A-556-1068-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1068/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00447-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.1; 2.3; 2.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „SCT Lubricants“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „SCT Lubricants“ skundą atsakovams Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūrai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „SCT Lubricants“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. LT29-25 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Vladimiras Misenka 2012 m. gruodžio 18 d. priėmė nepagrįstą privalomąjį nurodymą Nr. LT29-25 iki 2013 m. kovo 18 d. įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarime Nr. 1746 patvirtintas Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis (toliau – ir Planas). Pažymėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatymo ir tvarkymo plano teisinis pagrindas yra Tarybos 1975 m. birželio 16 d. direktyva Nr. 75/439/EEB „Dėl naudotų alyvų šalinimo“ su vėlesniais pakeitimais, padarytais direktyva Nr. 87/101/EEB, kurios 3 straipsnyje nustatyta, kad regeneravimas taikomas tik valstybėje esant atitinkamoms techninėms, ekonominėms ir organizacinėms galimybėms.

Akcentavo, jog Lietuvos valstybė nesiėmė priemonių sukurti reikiamus pajėgumus alyvos atliekų regeneravimui ar perdirbimui į kurą. Teigė, kad reguliuojant alyvų atliekų tvarkymo sistemą, nėra numatytos alternatyvos atvejams, kai Plano 166.4 punkte nurodytos užduoties įvykdyti neįmanoma dėl nuo gamintojo ar importuotojo valios nepriklausančių aplinkybių. Nurodė, jog alyvos gamintojas ar importuotojas ne visada yra tas asmuo, kuris turi susidariusias panaudotas alyvos atliekas. Pažymėjo, jog pats alyvų nenaudoja, bet jas perduoda kitiems subjektams, todėl atliekų turėtojai yra kiti tretieji asmenys.

Pareiškėjo teigimu, siekdamas įvykdyti privalomą nurodymą, jis turi imtis aktyvių priemonių, kad surinktų (užtikrintų, jog būtų surinkta) ne mažiau kaip 30 procentų panaudotų alyvų, skaičiuojant nuo per atitinkamus metus į rinką išleistų alyvų kiekio, ir, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negali surinkti privalomo 30 procentų panaudotų atliekų kiekio. UAB „SCT Lubricants“ pažymėjo, kad Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, nes jame nevertinami pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai.

Teigė, jog Departamento sprendimo argumentas, kad jis nepasinaudojo teise kreiptis dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo ir jo neskundė, yra nepagrįstas. Tokio pobūdžio privalomas nurodymas jam duodamas ne pirmą kartą ir jis ne kartą kreipėsi į Agentūrą bei Departamentą su prašymais dėl privalomųjų nurodymų terminų pratęsimo, nurodydamas priežastis dėl kurių negali jo įvykdyti, tačiau Agentūra pakartotinai duoda tuos pačius privalomus nurodymus regeneruoti ar perdirbti į kurą 645,879 tonos alyvų atliekų. Pareiškėjo UAB „SCT Lubricants“ teigimu, nepagrįstas Departamento argumentas, kad jis neskundė privalomąjį nurodymą išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes skundą Departamentui padavė 2013 m. balandžio 10 d., o atsakovas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 78–81) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad 2013 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. (5)-LV4-1105 nurodė, jog pareiškėjas praleido Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme numatytą 10 dienų terminą skundui paduoti, kuris nebuvo atnaujintas, ir dėl to sprendime nebuvo vertinami pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai. Pažymėjo, jog valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas yra valstybės strateginio planavimo dokumentas, kuriame nubrėžiamos institucijų, o ne privačių asmenų, veiklos kryptys ir pareigos ir kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 2 dalies 2 punktą importuotojai, o Plano 166.4 punkto nuostatą ir gamintojai, privalo vykdyti atliekų tvarkymo užduotis. Akcentavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas užduočių nevykdė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 100–103) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV-1105 „Dėl 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25“ ir paliko nenagrinėtą skundo dalį dėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 panaikinimo. Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra atsakovo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (5)-LV-4-1105 teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas. Asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju aktualios Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas, arba jo įgaliotas atstovas, pagal 2 dalies nuostatas, privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. To paties įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo ne vėliau kaip 7 dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

Įstatyme nėra aptartas praleisto termino apskųsti privalomąjį nurodymą atnaujinimo klausimas. Iš skundo turinio ir pridedamų priedų bei proceso dalyvių paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas skundą dėl Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 panaikinimo Departamentui padavė 2013 m. balandžio 10 d., tai yra praleidęs Įstatyme numatytą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas skunde išdėstė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir nurodė termino praleidimo priežastis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris yra išankstinio ginčo ne teisme nagrinėjimo institucija, 2013 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. (5)-LV4-1105 rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turėjo galimybę kreiptis dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo ne vėliau kaip 7 dienos iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, tačiau šia teise nepasinaudojo ir privalomojo nurodymo neskundė.

Sprendime taip pat nurodyta, kad Departamentas privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą, ir nurodyta šio rašto apskundimo tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes Departamentas sprendime nepasisakė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nenurodė motyvų, kurių pagrindu paliko nepakeistą Privalomąjį nurodymą. Atsakovas Departamentas, priimdamas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų.

Teismas Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105 panaikino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi nurodytas aplinkybes, tarp jų ir tai, kad Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. (5)-LV4-1105 tik pacituotos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios skundo padavimo terminus, ir nepasisakyta dėl pareiškėjo prašymo terminą atnaujinti bei kad šiame sprendime nurodyta, jog privalomasis nurodymas paliekamas nepakeistas, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB „SCT Lubricants“ skundas atsisakytas nagrinėti dėl praleisto termino paduoti skundą bei kad pareiškėjas nesilaikė išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegali ja pasinaudoti.

Nagrinėjamu atveju panaikinus Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105 dėl to, kad Departamentas priėmė nemotyvuotą sprendimą, pareiškėjo prašymu jis turi iš naujo išnagrinėti jo skundą. Teismas skundo dalį dėl Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 panaikinimo paliko nenagrinėtą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjas nepateikė teismui prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl teismas prašymą priteisti turėtų išlaidų atlyginimą paliko nenagrinėtą.

III. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 104–108) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti nepakeistus Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105 ir Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. LT29-25. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas (jas pažeisdamas).

2. Departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas turi būti panaikintas vien tuo pagrindu, jog Departamentas nepasisakė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nenurodė motyvų, kurių pagrindu paliko nepakeistą 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. LT29-25. Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl Departamentas, gavęs pareiškėjo skundą, visų pirma įvertino skundo priimtinumo klausimą. Nustatęs, kad yra praleistas terminas skundui paduoti, pareikštų reikalavimų iš esmės nenagrinėjo ir Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą, t. y. Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas motyvuojant tuo, kad praleistas terminas skundui paduoti. Departamento sprendime nepasisakoma dėl termino atnaujinimo, kadangi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nėra aptartas praleisto termino apskųsti privalomąjį nurodymą atnaujinimo klausimas. Todėl teismo sprendimas panaikinti Departamento sprendimą šiuo pagrindu yra formalaus pobūdžio, kadangi Departamentui pasisakius dėl termino atnaujinimo pareiškėjui kiltų tos pačios teisinės pasekmės, kokios yra dabar.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 116–119) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 panaikinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - panaikinti Privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, palikdamas nenagrinėtą skundo dalį dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo skundą Departamentas atsisakė nagrinėti. Departamentas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (5)-LV4-1105 pareiškėjo skundžiamą privalomąjį nurodymą Nr. LT29-25 paliko nepakeistą bei nurodė šio sprendimo apskundimą tvarką. Kad Departamento 2013 m. balandžio 22 d. dokumentas Nr. (5)-LV4-1105 yra laikomas sprendimu, pripažįsta ir teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, jog panaikina Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105.

Tokiu būdu pareiškėjas pagrįstai teigia, kad Departamentas pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą dėl pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, jog Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, negali sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių, dėl ko būtų galima teigti, kad Departamentas pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu ir todėl pareiškėjas turi pakartotinai kreiptis į Departamentą, kuris turėtų iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą.

Reikalavimo sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis (ABTĮ 53 str. 3 d.) kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai įstatymai nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką, asmuo į įstatyme numatytą išankstinio ginčo nagrinėjimo instituciją gali kreiptis tik vieną kartą. Pakartotinis kreipimasis į ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją tuo pačiu klausimu gali būti vertinamas kaip netinkamas teisių gynimo būdas, be kita ko, neturintis įtakos termino paduoti skundą administraciniam teismui skaičiavimui (LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-64/2009, 2009 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-596/2009).

Taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007 išaiškino, kad įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT išaiškino, kad išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto paskirtis suponuoja, jog jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis, kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.

Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Teismo išvada, jog Departamentas pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu ir pareiškėjo prašymu jis turi iš naujo išnagrinėti skundą, yra nepagrįsta ir neteisėta, papildomai apsunkinanti pareiškėjo pažeistų teisių gynimą.

Apygardos administracinio teismo kompetencijai yra priskiriami tiek skundai dėl administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka iš esmės, tiek sprendimai, kuriais atsisakoma šiuos ginčus nagrinėti (LVAT 2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-339/2006). Tokiu būdu, netgi teismui nusprendus, kad Departamentas pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, teismas privalėjo iš esmės išnagrinėti ir skundo dalį dėl Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. LT29-25 panaikinimo.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagristai taikė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto nuostatas. Šiuo atveju klausimas dėl to, ar pareiškėjas laikėsi išankstinės ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, jau buvo išspręstas iki pareiškėjo skundo priėmimo (LVAT 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-621/2013). Nusprendęs priimti pareiškėjo skundą, teismas pripažino, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka.

Pareiškėjas pažymi, kad jis laikėsi nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nes Departamentui pateikė skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas, priimant Departamento 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-1105. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, išnagrinėdamas skundą iš esmės, tuo pačiu atnaujino ir skundo padavimo terminą. LVAT administracinėje byloje Nr. A63-1901/2008, pasisakydamas dėl skundo išnagrinėjimo Muitinės departamente, neišsprendus praleisto termino atnaujinimo klausimo, konstatavo, kad Muitinės departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, priimdamas sprendimą, todėl nors ir nepasisakė apie termino atnaujinimą, tačiau tokiu atveju sprendimo priėmimas iš esmės kartu reiškia ir praleisto termino atnaujinimą.

Atsižvelgęs į tai, LVAT padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir, nenagrinėdamas skundo iš esmės, priėmė neteisingą sprendimą (LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1901/2008).

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 128–129) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo skundą, visų pirma įvertino skundo priimtinumo klausimą. Nustatęs, kad yra praleistas terminas skundui paduoti, pareikštų reikalavimų iš esmės nenagrinėjo ir Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą, t. y. Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas motyvuojant tuo, kad praleistas terminas skundui paduoti. Departamento sprendime nepasisakoma dėl termino atnaujinimo, kadangi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nėra aptartas praleisto termino apskųsti privalomąjį nurodymą atnaujinimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi Departamento sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui.

Ginčo, jog šis terminas skundžiant Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą buvo praleistas, nėra.

Departamentas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu nutarė palikti nepakeistą Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą (b.l. 11).

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje išvardytos sprendimų, kokius turi teisę priimti Departamentas, rūšys. Jų tarpe ir teisė palikti privalomąjį nurodymą nepakeistą, kas ir atlikta, tačiau to paties straipsnio 6 dalyje nurodyta pareiga priimtiną sprendimą motyvuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios nuostatos nepaisyta, kas teisingai ir akcentuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Departamentas neatsisakęs priimti nagrinėti skundo dėl privalomojo nurodymo praleidus 10 dienų terminą dėl skundo argumentų iš principo nepasisakė. Tik nurodė paliekąs galioti Agentūros privalomąjį nurodymą. Tai reiškia, kad tokiu atveju, t. y. nagrinėjant skundą dėl privalomojo nurodymo turėjo būti laikomasi taisyklių, reguliuojančių Departamento sprendimo priėmimą (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str. 6 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Jei buvo siekta atsisakyti nagrinėti skundą dėl privalomojo nurodymo, tai tokia pozicija ir turėjo būti atspindėta 2013 m. balandžio 22 d. sprendime. Teismas negali prielaidų pagrindu priimti sprendimus, nes abejotina, ar tada jie galėtų būti teisingi. Teismas taip pat nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju, teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl kai yra skundžiamas teisės aktas yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei, kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

Kadangi 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu nuspręsta palikti galioti 2012 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks teisės aktas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas, negali būti paliktas galioti.

Departamentas privalo iš naujo nagrinėti skundą dėl 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo, laikydamasis įstatymų leidėjo keliamų reikalavimų. Teisė į atsisakymą nagrinėti skundą dėl privalomojo nurodymo praleidus jo padavimo terminą paneigtina, nes jau buvo išreikšta valia skundą priimti bei dėl privalomojo nurodymo pasisakyta.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigą išnagrinėti skundą dėl privalomo nurodymo suponuoja ir toje pačioje administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, kur, nagrinėjant atskirąjį skundą, buvo išdėstyta: „<...> nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „SCT Lubricants“ skundas atsisakytas nagrinėti dėl praleisto termino paduoti skundą bei kad pareiškėjas nesilaikė išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegali ja pasinaudoti“ (administracinė byla Nr. AS520-621/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nėra abejonių dėl to, kad Departamentas turi teisę ir kitų sprendimų, kurie įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, priėmimui.

Departamentą įpareigojus iš naujo išnagrinėti skundą dėl 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo bei pripažįstant teisę priimti bet kurį iš sprendimų, numatytų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, šioje stadijoje, nebetenka teisinės prasmės nagrinėjimas reikalavimo dėl 2012 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo panaikinimo.

Taigi, turint omenyje šios bylos faktines aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo apeliacinių skundų tenkinimui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „SCT Lubricants“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius