AS-525-747-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-747/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo gama“ skundą atsakovui Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vėjo gama“ su skundu (b. l. 1-16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, VKEKK) 2014 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-91 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 350 kW ir kurios jungiamos prie skirstomojo tinklo, laimėtojų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir , ginčijamas nutarimas, Nutarimas Nr. O3-91) dalis, kuriose:

a) pripažintas netekusiu galios VKEKK 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 1 punktas dalyje, kur dalyvių pateiktų ir Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gruodžio 30 d.) reikalavimus atitikusių patikslintų pasiūlymų dėl fiksuoto tarifo eilėje yra dalyvis Nr. A1-46 (UAB „Vėjo gama“);

b) pripažintas netekusiu galios VKEKK 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 2.14 punktas;

c) UAB „Vėjo gama“ įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų administratoriui grąžinti nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos iki nutarimo priėmimo dienos išmokėtas VIAP lėšas – 67 470,91 Lt – gautas taikant 36 ct/kW (be PVM) fiksuoto tarifo dydį už pagamintą elektros energiją vėjo elektrinėje „Jakaičių VE888“, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r. sav.;

d) UAB „Baltpool“ įpareigota nutraukti VIAP lėšų mokėjimus UAB „Vėjo gama“ už vėjo elektrinėje „Jakaičių VE888“, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r. sav., pagamintą elektros energiją;

e) AB „Lesto“ įpareigota nutraukti VIAP lėšų mokėjimus UAB „Vėjo gama“ už vėjo elektrinėje „Jakaičių VE888“, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r. sav., pagamintą elektros energiją pagal sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, įskaitant pagamintą elektros energiją iki VKEKK Nutarimo Nr. O3-91 priėmimo dienos.

Taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti skundžiamų Nutarimo Nr. O3-91 dalių galiojimą.

Motyvuodamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo nutarimo galiojimas ir jo įgyvendinimas, t. y. paramos priemonės – fiksuoto tarifo – panaikinimas ir lėšų išieškojimas sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjo mokumui ir veiklos tęstinumui. Nurodė, kad audito kompanija UAB „Audvilta“ pateikė ataskaitą dėl VIAP lėšų mokėjimo sustabdymo ir išieškojimo įtakos UAB „Vėjo gama“ veiklai, kurioje nurodė, kad ginčijamo nutarimo galiojimas ir jo įgyvendinimas (paramos priemonės – fiksuoto tarifo – panaikinimas ir lėšų išieškojimas) sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjo mokumui ir jo veiklos tęstinumui. Pastaroji išvada padaryta nustačius ir įvertinus tai, kad pareiškėjo pagrindinė veikla – elektros energijos gamyba bei pardavimas ir 100 procentų visų jo pajamų buvo gautos iš jėgainės veiklos; 2013 m. UAB „Vėjo gama“ patyrė 32 427 Lt nuostolių, o 2014 m. I ketv. – 6 257 Lt nuostolių; išieškojus (grąžinus) pareiškėjui išmokėtas VIAP lėšas (gautas iš jėgainės veiklos), pareiškėjo nuostoliai padidėtų 1078,3 procentų; dėl priimto nutarimo pareiškėjas kiekvieną ateinantį mėnesį negaus vidutiniškai 6 547 Lt pajamų (apskaičiuota VIAP dalis) iš jėgainės veikos, kas sudarytų 46,3 proc. pareiškėjo planuotų 2014 metais gauti pajamų; pareiškėjo įsipareigojimai viršija trumpalaikį likvidų turtą 176 324 Lt; fiksuoto tarifo panaikinimas sumažintų bendrovės pajamas vidutiniškai 46,3 proc., o tai sukeltų realią grėsmę pareiškėjo galimybei toliau tęsti veiklą ir / ar vykdyti šiai dienai turimus įsipareigojimus, ženkliai pasunkėtų pareiškėjo finansinė padėtis ir jau 2014 m. kils grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui – pareiškėjas taps nemokus. Taip pat nurodė, kad skunde pateikiami motyvai šioje proceso stadijoje prima facie patvirtina pareiškėjo skundo pagrįstumą, todėl įvertinus ginčijamo nutarimo sukeliamas itin didelio masto neigiamas pasekmes pareiškėjui (sąlygojančias tikėtiną jo nemokumą), galimus atsakovo neteisėtus veiksmus, darytina išvada, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų proporcinga priemonė užtikrinant galimo teismo sprendimo įvykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi (b. l. 84-86) priėmė UAB „Vėjo gama“ skundą. Pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino iš dalies. Iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdė Komisijos 2014 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-91 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 350 kW ir kurios jungiamos prie skirstomojo tinklo, laimėtojų patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2.2 punkto galiojimą. Nurodė, kad nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra skubaus vykdymo.

Teismas nurodė, jog spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Taip pat pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Teismas vertino, jog motyvuodamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo nutarimo galiojimas ir jo įgyvendinimas, t. y. paramos priemonės – fiksuoto tarifo – panaikinimas ir lėšų išieškojimas sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjos mokumui ir jos veiklos tęstinumui. Paaiškino, kad pareiškėjo pagrindinė veikla – elektros energijos gamyba bei pardavimas ir 100 proc. visų jo pajamų buvo gautos iš jėgainės veiklos. 2013 m. UAB „Vėjo gama“ patyrė 32 427 Lt nuostolių, o 2014 m. I ketv. – 6 257 Lt nuostolių, todėl išieškojus (grąžinus) pareiškėjui išmokėtas VIAP lėšas, gautas iš jėgainės veiklos, pareiškėjo nuostoliai padidėtų 1078,3 proc. Be to, fiksuoto tarifo panaikinimas sumažintų bendrovės pajamas vidutiniškai 46,3 proc., o tai sukeltų realią grėsmę pareiškėjo galimybei toliau tęsti veiklą ir / ar vykdyti šiai dienai turimus įsipareigojimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra bendrovė, užsiimanti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, gamyba ir yra įrengusi vėjo jėgainę. VKEKK 2013 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. O3-104 pripažino pareiškėją Skatinimo kvotų paskirstymo gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, aukciono laimėtoju ir skyrė 250 kW skatinimo kvotą bei 36 ct/kW fiksuotą tarifą 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Skundžiamo Nutarimo Nr. O3-91 dalimis atsakovas pasinaikino savo 2013 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. O3-104, be kita ko, nurodydamas pareiškėjui grąžinti išmokėtas VIAP lėšas.

Pažymėta, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog viena iš aplinkybių, kuri gali turėti esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktui taikyti, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Teismas nurodė, jog, kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (LVAT 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013). Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai arba išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Įvertinta, jog pareiškėjas, siekdamas pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą, pateikė UAB „Audvilta“ auditoriaus ataskaitą apie faktinius pastebėjimus dėl VIAP lėšų mokėjimo sustabdymo ir išieškojimo įtakos UAB „Vėjo gama“ veiklai, kurioje, įvertinus pareiškėjo 2013 m. balansą ir pelno (nuostolių ataskaitą) ir 2014 m. sausio–kovo mėn. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, pateiktos išvados, jog 67 470,91 Lt išieškojimas (grąžinimas VIAP lėšų administratoriui iki 2014 m. gegužės 1 d.) turės neigiamos įtakos bendrovės finansinei padėčiai: pareiškėjo nuostolis padidėtų 10,8 karto, trumpalaikio likvidumo rodiklio pokytis būtų neigiamas, todėl pareiškėjas bus nepajėgus bet kokiems atsiskaitymams. Tuo tarpu fiksuoto tarifo panaikinimas vėjo elektrinei sumažintų pareiškėjo pajamas vidutiniškai 46,3 proc., o tai, įvertinus bendrovės trumpalaikių įsipareigojimų dydį, vidutines veiklos sąnaudas bei gautinų pajamų pokytį, reikštų, jog pareiškėjui iškyla reali grėsmė, kad jis nesugebės toliau tęsti veiklos ir / ar vykdyti savo įsipareigojimų, esamų šiai dienai.

Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus jo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, į tai, kad pagrindinė UAB „Vėjo gama“ veikla yra vėjo energijos gamyba ir pardavimas, teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, tačiau ne visa apimtimi, o tik dėl Nutarimo Nr. O3-91 3.2.2 punkto, kuriuo UAB „Vėjo gama“ įpareigotas iki 2014 m. gegužės 1 d. grąžinti 67 470,91 Lt VIAP lėšų. Išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą dėl VIAP lėšų grąžinimo, teismas konstatavo, jog šių lėšų grąžinimas nulemtų itin didelę žalą, nes įmonės finansinė padėtis yra sunki.

Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Grąžinęs jau išmokėtas VIAP lėšas, pareiškėjas galimai patirtų dar didesnius finansinius sunkumus, galėtų tapti nemokiu, taigi priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamas Nutarimo Nr. O3-91 dalis, iki jo priėmimo buvusios padėties (pareiškėjo finansinės būklės) atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Kadangi Nutarimo Nr. O3-91 3.2.2 punkto galiojimo sustabdymas turėtų padėti išvengti pareiškėjo nemokumo, reikalavimas stabdyti ir kitų skundžiamų Nutarimo Nr. O3-91 dalių galiojimą, teismo vertinimu, neatitiktų adekvatumo siekiamam tikslui, proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

III. Atsakovas Komisija pateikė atskirąjį skundą (b. l. 90-96), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, šioje dalyje nutartį vykdant skubiai, panaikinti ir pareiškėjo skunde nurodyto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas; galima žala ir galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, tad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tiktų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo nutarimo 3.2.2 punktu nustatyto įpareigojimo, iš esmės negalės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

2) Teismas neturėjo teisinių prielaidų remtis pareiškėjo finansinės padėties pablogėjimą pagrindžiančiais dokumentais, tad nepagrįstai konstatavo, kad VIAP lėšų grąžinimas nulemtų itin didelę žalą pareiškėjo finansinei padėčiai, nes pareiškėjas šių aplinkybių tinkamai neįrodė. Ginčijamu nutarimu nėra panaikinta pareiškėjo teisė gauti pajamas iš elektros energijos gamybos. Nei viena finansinė ataskaita, kuriomis remiamasi UAB „Audvilta“ ataskaitoje, nėra pasirašyta įmonės vyriausiojo buhalterio arba kito asmens, galinčio tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Atitinkamai UAB „Audvilta“ ataskaitoje, kuria nutartyje rėmėsi teismas, auditorius aiškiai pažymėjo, kad ataskaitoje išvardytos procedūros nėra nei auditas, nei peržvalga, atliekamos pagal Tarptautinius audito standartus ir Tarptautinius peržvalgos standartus, todėl ataskaitą pateikusi UAB „Audvilta“ negali pateikti jokių garantijų/užtikrinimo dėl finansinių duomenų. Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai, suponuojantys pareiškėjo finansinių sunkumų grėsmes, nėra laikytini pagrįstais ir turinčiais įrodomąją vertę. Remiantis toje pačioje ataskaitoje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo 2013 ir 2014 m. patirtus nuostolius, matyti, jog pareiškėjo finansinę padėtį sąlygoja ne Nutarimo 3.2.2 punktu nustatytas įpareigojimas grąžinti VIAP lėšas, o paties pareiškėjo veiksmų pasekmės, egzistavusios dar iki ginčijamo nutarimo priėmimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aktyvius pareiškėjo veiksmus, kuriais būtų siekiama pakeisti ar panaikinti neigiamą finansinę padėtį.

3) Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje svarbus viešojo intereso aspektas, kuris turi būti užtikrintas kiekvienoje byloje. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, labiau nei taikymas, užtikrintų viešąjį interesą (vartotojų formuojamo VIAP biudžeto lėšų panaudojimą pagal valstybės numatytus strateginius tikslus atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje).

Pareiškėjas UAB „Vėjo gama“ pateikė atsiliepimą į Komisijos atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismui pateikti duomenys neabejotinai patvirtina neigiamą ginčijamo nutarimo įtaką pareiškėjo atžvilgiu. Argumentas, kad pareiškėjas gali vykdyti elektros energijos gamybos veiklą pasirinkdamas kitą verslo modelį nesusijęs su šiuo ginču. Be to, tai nepaneigia neigiamos Nutarimo įtakos pareiškėjo veiklos tęstinumui.

2) Abejoti pareiškėjo pateiktų duomenų pagrįstumu nėra pagrindo. Siekdamas paneigti abejones dėl pareiškėjo finansinės apskaitos dokumentuose pateikiamų duomenų teisingumo, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikia 2013 ir 2014 metų balansą ir pelno nuostolių ataskaitas, pasirašytus pareiškėjo vyr. buhalterės, kurių turinys atitinka ataskaitoje nurodytus duomenis. UAB „Audvilta“ ataskaita parengta vadovaujantis Tarptautiniais susijusių paslaugų standartais, skirtais atlikti užduotims, susijusioms su finansine informacija, auditorius veiksmus atliko savo kompetencijos ribose. Argumentai dėl to, jog pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kuriais būtų siekiama panaikinti jo finansinę padėtį ne tik nesusiję su teismo nutartyje analizuojamu klausimu, bet ir nepagrįsti. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės kyla grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui, todėl pareiškėjui bus apsunkintos galimybės tęsti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir ginčyti neteisėtus pareiškėjo veiksmus.

3) Pareiškėjo bankrotas ir kitos panašios neigiamos pasekmės gali pažeisti tiek pareiškėjo, tiek visos visuomenės, valstybės interesus (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-192/2012).

4) Ginčijamu nutarimu neteisingai apskaičiuota VIAP lėšų suma, kurią Komisija įpareigojo grąžinti pareiškėją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl atskirojo skundo reikalavimo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Balt Pool“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atskirojo skundo reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010) sprendžiant ginčijamo nutarimo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, tad sprendžiant klausimą dėl tokių priemonių taikymo, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Vertina, jog nagrinėjamu atveju nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo Nutarimo dalies laikinas nevykdymas, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius, negu Nutarimo vykdymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintas iš dalies – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdytas Komisijos 2014 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-91 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 350 kW ir kurios jungiamos prie skirstomojo tinklo, laimėtojų patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2.2 punkto galiojimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Minėtu Komisijos 2014 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-91 3.2.2 punktu pareiškėjas įpareigotas iki 2014 m. gegužės 1 d. VIAP lėšų administratoriui grąžinti nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos iki nutarimo priėmimo dienos išmokėtas VIAP lėšas – 67 470,91 Lt – gautas taikant 36 ct/kWh (be PVM) fiksuoto tarifo dydį už pagamintą elektros energiją Elektrinėje II ir per 5 darbo dienas nuo VIAP lėšų grąžinimo informuoti Komisiją bei pateikti grąžinimą pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėjas prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad ginčijamo nutarimo galiojimas kelia realią grėsmę pareiškėjo veiklos tęstinumui. Šį argumentą pareiškėjas daugiausia grindė audito bendrovės UAB „Audvilta“ 2014 m. balandžio 22 d. ataskaita apie faktinius pastebėjimus dėl VIAP lėšų mokėjimo sustabdymo ir išieškojimo įtakos UAB „Vėjo gama“ veiklai (b. l. 33-44), taip pat pateikė pareiškėjo 2013 m., 2014 m. I ketv. finansinės atskaitomybės dokumentus (balansų ir pelno (nuostolių) atskaitų kopijas) (b. l. 73-76), pažymą apie pareiškėjo gautas paskolas (b. l. 77), pareiškėjo sudarytas sutartis su kreditoriais dėl paskolų suteikimo (b. l. 79), sąskaitų likučių duomenis (b. l. 78).

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės daugiausia rėmėsi minėta UAB „Audvilta“ audito ataskaita.

Atsakovui atskirajame skunde iškėlus abejones dėl UAB „Audvilta“ auditoriaus ataskaitos įrodomosios galios, pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2014 m. I ketvirčio ir 2013 m. pareiškėjo balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijas, pasirašytas ir vyr. buhalterės ir įmonės vadovo. Nurodė, kad pateikiamų dokumentų turinys atitinka pareiškėjo finansinius duomenis už 2013 ir 2014 m. I ketv., nurodytus atskaitoje ir jos prieduose bei kartu su skundu pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d.).

Iš vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Tiek kiek tai susiję su šiuo atveju pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemone, pažymėtina jog esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymui, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios savo ruožtu, galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013). Tokiu atveju teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai, jog atitinkamu administraciniu aktu paskirtos baudos (ekonominės sankcijos ar kitokios pinigų sumos) išieškojimas gali padaryti neigiamą finansinę žalą, privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos ar kitokios pinigų sumos) išieškojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Minėta, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad ginčijamu Komisijos nutarimu (jo dalimi) nustatyto įpareigojimo grąžinti VIAP lėšų administratoriui VIAP lėšas – 67 470,91 Lt – vykdymas, jam gali sukelti didelę finansinę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Minėta, pareiškėjas pagrįsdamas būtinybę sustabdyti ginčijamo Komisijos nutarimo 3.2.2 punkto galiojimą, pateikė, be kita ko, UAB „Audvilta“ auditoriaus ataskaitą apie faktinius pastebėjimus dėl VIAP lėšų mokėjimo sustabdymo ir išieškojimo įtakos UAB „Vėjo gama“ veiklai. Joje prieita prie išvadų, kad esant dabartinei bendrovės finansinei padėčiai, 67 470,91 Lt išieškojimas turės neigiamos įtakos bendrovės finansinei padėčiai: bendrovės nuostolis padidėtų 10,8 karto (1078,3 proc.) ir sudarytų 73 728 Lt; bendrovės trumpalaikio likvidumo rodiklio pokytis neigiamas – 0,19. (vidutinio likvidumo koeficiento statistika yra nuo 1,1-1,5, t. y. trumpalaikis likvidus turtas turėtų neviršyti trumpalaikius įsipareigojimus, tokiu atveju bendrovė būtų moki. Tačiau UAB „Vėjo gama“ atveju, šio koeficiento pokytis, palyginus 2014 metus su 2013 metais yra neigiamas, todėl bendrovė bus nepajėgi bet kokiems atsiskaitymams). Įvertinus bendrovės trumpalaikius įsipareigojimus, 67 470,19 Lt lėšų išieškojimas ženkliai sumažins Bendrovės trumpalaikio likvidaus turto vertę, todėl sukelia tiesioginę grėsmę bendrovės veiklos tęstinumui ir sąlygos jos nemokumą. Pažymėta, jog išvados dėl grėsmės egzistavimo bendrovės nemokumui nesikeistų, tiek išieškojus 67 470,91VIAP, tiek 64 877 Lt (VIAP lėšų) (apskaitos duomenimis nustatyta bendrovės gauta VIAP lėšų suma).

Tačiau, kaip nurodyta pačioje UAB „Audvilta“ ataskaitoje, kadangi joje išvardytos procedūros „nėra nei auditas, nei peržvalga, atliekami pagal Tarptautinius audito standartus ir Tarptautinius peržvalgos standartus, mes negalime pateikti jokių garantijų/užtikrinimo dėl finansinių duomenų, pateiktų šioje ataskaitoje“. Ataskaita skirta jos pirmojoje pastraipoje išdėstytam tikslui – vadovaujantis užsakovo pateiktais klausimais bei duomenimis, atlikti pareiškėjo laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. veiklos tyrimą, vadovaujantis Tarptautiniais susijusių paslaugų standartais (TSPS 4000), taikomais iš anksto nustatytų procedūrų užduotims. Ataskaita apie faktinius pastebėjimus dėl nurodyto laikotarpio pareiškėjo veiklos tyrimo skirta Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 33-38).

Vadovaujantis Tarptautiniu susijusių paslaugų standartu (TSPS 4400), auditorius pateikia ataskaitą apie faktinius sutartų su užsakovu procedūrų pastebėjimus, nepareikšdamas jokio užtikrinimo, o ataskaitos naudotojai įvertina procedūras ir pastebėjimus, auditoriaus pateiktus ataskaitoje, ir, vadovaudamiesi auditoriaus atliktu darbu, patys padaro išvadas (TSPS 4400 5 p.). Atsižvelgiant į tai, UAB „Audvilta“ ataskaita vertinama kaip dokumentas, kuriuo remdamasis, teismas gali konstatuoti, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1, 2 d.), t. y. tai vienas iš byloje vertinamų pareiškėjo pateiktų įrodymų. Nors tai nėra ataskaita pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą, kurios formai ir turiniui taikomi specialūs šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti reikalavimai, teisėjų kolegija šį įrodymą vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Taigi, kaip minėta, ataskaitos rengėjas nepateikia jokių garantijų/užtikrinimo dėl finansinių duomenų, pateiktų ataskaitoje. Ataskaita priimta atlikus pareiškėjo veiklos tyrimą vadovaujantis pareiškėjo pateiktais duomenimis. Šie duomenys – 2013 m. ir 2014 m. I ketv. pareiškėjo balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijos pridėtos prie ataskaitos. (b. l. 39-42). Pažymėtina, jog visi šie dokumentai pasirašyti tik direktoriaus. Be to, 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos už 2013 metų ataskaitinį laikotarpį lentelėje nurodoma, jog duomenys pateikiami už finansinius metus (2014 m. 01-03 mėn.), praėjusius finansinius metus (2013 m.) (b. l. 40); 2014 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos už 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. kovo 31 d. ataskaitinį laikotarpį lentelėje taip pat finansiniai metai (2014 m. 01-03 mėn.), praėję finansiniai metai (2013 m.) (b. l. 42). Pagal tokius lentelėje nurodymus duomenis, skaičiai nesutampa. Analogiški duomenys (tų pačių dokumentų kopijos) pateikti atskirai prie skundo pateiktose 2013 m. ir 2014 m. I ketvirčio balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijose (b. l. 73-76, skundo priedas Nr. 13). Tuo tarpu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų 2013 m. ir 2014 m. I ketvirčio balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenys, kurie, pasirašyti ir vyr. buhalterės (atskirojo skundo priedai Nr. 1 ir Nr. 2 ), nevisiškai atitinka, nėra analogiški, duomenims minėtose UAB „Audvilta“ ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose tų pačių dokumentų kopijose.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas buvo būtinas, kad ginčijamo Komisijos nutarimo 3.2.2 punkte nustatyto įpareigojimo grąžinti VIAP lėšų administratoriui VIAP lėšas – 67 470,91 Lt – vykdymas, jam gali sukelti didelę finansinę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje laikytina nepagrįsta ir naikintina.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šioje byloje tirta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties dalį, kuria nutarta iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-91 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3-104 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems vėjo energiją, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 350 kW ir kurios jungiamos prie skirstomojo tinklo, laimėtojų patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2.2 punkto galiojimą, panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas