A-1570-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1570-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01099-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. O. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. išskaičiuotą pensijos dalį – 19 860,93 Lt, ir atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad jam atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo paskirta 1 098,41 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir nurodė, jog ginčo nekelia dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos teisėtomis ir neprieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau nesutinka su pensijos perskaičiavimu pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi šios nuostatos minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taikydamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėjo jam 19 860,93 Lt pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas delsė kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku pateikti skundą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 19 860,93 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjui atnaujintas jo praleistas terminas skundui paduoti. Minėtoje nutartyje teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, bei pažymėjo, kad dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl teismas atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas nurodė, jog pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo ribojama nepagrįstai. Vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo neišmokėta 19 860,93 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Šią neišmokėtos valstybinė pensijos dalį teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (daugiau nei metai), pareiškėjo nurodomos termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9354/2013 buvo nepriimtas ankstesnis pareiškėjo tapatus skundas. Pakartotinį skundą pareiškėjas padavė pernelyg uždelsęs, t. y. po beveik trijų mėnesių.

Pareiškėjas J. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus administracinę bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. O. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 19 860,93 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 860,93 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog, pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą, administracinė byla turėtų būti nutraukiama.

Prieš pradedant analizuoti apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 19 860,93 Lt. Priteistos pensijos nepriemokos dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 8 pažyma Nr. 11PP(P)-6564 apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2013 metais (b. l. 7–8).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2013 m. spalio 31 d. (b. l. 5–6), Vidaus reikalų ministerijai pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką netenkinus, pareiškėjui skundą bei prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. vasario 19 d. (b. l. 16), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pareiškėjui. Vilniaus apygardos administracinio 2014 m. vasario 25 d. nutartimi (b. l. 17–18) pareiškėjui atnaujintas jo praleistas terminas kreiptis į teismą, inter alia nurodant, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, o šios aplinkybės vertintinos kaip objektyvios kliūtys pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9354/2013 buvo nepriimtas ankstesnis pareiškėjo tapatus skundas, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti jo praleistą terminą kreiptis į teismą, o pakartotinai į teismą kreipėsi po beveik trijų mėnesių.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-9354/2013) nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 23 d. išsiuntė šiam teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 28 011,78 Lt. Kaip matyti iš į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 8 pažymos Nr. 11PP(P)-6564 apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2013 metais, pareiškėjas šią susidariusią pensijos nepriemokos sumą siejo su Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų taikymu. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusia 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) ir išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pagal LITEKO duomenis pareiškėjas 2014 m. vasario 19 d. su skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teikė patikslintą reikalavimą, t. y. prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, priteisti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. išskaičiuotą pensijos dalį – 19 860,93 Lt, bei atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos ir per mažiau nei tris mėnesius iš naujo pateikdamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą bei motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, elgėsi pakankamai operatyviai ir rūpestingai. Dėl šių priežasčių atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakius priimti pareiškėjo skundą, pernelyg ilgai delsė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vyravo teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. spalio 31 d., pakartotinai į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. vasario 19 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui J. O., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 19 860,93 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už šio procesinio dokumento parengimą. Siekdamas pagrįsti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas pateikė 2015 m. sausio 8 d. teisinių paslaugų sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir advokato J. G. (sutarties dalykas – atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimas ir pateikimas, b. l. 60), 300 Eur 2015 m. sausio 8 d. pinigų priėmimo kvitą bei advokato orderį (pavedimo pagrindas ir apimtis – surašyti ir paduoti atsiliepimą į apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, b. l. 61).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Vadovaujantis šio teisės akto 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Šiuo atveju aktualu tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtinusi minimaliąją mėnesinę algą – 300 Eur.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai atmetus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimo, atlyginimą, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjas įgijo teisę reikalauti atlyginti jo turėtas išlaidas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus rekomenduotinas užmokestis už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą – 450 Eur (1 553,76 Lt) (1,5 x 300 Eur).

Akcentuotina, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar už teisinę pagalbą asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teisinei pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos patyrusiai šaliai. Priešingu atveju, pareikalavus nerealaus, nepagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidų, o teismui jas priteisus, gali būti paneigta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pažymėtina, jog realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą). Teismas turi nustatyti, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos, būtinos ir protingo dydžio. Taigi teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis protingumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas už teisinę pagalbą bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Šiuo atveju nors pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma – 300 Eur, susidariusi pareiškėjo advokatui rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, nėra didesnė nei maksimali rekomenduotina suma, numatyta Rekomendacijų 8.11 punkte, tačiau pažymėtina tai, kad pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija pareikšta teisiškai nesudėtingu klausimu, dėl kurio, egzistuojant dideliam kiekiui panašaus pobūdžio bylų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra susiformavusi. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog atsiliepimo į apeliacinį skundą turinys yra nedidelės apimties ir jį sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aptarimas, skundo motyvai, pagrįsti analogiškais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, bei prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nepateikiama naujų, teisiškai reikšmingų argumentų nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą, o advokatas J. G. pareiškėjui teisines paslaugas teikė ir nagrinėjant šią administracinę bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 9–11), todėl vertintina, jog minėto atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimas nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo darbo laiko sąnaudų, pradinio susipažinimo su administracine byla ar specialių žinių. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, bei vadovaudamasi patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo, būtinumo ir protingo dydžio kriterijais bei Rekomendacijų 2 punktu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 300 Eur atstovavimo išlaidų tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui J. O. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 100 Eur (šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė