A-438-692-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-692/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00371-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas), su skundu (b. l. 6–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, savivaldybė) 3 023,04 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. vasario 3 d. D. M., vairuodamas D. M. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę MB CLK 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis, transporto priemonė), J. Basanavičiaus al. (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą, neaptvertą ir vandeniu užlietą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, ir apgadino vairuojamą transporto priemonę. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime (toliau – ir policijos nutarimas) nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta, taip pat nurodyta, jog duobės vairuotojas pastebėti negalėjo. Eismo įvykis įvyko lyjant, kelias buvo dengtas vandeniu su sniegu, be to, vairuotojas yra ne Kauno miesto gyventojas, todėl neturėjo realios galimybės išvengti įvažiavimo į ginčo duobę. Transporto priemonė buvo apdrausta ADB „ERGO Lietuva“ Transporto priemonių savanoriškuoju draudimu. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus buvo nustatyta, kad transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 3 023,04 Lt, todėl ADB „ERGO Lietuva“, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, šią sumą išmokėjo. Tuomet Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.266 ir 6.1015 straipsnių pagrindu dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą Kauno miesto savivaldybė privalo užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą bei saugaus eismo sąlygas. Atsakovui netinkamai vykdant įstatymų numatytas funkcijas atsirado žala, kuri turi būti atlyginta. Abejoti eksperto, įvertinusio automobiliui padarytą žalą, kvalifikacija pagrindo nėra, nes ji atitinka visus reikalavimus, keliamus kilnojamojo turto vertintojui. Duomenys apie eismo įvykio metu patirtus automobilio apgadinimus gali fiksuoti policijos pareigūnai, tačiau tam tikriems automobilio apgadinimams nustatyti yra būtinos specialios žinios bei priemonės.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 58–65), be kita ko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, savivaldybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau žala gali būti atlyginama tik nustačius visas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), t. y., ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų.

Vien tai, kad policijos pareigūnai užfiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Duobės buvimo faktas savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, jog automobilis apgadintas, bet ir tai, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Tokių duomenų pateikta nėra, kaip ir duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio. Gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Policijos nutarime užfiksuotas tik priekinio dešinio rato sugadinimas, tačiau pareiškėjas reikalauja atlyginti žalą ir už kitus automobilio remonto darbus, nesusijusius su užfiksuotu eismo įvykiu. Pažymėjo, kad, nesutikdamas su policijos nutarime nurodytais automobilio apgadinimais, D. M. turėjo teisę apskųsti jį įstatymų nustatyta tvarka.

Teigė, kad nepridėta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Turėtų būti pateikta pagal galiojančius teisės aktus atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Transporto priemonių vertinimą gali atlikti tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla. Pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, taigi dėl žalos atsiradimo iš dalies yra kaltas ir jis.

Savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 6 proc. dydžio palūkanas, nes savivaldybė yra viešasis asmuo, todėl jai netaikytina CK 6.210 straipsnio 2 dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 66–67) prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte yra nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos, kurios vykdymo papildomas finansavimo šaltinis yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (taip pat ir Kauno miesto) kasmet skiria programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 108–115) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino. Priteisė iš atsakovo pareiškėjui 3 023,04 Lt turtinės žalos atlyginimą, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. balandžio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ADB „ERGO Lietuva“ 2010 m. kovo 29 d. su D. M. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimo Nr. 851-0327298) dėl automobilio MB CLK 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2011 m. kovo 28 d. 2011 m. vasario 3 d., apie 12.00 val., Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu D. M., vairuodamas automobilį, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje esančią, tačiau nepažymėtą ir vandeniu užlietą duobę J. Basanavičiaus al., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune. Eismo įvykio metu automobilis buvo apgadintas. Policijos nutarime nustatyta, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą buvo nustatyta, kad transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 3 023,04 Lt, ši suma buvo išmokėta.

Teismas, sistemiškai įvertinęs ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, pripažino, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog vairuotojas pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Policijos nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena buvo nutraukta, administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėtis nenustatyta. Byloje esantis pareigūno R. D. tarnybinis pranešimas, D. M. paaiškinimas, policijos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio schema bei D. M. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, patvirtina tik eismo įvykio faktą. Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, esanti J. Basanavičiaus al. (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Teismas, atsižvelgdamas į eismo įvykio schemoje pažymėtą kelio duobės vietą bei jos išmatavimus (0,32 m pločio, 0,98 m ilgio, 0,28 m gylio), taip pat į tai, kad eismo įvykio metu lijo, duobė buvo apsemta lietaus vandeniu, visas kelias buvo padengtas balomis, nesant duomenų, jog vairuotojas viršijo leistiną greitį, įvertinęs tai, kad vairuotojas yra ne Kauno miesto gyventojas, padarė išvadą, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Taigi vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Teismas nurodė, kad liudytojas V. P. teismo posėdžio metu paaiškino, jog eismo įvykio metu policijos pareigūnai neturi realios galimybės apžiūrėti ir nustatyti visus automobilio apgadinimus. Šiuo konkrečiu atveju vizualiai buvo matomas automobilio dešinės pusės priekinio rato apgadinimas, tačiau, nuvežus automobilį į autoservisą, buvo pastebėtas galinio dešinės pusės rato apgadinimas – įlenktas ratlankis bei iššokęs gumbas ant padangos. Tokio apgadinimo policijos pareigūnai neturėjo galimybės pastebėti, nes jis yra vidinėje rato pusėje.

Be to, automobilis yra sportinis, pažemintas, todėl eismo įvykio metu buvo sugadintos automobilio buferio aptakos. Policijos pareigūnai negalėjo pastebėti automobilio važiuoklės detalių pažeidimų, nes šiems pažeidimams nustatyti reikalinga speciali technika – stendas. Patikrinus automobilį stendu, buvo nustatyti Transporto priemonės apžiūros – defektų akte nurodyti automobilio apgadinimai. Be to, liudytojas V. P. nurodė, kad visi automobilio sugadinimai yra dešinėje automobilio pusėje, paaiškino šių apgadinimų kilimo mechanizmą automobiliui patekus į duobę, o tuo pačiu patvirtino, jog minėti automobilio apgadinimai buvo pagrįstai priskirti apgadinimams, atsiradusiems ginčo eismo įvykio metu.

Minėtas liudytojas taip pat paaiškino, kad, nustatant automobilio remonto kaštus, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintomis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos taisyklėmis, įteisinančiomis kompiuterinės duomenų bazės „Audatex“ naudojimą. Ekspertas P. K., naudodamas šią bazę, apskaičiavo sugadinto automobilio remonto kaštus, nes automobilio važiuoklės detalės negali būti remontuojamos pagal prieš tai nurodytą Vertinimo instrukciją, o yra privalomai keičiamos naujomis, todėl jų vertė buvo apskaičiuota pritaikius 43 proc. nusidėvėjimą, naujai nupirktoms dviem automobilio padangoms pritaikytas 36,33 proc. nusidėvėjimas.

Dalis detalių buvo nupirktos paties D. M., taip pat į išmokėtiną sumą buvo įtrauktos automobilio transportavimo iš Kauno į Panevėžį išlaidos. Šiuos liudytojo paaiškinimus patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Teismas pažymėjo ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės, abejoti P. K. kompetencija nėra jokio pagrindo, nes jam 2009 m. kovo 12 d. suteikta kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikacija.

Iš to, kas išdėstyta prieš tai, teismas sprendė, kad žalos dydis yra įrodytas. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Savivaldybė neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti J. Basanavičiaus al., Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta ginčo transporto priemonė bei kompensuotos išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas, todėl tenkintinas. Pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, tenkintinas iš dalies, priteisiant 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118–126), kuriuo prašo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti.

Teigia, kad nė vienas byloje pateiktas dokumentas nepatvirtina priežastinio ryšio buvimo tarp tariamo įvykio ir priteistos žalos (konkrečių automobilio apgadinimų). Policijos nutarime užfiksuoti apgadinimai yra skirtingi, lyginant su Transporto priemonės apžiūros–defektų akte nustatytais apgadinimais. Be to, policijos nutarime užfiksuoti automobilio apgadinimai buvo pašalinti iki remonto sąmatos sudarymo. Mano, kad automobilio apgadinimai atsirado dėl paties vairuotojo kaltės, jo didelio neatsargumo bei teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, juo labiau, jog eismo įvykis įvyko esant prastoms meteorologinėms sąlygoms, kas sąlygoja vairuotojų pareigą būti rūpestingesnius ir atsargesnius. Vien policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas nereiškia žalos padarymo ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio. Nėra aišku ir tai, ar ginčo duobė pagal savo matmenis (gylis nenustatytas) iš tiesių galėjo sukelti tokius automobilio sugadinimus.

Akcentuoja, kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Kelių direkcijos, kuri turi kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos, tačiau nėra nustatyta, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai. Be to, ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu bei eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.

Pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą yra nustatyta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš draudimo santykių gavo 2 279 Lt dydžio draudimo įmoką rizikos dengimui, o tai iš dalies padengia reikalaujamą sumą – 3 023,04 Lt. Duomenų apie kokias nors kitas išmokas draudėjui per draudimo laikotarpį byloje nėra. Taigi pareiškėjas dalies prašomų priteisti nuostolių nėra patyręs.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 131–134) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nustatytas remonto išlaidas, būtinas transporto priemonės vertei atkurti iki eismo įvykio, ar paskaičiavimų, patvirtinančių mažesnes remonto kainas, nustatytas asmenų, turinčių specialias žinias. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, taip pat, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai kainavo mažiau, atsakovas nepateikė.

Pažymėjo, kad atsakovas klaidina teismą teigdamas, jog automobilis buvo suremontuotas iki remonto sąmatos sudarymo. Atsakovo nurodyta PVM sąskaita faktūra XTM Nr. 0177 patvirtina padangos įsigijimą, o PVM sąskaitos faktūros RAT Nr. 2115 ir RAT Nr. 2108 patvirtina, jog buvo atliktas dviejų ratų remontas. Šie darbai atlikti nepriklausomai nuo kitų būtinų remonto darbų, ir tai nėra visos būtinos remonto išlaidos transporto priemonės atkūrimui iki draudžiamojo įvykio.

Teigia, kad bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 136–137) prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 3 023,04 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistas 3 023,04 Lt turtinės žalos atlyginimas, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. balandžio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad ADB „ERGO Lietuva“ 2010 m. kovo 29 d. su D. M. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimo Nr. 851-0327298) dėl automobilio MB CLK 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2011 m. kovo 28 d. 2011 m. vasario 3 d., apie 12.00 val., Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu D. M., vairuodamas D. M. priklausantį automobilį, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje esančią, tačiau nepažymėtą ir vandeniu užlietą duobę, esančią J. Basanavičiaus al., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune. Eismo įvykio metu automobilis buvo apgadintas. Policijos nutarime nustatyta, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą buvo nustatyta, kad transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 3 023,04 Lt, ši suma jam buvo išmokėta.

Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) reglamentuoja CK 6.1015 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens <...> (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio – t. y. inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą, neaptvertą ir vandeniu apsemtą duobę Kauno mieste, J. Basanavičiaus alėjoje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 22–26), atsakovui Kauno miesto savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už D. M. priklausančiam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią D. M. įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ar jos padidėjimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais (b. l. 22–26). Be to, eismo įvykio vietą apžiūrėjęs policijos pareigūnas savo tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad vairuotojas, kuris nėra Kauno miesto gyventojas, negalėjo išvengti įvažiavimo į ginčo duobę, nes jos iš viso nebuvo matyti (b. l. 24). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Priešingai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2011 m. vasario 3 d. priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną D. M. atžvilgiu, jo veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (b. l. 22). Taigi atsakovo teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Iš į bylą pateikto 2010 m. kovo 29 d. transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. 851‑0327298 (b. l.

21) matyti, kad automobilis Mercedes Benz CLK 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2011 m. kovo 28 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Byloje jokių duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo apgadinta iki eismo įvykio, nėra. Byloje yra pateiktas UADB „ERGO Lietuva“ 2011 m. vasario 4 d. transporto priemonės apžiūros–defektų aktas (b. l. 47), kuriame nustatytos su eismo įvykiu susijusios automobilio keičiamos ir remontuojamos dalys (dešinės pusės priekinė ir galinė padangos, važiuoklės detalės ir kt.) bei papildomi darbai, kurie iš esmės atitinka transporto priemonės vairuotojo pastebėjimus apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio (b. l. 23, 48), taip pat policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje nustatytus automobilio apgadinimus (b. l. 22, 24, 25–26), atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai dėl atitinkamo išsilavinimo ir techninių galimybių neturėjimo eismo įvykio vietoje turi ribotą galimybę pastebėti visus transporto priemonės apgadinimus.

Taigi į administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų.

Byloje esančiame pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 11 d. pranešime (b. l.

30) apie dokumentais (b. l. 32–44) patvirtintas remonto išlaidas, reikalingas atkurti įvykio metu buvusią transporto priemonės arba jos dalių vertę, t. y. atskaičiavus nusidėvėjimą, yra nurodyta 3 023,04 Lt draudimo išmoka, kuri sekančią dieną jam buvo išmokėta (b. l. 31). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio pagrįstumo. Minėtų sumų apskaičiavimo neginčija ir atsakovas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pavyzdžiui, procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62‑1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556‑992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858‑1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662‑1132/2014 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys