2K-540/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-540/2014

Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00045-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

privačiam kaltintojui nukentėjusiajam S. C.,

nuteistajam E. M.,

gynėjai advokatei Aušrai Jūratei Šiugždienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu E. M. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo S. C. civilinis ieškinys atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

E. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, remiantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu jam lankytis S. C. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini);

priteista iš E. M. nukentėjusiajam S. C. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2500 Lt advokato paslaugoms apmokėti; pripažinta S. C. teisė į ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistojo E. M. ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, privataus kaltintojo S. C., prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. vasario 18 d., apie 17.30 val., namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto koridoriuje rankomis sudavė į veidą nukentėjusiajam S. C. ir taip sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis E. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, neatitinka teismų praktikos privataus kaltinimo bylose bei dėl nuosprendžio surašymo. Šis teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes preziumavo nuteistojo kaltę, nepašalino prieštaravimų, abejonių neaiškino kasatoriaus naudai, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo (patikimumo), liečiamumo, leistinumo, jų tarpusavio ryšio, įrodymus vertino fragmentiškai, atsietai ir neišsamiai, nevertino jų visumos, motyvuotai nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, jų iš viso neaptarė (BPK 305 straipsnis), be to, netinkamai aiškino ir taikė šalių rungimosi, procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus (BPK 6, 7 straipsniai), nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-457/2013, 2K-P-218/2009 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas patikimumo aspektu iš esmės neįvertino bylos duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, padarė išvadas, neatsižvelgęs ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingam sprendimui priimti (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus manymu, nėra pagrįstos įrodymais apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ignoravo nukentėjusiojo S. C. ir jo žmonos V. C. parodymus, o kasatoriaus parodymus, jog jis sudavė S. C. gindamas savo žmoną R. M., vertino kaip prieštaraujančius faktinėms aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis buvo „susikibimo“ su S. C. iniciatorius (jis tik atėjo prie nukentėjusiojo buto ir čia su juo ėmė aiškintis, kol kilo fizinis konfliktas). Apygardos teismas taip pat nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė didesnis kasatoriaus, nei S. C., agresyvus nusiteikimas. Nors liudytojas M. K. teigė, kad jis nematė konflikto pradžios, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šio liudytojo bei V. C. parodymais, nepagrįstai konstatavo, jog neatitinka tiesos nuteistojo tvirtinimas, kad jis S. C. sudavė gindamas savo žmoną. Be to, šis teismas iš viso nevertino liudytojos G. Š.–K. parodymų, kad konflikto metu R. M. kvietė pagalbą, šaukdama „gelbėkit, muša“, o S. C. žmona tylėjo. Pasak kasatoriaus, tai įrodo, kad teismas, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus, esančius liudytojų parodymuose, padarė tik spėjimu pagrįstą išvadą, jog „nėra pagrindo spręsti, kad sužalojimai galėjo būti padaryti neatsargiais kaltinamojo veiksmais ar jam pačiam besiginant“.

Kasatorius, išdėstęs BK 2 straipsnio 3, 4 dalių normų turinį bei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesvarstęs tyčios klausimo (BK 15 straipsnis), be jokių argumentų konstatavo, kad jis tyčia padarė S. C. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1500-288/2013 (kuris Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi paliktas galioti) dėl to paties įvykio nustatyta, kad konflikto iniciatorius S. C. padarė E. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir už tai buvo nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Pasak kasatoriaus, teismo išvados apie jo S. C. padarytus sužalojimus grindžiamos ne visapusiškai ištirtais objektyviais įrodymais, o tik prieštaringais suinteresuotų šioje byloje nukentėjusiojo S. C. bei V. C. parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo yra pagrįstų abejonių (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtoje Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartyje nustatyta, jog „R. M. parodymai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos pripažino tinkamu įrodymu S. C. kaltei pagrįsti“.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi M. K. parodymais, kad jis matė kasatorių ir nukentėjusįjį susikibusius, S. C. iš nosies ar lūpos bėgo kraujas, tačiau pripažino, jog byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų turėjęs išankstinį tikslą sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Taip, kasatoriaus manymu, teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimus. Be to, prieš vertindamas visų asmenų parodymus ir pripažindamas juos įrodymais, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo sutuoktinė jau anksčiau elgėsi negarbingai.

Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus parodymus nemotyvuotai laikė nepatikimais ir besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymais, nors jie buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Teismas padarė niekuo neparemtą prielaidą, kad prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto intensyvumą įrodo V. C. nurodytų kasatoriaus padarytų S. C. sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija, neaptarė duomenų, teisinančių kasatorių.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, disponuodamas neišsamia ir nepakankama informacija apie įvykį, neišnagrinėjo būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 1 dalis) ir lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatymo klausimų, kartu apribodamas kasatoriaus galimybę gintis ir rungtis teikiant įrodymus bei ginčijant kitos šalies argumentus. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad „R. M. arti nebuvo, todėl E. M. sudavė S. C. ne gindamas žmoną“ (bei save), kasatoriaus manymu, paneigtas minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu (2013 m. spalio 15 d.) priešpriešinėje byloje.

Teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino kasatoriui grėsusio pavojaus pobūdį, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį ir kasatoriaus galimybę atremti užpuolimą, padarytos žalos jo sveikatai dydį, todėl padarė neteisingas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo, taip pademonstruodamas šališkumą. Kasatoriaus manymu, pagal įvykio aplinkybes konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis S. C., nuo kurio veiksmų jis turėjo teisę gintis (jis sudavė S. C. kelis smūgius ir galėjo jam padaryti kraujosruvas, dėl kurių nėra tikras), o įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2007), taigi jis gynėsi nuo realaus, pavojingo ir tebesitęsiančio kėsinimosi (jo ir jo žmonos puolimo).

Teismo medicinos specialisto išvadoje tik nurodyta, kad S. C. sužalojimai veido srityje buvo padaryti kietais bukais daiktais, tačiau tai savaime neįrodo kasatoriaus kaltės ir tyčios kryptingumo (tyčia konstatuota remiantis vien nukentėjusiojo parodymais). Nuosprendyje nesiremiama kasatoriaus žmonos, liudytojos G. Š.–K., nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymais, užfiksuotais Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendyje bei Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartyje. Be to, vertindamas nukentėjusiojo parodymų tikrumą, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis buvo neblaivus.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-249/2013). Apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusio asmens parodymais, nesant kitų kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų, negalima, o priimant sprendimą byloje visos abejonės turi būti vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai.

Asmens kaltės grindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie neatitinka šių reikalavimų, vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Taigi nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pažeistos BK 15 bei 28 straipsnių, reglamentuojančių veikos teisinį vertinimą bei kvalifikavimą, nuostatos ir BK VII, VIII bei IX skyrių nuostatos dėl bausmės skyrimo.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sutrukdę tinkamai įvertinti bylos aplinkybes bei lėmę pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą nesant BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyto pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Nuteistojo E. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nepatikrinęs kiekvieno įrodymo tikrumo (patikimumo), liečiamumo, leistinumo, jų tarpusavio ryšio, neįvertinęs jų visumos, neaptaręs ir motyvuotai nepaneigęs kaltinimui prieštaraujančių duomenų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, kad netinkamai taikė šalių rungimosi, procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus ir taip pažeidė BPK 6, 7 straipsnius.

Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 331 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.

Pagal bylos medžiagą ir abiejų instancijų teismų sprendimų turinį nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs išteisinamąjį nuosprendį ir priėmęs apkaltinamąjį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas privataus kaltinimo bylą, ištyrė kaltinamojo E. M., nukentėjusiojo S. C., liudytojų R. M., V. C., M. K., G. Š.–K. parodymus, specialisto išvadas Nr. G526/12/02 ir G-2048/12/02 ir juos įvertinęs nusprendė E. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti nustatęs, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. konstatavęs, kad E. M. dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau už tokią veiką atsakomybė Baudžiamajame kodekse nenumatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo S. C. apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neteisingai įvertino įrodymų visumą, jų tarpusavio sąsają, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl E. M. kaltės formos. Kasatorius nesutinka su tokiomis šio teismo išvadomis, teigdamas, kad teismas savo sprendimą pagrindė ne visapusiškai ištirtais objektyviais įrodymais, o tik prieštaringais suinteresuotų byloje nukentėjusiojo S. C. ir liudytojos V.

C. parodymais. Šie teiginiai nepagristi. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko (to neprašė ir proceso dalyviai), o dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka proceso dalyvių pateiktus įrodymus (teismų sprendimus), savo sprendime išdėstė, kaip to reikalauja įstatymas, apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, kuriais remdamasis išteisintąjį E. M. pripažino kaltu, motyvuotai paneigė teisinančius bylos įrodymus (iš esmės – tik paties išteisintojo duotus parodymus).

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, patikrinęs bylos įrodymų (asmenų parodymų) patikimumą, nustatė, kad būtent E. M. duoti parodymai (dėl aplinkybės, kad sudavė S. C. gindamas savo žmoną R. M.) buvo prieštaringi, o nukentėjusiojo S. C. ir liudytojos V. C. parodymuose prieštaravimų neįžvelgė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad E. M. teigė, jog sudavė nukentėjusiajam į veidą po to, kai šis pradėjo mušti jo žmoną, toliau aiškino, kad besigalynėdamas su S. C. buvo pargriautas, spardomas ir tik tada atėjo R.

M., kad ši parodė, jog atėjusi į įvykio vietą iš kito aukšto pamatė savo vyrą pargriautą, ir tada S. C. pradėjo mušti ją ir jos vyrą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas asmenų duotų parodymų patikimumą, rėmėsi ir įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo S. C. išteisintas dėl nežymaus R. M. sveikatos sutrikdymo tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, kaip ir nagrinėjamoje kasacinėje byloje, nustatytomis aplinkybėmis. Taigi asmenų duotų parodymų patikimumas patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis įvertinus jų nuoseklumą, neprieštaringumą, palyginus su kitais bylos įrodymais.

Neatitinka tikrovės kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo M. K. parodymų: nuosprendyje nurodyta, kad šis liudytojas matė susikibusius E. M. ir nukentėjusįjį S. C., kuriam iš nosies ar lūpos bėgo kraujas, juos išskyrė. Kasatoriaus teiginys, kad skundžiamame nuosprendyje nesiremiama liudytojos G. Š.–K. parodymais, nors ir yra teisingas, tačiau tai negali būti laikoma esminiu nuosprendžio surašymo trūkumu, nes ši liudytoja įvykio pradžios nematė, o stebėjo tik tą momentą, kai M.

K. skyrė susikibusius E. M. ir S. C.. Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendyje (kuriuo S. C. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už nesunkų E. M. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, kaip ir nagrinėjamoje byloje) nustatytomis aplinkybėmis, kad E. M. pripažino sudavęs S. C.. Minėti įrodymai atitinka įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, nes jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, pagal juos teismas nustatė faktines įvykio aplinkybes, t. y. jie atitiko BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas.

Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 6 ir 7 straipsnių nuostatų pažeidimo neargumentuoti ir susiję su savaip interpretuojamomis įvykio aplinkybėmis bei subjektyviu įrodymų vertinimu, todėl jie nenagrinėtini.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarydamas išvadą, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nurodė tokio sprendimo motyvus, išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis kitaip negu pirmosios instancijos teismas įvertino ištirtus įrodymus. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad jis buvo agresyviau nusiteikęs ir buvo konflikto su nukentėjusiuoju iniciatorius, kad nenustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti neatsargiais nuteistojo veiksmais ar jam besiginant.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. M., neturėdamas išankstinio tikslo sužaloti nukentėjusiojo S. C. sveikatą, dėl asmeninių nesutarimų kilusių grumtynių metu sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą, taip, veikdamas tyčia (o ne neatsargiai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas), nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Konkrečios išvados apie teismo nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sudaro sąlygas padaryti teisingas išvadas ir dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2010). Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie nuteistojo veikimą tyčia padarė, įvertinęs nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto priežastį, paties konflikto eigą ir atsiradusius padarinius: būtent E. M. atėjo prie nukentėjusiojo S. C. buto aiškintis (dėl keliamo triukšmo) ir tai rodo buvus didesnį jo agresyvumą, kad nukentėjusiajam išstūmus E. M. pro duris jie susikibo, E. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą (tai pripažįsta ir kasatorius), kad S. C. netrukus po įvykio greitoji medicinos pagalba pristatė į gydymo įstaigą, kur jam nustatyti kūno sužalojimai. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti odos nubrozdinimai kaktoje, dešinės akies voke, dešinės ausies kaušelyje, kairiame žande, poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, kairėje plaštakoje, t. y. iš esmės visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti veido srityje keliose vietose. Padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija ir pobūdis parodo nuteistojo prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto intensyvumą ir patvirtina apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų apie nuteistojo kaltės formą (tyčia) teisingumą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog E. M. neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos, t. y. kad ši tyčia atsirado staiga, iš anksto neapgalvojus, nuteistojo kaltės formos nekeičia. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė tyčios rūšies, tačiau pagal nustatytas nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes spręstina, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai, remdamasis įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo S. C. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus R. M. sveikatos sutrikdymo, paneigė E. M. parodymus, kad sudavė keletą smūgių kumščiu S. C. į veidą gindamas savo žmoną R. M., nustatęs, kad ji į įvykio vietą atėjo po to, kai E. M. sudavė smūgius S. C., o šis jį pargriovė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kuriam esant atsiranda teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad būtinosios ginties situacijos nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Darytina išvada, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes E. M. veikoje nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. M. kasacinį skundą

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas