A-556-489-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-489/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00108-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 78.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui P. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 5–8) prašydamas priteisti iš atsakovo P. S. pareiškėjo naudai 295,25 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 15 ir 16 punktus pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus rajono savivaldybėje. Atsakovas nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 295,25 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Alytaus rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.

Atsakovas P. S. atsiliepime į skundą (b. l. 54–57) nurodė, kad su skundu nesutinka, kadangi jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), savo turimu nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini) rajone faktiškai nesinaudoja arba naudojasi labai retai, sodyboje nėra jokių šiukšlių, nėra konteinerio, šiukšlių niekas neveža, pranešimai dėl vietinės rinkliavos buvo siunčiami klaidingu adresu. Prašė pripažinti, kad Alytaus rajono savivaldybės patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės, nenumatančios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Nurodė, kad analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pripažinęs, kad taisyklės prieštarauja minėtam proporcingumo principui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 79– 81) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo P. S. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 295,25 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio l dalies 8 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsniu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 31 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 79 punktu, Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 punktu, Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 3, 4, 5, 18, 21, 24 punktais.

Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš byloje esančių vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų sumokėti vietinės rinkliavos mokestį (apmokestinamas plotas 69,47 m2 (teismo posėdžio metu su apmokestinamo ploto dydžiu atsakovas sutiko)) matyti, kad atsakovui buvo siųsti mokėjimo pranešimai, tačiau atsakovas nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Nuostatų 24 punkte nustatyta tvarka, susidariusios nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl susidarė įsiskolinimas 295,25 Lt.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Civilinio kodekso 59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, jog atsakovas nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, (duomenys neskelbtini) rajone turimu nekilnojamuoju turtu naudojasi labai retai, ar kad pareiškėjas jam nepastatė šiukšlių konteinerio, kadangi pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Atsakovo prašymas pripažinti, kad Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės, kuriomis remiantis atsakovas reikalauja mokėti neteisėtą rinkliavą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytam proporcingumo principui, netenkintinas, kadangi atsakovas savo prašymo ištirti minėto norminio akto teisėtumą nesusiejo su jokiu konkrečiu nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu, nes šios nagrinėjamos bylos teisiniams santykiams netaikytinas minėtas norminis aktas, be to, šis prašymas nepagrįstas teisiniais motyvais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 1 d., 2 d. 4 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, bei 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, buvo konkrečiai vertinamas kitų savivaldybių (Klaipėdos miesto bei Ukmergės rajono) tarybų priimtų norminių aktų teisėtumo klausimas ir tam tikros šių norminių aktų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui specifiniame, toms byloms reikšmingame, kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų normų atitikimu aukštesnės galios teisės aktams.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, pareiškėjo skundas tenkintinas, nes atsakovas prievolės, kylančios iš administracinio akto, laiku ir tinkamai neįvykdė, todėl 295,25 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III. Atsakovas P. S. apeliaciniu skundu (b. l. 87–92) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, taip pat ištirti, ar Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja aukščiau minėtoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Taip pat prašo priteisti iš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atsakovo turėtas išlaidas: a) sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą - 50 litų; b) transporto išlaidas, atsiradusias dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose 2012 m. kovo 14 d. ir 2012 m. kovo 28 d. du kartus vykstant automobiliu maršrutu Vilnius-Kaunas-Vilnius - 7,5 litrai benzino 100 kilometrų x 4 = 28 litrai x 5 litai = 140 litų; c) dienpinigius 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną - 13 litų x 3 dienos = 39 litus; d) atstovo įgaliojimo notarinį patvirtinimą - 47 litus, iš viso - 276 litus.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimas sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra neteisingas, neteisėtas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai bei sąžiningumo principui. Atsakovas prašo ištirti, ar Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės bei Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 112-5266) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui (minėtų nuostatui 18 punktas įtvirtina, kad „rinkliavos dydis nustatomas ir patvirtinamas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto“), taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3016) 30 straipsnio 2 dalies nuostatai („komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą“) ir to paties įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ - ta apimtimi, kuria rinkliavos dydį sieja tik su nekilnojamojo turto plotu (nes skaičiuojant pastovią rinkliavą nuo gyvenamojo ploto atliekų naudojimas bei perdirbimas nėra skatinimas ir laikoma, kad „teršėjas“ yra gyvenamasis plotas, o ne fizinis asmuo).

UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje atsiuntė 2010 m. liepos 28 d. išrašytą vietinės rinkliavos pranešimą P. S. jo nuolatinės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), su reikalavimu apmokėti tariamą rinkliavą priskaičiuotą nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (už 12 mėnesių) - 129 litus 91 centą, nurodydamas klaidingą - (duomenys neskelbtini) seniūniją, nors atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pridėjo kopijas vietinės rinkliavos pranešimų, kurie ir buvo siunčiami į Alovės seniūniją ir kurių atsakovas negavo, nes jie buvo siunčiami klaidingu adresu.

Vėliau UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ siuntė kitus vietinės rinkliavos mokėjimo prašymus, paskutinį - už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ per šį laikotarpį (nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) iš P. S. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto aplinkos ((duomenys neskelbtini)) nevežė jokių šiukšlių, nepastatė konteinerių ir neinformavo, kur ir kaip reikėtų naudotis UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ esą siūloma viešąja funkcija (savivaldybės suteikta teise).

Kaip ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vietinė rinkliava nėra rinkliava už suteiktas paslaugas, bet už vykdomą viešąją funkciją (savivaldybės suteiktą teisę). Tačiau šios funkcijos UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nevykdė, tai įrodo ir faktas, kad netgi nebuvo žinomas tikslus atsakovo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto adresas (seniūnija), kuris galiausiai buvo patikslintas tik Kauno apygardos administraciniam teismui pareikalavus, t. y. 2012 m. kovo 19 d.

Be to, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nevykdė Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 21 punkto nuostatos, pagal kurią mokėjimo pranešimai turi būti pateikiami kas ketvirtį, tokiu būdu nesudarydamas galimybės pasinaudoti Alytaus rajono savivaldybės nustatytomis lengvatomis, taip pat Taisyklių 28 punkto nuostatos, pagal kurią atliekų vežėjas turi atliekų turėtojams pateikti visą reikiamą konteinerių kiekį ir įvairovę.

UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir toliau siuntė mokėjimo pranešimus adresu Vilniuje, tačiau vis nurodydamas klaidingą nekilnojamojo turto buvimo vietą - (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) seniūniją, nors konteinerių nepastatė, apie jų buvimo vietą neinformavo ir šiukšlių neišvežė. Apie tai savo 2010 m. lapkričio 19 d., 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. gruodžio 7 d., 2012 m. sausio 31 d. (byloje esančiais) raštais atsakovas informavo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą“, Alytaus rajono savivaldybę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Alytaus apskrityje.

Turimu nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini) rajone atsakovas faktiškai nesinaudoja arba naudojasi labai retai, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Jam priklausančioje sodyboje nėra jokių šiukšlių, nėra jokio konteinerio (nuo kaimelio centro ji nutolusi apie 2 kilometrus, nuo pagrindinio kelio ji yra beveik už 200 metrų) ir jokių šiukšlių iš ten UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ neveža. Tokia tvarka akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą, kas ir buvo akcentuota ne vienoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, o tuo pačiu UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimas mokėti tariamą vietinę rinkliavą yra nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 (taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A492- 2796/2011) labai aiškiai suformulavo precedentą, kad Atliekų tvarkymo taisyklių nuostata, kuri „<...> nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui <...>“ (Žin., 2011, Nr. 112-5266).

Vadovaujantis ne vien proporcingumo principu, bet ir tame pačiame įstatymo straipsnyje įtvirtintais nepiktnaudžiavimo valdžia ir efektyvumo principais, taip pat Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, Alytaus rajono savivaldybė per įmanomai trumpiausią laiką turėjo pakeisti akivaizdžiai Viešojo administravimo įstatymui prieštaraujančią nuostatą, tokios iniciatyvos turėjo imtis ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, kaip tiesiogiai vykdantis savivaldybės jam pavestą viešąją funkciją.

Atsakovo išdėstyti argumentai įtikino tik Vyriausybės atstovą Marijampolės apskrityje, kuris 2012 m. sausio 9 d. rašte Nr. 12-12 (1.12) atsakovui patikino, kad dėl Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių nuostatų neatitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatoms bei Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui rengiami ir Alytaus rajono savivaldybės tarybai bus pateikti teikimai dėl šių teisės aktų pakeitimo.

Alytaus rajono savivaldybės tarybai atsisakius tenkinti Vyriausybės atstovo teikimą (-us), bus kreiptasi į teismą. Ar tai buvo padaryta, atsakovas duomenų neturi. Pagal Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 9.6 punktą atliekų turėtojas yra atliekų gamintojas arba juridinis ar fizinis asmuo, kuris turi atliekų, o komunalinių atliekų turėtojas (9.19 p.) yra asmuo, kuris turi komunalinių atliekų ir privalo jomis atsikratyti; pagal 9.33 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys komunalinių atliekų, kurių atsikrato ar privalo atsikratyti.

Taigi pagal šiuos apibrėžimus atsakovas nėra nei atliekų gamintojas, nei turėtojas, jomis Alytaus rajone neatsikratinėja, nes visos jo gaminamos ir turimos atliekos yra (duomenys neskelbtini), jomis atsikratoma pagal sutartis su atitinkamas paslaugas Vilniuje teikiančiomis įmonėmis. Taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad šiomis Taisyklėmis privalo vadovautis tik atliekų turėtojai. Be to, reikalavimas, kad atsakovas mokėtų tariamą „vietinę rinkliavą“, prieštarauja Taisyklių 17 punkte įtvirtintam principui „teršėjas moka“, nes atsakovas nėra teršėjas (duomenys neskelbtini) rajone.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminis vietinės rinkliavos elementas yra įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę, o ne įmokos už suteikiamas paslaugas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 pažymima, kad atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir plėtojimas yra pavestas savivaldybėms, todėl savivaldybė, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus, turi atsižvelgti į vietos sąlygas bei aplinkybes, ir turi teisę, remiantis vietos savivaldos bei atliekų tvarkymą reglamentuojančiais įstatymais, nustatyti tokią atliekų tvarkymo sistemą bei jos administravimą, kuri užtikrintų visuotiną, vartotojui prieinamą bei patogią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą.

Proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste taip pat reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį.

Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuostata, nenumatanti galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti (o šiuo atveju akivaizdu, kad jokių sąnaudų nėra, nes tiesiog nėra ką vežti iš nekilnojamojo turto, kuriuo faktiškai nesinaudojama, erdvės, nes ten nėra šiukšlių) atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 121–128) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš atsakovo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad apelianto išdėstyti argumentai dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimuose klaidingai nurodyto nekilnojamojo turto adreso nėra pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog nekilnojamojo turto buvimo vietoje negyvena, atliekų nerenka, šalia nekilnojamojo turto nėra pastatytas šiukšlių surinkimo konteineris, iš pareiškėjo jokių paslaugų negauna, nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad nekilnojamojo turto buvimo vietoje adresu (duomenys neskelbtini), negyvena ir atliekų nerenka, yra pagrindas taikyti vietinės rinkliavos mokėjimo lengvatą teisės aktų nustatyta tvarka, o ne atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą.

Nuostatų 43 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato savivaldybės taryba. Atsakovas nei iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nei šiuo metu nėra kreipęsis į Alytaus rajono savivaldybės administraciją dėl rinkliavos mokėjimo lengvatos taikymo, todėl pagrindo atleisti P. S. nuo rinkliavos mokėjimo nėra. Aplinkybė, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vietoje UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ funkcijų susijusių su atliekų tvarkymu neatlieka, šalia nekilnojamojo turto buvimo vietos nėra šiukšlių konteinerio, nėra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą.

Visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytųjų atliekų tvarkymo reikalavimų. Teismui net ir nustačius, kad apeliantas niekuomet atliekų neturėjo ir jų nerinko, tai nėra pagrindas nemokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šioje byloje Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintuose Nuostatuose visiems rinkliavos mokėtojams yra numatytas vienodas rinkliavos mokėjimo būdas - pagal valdomo nekilnojamojo turto plotą, todėl pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 nėra.

Teismas pagrįstai atmetė P. S. prašymą dėl Nuostatų teisėtumo ištyrimo ABTĮ 110 - 117 straipsniuose nustatyta tvarka. Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, atsakovo prašymas dėl Nuostatų teisėtumo ištyrimo netenkintinas, kadangi atsakovas prašymo nesusiejo su jokiu konkrečiu nagrinėjamojoje byloje pareikštu reikalavimu. Be to, atsakovo prašymas nepagrįstas teisiniais motyvais. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti Nuostatų neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies nuostatai ir to paties įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“.

Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis nuo 2012 m. sausio 10 d. neteko galios. Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu - prievolę mokėti vietinę rinkliavą bei vietinės rinkliavos dydžius siejant su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu.

Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.

Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).

Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai.

Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.). Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį.

Nuostatuose nustatyta diferencijuota rinkliavos nustatymo tvarka užtikrina rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelį, tinkamą principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras" Nuostatuose nustatė vienintelį rinkliavos mokėjimo būdą - remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu. Tokiu rinkliavos skaičiavimo būdu savivaldybė siekia vieningos sistemos, apimančios visą savivaldybės teritoriją sukūrimo. Iš Nuostatų turinio matyti, kad Alytaus rajono savivaldybės taryba jokiai atliekų turėtojų kategorijai nenumatė galimybės deklaruoti perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.

Įvertinus tai, kad vietinės rinkliavos dydis Nuostatuose atliekų turėtojams yra diferencijuojamas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, nekilnojamojo turto naudojimo dažnumą, darytina išvada, kad numatytas galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas ir jų tvarkymo išlaidos yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti. Atsakovas nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl prašymas dėl išlaidų priteisimo atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovas P. S., kartu su apeliaciniu skundu yra pateikęs atitinkamus dokumentus (b.l. 92-117), kurie tenkina Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nurodytas priimtinumo sąlygas, todėl pridėtini prie bylos ir pagal nustatytas proceso taisykles analizuotini sprendžiant ginčo teisinius santykius.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dėl vietinės rinkliavos priteisimo, kadangi skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja formuojamai administracinių teismų praktikai, šiukšlės nebuvo vežamos, nepastatyti konteineriai, turimu nekilnojamuoju turtu faktiškai nesinaudojama, turėjo būti sudaryta galimybė mokėti pagal perduodamų atliekų kiekį. Visa tai, P. S. nuomone, ir lemia apeliacinio skundo tenkinimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) išsprendė daugumą ir šiai bylai aktualių klausimų. Kadangi nurodyta išnagrinėta administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra analogiška tikrinamai administracinei bylai, atkreiptinas dėmesys į keletą momentų, suponuojančių šioje byloje atsakymus dėl vietinės rinkliavos mokėtojo, taikytino teisinio reguliavimo, galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį.

Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo išdėstyta, jog „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Ką tik paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą. Apeliaciniame skunde nurodomos tokios aplinkybės, kaip galimas konteinerių nepastatymas, nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.; Nuostatų 4-6 p; b.l. 42-50).

Atsakovas, bylos duomenimis (b.l. 30-35), turi nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Turimo nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai ir daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, kas neatsiejama nuo pareigos sumokėti vietinę rinkliavą. Tai, kad buvo galbūt suklysta siunčiant informaciją dėl mokėjimų, neeliminuoja teisės aktais apibrėžtos pareigos.

Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė ištirti, ar Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. K-173 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Alytaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės bei Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 112-5266) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui (minėtų nuostatų 18 punktas įtvirtina, kad „rinkliavos dydis nustatomas ir patvirtinamas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto“), taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3016) 30 straipsnio 2 dalies nuostatai („komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą“) ir to paties įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ - ta apimtimi, kuria rinkliavos dydį sieja tik su nekilnojamojo turto plotu (nes skaičiuojant pastovią rinkliavą nuo gyvenamojo ploto atliekų naudojimas bei perdirbimas nėra skatinimas ir laikoma, kad „teršėjas“ yra gyvenamasis plotas, o ne fizinis asmuo).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui P. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo nagrinėjimą buvo sustabdęs, kol įsiteisės sprendimas kitoje byloje (Nr. I-707-406/12; teismo proceso Nr. 3-62-3-00968-2011-1), nagrinėjamoje administracine tvarka. Pastarojoje byloje priėmus baigiamąjį aktą šios administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, bet sustabdymu siekti tikslai, dėl procesinių teisės normų nesilaikymo kitoje byloje, nebuvo pasiekti ir poįstatyminių teisės aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimas liko neišspręstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1808/2013). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į administracinių teismų jurisprudenciją šios kategorijos bylose, tam, nagrinėjamu atveju, nebėra ir teisinio poreikio. Juk pagrindinis atsakovo tikslas – mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį, kuris iš principo nėra paneigtinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje yra nurodžiusi, kad „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Administracinėje byloje nėra atsakovo pateiktų įrodymų, kurie leistų nustatyti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekio, taip pat nėra duomenų apie jo kreipimąsi dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį, todėl galimybė, nepriklausomai nuo galimos norminės bylos baigties, mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį yra paneigta.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius