A-492-623-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -623/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01678-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.; 25.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. ir atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja 2013 m. gegužės 21 d. pateikė skundą (b. l. 1-6) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) panaikinti Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą neleisti susipažinti su Tarnybos ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) praktika (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą leisti ir sudaryti tinkamas ir protingumo kriterijus atitinkančias sąlygas pareiškėjos atstovui atstovavimo sutarties pagrindu susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika.

Pareiškėja paaiškino, kad verčiasi turto ir verslo vertinimo veikla. Nurodė, kad Tarnyba 2013 m. balandžio 16 d. priėmė išvadą dėl turto vertintojos I. K. veiksmų rengiant nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 12-1-126. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas pagal Tarnybos išvadą 2013 m. balandžio 19 d. parengiamajame posėdyje nusprendė iškelti I. K. drausmės bylą dėl Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) pažeidimų. Pareiškėjos atstovas advokatas Albertas Kručkauskas pateikė Tarnybai 2013 m. gegužės 9 d. prašymą leisti susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika dėl drausmės bylų iškėlimo bei atsakomybės taikymo vertintojams dėl TVVPĮ pažeidimų.

Atsakovas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė. Pareiškėja, remdamasi Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi, Tarnybos nuostatų, patvirtintų 2012 m. kovo 26 d. finansų ministro įsakymu Nr. 1K-116 (toliau – ir Nuostatai), 9.3 punktu bei TVVPĮ 28 straipsnio 5 dalies 1 punktu tvirtina, kad jos atstovas turi teisę susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika. Teigė, jog advokato susipažinimas su minėta praktika būtinas realiam bei veiksmingam teisinių paslaugų teikimui bei pareiškėjos teisių gynimui.

Nesutiko, kad advokato susipažinimas su drausmės bylomis ribojamas asmens duomenų apsaugos tikslais. Pažymėjo, jog Advokatūros įstatymas įpareigoja advokatus veikti sąžiningai ir neatskleisti einant pareigas gautos informacijos. Be to, pati Tarnyba viešai skelbia apie drausmės bylas savo interneto svetainėje. Mano, kad Tarnyba, siekdama apsaugoti asmens duomenis, bei nepažeisdama konstitucinių imperatyvų užtikrinti asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą, turi galimybę nuasmeninti sprendimus bei palikti tik jų teisinę esmę.

Teigia, kad Tarnyba netinkamai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimą ir remdamasi juo teigia, kad advokatas neturi teisės gauti dokumentų, kurių neturi teisės gauti jo atstovaujamas asmuo. Tvirtina, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino tiriamo įstatymo įtvirtintą reguliavimą prieštaroms išryškinti, o ne formuoja teisės taikymo taisyklę dėl advokato teisės gauti informaciją. Šiuo nutarimu reguliavimas, dėl kurio advokatas negalėjo gauti duomenų, net ir nesusijusių su klientu, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstatuota, kad advokatai, padėdami įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą, tam tikrais atvejais turi remtis informacija, kurią turi valstybės ir savivaldybių institucijos, inter alia tokia informacija, kurios negali gauti jo atstovaujamas asmuo, kartu ir advokatas, kaip atstovas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 27-33), kuriame prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad TVVPĮ 24 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 5 dalies, 28 straipsnio 8 dalies teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti turto arbe verslo vertinimo ataskaitos turinį, nes ataskaitoje pateikiamos informacijos paviešinimas tretiesiems asmenims turėtų neigiamų pasekmių užsakovui, t. y. ataskaitose yra pateikiami užsakovo, kitų asmenų asmens duomenys, galimai pateikiama informacija, sudaranti komercinę paslaptį, kita informacija, kurią užsakovas nori apsaugoti nuo jos atskleidimo tretiesiems asmenims.

Tarnyba sprendė, kad teisė susipažinti su drausmės bylos medžiaga susijusi su teisinių pasekmių konkrečiam asmeniui atsiradimu, įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms nedaro. Atkreipė dėmesį į teisės aktų, reglamentuojančių teisėjų, notarų, antstolių, advokatų ir auditorių drausmės bylų nagrinėjimą, nuostatas. Pažymėjo, kad garbės teismų sprendimai visa apimti skelbiami tik dėl teisėjo atžvilgiu priimtų sprendimų ir tik tuo atveju, kai byla buvo nagrinėta viešai; jeigu byla buvo nagrinėta uždarame posėdyje – skelbiama tik rezoliucinė dalis.

Sprendimai priimti notarų, antstolių, auditorių atžvilgiu neskelbiami. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo aprašas, patvirtintas Visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbtas teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1R-160, įtvirtina, kad nuasmeninti Advokatų garbės teismo sprendimai gali būti skelbiami Advokatų garbės teismo ataskaitose ir (ar) drausmės bylų apibendrinimuose, t. y. numatoma ne pareiga, bet teisė. Tvirtino, kad analogiškas teisinis reguliavimas numatytas ir teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose turto arba verslo vertintojų drausmės bylų nagrinėjimą.

Vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 26 punktu, vertintojas, kuriam iškelta drausmės byla, turi teisę susipažinti su savo drausmės bylos medžiaga, gauti išrašus ir nuorašus; vienas arba kartu su atstovu (gynėju) dalyvauti posėdyje ir teikti paaiškinimus. Tokias pačias teises turi ir turto vertintojo atstovas. Teisė susipažinti su drausmės byla su ja nesusijusiems asmenims, nenumatyta. Mano, kad pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 dalį advokatui suteikiama teisė susipažinti su institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus praktika, o tai reiškia, jog šioje teisės normoje nustatyta teisė susipažinti tik su ikiteisminius ginčus ir skundus nagrinėjančių institucijų praktika.

Pažymėjo, kad nei Tarnyba, nei Garbės teismas nėra ikiteisminius ginčus ir skundus nagrinėjančios institucijos. Nurodė, kad advokato teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų riboja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, pagal kurį Tarnyba negali teikti asmens duomenų be asmens sutikimo. Teigė, jog Tarnyba, skelbdama apie drausmės bylas interneto svetainėje, nenurodo jokių duomenų apie užsakovą, nėra skelbiamas ir turto ar verslo vertinimo ataskaitos turinys. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarime išaiškinta, jog advokatas neturi teisės gauti dokumentų, kurių neturi teisės gauti jo atstovaujamas asmuo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (b. l. 67-72) skundą atmetė.

Teismas vertino, kad nagrinėjimas Garbės teisme iš esmės gali būti prilyginamas ginčo nagrinėjimui ikiteismine tvarka, kadangi tokiu atveju, jei vertinamam asmeniui būtų paskirta drausminė nuobauda, to paties klausimo svarstymas – ginčo sprendimas – būtų perkeltas į teismą. Tokiu atveju nagrinėjama byla neabejotinai būtų laikoma ginču tarp nubaustojo asmens ir Tarnybos.

Pažymėjo, kad viešumo principas yra vienas pagrindinių viešojo administravimo principų, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjekto veikla būtų vieša, su ja būtų galima susipažinti, išskyrus įstatymuose numatytus pagrįstus ir konkrečius apribojimus. Viešumo principas turi būti taikomas ir Tarnybos veikloje. Tarnyba vykdo visuomeniškai reikšmingas funkcijas, todėl institucijos uždarumas ir duomenų iš jos organų gavimo ribojimas neatitiktų atviros ir darnios visuomenės siekio. Remdamasis šiais argumentais, teismas darė išvadą, kad advokatas Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 punkto pagrindu turi teisę susipažinti su Garbės teismo praktika, tačiau pažymėjo, jog ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama kituose teisės aktuose numatytomis sąlygomis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad TVVPĮ 24 straipsnio 1 dalies apribojimai taikytini Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 punkto numatomos teisės įgyvendinimo eigoje, nes šia teisės norma nustatoma teisėta kitų asmenų interesų apsauga, tačiau pažymėjo, kad TVVPĮ 26 straipsnio 5 dalis ir 28 straipsnio 8 dalys sutinkamai su Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 punktu pateikiamos informacijos turiniui įtakos neturi, nes įtvirtina tik bendro pobūdžio Tarnybos bei Garbės teismo narių pareigas. Susipažinimo su Garbės teismo praktika eigoje šios pareigos įgyvendintinos, neteikiant susipažinti duomenų, kurių teikimas apribotas įstatymu, tai yra nuasmeninant dokumentus, kad į juos nebūtų įtraukti neviešinami duomenys.

Teismas pabrėžė, kad advokato teisės susipažinti su ginčus nagrinėjančios institucijos praktika Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 punkte yra nustatyta tikslingai, pripažįstant ir siekiant ne tik teismų, bet ir kitų visuomenei svarbių institucijų priimtų sprendimų viešumo, lygaus ginčo dalyko ir asmens vertinimo, piktnaudžiavimo išvengimo. Kitų turto vertintojų drausmės bylų sprendimų analizė leidžia turto vertintojui numatyti jo drausmės bylos galimą baigtį, tuo užtikrinamas asmens lygiateisiškumas ir teisinio aiškumo principo įgyvendinimas.

Taigi, atsakovo teiginys, jog kitų turto vertintojų parengtos ataskaitos yra visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla, todėl kiekvienu atveju skiriasi ir turto arba verslo vertintojo veiksmų, rengiant tokią ataskaitą, vertinimas, vertintas kaip nepagrįstas. Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja neturi teisės susipažinti su Garbės teismo duomenimis, kadangi bet kuris asmuo turi teisę papildomai gauti dokumentus pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą.

Tvirtino, kad atsakovas pareiškėjos teisės pagal šį įstatymą neanalizavo, todėl išvada, kad advokatas negali turėti daugiau teisių už atstovaujamąjį, laikyta nepagrįsta. Teismas pažymėjo, jog prašymo pateikimo metu advokatas turėjo akivaizdų interesą susipažinti su Garbės teismo praktika, kadangi jo atstovaujamajai turto vertintojai buvo iškelta Garbės teisme nagrinėjama byla. 2013 m. birželio 11 d. buvo priimtas Garbės teismo sprendimas Nr. GT-43(13)-S, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba.

Teismas atkreipė dėmesį, jog minėtas Garbės teismo sprendimas LITEKO duomenimis nėra apskųstas, o pasibaigus Garbės teismo vykdytai procedūrai, kartu išnyko ir pagrindas advokatui Albertui Kručkauskui atstovauti pareiškėją Garbės teismo nagrinėjamoje byloje bei baigėsi teisiniai atstovavimo santykiai dėl pavedimo, kurį vykdydamas advokatas kreipėsi į atsakovą su 2013 m. gegužės 9 d. Teismas nurodė, jog pasibaigus atstovavimo santykiams, nėra galima teisių ginti remiantis Advokatūros įstatymu, nes advokatas klientui advokato paslaugų neteikia.

Be to, yra išnykęs ir pareiškėjos suinteresuotumas susipažinti su Garbės teismo praktika, nes šiuo metu jai jokia drausmės byla nėra iškelta ar nagrinėjama. Pažymėjo, jog administraciniai teismai gina tik pažeistas, o ne turimas asmens teises, kai asmuo turi suinteresuotumą jo reikalavimo patenkinimu, o teismo sprendimas pakeistų asmens teisių ir pareigų apimtį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėjos teisės dėl draudimo susipažinti su Garbės teismo praktika šiuo metu nėra pažeidžiamos, pripažinta, kad ji neturi teisinio suinteresuotumo ir jos skundas atmestas.

Teismas pažymėjo, kad atsiliepime atsakovas palyginimui pateikė kitų profesijų atstovų, kuriems iškeliama drausmės byla, teisių bei šių garbės teismų priimtų sprendimų skelbimo (viešinimo) apimties analizę, tačiau, teismo nuomone, šis argumentas yra perteklinis, todėl plačiau jis nebuvo vertinamas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90-93), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra prieštaringas ir teisiškai ydingas. Teismas, pripažindamas, kad atsakovas pažeidė pareiškėjos teises, tuo pačiu konstatuoja, kad nėra pažeistos teisės, kurią reikėtų ginti. Tokiu būdu teismas įtvirtina praktiką, leidžiančią Tarnybai piktnaudžiauti valdžia ir nevykdyti imperatyvių įstatymo nustatytų pareigų. Teigia, kad susipažinimas su Tarnybos ir Garbės teismo praktika nėra savitikslis, o būtinas tam, kad advokatas galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir padėtų užtikrinti pareiškėjos teises į gynybą. Nurodo, kad Tarnybos piktnaudžiavimas ir diskriminacinis teisės normų taikymas yra akivaizdus, kadangi tą patį faktą skirtingais atvejais ji vertina nevienodai. Teigia, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja neapskundė Garbės teismo sprendimo per nustatytą terminą nereiškia, kad šis sprendimas nebus skundžiamas pasinaudojant termino atnaujinimo institutu.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 120-124), kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos atstovui nebuvo leista susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika nereiškia, kad buvo pažeista jos teisės į gynybą. Teigia, jog pareiškėjo argumentai, kad teismo sprendimas sudarys prielaidas Tarnybai piktnaudžiauti valdžia yra deklaratyvūs. Pakartoja savo apeliacinio skundo teiginius dėl Garbės teismo sprendimų viešumo užtikrinimo. Tvirtina, jog pareiškėja nepagrįstai lygina jai iškeltą drausmės bylą ir kitos turto vertintojos drausmės bylą, kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81-89), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pašalinant iš jo motyvus, kad Tarnyba nepagrįstai atmetė pareiškėjos atstovo prašymą leisti susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika. Likusią teismo sprendimo dalį – palikti nepakeistą.

Atsakovas tvirtina, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymu Garbės teismas negali būti laikomas ginčus ar skundus nagrinėjančia institucija.

Mano, jog teismas nepagrįstai viešumo principą suvokia kaip advokato teisę susipažinti su visa institucijos praktika. Teigia, jog viešumo principą Tarnyba įgyvendina skelbdama priimamų sprendimų išrašus, skelbdama institucijos praktikos apibendrinimus, dalyvaujant susitikimuose, renginiuose. Pažymi, kad dokumentų, sudarančių vertintojų drausmės bylas, nuasmeninimas pernelyg apsunkintų Tarnybos darbą, pareikalautų didelių laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Be to, nuasmeninus sprendimus dažnu atveju jie taptų neinformatyvūs ir savo turiniu prilygtų rengiamiems Garbės teismo praktikos apibendrinimams.

Mano, kad Advokatūros įstatyme įtvirtinta advokato teisė gauti informaciją šiuo atveju yra neproporcinga siekiamam tikslui, kadangi pernelyg riboja kitų asmenų teises (teisę į asmens duomenų apsaugą).

Tvirtina, jog Tarnyba pagrįstai nesivadovavo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis, kadangi pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, siekdama gauti informaciją apie Tarnybos veiklą, kuri neskelbiama viešai ir kuri nėra apie pačią pareiškėją.

Atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai nesirėmė kitų profesijų atstovų garbės teismų teisiniu reglamentavimu, kadangi šiuo atveju buvo pagrindas taikyti įstatymo analogiją.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 112-117), kuriame prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja mano, kad Tarnybos nuostatai nesuteikia jai teisės reikšti apeliacinį skundą, todėl pateikdama apeliacinį skundą ji viršijo savo įgaliojimus. Pareiškėja taip pat yra įsitikinusi, kad Tarnyba neturi teisės skųsti sprendimo teisinio pagrindo. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog Garbės teismas nėra ginčą nagrinėjanti institucija. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, jog ginčas tarp jos ir Tarnybos egzistuoja, jis buvo sprendžiamas Garbės teisme, o šiuo metu nagrinėjamas administraciniame teisme. Pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus dėl advokato teisės gauti informaciją ir veiksmingo asmens teisių į gynybą užtikrinimo. Pažymi, jog teismui konstatavus, kad advokatas turi teisę susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika, šios teisės įgyvendinimas negali būti vertinamas ekonominio tikslingumo požiūriu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl žodinio proceso.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Atsakovas prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nurodydamas, jog skundžiami teismo sprendimo motyvai yra labai svarbūs, sukeliantys atsakovui teisines pasekmes, todėl turėtų būti sudaryta galimybė pateikti žodinius paaiškinimus dėl ginčui svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovo teisė būti išklausytam yra realizuota, kadangi jo atstovės dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nagrinėjant apeliacinį skundą nebus tiriami ir vertinami nauji įrodymai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl teisės skųsti teismo sprendimo motyvus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams gali būti suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012). Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231/2007).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino iš esmės dėl vienintelės aplinkybės – išnykusio pareiškėjos suinteresuotumo susipažinti su Garbės teismo praktika ir atstovavimo santykių su advokatu pabaigos, tačiau teismo sprendimo motyvai patvirtina, jog teismas iš esmės pripažino tiek advokato teisę susipažinti su Garbės teismo praktika remiantis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, tiek pareiškėjos teisę susipažinti su Garbės teismo praktika pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra nustatytos tam tikros teisiškai reikšmingos aplinkybės, teisiniai santykiai, kurie yra svarbūs ne tik šiam ginčui, bet ir tolesnei atsakovo veiklai, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai gali būti apeliacinio skundo dalyku.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Tarnyba turi juridinį subjektiškumą, todėl gali būti šalimi administracinėje byloje ir naudotis visos ABTĮ numatytomis proceso šalies teisėmis, tarp jų ir teise teikti apeliacinį skundą.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Turto vertinimo priežiūros tarnyba yra Turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atliekanti priežiūros įstaiga (TVVPĮ 25 str.). Turto vertinimo priežiūros tarnyba yra Lietuvos Respublikos biudžetinė įstaiga; Tarnybos savininkė yra valstybė, (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-116 patvirtintų Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 p., 2 p.). Tarnybos veiklos tikslas yra įgyvendinti valstybės politiką turto ir verslo vertinimo srityje, siekiant, kad būtų užtikrinta turto ir verslo vertinimo kokybė bei turto arba verslo vertintojų, turto ir verslo vertinimo įmonių ir visuomenės teisių ir jų teisėtų interesų šioje srityje apsauga (Nuostatų 8 p.). Nuostatų 16 punktas numato, kad Tarnyboje Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta tvarka sudaromas Turto arba verslo vertintojų garbės teismas, kuris dirba pagal Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatus ir atlieka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytas funkcijas.

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad Tarnyba, kurioje veikia Garbės teismas, yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta įgyvendinti valstybės politiką turto ir verslo vertinimo srityje.

Viešojo administravimo institucijos savo veikloje privalo vadovautis teisės aktais, tarp jų aukščiausią teisinę galią turinčia Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat bendraisiais teisės principais, iš kurių nagrinėjamu atveju paminėtinas viešumo principas. Vienas iš viešumo aspektų yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, taip pat visuomenės informavimas apie administracinius sprendimus.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nurodo, kad vienas iš atviros teisingos ir darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. 2005 m. rugsėjo 19 d. 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti informacijos pagrindu, įskaitant teisę gauti informaciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Konstitucinis įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės principas yra įtvirtintas ir įstatymuose. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį; valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.

Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Įstatymas). Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Vienas iš principų, kuriuo turi vadovautis valstybės įstaigos teikdamos informaciją, yra informacijos išsamumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija (Įstatymo 4 str. 1 d.).

Konstatuotina, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis ir šio teisės akto nustatyta tvarka teikti suinteresuotiems asmenims įstatyme numatytą informaciją, be kita ko informaciją apie turto vertintojų drausmės bylose priimamus sprendimus ir jų motyvus.

Kita vertus, pažymėtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, todėl siekiant įgyvendinti teisę į informaciją negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, Turto vertinimo priežiūros tarnyba turi pareigą teikti suinteresuotiems asmenims informaciją apie savo priimamus sprendimus ir jų motyvus, laikydamasi Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios informacijos teikimo apribojimus, reikalavimų, nepažeisdama asmens teisių, kitų konstitucinių vertybių.

Atsakovas tvirtino, kad neviešintinų duomenų pašalinimas iš jo priimamų sprendimų reikštų neproporcingas institucijos sąnaudas, tačiau duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius į bylą nėra pateikta, todėl šis atsakovo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog teisę susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo sprendimais, priimtais turto vertintojų drausmės bylose, turi ir pareiškėjos atstovas advokatas Albertas Kručkauskas, kuris kreipėsi į atsakovą su prašymu susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, nurodydamas, jog atstovauja pareiškėją turto vertintoją I. K., kuriai yra iškelta drausmės, todėl siekdamas veiksmingai užtikrinti pareiškėjos teisę į gynybą prašo iki drausmės bylos nagrinėjimo pradžios susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika dėl drausmės bylų iškėlimo ir atsakomybės turto vertintojams taikymo (b. l. 9-10).

Pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnį advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu (1 p.). Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta advokato teisė susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika, taip pat ir su priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis ir bylų medžiaga. Jeigu ginčas ar skundas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, pateikiama susipažinti tik ta bylos medžiaga, kurioje nėra duomenų, dėl kurių skundas ar ginčas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje.

Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodoma, kad advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą bei teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą; asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų ir kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės asmens teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti tokias advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisinę pagalbą; advokatai, padėdami įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą, tam tikrais atvejais turi remtis informacija, kurią turi valstybės ir savivaldybių institucijos, inter alia tokia informacija, kurios negali gauti jo atstovaujamas asmuo, kartu ir advokatas kaip atstovas (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog advokatas turi teisę susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo sprendimais, tiek Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje, tiek Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas atsakovui pavedė vykdyti administracinės priežiūros funkcijas, kurias vykdydamas atsakovas turi įgaliojimus taikyti administracinę atsakomybę, taigi veiksmingas asmens teisės į gynybą užtikrinimas šiuo atveju yra ypatingai svarbus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos atstovo prašymą susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo sprendimais. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės padaręs teisingą išvadą dėl pareiškėjos ir jos atstovo teisės susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo sprendimais nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja prarado suinteresuotumą gauti prašytą informaciją iš atsakovo ir kad išnyko pagrindas advokatui atstovauti pareiškėją ir šiuo pagrindu pareiškėjos skundą atmetė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių atstovavimo teisinių santykių pasibaigimą. Teismas, pripažinęs pareiškėjos ir jos atstovo teisę susipažinti su Tarnybos ir Garbės teismo praktika Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje ir Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais pagrindais ir nustatęs, kad atsakovas tokią teisę pažeidė, visiškai be jokio pagrindo atsisakė šią teisę ginti – pats sau prieštaraudamas konstatavo, jog pareiškėja neturi materialiosios reikalavimo teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytas išvadas, pareiškėjos apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir priima nauja sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija panaikina Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą neleisti susipažinti su Tarnybos ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo praktika ir įpareigoja Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos atstovo prašymą. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1-2 dalimis teisėjų kolegija pareiškėjos prašymu priteisia jai iš atsakovo už apeliacinį skundą sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (1.13)A2-768(13).

Įpareigoti atsakovą Turto vertinimo priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti advokato Alberto Kručkausko 2013 m. gegužės 9 d. prašymą dėl leidimo susipažinti su Turto vertinimo priežiūros tarnybos ir Garbės teismo praktika.

Priteisti pareiškėjai I. K. iš atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos 50 Lt (penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė