A-143-2149-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-2149/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03345-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. U. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–2), kurį patikslino (I t., b. l. 156–157), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-649 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-649); 2) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 30-TE-643 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. U. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-643); 3) pakeisti atleidimo pagrindą, nustatant, kad yra atleistas iš vidaus tarnybos savo noru; 4) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu Nr. 30-TE-643 yra atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. liepos 26 d. Šio įsakymo pagrindu nurodytas Įsakymas Nr. 1V-649, kuriuo panaikintas jam 2009 m. vasario 2 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „visiškai slaptai“. Įsakymo Nr. 1V-649 pagrindu nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 30-9-00070-11 jis yra įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, tai laikoma pagrindu teigti, kad yra nustatytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių netinka darbui su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas nesutiko su šiais įsakymais, teigdamas, kad iš jų turinio matyti, jog faktinis atleidimo iš darbo pagrindas yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje ir išvada apie jo asmenines savybes. Pareikštų įtarimų nepripažįsta, jo atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, todėl jis privalo būti laikomas nekaltu. Nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad yra nustatytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių netinka darbui su įslaptinta informacija.

Įtarimai baudžiamojoje byloje jam buvo pareikšti 2012 m., o leidimas panaikintas tik 2013 m., todėl ginčijamas įsakymas nelogiškas laiko prasme. Be to, 2012 m. vasario 9 d. pateikė prašymą atleisti iš vidaus tarnybos savo noru. Prašymas nepatenkintas motyvuojant, kad nėra išspręstas jo kaltės klausimas, o tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu yra sustabdytas. Jam nėra žinoma apie patikrinimą, jis nebuvo supažindintas su patikrinimo rezultatais. Šiais veiksmais jam buvo užkirstas kelias ginčyti patikrinimo rezultatus. Jo atžvilgiu 2012 m. vasario 8 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas, turimomis žiniomis, nebuvo užbaigtas, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad jo asmeninės ir / ar dalykinės savybės buvo tikrintos ir /ar nustatytos jo metu ar kaip jo pasekmė.

Aplinkybė, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, negali būti laikoma pagrindu jo savybėms konstatuoti, nes Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punktuose nurodyta, kad turi būti įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Nesant įsiteisėjusio procesinio sprendimo, nėra subjekto, turinčio teisę įvertinti ikiteisminio tyrimo bylos duomenis. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti faktai ar aplinkybės, kurių pagrindu būtų buvę galima padaryti išvadą apie asmenines ir / ar dalykines savybes, panaikinti leidimą dirbti su slapta informacija ir atleisti iš tarnybos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 27–29, 162–163) prašė atmesti skundą.

Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Įsakymas Nr. 1V-649 priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1-8RN-1(KF) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-8RN-1(KF)). Įsakymas Nr. 1V-649 buvo priimtas jau įsigaliojus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto pakeitimams, tačiau jame dar nurodytos senos redakcijos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normos.

Tai laikytina techninio pobūdžio klaida, neesminiu procedūriniu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Iš jo teksto pareiškėjui buvo aišku, kokiu pagrindu jis priimtas. Techninio pobūdžio pažeidimas priimant Įsakymą Nr. 1V-649 neturėjo jokios įtakos jo pagrįstumui, nes naujoje Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo redakcijoje išliko vienas iš pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjui buvo panaikintas leidimas. Įsakymas Nr. 1V-649 tinkamai pagrįstas faktiniais duomenimis. Jame pateikiamos nuorodos į Sprendimą Nr. 1-8RN-1(KF), kuriame išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą panaikinti pareiškėjo leidimą.

Pareiškėjo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos nėra aktualūs sprendžiant dėl jo teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nekaltumo prezumpcija siejama su nusikaltimo padarymo konstatavimu, asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimu. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, nebūtinai vien konstatavus, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato naikinamųjų terminų, kuriems pasibaigus nebūtų galima priimti sprendimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nenustato konkrečios tvarkos, kaip patikrinimas turi būti atliekamas. Tai nėra tarnybinis patikrinimas, atliekamas, kaip numatyta Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnyje, todėl nėra svarbu, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas, kaip jis teigė, buvo sustabdytas. Pastarasis patikrinimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros dalis, o patikrinimas, nurodytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, minimas pareiškėjo skunde, atliekamas sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, t. y. skiriasi šių patikrinimų pagrindai, tvarka, juos atliekantys subjektai, jų pasekmės ir jų apskundimo tvarka.

Pareiškėjas apie atliktą patikrinimą ir jo pagrindu priimtą sprendimą buvo informuotas ir turi teisę jį ginčyti, kuria ir pasinaudojo, apskųsdamas ginčijamą įsakymą teismui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti faktai, kuriuos pirmiau nurodyto patikrinimo metu įvertinę kompetentingi subjektai nustatė pareiškėjo savybes – neatsakingumą, nesąžiningumą ir nepatikimumą, dėl kurių pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija. Ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo vertinami baudžiamojo proceso aspektu, o tik sprendžiant dėl paminėtų pareiškėjo savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 81–83, 165–166, 172–173) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad pareiškėjo tarnyba yra svarbi valstybės interesų kontekste, nes jis valdo informaciją kovos su nusikalstamumu srityje. Dėl šios priežasties jam, kaip statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui, yra keliami didesni lojalumo valstybei reikalavimai, juo turi būti pasitikima besąlygiškai. Todėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialioji ekspertų komisija 2011 m. gegužės 20 d. nurodymu Nr. 5-S-2767 įpareigojo policijos įstaigų vadovus nustatyti visoms statutinėms pareigybėms specialius reikalavimus dirbti su įslaptinta informacija.

Tokie reikalavimai nustatyti visiems be išimčių statutiniams valstybės tarnautojams. Pareiškėjas su tokiais reikalavimais buvo pasirašytinai supažindintas ir su jais sutiko. Įsakymu Nr. 1V-649 buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Jame įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjo, kuriam pateikti kaltinimai baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-00070-11, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, tuo pačiu ir dėl to, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui.

Atsižvelgiant į tai, Įsakymu Nr. 30-TE-643 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, priėmusio sprendimą pareiškėjui panaikinti specialųjį reikalavimą – leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, priimti įsakymai ir nurodymai yra privalomi. Pareiškėjo prašymo suteikti kitas pareigas (darbą) negavo, tačiau ir Statutas nenumato, kad, atleidus pareiškėją pagal šias nuostatas, privalo siūlyti kitas pareigas (darbą).

Analogiškų arba žemesnių pareigų, nereikalaujančių turėti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma, neturėjo ir tokių nebuvo. Pareiškėją atsisakyta atleisti iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, kadangi prašymas gautas pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl jo veiksmų. Pareiškėjo konstitucinių teisių nepažeidė. Būdamas nušalintas nuo tarnybos, pareiškėjas tarnybinių pareigų nevykdė ir galėjo dirbti įstatymų leidžiamą darbą. Pareiškėjas atliktų procesinių veiksmų jo atžvilgiu neginčijo ir neskundė: jis neginčijo nei jo nušalinimo nuo tarnybos, nei prašymo atleisti iš vidaus tarnybos nepatenkinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 8–14) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Įsakymą Nr. 1V-649, kuriuo jam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, taip pat prašo panaikinti Įsakymą Nr. 30-TE-643.

Teismas, spręsdamas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog nebuvo atlikta patikrinimo, kurio metu būtų nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir patikimumas, todėl nebuvo pagrindo priimti ginčijamą sprendimą. Teismas pažymėjo, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nenustato konkrečios tvarkos, kaip toks patikrinimas turi būti atliekamas, tai nėra tarnybinis patikrinimas, atliekamas, kaip numatyta Statuto 26 straipsnyje. Pastarasis patikrinimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros dalis, o patikrinimas, nurodytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, paminėtas pareiškėjo skunde, atliekamas sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, t. y. skiriasi šių patikrinimų pagrindai, tvarka, juos atliekantys subjektai, jų pasekmės ir apskundimo tvarka. Toks patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos (2012 m. rugpjūčio 24 d. protokolas), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos (2012 m. spalio 17 d. protokolas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (2013 m. birželio 18 d. protokolas).

Teismas vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, kad Įsakymas Nr. 1V-649 priimtas remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad šiame įsakyme nurodyti iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktai, t. y. 13 ir 17 punktai. Teismas pažymėjo, jog nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusioje Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio redakcijoje, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui, neliko nuostatos, kad leidimas gali būti panaikinamas, kai nustatoma, jog asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas. Iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos naujoje straipsnio redakcijoje buvo išplėstos ir nustatyta, kad leidimas gali būti panaikintinas, kai tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p.). Įvertinęs nurodytas teisės akto normas, teismas konstatavo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.) nebuvo panaikintos. Nors naujos redakcijos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu buvo pakeista anksčiau galiojusio Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto lingvistinė konstrukcija, praplėsta taikymo apimtis, pačios normos esmė liko ta pati. Įstatymų leidėjas paliko diskrecijos teisę paslapčių subjektui spręsti, ar asmens savybės, jo veikla, kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai nekelia grėsmės patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo kontekste būtina įvertinti ne tik ginčijamo įsakymo teisinį, bet ir faktinį pagrindą, t. y. tik nustačius, kokiais faktiniais duomenimis yra grindžiamas individualus administracinis aktas, gali būti įvertinta, ar yra nurodytas tinkamas teisinis pagrindas. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti faktai, kuriuos nurodyto patikrinimo metu įvertinę kompetentingi subjektai nustatė pareiškėjo savybes – neatsakingumą, nesąžiningumą ir nepatikimumą, dėl kurių pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija.

Ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo vertinami baudžiamojo proceso aspektu, o tik sprendžiant dėl paminėtų pareiškėjo savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Priimant Įsakymą Nr. 1V-649, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio, vykusio 2013 m. birželio 18 d., protokole, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. 5-S-4127 pateikta informacija, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.

Remiantis šia informacija, buvo nuspręsta, kad nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog nustatytos pareiškėjo dalykinės ir asmeninės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismo vertinimu, motyvuojamoji Įsakymo Nr. 1V-649 dalis patvirtina, kad aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad jis, pagal dalykines ir asmenines savybes, negali dirbti su įslaptinta informacija.

Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu išdėstyti argumentai. Ginčijamas įsakymas iš esmės priimtas remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatomis, kurios naujoje šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijoje įtvirtintos 20 punkte, todėl teismas konstatavo, kad pagrindo panaikinti šį įsakymą nėra. Teismas nustatė, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas nustačius, jog pareiškėjo asmeninės savybės ir veikla netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam panaikintas nesant faktinio pagrindo, nes dėl jam pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 17 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimais. Akcentavo, kad pagrindas konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta informacija, kad pareiškėjas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas. Teismui pateikti duomenys patvirtino, jog visos nusikalstamos veikos, kurių padarymu pareiškėjas yra įtariamas, susijusios su jo tiesioginių funkcijų vykdymu, t. y. galbūt padarytos jam einant užimamas pareigas. Teismo nuomone, byloje esanti informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus įtarimus sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas šiam asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui.

Teisė disponuoti paslaptį sudarančia informacija asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama. Teismas pažymėjo, jog įtakos asmeniui pripažinti nepatikimu ir panaikinti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neturi tai, kad jam yra pareikšti tik įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, t. y. pareiškėjas nėra pripažintas kaltu. Kaip nurodyta anksčiau, pagrindas leidimui panaikinti yra ne tik ta aplinkybė, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, bet ir kitos jo savybės. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog, eidamas tiesiogines pareigas policijoje, padarė nusikalstamas veikas, kelia pagrįstų abejonių jo patikimumu.

Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas turi diskrecijos teisę vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl Įsakymas Nr. 1V-649 paliktinas galioti nepakeistas.

Teismas, spręsdamas dėl atleidimo iš tarnybos, nustatė, kad 2012 m. vasario 9 d. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavo pranešimą, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-9-00070-11 pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą, sukčiavimo, piktnaudžiavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. 2012 m. vasario 8 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. 2012 m. vasario 8 d. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas dėl galbūt neteisėtų pareiškėjo veiksmų pradėjo tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjas prašymą atleisti nuo 2012 m. vasario 13 d. iš užimamų pareigų savo noru atsakovui pateikė 2012 m. vasario 10 d. Atsakovas, remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.4 punktu, atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 30-S-2687 jį informavo apie priimtą sprendimą bei nurodė apskundimo tvarką. Teismo vertinimu, pareiškėją pagrįstai atsisakyta atleisti iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, nes prašymas gautas pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl jo veiksmų. Atsakovas pareiškėjo konstitucinių teisių nepažeidė. Policijos įstaiga turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens veiksmų, neatleisti jo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o atlikus tarnybinį patikrinimą ir nustačius, jog pareigūnas padarė nusižengimą, spręsti dėl jo patraukimo tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn.

Teismas nurodė, kad Įsakymu Nr. 30-TE-643 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Teismas pažymėjo, kad tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta (buvo iš jo atimta) pareiškėjo taip pat skundžiamu Įsakymu Nr. 1V-649. Todėl, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su tam tikros specialiosios teisės praradimu), konstatuotina, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl Įsakymo Nr. 1V-649 panaikinimo. Kitas pareiškėjo skundo reikalavimas – dėl Įsakymo Nr. 30-TE-643 panaikinimo – laikytinas išvestiniu iš teismo įvardyto pagrindinio reikalavimo. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra paminėto leidimo (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėjo, kad ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę – (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Kadangi Įsakymas Nr. 1V-649 paliktinas galioti, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Įsakymą Nr. 30-TE-643. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymas Nr. 30-TE-643 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą neteisėtu bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 18–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Net ir nustačius, jog pagrįstai priimtas įsakymas dėl teisės dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo, turėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos jo 2012 m. vasario 9 d. prašymo pagrindu pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o ne pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, t. y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neteisingai parinko atleidimo pagrindą. Tokia pozicija grindžiama tuo, jog šis atsakovas pats nusprendė atleisti jį iš vidaus tarnybos, nelaukdamas, kol bus užbaigtas pradėtas tarnybinis patikrinimas, susijęs su pareikštais įtarimais ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje. Atleidimo metu jau daugiau nei pusantrų metų buvo nušalintas nuo tarnybinių pareigų, todėl teisės dirbti su įslaptinta informacija atėmimas neturėjo įtakos jo tarnybiniams santykiams ir 2012 m. vasario 9 d. išreikštam pageidavimui būti atleistam iš vidaus tarnybos paties prašymu. Atsakovas, atleisdamas jį iš vidaus tarnybos bloginančiu jo teisinę padėtį ir vėliau laiko atžvilgiu atsiradusiu pagrindu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus.

2. Neturėjo galimybės susipažinti su ekspertų komisijų protokolų turiniu, todėl jau vien dėl to galima laikyti, jog buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Jam nėra žinoma, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialioji ekspertų komisija būtų atlikusi kokį nors tyrimą. Tai iš esmės patvirtina ir teismo išvada, kad įtarimo pareiškimas yra pakankamas pagrindas išvadai apie asmenines ir dalykines savybes – neatsakingumą, nesąžiningumą ir nepatikimumą, dėl kurių asmuo netinka dirbti su įslaptinta informacija, padaryti. Įtarimo pareiškimo faktas tegali būti tik pagrindas atlikti tokio asmens atžvilgiu tyrimą, kurio metu būtų nustatomos tiriamo asmens asmeninės ir dalykinės savybės. Faktinis pagrindas neigiamai išvadai apie neigiamas asmenines ir dalykines savybes buvo įtarimo faktas ir ikiteisminio tyrimo bylos duomenys apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (iš anksto gerai suplanuotos, pasinaudojant tarnybine padėtimi). Pastaroji nuoroda yra nepagrįsta, nes nėra aiškus subjektas, kuris gali įvertinti ikiteisminio tyrimo duomenis. Teismas visiškai nesiaiškino, koks asmuo susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis ir, jais remdamasis, pateikė savo įvertinimą. Išvada apie jo asmenines ir dalykines savybes buvo padaryta preziumuojant, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos. Neigiama išvada apie asmenines ir dalykines savybes, kurių pagrindu buvo panaikinta suteikta teisė dirbti su įslaptinta informacija, buvo padaryta neatlikus tyrimo ir nenustačius jokių konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų buvę galima daryti išvadas, o buvo apsiribota įtarimo pareiškimo faktu. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nenumato atsakomybės be kaltės galimybės.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 27–29) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Faktinei aplinkybei – patikimumo tikrinimo buvimui – pagrįsti teismas nurodė patikrinimą atlikusius kompetentingus subjektus – ekspertų komisijas. Jų protokoluose pateiktos atlikto patikrinimo išvados, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas. Apie šį sprendimą ir faktinį jo pagrindimą (iš esmės, paminėtų protokolų turinį) pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 1D-700, kartu nurodant ir sprendimo apskundimo tvarką. Faktinis ginčijamo sprendimo pagrindimas buvo informacija apie pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą. Ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo vertinami baudžiamojo proceso aspektu, o tik sprendžiant dėl paminėtų pareiškėjo savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012 ir kt.). Pagrindas atimti leidimą buvo ne pareiškėjui pareikšti įtarimai, o patikrinimo metu nustatytos netinkamos darbui su įslaptinta informacija asmeninės ir dalykinės pareiškėjo savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas. Teismo pozicija dėl nepriimtinos rizikos yra teisinga. Remtinasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo išvadomis.

2. Skunde ir papildomame skunde prašymo atleisti iš vidaus tarnybos nepatenkinimo pareiškėjas neskundė. Negalėjo būti tenkinamas pareiškėjo 2012 m. vasario 9 d. pateiktas prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos jo paties noru, nes Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 1.4 papunktis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką įpareigoja neatleisti pareigūno, pažeminusio policijos pareigūno vardą, kol nebus baigtas tarnybinis patikrinimas ir įvertintos visos su tuo susijusios aplinkybės. Tarnybinio patikrinimo sustabdymas negali būti vertinamas kaip užbaigimas, nes dar nėra tarnybinio patikrinimo išvados, pagrįstos įvertinus visas susijusias aplinkybes. Atsiradus kitam, objektyviam pagrindui – panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija, atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neprivalėjo laukti, kol bus baigta baudžiamoji byla ir užbaigtas pradėtas tarnybinis patikrinimas. Todėl pagrindas atleisti pareiškėją iš pareigų dėl leidimo atėmimo atsirado anksčiau nei galėjo būti tenkinamas jo prašymas atleisti iš vidaus tarnybos savo noru.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–26) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003 ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008 pasisakė, kad policijos įstaiga turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens veiksmų, neatleisti jo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o, atlikus tarnybinį patikrinimą ir nustačius, jog pareigūnas padarė nusižengimą, spręsti dėl jo patraukimo tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn. Pareiškėją atsisakyta atleisti iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, kadangi toks prašymas gautas pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl jo veiksmų. Pareiškėjas atsakovo priimto sprendimo neginčijo. Tikėtina, kad jis siekė būti atleistas iš vidaus tarnybos paties prašymu dėl to, kad išvengtų sunkesnių pasekmių, nei atleidus jį dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą.

2. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Teisės aktai nenustato konkrečios tvarkos, kaip patikrinimas turi būti atliktas. Tokius patikrinimus atliko ekspertų komisijos ir nustatė, kad kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Būtent valstybės tarnybą ir valstybės tarnautojo statusą reglamentuojančių teisės aktų kontekste buvo vertinami pareiškėjo veiksmai, jo asmeninės, dalykinės savybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad 2012 m. vasario 7 d. pareiškėjui, tarnavusiam pas atsakovą Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus tyrėju, buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi jis buvo nušalintas nuo pareigų šešių mėnesių laikotarpiui, kuris to paties teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartimi buvo pratęstas dar trims mėnesiams. 2012 m. vasario 8 d. pareiškėjo atžvilgiu atsakovo buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2012 m. balandžio 6 d. buvo sustabdytas iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-00070-11 (kurioje pareiškėjui buvo pareikštas paminėtas įtarimas). Atsakovo vado 2012 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 30-TE-74, vykdant paminėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį, pareiškėjas, vadovaujantis Statuto 28 straipsnio 3 dalimi, buvo nušalintas nuo pareigų, sustabdant jam darbo užmokesčio mokėjimą. 2012 m. vasario 10 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą atleisti jį iš tarnybos savo noru nuo 2012 m. vasario 13 d. Atsakovas, reaguodamas į šį prašymą, 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 30-S-2687 pranešė pareiškėjui, kad, remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.4 punktu, atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą, nurodęs, kad šį pranešimą (raštą) pareiškėjas per vieną mėnesį gali apskųsti Lietuvos policijos generaliniam komisarui arba Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 175). Tačiau pareiškėjas šio rašto neapskundė.

Iš bylos taip pat matyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialioji ekspertų komisija (2012-08-24 protokoliniu nutarimu), Policijos departamento Specialioji ekspertų komisija (2012-10-17 protokoliniu nutarimu) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinė specialioji ekspertų komisija (2013-06-18 protokoliniu nutarimu) padarė išvadas, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymu (kuris yra skundžiamas šioje administracinėje byloje), vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, buvo panaikintas pareiškėjui 2009 m. vasario 2 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Atsakovo vado 2013 m. liepos 25 d. įsakymu (kuris taip pat yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, pagal kurį pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, ginčo šalių nėra kvestionuojamos. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo prasme jos laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje.

Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių atsiradimo chronologiją, kolegija pripažįsta būtina pirmiausia pasisakyti dėl paminėto pareiškėjo atsakovui 2012 m. vasario 10 d. paduoto prašymo atleisti iš vidaus tarnybos savo noru reikšmės nagrinėjamai bylai ir jo sąsajos su taip pat paminėtu pareiškėjo atžvilgiu 2012 m. vasario 8 d. pradėtu tarnybiniu patikrinimu. Nurodytos faktinės bylos aplinkybės apibūdina situaciją, kurioje turi būti išspręstas prioritetinio teisės taikymo laike klausimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjas gali (galėjo) būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru (savo prašymu) tuomet, kai jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ir prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu dar nebuvo baigtas tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos jo paties prašymu reglamentuojami Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija) ir Statuto 55 straipsnio. Pagal šias teisės normas, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu (arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Nurodytas išimtinumas Statuto lygmeniu yra atskleistas 55 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ne vėliau, kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (3 d.), o turintis teisę skirti pareigūną į jo užimamas pareigas vadovas privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nustatyto (14 kalendorinių dienų) termino pasibaigimo arba, vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.).

Aiškindama nurodytas Statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – paskyrimo arba pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, kolegija konstatuoja, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėto (ir vykdomo) tarnybinio patikrinimo, kurio tikslas - nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus. Sąsaja ir tam tikra teisinė kolizija tarp Statuto normų, reglamentuojančių pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos savo noru, ir normų, reglamentuojančių pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn arba jo atleidimą iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, gali pasireikšti tik sprendžiant klausimą dėl šių normų taikymo laike susiklosčius situacijai, kai šių normų taikymas laike sutampa. Todėl yra būtina pasisakyti dėl tokios sąsajos (kolizijos) išsprendimo būdo aukščiau aprašytoje bylos situacijoje.

Tai darydama, kolegija (kalbant apie pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn) pažymi, kad Statuto 26 straipsnio 3 dalyje (bylai aktuali 2011-05-26 įstatymo Nr. XI-1424 redakcija) yra įtvirtinta bendra pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taisyklė, pagal kurią tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Be to, šioje dalyje yra nustatyti naikinamieji tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: vieneri metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos bei treji metai išimtiniais atvejais (tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualiu atveju, kai pareigūno atžvilgiu pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra sustabdoma, kol bus baigtas pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas) nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aukščiau aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra ženkliai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Ir, priešingai, paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, darytina išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą, nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros.

Kolegija pažymi, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 pavirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos – paminėto pareiškėjo prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003-08-27 įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taip pat pažymėtina, kad toks teisės normų taikymo aiškinimas iš esmės panašioje faktinėje situacijoje yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), pripažįsta būtina taikyti tokio teisės aiškinimo taisykles šioje administracinėje byloje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad atsakovo pasirinktas elgesys – nepatenkinti pareiškėjo prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos - negali būti pripažintas teisėtu.

Pasisakydama dėl paminėtu 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 30-S-2687 įforminto atsakovo atsisakymo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos savo noru reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija, viena vertus, pažymi, kad tokiu būdu atsakovo išreikšta pozicija ABTĮ taikymo požiūriu pripažintina administraciniu sprendimu, kurio (kaip buvo pasakyta) pareiškėjas neskundė. Todėl yra galima prielaida, kad pareiškėjas neapgynė savo pažeistos teisės (būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru pagal 2012-02-10 paduotą prašymą) ABTĮ nustatyta tvarka. Kita vertus, kolegija pažymi, kad toks pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. jo tęstinumas nebuvo nutrauktas ir po to, kai pareiškėjas nebuvo pasinaudojęs ABTĮ nustatyta tvarka apskųsti aptariamą atsakovo raštą teismui. Tai leidžia daryti išvadą, kad tolimesni atsakovo veiksmai, nukreipti į pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos kitokiais teisiniais pagrindais, tarp jų ir sietini su jo turimo leidimo dirbti su įslaptintais dokumentais panaikinimu, negali būti pripažinti teisėtais veiksmais, nes jie buvo atliekami esant (tęsiant) pareiškėjo valios būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru pažeidimui. Todėl jau vien dėl to pareiškėjo skundžiami atsakovų 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. liepos 25 d. įsakymai (nesprendžiant jų pagrįstumo klausimo) negali būti pripažinti teisėtais.

Teismui paduotame skunde pareiškėjas prašo pakeisti jo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, nustatant, kad yra atleistas iš vidaus tarnybos savo noru. Toks pareiškėjo skundo reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, esant aptartam jo teisių besitęsiančiam pažeidimui, dar kartą išreiškė savo poziciją (Statuto 53 str. 1 d. 1 p. taikymo požiūriu prašymą) būti atleistam iš vidaus tarnybos jo paties prašymu (savo noru). Tai taip pat reiškia, kad pareiškėjas nekvestionuoja kitų su jo atleidimu iš vidaus tarnybos atsakovo 2013 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. 30-TE-643 konstatuotų aplinkybių, tarp jų ir to, kad jis atleidžiamas (buvo atleistas) iš vidaus tarnybos 2013 m. liepos 26 d. Todėl kolegija, atsižvelgdama į jau aptartą šio įsakymo neteisėtumą, jo nenaikina, o tik keičia, nurodant, kad pareiškėjas atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir palieka galioti visas kitas šio įsakymo dalis.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, kolegija pirmiausia pažymi, kad priverstinės pravaikštos instituto taikymo paskirtis yra kompensuoti neteisėtai atleistam darbuotojui (tarnautojui ar pareigūnui) tai, ką jis galėjo (turėjo) gauti, jeigu nebūtų teismo pripažinto neteisėtu jo atleidimo iš darbo (šiuo atveju iš tarnybos). Todėl, sprendžiant šito instituto taikymą tam tikroje konkrečioje situacijoje, yra būtina nustatyti, ar nebuvo kitų, su neteisėtu atleidimu iš darbo (tarnybos) nesietinų, teisinių kliūčių darbuotojui (tarnautojui ar pareigūnui) gauti jam priklausantį darbo užmokestį. Taip pat yra būtina nustatyti priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. laikotarpį, per kurį darbuotojas (tarnautojas ar pareigūnas) faktiškai nedirbo dėl jo (vėliau teismo pripažinto neteisėtu) atleidimo iš darbo (tarnybos). Taikydama šias taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad viršutinė sąlyginai pareiškėjo priverstinės pravaikštos riba yra dėl pirmiau aptartų priežasčių kolegijos nustatyta jo atleidimo iš vidaus tarnybos data – 2013 m. liepos 26 d. Tai reiškia, kad po šios datos priverstinės pravaikštos institutas pareiškėjui negali ir neturi būti taikomas. Iki šios datos pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio mokėjimas (nemokėjimas) niekaip nebuvo susietas su pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. liepos 25 d. įsakymo priėmimu. Be to, pastebėtina, kad, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas dėl paminėto jo nušalinimo nuo pareigų. Tokio nušalinimo pagrįstumo, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisės į darbo užmokestį per jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, klausimai šioje administracinėje byloje nesprendžiami. Todėl šis pareiškėjo skundo reikalavimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra atmetamas.

Apibendrindama išsakytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės (Statuto 53 str.) normas. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas (ABTĮ 143 str.). Nauju sprendimu kolegija panaikina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-649 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, pakeičia Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 30-TE-643 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. U. atleidimo“, nurodant, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jo paties prašymu), ir atmeta pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-649 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.

Pakeisti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 30-TE-643 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. U. atleidimo“, nurodant, kad pareiškėjas Ž. U. atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jo paties prašymu).

Atmesti pareiškėjo Ž. U. reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis