A-756-450-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-450/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00553-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. Č. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–7). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi (b. l. 46–49) priėmė pareiškėjo G. Č. skundo atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (31.1.)-RS2-593 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir maudyklų steigimo bei priežiūros užtikrinimo“ panaikinimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3–7) bei jo patikslinime (b. l. 41–45) nurodė, kad 2013 m. gegužės 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorei pateikė prašymą „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir jų maudyklų steigimo bei priežiūros užtikrinimo“, kuriuo prašė išnagrinėti jo prašymą ir pašalinti jame išvardintus trūkumus. Ginčijamu sprendimu atsakovas nurodė, jog prašymai nebus nagrinėjami. Dar 2013 m. balandžio 11 d. Ministro Pirmininko kanclerio pavedimu Klaipėdos miesto savivaldybė buvo įpareigota organizuoti pareiškėjo keliamų klausimų nagrinėjimą ir jam dalyvaujant parengti ir pateikti Vyriausybei atitinkamų teisės aktų pakeitimų projektus. Tačiau tiek į 2013 m. balandžio 11 d., tiek į 2013 m. gegužės 29 d. prašymą, tiek į visus ankstesnius pareiškėjo prašymus nebuvo atsižvelgta, prašymai nebuvo nagrinėjami nei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos komitetuose, nei Klaipėdos miesto savivaldybės departamentuose, o buvo apsiribojama tik formaliais atsakymais raštu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas G. Č. paaiškino, kad į jo prašymus atsakovas atsakė, tačiau paviršutiniškai. Nuo 2011 m. jis siekia, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos naudotis paplūdimiais. Esamas problemas jis žino, nes anksčiau pats dirbo gelbėtoju, o skundu siekia apginti savo, kaip piliečio, teisę turėti saugią aplinką, tačiau jam ir visuomenei rūpimi klausimai iki šiol neišspręsti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 54–57) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, keldamas tuos pačius klausimus, susijusius su paplūdimiais, kurie jau ne kartą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje buvo nagrinėti ir į kuriuos pareiškėjui buvo atsakyta. Pareiškėjui nenurodžius naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą jo prašymus nagrinėti iš naujo, vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktu Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašymą. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti ginčijamą aktą, nenurodė teisinių argumentų, pagrindžiančių šio akto neteisėtumą ar teisės aktų nuostatų, kurioms šis aktas prieštarauja. Į jo prašymus, susijusius su Klaipėdos miesto paplūdimiais jam buvo atsakyta 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-566, 2012 m. birželio 18 d. Nr. (31.1.)-RS2-626, 2012 m. gegužės 3 d. raštu Nr. SR-35, 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. TAS-77. Be to, dėl klausimų, susijusių su gelbėtojų mokymu, pareiškėjas buvo informuotas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (12.8-54)SD-2902. Dėl šių priežasčių, pareiškėjui 2013 m. gegužės 29 d. pateikus atsakovui prašymą su tais pačiais reikalavimais, kuriuos ne kartą nagrinėjo tiek Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, tiek centrinio valstybinio administravimo subjektai, ir nenurodžius jokių naujų aplinkybių, G. Č. prašymas pagrįstai buvo nenagrinėjamas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu (b. l. 91–95) pareiškėjo G. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ). Šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 str.). Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtinto Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijoje, įstaigoje ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal šias Taisyklės, prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją, prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; nustatyta tvarka pateikti institucijos turimą informaciją; priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreiškiama institucijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Nors Viešojo administravimo įstatymas tiesiogiai neįtvirtina galimybės palikti prašymą nenagrinėtą, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr. bylas Nr. A442-419/2009, A556-362/2010), darytina išvada, kad sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, negali būti remiamasi vien tik minėtu įstatymu, o turi būti taikomos ir Taisyklės. Taisyklių 12 punktas nustato, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Kitaip tariant, Taisyklės aiškiai įtvirtino galimybę palikti atitinkamą prašymą nenagrinėtą, jeigu tuo pačiu klausimu asmuo su prašymu jau buvo kreipęsis į instituciją ir nenurodomos naujos aplinkybės ar nepateikiami nauji argumentai, sudarantys pagrindą abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Todėl šiuo atveju sprendžiant kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar susiklosčiusi situacija atitiko Taisyklių 12 punkte nustatytus kriterijus ir sudarė pagrindą priimti ginčijamą aktą, kuriuo pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. su prašymu „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir jų maudyklų steigimo bei priežiūros užtikrinimo“ kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas: įrengti vaikų maudynių vietas; įrengti gelbėtojų bokštelius; užtikrinti BĮ „Klaipėdos miesto skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba“ gelbėtojų apmokymus; įrengti tualetus; sudaryti sąlygas priėjimui prie vandens neįgaliesiems; ne rečiau, kaip kartą per savaitę vykdyti viršutinio paplūdimio smėlio sluoksnio valymą; įsteigti paplūdimį poilsiautojams, norintiems poilsiauti su gyvūnais; pasitvirtini vėliavų, plūdurų, ženklų – įspėjančių, draudžiančių, leidžiančių maudytis, reikšmes, už kurių ignoravimą, nesilaikymą būtų galima taikyti ATPK bausmes (b. l. 9–10). Atsakovas, atsakydamas į šį prašymą, ginčijamame sprendime nurodė, kad: paplūdimiai prižiūrimi vadovaujantis teisės aktais ir protingumo kriterijais; apie skęstančiųjų gelbėtojų kompetencijos reikalavimus pareiškėjas buvo informuotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerio 2013 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (12.8-54)SD-2902; remiantis Taisyklių 12 punktu prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, jog į visus pareiškėjo prašymus jau ne kartą atsakyta, jo skundai nagrinėti įvairiose institucijose, miesto tarybos komitetų posėdžiuose, pareiškėjo prašymai ir skundai ateityje nebus nagrinėjami (b. l. 13). Ginčijame akte jo apskundimo tvarka nenurodyta. Tačiau vien šio pažeidimo pagrindu, pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu būtų neteisinga, nes teismas vertina visetą byloje esamų įrodymų ir tik tokio vertinimo pasekmėje išsprendžia ginčą iš esmės.

Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta ir įrodyta, kad iš esmės į visus pareiškėjo klausimus, kokius jis pateikė atsakovui 2013 m. gegužės 29 d. prašyme (b. l. 9–10), atsakovas jam yra išsamiai atsakęs ir tai patvirtina:

1) atsakovo 2011 m. liepos 8 d. raštas Nr. (31.1)-RS2-566 „Dėl atskirų maudymosi vietų vaikams“ (b. l. 59) bei 2012 m. birželio 18 d. raštas Nr. (31.1.)-RS2626 „Dėl atskirų maudymosi vietų vaikams Klaipėdos miesto paplūdimiuose“ (b. l. 64), kuriais pareiškėjui atsakyta į jo klausimus dėl atskirų maudymosi vietų vaikams įrengimo, viešųjų tualetų paplūdimiuose įrengimo. 2012 m. birželio 18 d. raštu pareiškėjas informuotas, jog: Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T2-222 yra patvirtinusi Saugaus elgesio vandenyje taisykles, kurių 21.9 punktas draudžia maudytis vaikams iki 12 metų be suaugusio asmens priežiūros, todėl įrengti maudymosi vietas vaikams netikslinga; Klaipėdos miesto savivaldybė dalyvauja projekte „Mano socialinė atsakomybė (Žmonių su negalia socialinė integracija Latvijoje ir Lietuvoje, įgyvendinant universalaus planavimo (UP) principus ir kuriant socialines paslaugas)“, kurį įgyvendinant Klaipėdos miesto paplūdimiuose bus įrengta 12 viešųjų tualetų pritaikytų žmonėms su negalia ir šiuo metu vyksta viešųjų pirkimų procedūros. 2011 m. liepos 8 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T2-177 yra patvirtintas Girulių detalusis planas bei Melnragės ir Girulių teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo brėžinys, ir paaiškinta, kad: vadovaujantis minėtu detaliuoju planu, Melnragės ir Girulių paplūdimiai suskirstyti į atskiras funkcines aktyvaus ir pasyvaus poilsio zonas, išskirti bendrieji, moterų, neįgaliųjų, nudistų paplūdimiai; pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ 9 punktą, teritorijos paplūdimiams rengti numatomos nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintose teritorijų planavimo dokumentuose – detaliuose planuose; iš su detaliuoju planu supažindintos visuomenės pasiūlymų ar pageidavimų išskirti atskiras maudymosi vietas vaikams negauta, todėl detaliajame plane jos nenumatytos, be to, išskirti tokias vietas nėra galimybės, nes vandens gylis pakrantėje nėra pastovus.

2) atsakovo 2012 m. balandžio 10 d. raštas Nr. TAS-77 „Dėl Klaipėdos miesto paplūdimių tvarkymo ir priežiūros, skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos veiklos“ (b. l. 70), kuriuo pateikti atsakymai į pareiškėjo klausimus dėl BĮ „Klaipėdos miesto skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba“ gelbėtojų apmokymų. Šiame atsakyme atsakovas nurodė į teisės aktą, reglamentuojantį gelbėjimo tarnybos veiklą – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. T2-87, kuriuo patvirtinti nauji gelbėjimo tarnybos nuostatai, paaiškino, kad tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 198 patvirtintas tarnybos pareigybių sąrašas, jog darbuotojai dirba vadovaujantis jų pareigybių aprašymais, jog tarnyba naudojasi jai skirta motorine technika tik skęstančiųjų gelbėjimo darbams ir kt. Šiuo raštu atsakyta ir į pareiškėjo klausimus dėl paplūdimių valymo tvarkos, nurodant, kad Klaipėdos paplūdimiai, kopos, prieškopė vasaros sezonu tvarkomi kasdien, renkamos šiukšlės, nukasami nuo smėlio takai, laiptai, valomos mašinų stovėjimų aikštelės, neįgaliųjų paplūdimio prieigose vasaros sezono metu stovi konteinerinis tualetas, pritaikytas neįgaliesiems, įrengta nuovaža, medinis takas iki persirengimo kabinos, kuri taip pat pritaikyta neįgaliesiems. Taip pat pareiškėjas informuotas, jog Klaipėdos miesto savivaldybė dalyvauja projekte „Mano socialinė atsakomybė (Žmonių su negalia socialinė integracija Latvijoje ir Lietuvoje, įgyvendinant universalaus planavimo (UP) principus ir kuriant socialines paslaugas)“, kurį įgyvendinus Klaipėdos miesto paplūdimiuose bus įrengta 12 viešųjų tualetų pritaikytų žmonėms su negalia. Pažymėtina, kad aptariamas atsakovo atsakymas adresuotas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narei N. I., tačiau būtent į šią tarybos narę pareiškėjas kreipėsi 2011 m. vasario 7 d. prašymu (b. l. 65–68), prašydamas atsakymų dėl minėtos tarnybos veiklos organizavimo, Klaipėdos paplūdimių valymo, tualetų jose įrengimo, paplūdimių nepritaikymo neįgaliesiems, kopų netvarkymo ir kt. Gavusi šį pareiškėjo prašymą tarybos narė ir kreipėsi į atsakovą 2012 m. kovo 20 d. (b. l. 69). Pareiškėjas neginčija, jog jam nežinomas atsakovo 2012 m. balandžio 10 d. rašto turinys ir (ar) tarybos narė jo neinformavo apie gautą atsakymą.

3) atsakovo 2012 m. spalio 23 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-1054 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 18) ir atsakovo 2013 m. sausio 16 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-50 „Dėl 2012 m. spalio 23 d. rašto patikslinimo“ (b. l. 17), pareiškėjui atsakyta į jo klausimus dėl ženklų (plūdurų) įrengimo, sertifikavimo, paplūdimiuose iškeliamų įspėjamųjų vėliavų spalvų reikšmių, maudymosi vietų žymėjimo, už maudymosi taisyklių pažeidimą taikytinos administracinės atsakomybės pagrindų, dydžio ir kt. Atsakymus į šiuos klausimus atsakovas argumentavo: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 12 straipsnio 2 dalimi (biudžetinės įstaigos veiklos auditą atlieka savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba), minėtos Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ 20.5 punktu (maudyklos turi būti pažymėtos plūdurais), Saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisyklių 7 punktu (maudymosi vietos turi būti pažymėtos ženklais), 21.3 punktu (plaukti ar bristi už maudymosi vietos pažymėtų ribų draudžiama) ir 23 punktu (už šių taisyklių pažeidimą taikytina administracinė atsakomybė pagal ATPK 185 str. 1 d.), nurodyta dėl klausimų, susijusių su gelbėjimo tarnyba kreiptis tiesiogiai į įstaigos vadovą arba ieškoti pageidaujamos informacijos internetiniuose puslapiuose www.neskesk.lt arba www.klaipeda.lt.

Be to, iš atsakovo ginčijamame akte nurodyto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. balandžio 23 d. rašto Nr. (12.8-54)SD-2902 „Dėl G. Č. 2013 m. kovo 4 d. prašymo“ (b. l. 62–63) nustatyta, kad šiuo raštu pareiškėjui atsakyta į jo klausimą dėl plaukikų – gelbėtojų mokymo, nurodant, kad 2013 m. kovo 25 d. buvo organizuotas tarpinstitucinis pasitarimas, kurio metu svarstyta, ar tikslinga nustatyti kvalifikacijos reikalavimus ir vieningą mokymą plaukikui – gelbėtojui, paaiškinta, kokius kursus šiuo metu turi išklausyti gelbėjimo tarnyboje dirbantys gelbėtojai, kas ir kokius mokymus gelbėtojams gali rengti. Dėl atskirų maudymosi vietų vaikams Klaipėdos miesto paplūdimiuose įrengimo pareiškėjui atsakyta ir Klaipėdos miesto mero 2012 m. birželio 18 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-626 (b. l. 64).

Išanalizavus ir įvertinus ankstesnių pareiškėjo prašymų ir atsakovo atsakymų į juos turinį, taip pat minėtų institucijų atsakymus pareiškėjui, darytina išvada, kad į pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašyme iškeltus klausimus yra išsamiai atsakyta (minėti atsakovo raštai (atsakymai) pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis) ir pareiškėjas, 2013 m. gegužės 29 d. teikdamas naują prašymą, jame nenurodė jokių naujų aplinkybių ir (ar) nepateikė naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ankstesnių atsakovo atsakymų pareiškėjui pagrįstumu, objektyvumu ir teisingumu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, priimdama ginčijamą aktą, pagrįstai vadovavosi Taisyklių 12 punkto nuostatomis, teisingai nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. pateikė prašymą iš esmės tais pačiais klausimais dėl kurių eilę kartų atsakovas jau yra pasisakęs, ir prašyme jokių naujų aplinkybių ar argumentų nepateikta. Aplinkybė, jog atsakovas ginčijamame akte nenurodė apskundimo tvarkos, laikytinas formaliu trūkumu ir šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčijamas aktas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, jog jo prašymų atsakovas nenagrinėjo ir (ar) į juos jam nebuvo atsakyta, nes nustatytos faktinės bylos aplinkybės (minėti atsakovo, kitų institucijų raštai (atsakymai)) tokius argumentus paneigia. Taip pat nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, jog atsakovas jo prašymų nesvarstė tarybos posėdžiuose, jo prašymai nebuvo nagrinėjami nei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos komitetuose, nei Klaipėdos miesto savivaldybės departamentuose, o apsiribota tik formaliais atsakymais. Minėta, kad fizinių asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, nei Taisyklėse, nei Viešojo administravimo įstatyme nėra numatyta kitokia nei ginčo atveju taikyta pareiškėjo prašymo (-ų) nagrinėjimo tvarka.

Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad ginčijamame akte nurodytas atsakymas, jog pareiškėjo prašymai ir skundai ateityje nebus nagrinėjami, suformuluotas juridiškai neteisingai, nes Taisyklių 12 punkto nuostatų prasme atsakymas formuluotinas nurodant, kad pareiškėjo pakartotinis prašymas nenagrinėjamas.

Nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (31.1.)-RS2-593 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir maudyklų steigimo bei priežiūros užtikrinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenustatė aplinkybių sudarančių pagrindą jį naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas G. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 97–99) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo atsakymais, kuriuose kalbama apie Girulių ir Melnragės detaliuosius planus, kurie nieko bendra su paplūdimių įrengimu neturi. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, įteisindama vaikų paplūdimius, privalo užtikrinti, kad vaikų maudymosi vietos atitiktų Lietuvos higienos normos HN 92:2007 reikalavimus bei Klaipėdos savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-222 19.11 punktą. Be to, teismas neatsižvelgė ir nesivadovavo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T2-379 15-16.4 punktais, taip pat Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1055 19.11 – 19.18 ir 20.1 – 20.7 punktais.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 104–105) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, jame nėra nė vieno teisinio argumento, galinčio pagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 6 d. rašto Nr. (31.1)-R52-593 (b. l. 13, 61), kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punktu, nusprendė nenagrinėti pareiškėjo G. Č. 2013 m. gegužės 29 d. prašymo „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir jų maudyklių steigimo bei priežiūros užtikrinimo“, kadangi į šiame prašyme pateiktus klausimus atsakovas jau buvo ne kartą atsakęs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad Viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 str. 14 d.). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 15 d.). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 16 d.). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (VAĮ 14 str. 3 d.), o asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 str. 1 d.) (LVAT 2014 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-494/2014).

Faktinės bylos aplinkybės ir pareiškėjo reikalavimai (siūlymai), kurie buvo išreikšti minėtame 2013 m. gegužės 29 d. prašyme, leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo G. Č. 2013 m. gegužės 29 d. prašymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas laikantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių. Vadinasi, nagrinėjamu atveju, atsakovas pagrįstai vadovavosi Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (2012 m. liepos 18 d. nutarimo redakcija Nr. 892). Minėtų Taisyklių 12 punktas nustato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.

Apeliaciniu skundu skundžiamame 2013 m. liepos 26 d. sprendime Klaipėdos apygardos administracinis teismas konstatavo, jog į visus pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašyme iškeltus klausimus yra išsamiai atsakyta (minėti atsakovo raštai (atsakymai) pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis) ir pareiškėjas, 2013 m. gegužės 29 d. teikdamas naują prašymą, jame nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ankstesnių atsakovo atsakymų pareiškėjui pagrįstumu, objektyvumu ir teisingumu, todėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, priimdama ginčijamą aktą, pagrįstai vadovavosi Taisyklių 12 punkto nuostatomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Iš G. Č. 2013 m. gegužės 29 d. prašymo (b. l . 9–10) matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašė (siūlė) pašalinti šiuos, jo manymu, Klaipėdos miesto savivaldybės įteisintų paplūdimių ir maudyklių trūkumus: 1) įrengti vaikų maudynių vietas; 2) įrengti gelbėtojų bokštelius, nuo atskirų gelbėtojų stebėsenos taškų ne didesniu nei 100-200 metrų atstumu; 3) užtikrinti, kad Klaipėdos BĮ „Skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba“ gelbėtojai būtų apmokyti pagal skęstančiųjų gelbėjimo darbų mokymo programą ir tik išklausius šią programą bei įvykdžius Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos patvirtintus normatyvus, kandidatams būtų suteikiama teisė dirbti gelbėtojais; 4) užtikrinti, kad Klaipėdos BĮ „Skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba“ gelbėtojai, prieš pradėdami dirbti, būtų praėję mokymo pagal privalomojo pirmos pagalbos mokymo programą 40 valandų pagrindinio mokymo temomis kursą; 5) įrengti tualetus pagal keliamus reikalavimus; 6) sudaryti sąlygas prie vandens prieiti neįgaliesiems; 7) užtikrinti, kad viršutinio paplūdimio smėlio sluoksnio valymas ir išpurenimas būtų vykdomas ne rečiau kaip kartą per savaitę; 8) įsteigti paplūdimį poilsiautojams, norintiems ilsėtis kartu su gyvūnais; 9) pasitvirtinti vėliavų reikšmes, plūdurų, ženklų, įspėjančių, draudžiančių, leidžiančių maudytis reikšmes, už kurių ignoravimą būtų galima taikyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso numatytas bausmes. Tai, kad pareiškėjas su analogiškais prašymais jau buvo kreipęsis į atsakovą ir kad į šiuos pareiškėjo prašymus jau yra atsakyta, patvirtina į bylą surinkti duomenys.

Į pirmą pareiškėjo prašymo dalį – dėl maudynių vietų vaikams įrengimo – atsakovas atsakė 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-566 (b. l. 16, 59) bei 2012 m. birželio 18 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-626 (b. l. 15, 64). Dėl trečios ir ketvirtos prašymo dalių (dėl gelbėtojų apmokymų ir jiems keliamų reikalavimų) atsakyta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. kovo 12 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-250 (b. l. 14), 2013 m. sausio 16 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-50 (b. l. 17), taip pat išsamiai šiuo klausimu pasisakė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pareiškėjui adresuotame 2013 m. balandžio 23 d. rašte Nr. (12.8-54)SD-2902 (b. l. 62–63) (beje, į šį raštą pareiškėjas nukreipiamas ir ginčijamame Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-593).

Dėl tualetų įrengimo (penkta prašymo dalis) atsakovas pareiškėjui atsakė 2012 m. birželio 18 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-626 (b. l. 15). Dėl prašymo devintos dalies – vėliavų, plūdurų, ženklų, įspėjančių, draudžiančių ar leidžiančių maudytis reikšmės patvirtinimo bei atsakomybės pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą atsakovas pasisakė šiuose G. Č. adresuotuose raštuose: 2011 m. liepos 8 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-566 (b. l. 16), 2012 m. spalio 23 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-1054 (b. l. 18), 2013 m. kovo 12 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-250 (b. l. 14), taip pat 2013 m. sausio 16 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-50 (b. l. 17).

Kokia tvarka steigiami atskirų funkcijų paplūdimiai (pvz., neįgaliųjų), pareiškėjui paaiškinta atsakovo 2011 m. liepos 8 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-566 (b. l. 16, 59). Dėl G. Č. 2013 m. gegužės 29 d. prašymo antroje dalyje (gelbėtojų bokštelių įrengimo), šeštoje dalyje (sudaryti sąlygas prie vandens prieiti neįgaliesiems), septintoje dalyje (užtikrinti paplūdimio valymo bei išpurenimo darbus) bei aštuntoje dalyje (dėl paplūdimių poilsiautojams su gyvūnais steigimo) pateiktų siūlymų, atsakovas ginčijamame 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. (31.1)-RS2-593 pareiškėjui nurodė, jog paplūdimiai prižiūrimi vadovaujantis teisės aktais bei protingumo principais.

Be to, su Klaipėdos miesto paplūdimių tvarkymu ir priežiūra susijusiais klausimais pareiškėjas 2012 m. vasario 7 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narę N. I. (b. l. 65–68), kuri savo ruožtu kreipėsi į atsakovo – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorę J. S. (b. l. 69). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė 2012 m. balandžio 10 d. rašte Nr. TAS-77 (b. l. 70–71) atsakė į tarybos narės klausimus, susijusius su paplūdimių higienos reikalavimais, jų valymu, tvarkymu, taip pat pritaikymu neįgaliesiems.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neneigė to, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė N. I. atsakė į jo 2012 m. vasario 7 d. prašymą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog į visus pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašyme išdėstytus siūlymus jam jau buvo atsakyta ankstesniais atsakovo bei kitų viešojo administravimo institucijų raštais, todėl G. Č. teisė kreiptis į viešojo administravimo instituciją bei gauti jos atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo bei Taisyklių reikalavimus, buvo įgyvendinta tinkamai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl šioje nutartyje paminėtų atsakovo raštų, kuriuose pateikti atsakymai į G. Č. pasiūlymus, turinio teisėtumo ir pagrįstumo (kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas nesutinka būtent su atsakymų į jo pasiūlymus teisingumu).

Kadangi, kaip konstatuota, pareiškėjas realizavo savo teisę kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją), išdėstydamas savo poziciją tam tikrais klausimais, o į šį jo prašymą (kreipimąsi) buvo atsakyta tinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo ir panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 6 d. rašto Nr. (31.1)-R52-593. Kadangi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamame akte nurodytas atsakymas, jog pareiškėjo prašymai ir skundai ateityje nebus nagrinėjami, suformuluotas juridiškai neteisingai, o apskundimo tvarkos nenurodymas, kuris nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, šiuo atveju nebuvo esminis pažeidimas, todėl papildomai šiais aspektais nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė