A-556-990-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"

Administracinė byla Nr. A556-990/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00228-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (1 t., b. l. 40–42), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-220(7-214/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 68-191, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, ir Inspekcija) 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-138 ir atleisti pareiškėją nuo 16 601 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių.

Pareiškėjas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo paskirtų baudų ir delspinigių mokėjimo, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentare pateikiamas pavyzdys, kad mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų ir delspinigių sumokėjimo, jeigu padarė pažeidimą, vadovaudamasis įsigaliojusiu teisės aktu, kurio nuostatos prieštaravo kitam teisės aktui mokesčių klausimais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, kurioje nurodoma, kad „pajamos - tai <...> atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra“. Pabrėžė, kad pareiškėjas negavo jokio atlygio nei pinigais, nei natūra, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo sumokėti mokesčius. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentare nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčio įstatymą, turi atitikti šiuos du požymius:

1) nepriklausyti nuo mokesčio mokėtojo valios;

2) jų mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, jog ji netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, jog dėl padaryto pažeidimo nėra pareiškėjo kaltės. Atkreipė dėmesį į Mokestinių ginčų komisijos nenagrinėtą faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas neatlygintinai pagal įgaliojimą tarpininkavo Rusijos Federacijos piliečiams perkant ir parduodant jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje.

Nuo pareiškėjo valios nepriklausė, jis nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad Rusijos Federacijos piliečiai stengsis išvengti mokėtinų mokesčių, teiks klaidinančią informaciją ir deklaruos savo pajamas bei sumokės mokesčius tik paraginti Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus. Taip pat pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jam teks mokestinė našta dėl pajamų, gautų parduodant kitiems asmenims priklausančius butus. Tik pareiškėjo atžvilgiu pradėjus mokestinį patikrinimą jis suprato, jog Rusijos Federacijos piliečiai ne tik nesumokėjo mokesčių, bet ir vengė juos mokėti teigdami, jog jokių pajamų negavo.

Pareiškėjas tik vėliau sužinojo, kad A. V., J. G. ir A. V. sumokėjo mokesčius Rusijos Federacijoje nuo pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą Vilniuje per įgaliotinį, t. y. pareiškėją. Taigi tos pačios pajamos, gautos pardavus tą patį nekilnojamąjį turtą, apmokestintos du kartus – ir Lietuvoje, ir Rusijos Federacijoje. Tačiau tai patvirtinantys įrodymai buvo gauti pasibaigus teisminiam nagrinėjimui, todėl dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių administraciniuose teismuose nebuvo tinkamai nagrinėjami ir vertinami.

Tai, jog asmenys, kuriems pareiškėjas atstovavo įgaliojimų pagrindu, mokesčius už disponavimą nekilnojamuoju turtu yra sumokėję Rusijos Federacijoje, rodo, jog pareiškėjas žalos Lietuvos Respublikai nepadarė, nes visi apskaičiuoti mokesčiai yra sumokėti arba dėl jų mokėjimo susitarta Rusijos Federacijoje. Tai sudaro savarankišką teisinį pagrindą dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p., 141 str. 1 d. 3 p.). Teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas pareiškėjo prašymus dėl proceso atnaujinimo, nevertino pateiktų Rusijos Federacijos piliečių deklaracijų bei kitų įrodymų, iš kurių matyti, kad J.

G., A. V. ir A. V. deklaracijos yra priimtos ir patvirtintos. Ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių (per vėlai gavus duomenis apie Rusijos Federacijoje sumokėtus mokesčius) susidarė situacija, jog teismai, nagrinėję tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilusį mokestinį ginčą, nevertino Rusijos Federacijai pateiktų mokesčių deklaracijų, paneigiančių pareiškėjo pareigą mokėti mokesčius. Taip pat nepagrįstai nebuvo taikoma Tarptautinė sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo.

Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos pasirašytos tarptautinės sutartys turi prioritetą nacionalinių teisės aktų ir priimtų nacionalinių teismų sprendimų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), todėl Mokestinių ginčų komisija, vertindama atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą, turėjo vadovautis minėta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasirašyta tarptautine sutartimi. Pareiškėjas nurodė, jog, siekdamas padengti įsiskolinimą ir taikiai išspręsti ginčo situaciją, ėmėsi aktyvių veiksmų: su mokesčių administratoriumi sudarė mokestinės paskolos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo kas mėnesį iki 2014 m. balandžio 30 d. sumokėti 3 750 Lt sumą bei 2014 m. gegužės 31 d. sumokėti 318 540 Lt sumą.

Nurodė, kad nesutinka su išvada, jog tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog pareiškėjui reikalinga valstybės parama, kaip ji suprantama MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, būtų pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas, pagrįsdamas sunkią savo ekonominę (socialinę) padėtį, nurodė tokius savo įsipareigojimus: 1) 2007 m. spalio 23 d. kredito limito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su AB SEB banku, kurios pagrindu paimtas 270 000 Lt kreditas (kredito likutis yra 229 500 Lt);

2) pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. U. 2006 m. balandžio 245 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su banku „Swedbank“, kurios pagrindu gautas 500 000 Lt kreditas (kredito likutis yra apie 360 000 Lt); 3) 2004 m. spalio 25 d. ir 2005 m. sausio 2 d. paskolos sutartys su Rusijos Federacijos piliečiu R. I. G. dėl 388 430 JAV dolerių paskolos (apie 1 046 103 Lt);

4) mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią mokamos 3 750 Lt dydžio mėnesinės įmokos bei nustatyto dydžio palūkanos (iš viso mėnesinė įmoka siekia apie 5000 Lt). Taip pat nurodė pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (turtines teises) ir jo apsunkinimus:

1) butas, esantis (duomenys neskelbtini) (įkeistas SEB bankui);

2) butas, esantis (duomenys neskelbtini) (įkeistas mokesčių administratoriui pagal mokestinės paskolos sutartį);

3) butas, esantis (duomenys neskelbtini) (įkeistas AB „Swedbank“);

4) UAB „RETALER“ pareiškėjui skolinga apie 932 898,50 Lt. Nurodė savo mėnesines pajamas: 488,50 Lt dydžio darbo užmokestis; UAB „RETALER“ grąžinama apie 7 500 Lt paskolos dalis. Taip pat išlaidas: apie 5 000 Lt mokestinės paskolos dengimui, 500 Lt palūkanų pagal su AB SEB banku 2007 m. spalio 23 d. kredito limito sutartį dengimui, 2 000 Lt paskolos ir palūkanų dalies pagal su „Swedbank“ 2006 m. balandžio 24 d. sudarytą kredito sutartį dengimui. Taip pat nurodė savo sutuoktinės pajamas – 526,50 Lt dydžio darbo užmokestis.

Paaiškino, kad netgi pardavęs visą savo šeimos turtą negalėtų padengti visų turimų įsipareigojimų, nes 2006–2007 metais, kai įgijo visą šeimos turtą, nekilnojamojo turto kainos buvo gerokai didesnės negu dabar. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės ekonominė (socialinė) padėtis yra itin sunki. Pažymėjo, kad būtinosioms išlaidoms gali skirti tik 500 Lt per mėnesį, todėl, net ir negaunant iš valstybės socialinių pašalpų, finansinė padėtis yra sunki. Taigi yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo prievolės sumokėti baudas ir delspinigius.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 59-60) prašė pareiškėjo skundą prašė atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad iš LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutarties turinio matyti, jog pareiškėjas turėjo pareigą mokėti GPM ir PVM. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 m. patirtų išlaidų, kurios 25 974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas), iš savo sesers gavo dovanų 210 000 Lt, nuo kurių atsirado prievolė apskaičiuoti 33 procentų GPM, būtent pareiškėjui yra prievolė apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius nuo pajamų, gautų už parduotus butus. Įvardytos ir įsiteisėjusia LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartimi patvirtintos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas yra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pažymėjo, jog vietos mokesčių administratoriui papildomai pateikti dokumentai neturi įtakos sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų klausimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą arba tokia parama jau teikiama). Išvardytos aplinkybės siejamos su valstybės paramos gavimu ar teisės į tokią paramą turėjimu, todėl savaime jos negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti sunkią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Iš minėtos normos turinio taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog mokesčių administratorius fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį vertintų pagal mokesčių mokėtojo turto ir įsipareigojimų santykį. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam reikalinga valstybės parama, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo GPM bei PVM delspinigių ir baudų mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 62) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu (1 t., b. l. 172–181) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. (4.65)-400-138, VMI prie FM 2012 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 68-191 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. S-220(7-214/2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 16 601 Lt PVM baudos, 141 591,79 Lt PVM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 nustatyta, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas.

Pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kurios atitiktų sąlygas, nustatytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pavyzdžiui, tos, kurios patvirtintų, jog pareiškėjas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti mokesčių. Byloje taip pat tokių aplinkybių nenustatyta, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su apmokestinamųjų pajamų negavimu, yra paneigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl negali būti pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

Pareiškėjo argumentai, jog tinkamai atlikti mokesčių mokėtojo pareigą jam sutrukdė teisės aktuose nustatytos pareigos klaidingas supratimas (gautų pajamų klaidingas priskyrimas) teismo vertintas kaip subjektyvus veiksnys, kuris nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už mokesčio įstatymų pažeidimą ir nelaikytinas aplinkybe, kurios savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtojas, privalėjo savarankiškai domėtis apie jam tenkančias mokestines prievoles ir jas vykdyti.

Pareiškėjas, sutikdamas teikti užsienio subjektams tam tikras paslaugas (šiuo atveju, kaip teigia pareiškėjas, jis neatlygintinai pirko butus asmenims iš Rusijos), turėjo pasidomėti apie jam ar asmenims, kuriems jis teikė tam tikras paslaugas, tenkančias mokestines prievoles, įsitikinti, ar jo vykdoma veikla nėra apmokestinama ir pan., elgtis sąžiningai ir apdairiai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių dėl pasiaiškinimo (nesupratus) apskaičiuojant, deklaruojant ar sumokant mokesčius, jog pareiškėjas būtų suklaidintas mokesčių administratoriaus išaiškinimų ar konsultacijų.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų domėjęsis savo ir asmenų, kuriems jis teikė su butų pirkimu susijusias paslaugas, mokestinėmis prievolėmis. Pareiškėjas vis absoluta aplinkybe laikė Rusijos Federacijos piliečių veiksmus, kuriais jie siekė išvengti mokesčių mokėjimo, t. y. A. V. ir J. G. apgaulę teikiant melagingus parodymus, jog jie Lietuvos Respublikoje per pareiškėją nepirko jokių butų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti.

Šiuo atveju nurodytų asmenų veiksmai nelaikytini aplinkybe, kurią būtų galima prilyginti vis absoluta. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 konstatuota, jog už parduotus butus gautos pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus) gavėjas, kuriam kilo pareiga apskaičiuoti ir sumokėti su šių pajamų gavimu susijusius mokesčius. Ginčydamas šias išvadas, pareiškėjas du kartus kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo, teigdamas, kad Rusijos Federacijos piliečiai deklaravo savo pajamas ir sumokėjo mokesčius (pateikė tai patvirtinančius įrodymus).

Tačiau LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P442-104/2011 ir 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-194/2011 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011. Taigi butų pirkimo-pardavimo sutarčių tikrasis turinys yra atskleistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-483-189/2010 ir teismas šios administracinės bylos ribose neturi teisinio pagrindo iš naujo vertinti faktų, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teismas pažymėjo, kad sudaryta mokestinės paskolos sutartis laikytina būtina sąlyga, sprendžiant atleidimo nuo baudų klausimą, tačiau tai nėra atskiras atleidimo nuo baudų pagrindas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių.

Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-807/2010). Atsižvelgiant į pareiškėjo įsipareigojimus, turimą nekilnojamąjį turtą, suteiktas paskolas, gaunamą darbo užmokestį, teismas konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra tokia sunki, kad išieškoti iš jo delspinigius ir baudas būtų netikslinga ekonominiu ir / ar socialiniu požiūriu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, jog dėl padaryto pažeidimo nėra pareiškėjo kaltės. Buvo būtina atsižvelgti į teismo nenagrinėtą aplinkybę, kad pareiškėjas negalėjo numatyti, jog jam teks mokestinė našta dėl pajamų, gautų parduodant kitiems asmenims priklausančius butus. Esą veikdamas asmenų išduotų įgaliojimų pagrindu neturėjo pareigos kontroliuoti, kaip ir kada šie asmenys sumokės gautas pajamas. Tik pradėjus mokestinį patikrinimą suprato, jog nurodyti asmenys ne tik nesumokėjo mokesčių, bet ir vengė juos mokėti. Vėliau sužinojo, kad asmenys sumokėjo pareiškėjui priskirtus mokesčius Rusijos Federacijoje, tačiau tai patvirtinantys įrodymai mokestinį ginčą nagrinėjusiame teisme nebuvo tinkamai vertinami. Prašo vertinti tą aplinkybę, kad minėti Rusijos piliečiai pripažino pajamas, gautas pardavus Lietuvoje nekilnojamąjį turtą.

2. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo ekonominė padėtis yra itin sunki. Turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui, kas mėnesį mokamos palūkanos VMI prie FM pagal mokestinę paskolą, kurios sudaro apie 1 250 Lt. Turimo turto vertė apytiksliai sudaro 1 784 000 Lt, o turimų įsipareigojimų vertė 2 014 000 Lt, t. y akivaizdžiai daugiau nei turimo turto vertė.

3. LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (LVAT 2001 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011). Pažymi, kad nors delspinigiai mokesčių teisėje traktuojami kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, tačiau jie gali būti pripažįstami ir sankcija, kuri taikoma asmeniui, laiku ir tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius (LVAT 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-319/2011, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-438/2010. Pareiškėjui apskaičiuota mokestinė nepriemoka sudaro 408 540 Lt (242 528 Lt GPM ir 166 012 Lt PVM, kai delspinigių suma beveik lygi pačių mokesčių sumai ir sudaro 351 991,29 Lt (141 591,79 Lt PVM ir 210 399,50 Lt GPM delspinigių), o kartu su baudomis sudaro 392 845,29 Lt (16 601 Lt PVM bauda ir 24 253 GPM bauda). Tokia situacija, kai sankcijų suma prilygsta papildomai priskaičiuotų mokesčių sumai, prieštarauja tiek teisingumo, tiek protingumo principams. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudos dydį, maksimalų delspinigių skaičiavimo terminą, akivaizdžiai nurodė, kokio dydžio sankcija turėtų būti pripažinta adekvati padarytam mokesčių įstatymo pažeidimui. Akivaizdu, kad toks delspinigių ir baudos dydis, koks susidarė šiuo atveju, nėra adekvatus ir proporcingas padarytam pažeidimui, todėl yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo.

4. Reikšminga aplinkybe sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų klausimą LVAT vertina ir paties mokėtojo elgesį. Pareiškėjas pažymi, jog su mokesčių administratoriumi yra sudaręs mokestinės paskolos sutartį, kurios pagrindu įsipareigojo kas mėnesį iki 2014 m. balandžio 30 d. mokėti 5 000 Lt sumą bei 2014 m. gegužės 31 d. sumokėti 318 540, 00Lt sumą, taigi siekdamas padengti įsiskolinimą ėmėsi aktyvių veiksmų.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 36–37) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad valstybė negali būti traktuojama kaip nelygiavertis kreditorius kitų kreditorių atžvilgiu, dėl ko vykdydamas įsipareigojimus kitiems kreditoriams pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo įsipareigojimų biudžetui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 39) prašo jį atmesti.

Inspekcija palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo Vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde, prašant panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiamasi tuo, kad jo kaltė nustatyta neįvertinus aplinkybės dėl Rusijos Federacijos piliečių pripažinimo pajamų, gautų pardavus Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai paneigta pozicija dėl pareiškėjo sunkios ekonominės padėties. Be to, buvo nurodyta, kad sprendžiant atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą turi būti paisoma formuojamos administracinių teismų praktikos, kur vadovaujamasi teisingumo bei protingumo kriterijais. Pareiškėjo elgesys, t.y. sudaryta paskolos sutartis su mokesčių administratoriumi, taip pat turėjo sąlygoti reikalavimų tenkinimą.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio (reguliuoja atleidimą nuo paskirtų baudų) 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o kartu ir nuo baudų vien tik pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra galimas.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Juk jis (pareiškėjas), vykdydamas ekonominę veiklą, prisiėmė atitinkamą riziką bei atsakomybę už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Teisės aktų nepaisęs privalo atsakyti, o šiuo atveju sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005). Vadinasi, šiuo atveju, nedaro ir jokios įtakos galimas Rusijos Federacijos piliečių pripažinimas pajamų, gautų pardavus Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėjo (apelianto) kaltė pakankamai aiškiai buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje, kur iš esmės spręsti mokesčių bei su jais susijusių teisėtumo bei pagrįstumo klausimai. Pastarajame sprendime aiškiai pasisakyta, kad mokesčių mokėtojas netinkamai vykdė savo pareigas, į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, kad argumentas dėl mokesčių mokėtojo kaltės visiškai nepagrįstas ir negali suponuoti apeliacinio skundo tenkinimą.

2012 m. gruodžio 19 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendime pažymėta apie tikslinimą pagrindų, dėl kurių prašoma atleisti nuo baudų bei delspinigių. Minimo veiksmo metu akcentuojami pagrindai numatyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, o dėl MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kaip pagrindo atleisti nuo delspinigių, nepasisakoma. Mokestinių ginčų komisija šiuo aspektu skundžiamame 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime nepasisakė, todėl ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tikrinti, ar atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą buvo pagrįstai paneigtas. Dėl šios aplinkybės, t. y. paties pareiškėjo iškeltų reikalavimų apimties bei jų pagrindimo ir apeliacinės instancijos teismui yra eliminuojama pareiga pasisakyti dėl sunkios ekonominės padėties, kaip pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokesčių delspinigių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str.).

Prašant tenkinti apeliacinį skundą padarytos nuorodos į atitinkamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kur vadovautasi teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžiant atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimus, tačiau ir šis argumentas nelemia apeliacinio skundo tenkinimo, nes nurodomų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos ar labai panašios.

Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A556 - 2343/2011 toks sumažinimas atliktas dėl to, kad ikiteisminis bylos nagrinėjimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, pareiškėjas iš dalies pripažino nesilaikęs teisės aktais nustatytų reikalavimų, sutiko turintis sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius bei teigė šią prievolę įvykdęs.

Administracinėje byloje Nr. A556 - 3447/2011 atleidimas nuo baudų ir delspinigių sąlygotas mokesčių administratoriaus nepaisymu bendrųjų teisės principų, jo (mokesčių administratorius) nepakankamu operatyvumu bei pareiga kuo mažesnėmis ekonominėmis sąnaudomis išnagrinėti mokestinį ginčą.

Administracinėje byloje Nr. A556 - 2544/2011 delspinigių sumažinimas buvo nulemtas tuo, kad pareiškėja, nors ir pavėlavusi, sumokėjo jai apskaičiuotą GPM mokestį (buvo nustatyta net šio mokesčio permoka), geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos amžių.

Dar vienoje nurodomoje administracinėje byloje Nr. A575– 2144/2011, sprendžiant atleidimo klausimą, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas sumokėjo jam apskaičiuotą papildomą GPM mokestį, į tai, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktas nebuvo pakankamai aiškus, į tai, kad pareiškėjas nebuvo kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Tikrinamoje administracinėje byloje tokių aplinkybių, kurios buvo konstatuotos paminėtose administracinėse bylose, nenustatyta, todėl nėra visiškai jokio pagrindo tvirtinimui dėl galimo nukrypimo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nagrinėjant analogiškus reikalavimus. Net viena skirtinga faktinė aplinkybė gali suponuoti visiškai kitokio sprendimo priėmimą, nepaisant to fakto, kad iškelti reikalavimai gali būti identiški. Visuomeniniai santykiai pasižymi įvairumu, dėl ko gali kisti ir teisinis tų santykių kvalifikavimas.

Paskolos sutarties sudarymas – aplinkybė, bylojanti apie tai, kad mokesčių mokėtojui yra suteikiama galimybė mokestinę nepriemoką sumokėti ne iš karto, o dalimis, taip siekiant išsaugoti jo paties finansinį stabilumą, mokestinę naštą paskirstyti atitinkamais laiko tarpais ir labiau, kaip sandoris, laikytina, priimtinas mokesčių mokėtojui. Todėl šis momentas niekaip negali pasitarnauti savarankišku pagrindu atleidžiant nuo mokesčių baudų bei delspinigių.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju, neįžvelgia aplinkybių (neapibrėžtų įstatymų leidėjo), kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinimui jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o K. U. (K. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius