A-822-507-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-507/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00889-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 1D-2378; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 17–23). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas paaiškino, kad jam Ministerijos sprendimu nuo 2009 m. balandžio 21 d. paskirta 1288,68 Lt pensija, tačiau, įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) Ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją. Pažymi, kad tokiu pensijos sumažinimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 23, 48 ir 52 straipsnių nuostatos. Be to, minėtu įstatymu nebuvo numatytas neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmas. Savo reikalavimus pareiškėjas taip pat pagrindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pagrįsdamas savo poziciją atsiliepime (b. l. 27–28) paaiškino, kad apskaičiuodamas pareiškėjui valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais – pensija buvo apskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas. Be to, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pareiškėjui mokama pensija buvo apskaičiuojama vadovaujantis tik Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Atsakovo teigimu, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, kurie susiformavo iki šio nutarimo įsigaliojimo, nes pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bėra pagrįstas jokiais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 48–51) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 1D-2378 dalį, kurioje atsisakyta E. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 988,40 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kitą skundo reikalavimų dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ministerijos 2009 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 11SP-1420 pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta 1 288,68 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta. E. A. 2013 m. vasario 12 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Ministerija 2013 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 1D-2378(11) E. A. prašymą tenkinti atsisakė, nurodydama, kad išmokėti pareiškėjo prašomą pensijos dalį neturi teisinio pagrindo. Sveikatos tarnybos pateikta pažyma patvirtina, jog E. A. paskirta pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo neišmokėta 16 988,40 Lt pensijos dalis.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Ginčo atveju atsižvelgta į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgęs į pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, teismas laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinis, todėl neįvykdytas. Taip pat pripažinta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėtina pensija buvo apskaičiuojama neteisėtai, taigi pareiškėjo prašymas dėl pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (adm. b. Nr. A552-519/2013) pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl ginčo laikotarpiu galiojusių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas patenkino skundo reikalavimą dėl pensijos dalies priteisimo, neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį (16 988,40 Lt) priteisdamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Kadangi Konstitucinis Teismas 2102 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui pensijos dalį, susidariusią dėl šio straipsnio nuostatų taikymo, ir įpareigoti mokėti visą paskirtą pensiją atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2102 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o taip pat į minėtame nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas pripažino, kad Ministerija, gavusi pareiškėjo 2013 m. vasario 12 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tą Ministerijos 2013 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pareiškėjas nepateikė teismui apskaičiavimų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas pažymėjo, kad jo prašymas dėl minėtų išlaidų atlyginimo gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo reikalavimai. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą dėl pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimo motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas E. A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58–59) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui E. A. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, pareiškėjui taikomo nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Remiantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktu, pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo. Taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į atsakovą ir teismą kreipėsi po 2013 m. sausio 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė, jog nagrinėjamoje byloje reikšminga ir aktualu atsakyti į klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės administracinę bylą Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje.

Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 21 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė