AS-349-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-349-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05664-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. T. 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8600(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“; 3) priteisti iš atsakovo VRM visą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 6 634,56 Lt.

Pareiškėjas dėl termino atnaujinimo nurodė manantis, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Pareiškėjas nurodė, jog gavęs pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, ir buvo įsitikinęs, jog toks mažinimas laikinas bei praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Pareiškėjas paaiškino, kad tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl manė, kad termino skundui paduoti nepraleido, o teismui konstatavus, jog pareiškėjas praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, kad pirmąją sumažintąją pensiją pareiškėjas L. T. gavo už 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. gruodžio 29 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodė.

Pareiškėjo argumentus, jog apie jo pažeistas teises pareiškėjui tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, ir pareiškėjo įsitikinimą, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus bei manymą, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiam laikotarpiu pensijos bus atstatytos ir kompensuotos, teismas vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tikėjimasis, kad, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, dar 2010 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paskelbimo, tačiau pareiškėjas nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas į VRM su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 7 d., o į teismą – 2014 m. gruodžio 29 d., t. y. gerokai praleidęs trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėjas jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas, skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8600(11) teismas vertino kaip išvestinį ir taip pat atsisakė jį priimti.

II. Pareiškėjas L. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti buvo nurodęs aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas pakartoja, jog gavęs sumažintą pensiją nesuprato, kad pažeidžiamos jo teisės, todėl negalima sutikti su teismo vertinimu, jog jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

2. Lietuvos Respublikos Seimas, net ir priėmęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto nedarbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo 2014 m. gegužės 15 d. įstatymą nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl šioje srityje ir toliau ginčo teisiniai santykiai lieka tinkamai nesureguliuoti.

3. Tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys buvo objektyvios kliūtys paduoti skundą teismui atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (pvz., 2014 m. sausio15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-528/2014).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, L. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie veiksmus dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. XII-92 – už 2013 m. sausio mėnesį, todėl, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį išmokama pensija už konkretų mėnesį, akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. gruodžio 23 d. dar nebuvo pasibaigęs. Toks skundo padavimo teismui termino taikymas atitinkamiems periodams, per kuriuos susidariusią valstybinės pensijos nepriemoka reikalauja priteisti pareiškėjas, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/14; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai kreipėsi į teismą 2014 m. rudenį ar vėliau dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, kad praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sitemos Liteko duomenis pareiškėjo atskirajame skunde nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose pareiškėjai dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą buvo kreipęsi anksčiau nei pareiškėjas nagrinėjamoje byloje: administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 – 2013 m. rugpjūčio 27 d., administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014 – 2014 m. vasario 20 d., administracinėje byloje Nr. AS602-528/2014 – 2014 m. vasario 28 d., administracinėje byloje Nr. AS662-809/2014 – 2014 m. gegužės 21 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir į suformuotą naujausią praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama. Pažymėtina, jog pareiškėjo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8600(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ pirmosios instancijos teismas vertino kaip išvestinį iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kad dėl dalies pareiškėjo pastarojo reikalavimo terminas skundui paduoti atnaujintinas, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti minėtą VRM sprendimą taip pat naikintina. Atsižvelgiant į tai, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį skundo priėmimo klausimą sprendžia skundą gavusio administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, pareiškėjo skundo aptartoje dalyje priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8600(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas