyvendinti šioje Civilinio kodekso nuostatoje nurodytą diskreciją, nekonstatavo pareiškėjo nurodomų priešpriešinių reikalavimų (prievolių) buvimo, nepasisakė dėl šios diskrecijos įgyvendinimo tvarkos bei jos realizavimui būtinų faktinių aplinkybių buvimo, nepripažino pareiškėjo teisės į priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir (ar) atsakovo pareigos tokį įskaitymą atlikti. Šiuo sprendimu iš esmės tebuvo pripažintas vietos ir centrinio mokesčių administratorių veiklos trūkumas, nulemtas inter alia iš gero viešo administravimo principo kylančios pareigos motyvuoti (pagrįsti) priimamus sprendimus, pažeidimo. Konstatavęs šį pažeidimą, 2012 m. birželio 23 d. sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįpareigojo atsakovo spręsti klausimo dėl aptariamo įskaitymo atlikimo, o tik panaikino minėtą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šiuo sprendimu nebuvo išspręstas proceso šalių subjektinių teisinių ir pareigų klausimas, dėl kurių kilo ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

18. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendimas negali būti pripažintas turinčiu res judicata galią ginčo teisiniams santykiams, susijusiems su šioje byloje nagrinėjamu pareiškėjo reikalavimu įpareigoti atsakovą atlikti jo nurodomą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą bei jo teise į tokių reikalavimų patenkinimą.

V. 19. Nagrinėjamoje byloje keliamais reikalavimais, kaip minėta, pareiškėjas iš esmės siekia turimų mokestinių prievolių pasibaigimo, šiuo tikslu įpareigojant mokesčių administratorių (atsakovą) atlikti jo nurodomų priešpriešinių reikalavimų (prievolių) įskaitymą.

20. Apelianto pateikiamų argumentų kontekste vertinant tokio reikalavimo pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad iš tiesų Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su inter alia šio kodekso 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punktu, numato bendrą valstybės teisę taikyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Tačiau taip pat būtina pabrėžti, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis, t. y. ginčas kyla iš mokestinių teisinių santykių. Atitinkamai primintina, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi, „turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <...>, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms <...>, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais“. Tai reiškia, kad minėtos Civilinio kodekso nuostatos dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomos tik nesant atitinkamų viešosios teisės normų.

21. Iš šioje byloje tikrinamo individualaus administracinio akto matyti, jog atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti atlikti pareiškėjo prašytą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš esmės vertino, jog tokio pobūdžio įskaitymai ginčo atveju galimi tik dėl Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnio 3 punkte nurodytų reikalavimų, t. y. galima įskaityti tik mokesčio mokėtojo turimą mokesčio permoką (skirtumą) mokestinei nepriemokai padengti. Kitaip tariant, centrinis mokesčių administratorius, skirtingai nei minėtoje administracinėje byloje Nr. A602‑2215/2012 nagrinėtu atveju, savo kompetencijos ribose įvertino teisę ir galimybę taikyti įskaitymą, kartu pripažindamas, jog, kiek tai susiję su ginčo mokestinėmis prievolėmis, mokesčių administratoriui įstatymai suteikia teisę atlikti aptariamą įskaitymą tik mokesčių mokėtojui turint mokesčio permoką.

22. Spręsdama klausimą dėl tokio atsakovo vertinimo pagrįstumo, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kiek tai susiję su pareiškėjo turimomis ginčo mokestinėmis prievolėmis, jų pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje.

23. Ginčijamame sprendime atsakovas iš esmės įvertino galimybę užbaigti pareiškėjo turimas mokestines prievoles (jų dalį) pagrindu, kuris numatytas šios įstatymo nuostatos 1 punkte, skaitomame kartu su minėtu Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnio 3 punktu. Tačiau pareiškėjas, nekvestionuodamas faktinės aplinkybės, jog jis neturi mokesčio permokos (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 11 d. (2011 m. gruodžio 22 įstatymo Nr. XI-1875 redakcija); 87 str.), kaip būtinos prielaidos atlikti įskaitymą ir užbaigti mokestines prievoles aptartu pagrindu, savo prašymą atlikti jo nurodomą priešpriešinių reikalavimu įskaitymą, be kita ko, grindžia Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

24. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „mokestinė prievolė pasibaigia, kai <...> skolininkas ir kreditorius sutampa“. Tačiau vertindama dėl jos (nuostatos) taikymo ginčo teisiniams santykiams, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip matyti iš šios nuostatos loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat ją vertinant sistemiškai kitų įstatymo nuostatų kontekste, akivaizdu, jog siekiant pripažinti mokestinę prievolę pasibaigus aptariamu pagrindu, turi būti konstatuota kreditoriaus ir skolininko sutaptis dėl konkretaus reikalavimo įvykdyti mokestinę prievolę. Kitaip tariant, atitinkamame mokestiniame teisiniame santykyje turi dalyvauti vienas subjektas, kuris turi teisę tiek reikalauti įvykdyti, tiek pareigą įvykdyti konkrečią mokestinę prievolę. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiga įvykdyti ginčo mokestines prievoles tenka pareiškėjui, o teisė (ir pareiga) reikalauti šių prievolių įvykdymo – mokesčių administratoriui, nėra pagrindo pripažinti skolininko ir kreditoriaus sutapties Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad, kiek tai susiję su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču, mokestinės prievolės pasibaigimo pareiškėjo nurodomu būdu (priešpriešinių reikalavimų (prievolių) įskaitymo) nenumato nei likusios Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies, nei kitos mokestinių prievolių pasibaigimą reglamentuojančios šio įstatymų nuostatos. Be to, kitų mokesčių įstatymų, kurie numatytų, jog tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė galėtų būti užbaigiama aptariamu įskaitymo būdu, pareiškėjas nenurodo, jų nenustatė ir išplėstinė teisėjų kolegija.

26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos viešosios teisės aktų nuostatos nenumato, jog pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos galėtų būti įskaitomos jas padengiant galimai mokesčių administratoriaus turima prievole atsiskaityti už pareiškėjo, kaip antstolio, suteiktas vykdymo paslaugas.

27. Būtina pabrėžti, kad tokia išvada nereiškia, jog mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindo – pareiškėjo nurodomo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo – nenumatymas ginčo teisiniams santykiams taikytinuose mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose laikytinas minėta Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, suponuojančia šio kodekso nuostatų, reglamentuojančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, subsidiarų taikymą. Iš tiesų byloje nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai, susiję su mokestinių prievolių pasibaigimu, yra aiškiai ir išsamiai reglamentuoti viešosios teisės normomis (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-994/2014). Tokio mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindo, kokiu siekia pasinaudoti pareiškėjas, nenumatymas mokesčių įstatymuose laikytinas ne Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje minimo teisinio reguliavimo nebuvimu ar teisinio reglamentavimo spraga, bet tikslingu įstatymų leidėjo pasirinkimu tokios įskaitymo galimybės mokestinių teisinių santykių dalyviams nesuteikti. Be to, pabrėžtina ir tai, kad valstybinės valdžios institucijos veikia joms įstatymų bei juos lydinčių teisės aktų nustatytos (apibrėžtos) kompetencijos ribose. Todėl nagrinėjamu atveju, esant aptartam teisiniam reguliavimui, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl jo nurodomų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

28. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors šiame baigiamajame teismo akte pateiktas įstatymų nuostatų aiškinimas tam tikra apimtimi nėra visiškai identiškas pateiktam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602‑2215/2012, toks nukrypimas nagrinėjimu atveju negalėtų būti vertinamas, kaip pažeidžiantis apelianto teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į aptartą pastarojo sprendimo reikšmę nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams bei juo sukeliamas pasekmes pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai, akivaizdu, jog minėtas nukrypimas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendime išdėstyto teisės normų aiškinimo savaime negalėtų suponuoti proceso taisyklių, įskaitant ir reikalavimo teismams užtikrinti jurisprudencijos nuoseklumą, pažeidimo buvimo. Primintina, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009, p. 289–303; 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, p. 224–239 ir kt.), kaip ir yra nagrinėjamu atveju. Iš tiesų, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiame baigiamajame teismo akte pateiktas racionaliai teisiškai motyvuotas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas, inter alia atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių turinį bei pobūdį, pateisina minėtą nukrypimą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 23 d. sprendime pateikto abstraktaus ir taikymo aspektu ne visiškai aiškaus teisės normų interpretavimo.

VI. 29. Toliau spręsdama klausimą dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovas sprendimą dėl pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. prašymų priėmė pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punkte nustatytus administracinių procedūrų terminus. Tačiau, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą ginčo teisinių santykių vertinimą bei įvertinus skundžiamu sprendimu pareiškėjui sukeliamas teisines pasekmes (jo įtaką pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai), nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamas administracinės procedūros pažeidimas negali suponuoti ginčo akto neteisėtumo bei jo panaikinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

30. Šioje byloje pripažinus, jog atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašomą priešpriešinių reikalavimų (prievolių) įskaitymą turint tikslą užbaigti mokestines prievoles (jų dalį), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo įpareigoti centrinį mokesčių administratorių panaikinti minėto Sprendimo išieškoti galiojimą, nes nėra Mokesčių administravimo įstatymo 112 straipsnyje numatytų aplinkybių, lemiančių teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto pasibaigimą.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės aktų normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai teismo sprendimas yra priimtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.), nagrinėjamu atveju atsisakytina tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl šių išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė