eAS-657-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-657-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04924-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8; 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. lapkričio 11 d. išsiuntė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2S-10/2014.

Paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti: pateikti žyminio mokesčio kvitą. Be to, teismas pasiūlė pareiškėjui tikslinti savo reikalavimą ir proceso šalis.

Vykdydamas teismo nutartį, pareiškėjas išsiuntė teismui 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškimą ir 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintą skundą su priedais, įskaitant žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas patikslintame skunde papildomai trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nurodė Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, Vilniaus miesto savivaldybę ir prašė teismo panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2S-10/2014.

Paduotas skundas neatitiko ABTĮ reikalavimų, todėl teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2015 m. vasario 6 d. skundo trūkumams pašalinti: 1) detaliai paaiškinti, kaip kiekvienas iš ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies punktų (atitinkamų jų dalių) pažeidžia jo teises arba įstatymų saugomus interesus ir kaip jo teisės (interesai) būtų apginti panaikinus tuos punktus (atitinkamas jų dalis), atsižvelgiant į suformuluoto reikalavimo apimtį; 2) paaiškinti, kokie subjektai, vykdydami ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytą įpareigojimą, yra kompetentingi pakeisti (panaikinti) ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 1–2 punktuose nurodytus sprendimus; 3) pateikti ginčijamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodytus pareiškėjo priimtus aktus; 4) pašalinti kitus nutartyje nurodytus trūkumus.

Vykdydamas teismo nutartį, pareiškėjas 2015 m. vasario 5 d. elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė teismui 2015 m. vasario 4 d. pareiškimą su priedais, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2S-10/2014.

Be to, pareiškėjas skunde, patikslintame skunde ir 2015 m. vasario 4 d. pareiškime prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki galutinio teismo sprendimo priėmimo sustabdyti ginčijamo nutarimo galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 30 d. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 2.3–2.11 punktus, taip pat skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą tiek, kiek juo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota per tam tikrą terminą panaikinti ar pakeisti sprendimus, kad būtų pašalinti šio nutarimo rezoliucinės dalies 2.3–2.11 punktuose nurodyti pažeidimai, ir ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktą tiek, kiek juo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota per tam tikrą terminą informuoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą apie 3 punkte Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nustatytų įpareigojimų įvykdymą. Atsisakė priimti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 30 d. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 1, 2.1–2.2 ir 5 punktus, taip pat skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų dalis, kuriose įpareigojimai suformuoti ne pareiškėjo, o kitų subjektų atžvilgiu. Atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje atkreipė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba ginčijamame nutarime prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui pripažino ne tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tačiau ir kitų subjektų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės), kurie nėra pareiškėjai šioje byloje, sprendimus (veiksmus). Pareiškėjas (pareiškėjo procesiniuose dokumentuose jis įvardinamas trumpiniu Savivaldybė) laikosi pozicijos, jog jis yra suinteresuotas ginčyti visą skundžiamą nutarimą, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ir Vilniaus miesto savivaldybę nurodė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.

Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Atsižvelgęs į ginčijamo nutarimo turinį, į tai, kad savivaldybė veikia per įvairias savivaldybės institucijas ir įstaigas, ir vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1–2 dalyse nurodytu reglamentavimu, teismas darė išvadą, kad tik dalis ginčijamo nutarimo yra susijusi su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, kita jo dalis yra susijusi su kitų subjektų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės) teisėmis ir pareigomis. Taigi teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis yra suinteresuotas ginčyti visą skundžiamą nutarimą. Be to, pareiškėjas nepagrįstai 2015 m. vasario 4 d. pareiškime teigė, kad jo teisinis suinteresuotumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Jau skundo priėmimo stadijoje yra akivaizdžiai matyti, kad dalis skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3–4 punktuose nustatytų įpareigojimų tenka būtent pareiškėjui (Vilniaus miesto savivaldybės administracijai), o ne kitiems subjektams.

Nors pareiškėjas pateikė teismui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 2 d. raštą, kuriame Vilniaus miesto savivaldybės meras teigia, kad šioje situacijoje Vilniaus miesto savivaldybės, įskaitant jos tarybą, interesus yra pavesti ginti būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tačiau byloje nėra tokius jos įgaliojimus (atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir / ar Vilniaus miesto savivaldybės teises) patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl nutarimo panaikinimo priimtas tik iš dalies, t. y. toje dalyje, kuri susijusi su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip savarankiško subjekto nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės, teisėmis ir pareigomis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisinio materialinio suinteresuotumo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 1, 2.1–2.2 ir 5 punktų panaikinimo. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio materialinio suinteresuotumo dėl skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų dalių, kuriose įpareigojimai suformuoti ne jos, o kitų subjektų atžvilgiu. Kadangi šios dalies reikalavimo tenkinimo atveju pareiškėjos teisės nebūtų apginamos, todėl toks reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Taigi minėtą skundo dalį atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 2.3–2.11 punktus atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių nuostatas, todėl priimtas. Taip pat priimtas ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų dalis, kuriose įpareigojimai suformuoti būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu.

Teismas vadovavosi ABTĮ 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki galutinio teismo sprendimo priėmimo sustabdyti ginčijamo nutarimo galiojimą. Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad, jos nepritaikius, pareiškėjas privalėtų atleisti itin didelį asmenų skaičių, nutraukti VšĮ „Vilnius veža“ teikiamas vežimo taksi paslaugas Vilniaus mieste arba VšĮ „Vilnius veža“ parduoti (likviduoti). Manė, kad, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas pažeistų viešąjį interesą, turėtų dideles neigiamas finansines pasekmes, jos taikymas būtų proporcingas ir atitiktų teismų praktiką.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis expressis verbis įtvirtina, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas gali sustabdyti būtent akto, dėl kurio yra kilęs teisminis ginčas, galiojimą. Atsižvelgiant į šia nutartimi priimtiną pareiškėjo skundo dalį, šiuo atveju spręstas tik tos ginčijamo nutarimo dalies, dėl kurios panaikinimo pareiškėjo skundas yra priimtas nagrinėti teisme, laikino sustabdymo klausimas. Pareiškėjo skundo priimtinumo tik iš dalies aspektas šiuo atveju buvo svarbus dar ir dėl to, kad sprendimus dėl VšĮ „Vilnius veža“ steigimo priėmė ne pareiškėjas, bet kiti subjektai, kurie įpareigoti pašalinti nustatytus pažeidimus ir kurie teisme ginčo dėl to nekelia. Minėti sprendimai dėl VšĮ „Vilnius veža“ steigimo yra tarpusavyje glaudžiai susiję su pareiškėjo priimtais sprendimais.

Iš skundžiamo nutarimo turinio ir pareiškėjo pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad esminius su VšĮ „Vilnius veža“ susijusius sprendimus priėmė būtent Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos. Teisminio ginčo objektu nesant ginčijamo nutarimo daliai, susijusiai su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės priimtais aktais (veiksmais), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra netikslingas, nes Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybei panaikinti ar pakeisti sprendimus, susijusius su VšĮ „Vilnius veža“ steigimu, yra galiojantis ir neginčijamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo sprendimai turėtų būti vertinami bendrai su kitais nutarime analizuotais sprendimais, kaip neatsiejamai susiję su šioje byloje nesančiais ginčo objektu sprendimais. Pareiškėjas šioje situacijoje priėmė išvestinius su VšĮ „Vilnius veža“ ūkine veikla susijusius sprendimus, kuriuos jai buvo pavesta priimti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-496 5 punktą.

Taigi pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė būtinybės laikinai sustabdyti šioje byloje ginčijamo nutarimo dalį. Teismas, atsižvelgęs į nutarime nurodomų pareiškėjo sprendimų (veiksmų) turinį, darė išvadą, kad šioje byloje ginčijamos nutarimo dalies galiojimas pareiškėjui nesukels tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismo nuomone, galėtų būti vertinamas tik viso nutarimo galiojimo sustabdymas. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestinas.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis proceso dalyviams išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį ir priimti nagrinėti pilna apimtimi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 panaikinimo bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti 2014 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-10/2014 galiojimą.

Remiasi ABTĮ 37 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei teigia, jog skundžiamoje nutartyje absoliučiai ignoruotas faktas, kad pareiškėjo skundas atitinka visus teisės aktų reikalavimus ir nebeturi jokių trūkumų, dėl kurių galėtų būti nepriimtas.

Tvirtina, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai teigia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio suinteresuotumo visoje pareikšto reikalavimo apimtyje. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teikdama skundą, veikia ne tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, bet visos Vilniaus miesto savivaldybės, įskaitant Vilniaus miesto savivaldybė tarybos, interesais. Vilniaus miesto savivaldybė (įskaitant tarybą ir administraciją) buvo ir yra priėmusi sprendimą nagrinėjamu atveju savo pažeistas teises ginti ne atskirai per visus struktūrinius savivaldybės padalinius, bet būtent per Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri išreiškia bendrą ir suderintą visos Vilniaus miesto savivaldybės valią. Pažymėti ir tai, kad skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytų įpareigojimų vykdymą inicijuotų ir (ar) užtikrintų ne kas kitas, o būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teigia, kad teismas tinkamai ir teisėtai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisinį suinteresuotumą galėjo įvertinti tik iš esmės išnagrinėjęs bylą. Nurodo, jog skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio.

Mano, jog prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pagrindžia tai, kad: nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių Savivaldybei bei VšĮ „Vilnius veža“ atsirastų ypatingai didelės neigiamos pasekmės, kurios pažeistų tiek privatų, tiek viešąjį interesą; nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas; reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas atitiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką; tik pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones būtų užtikrintas viešasis interesas.

Teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių: būtų priimti sprendimai, kuriais VšĮ „Vilnius veža“ būtų parduota privatiems asmenims arba neradus pirkėjo būtų likviduota; likvidavus ar pardavus šį juridinį asmenį, tačiau priėmus Savivaldybei palankų teismo sprendimą, būtų neįmanoma grąžinti Savivaldybę į buvusią padėtį; likviduojant VšĮ „Vilnius veža“ Savivaldybė būtų priversta nutraukti sutartis su šios įmonės darbuotojais ir (ar) partneriais, kurios galimai nebūtų atkurtos priėmus Savivaldybei palankų teismo sprendimą; Nutarimo galiojimas Savivaldybei sukeltų didelio masto neigiamas pasekmes, kurias Skundo patenkinimo atveju pašalinti būtų ypatingai sunku ar net neįmanoma, tuo tarpu kai reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas niekam nesukeltų jokių neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundo dalį ir atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. vasario 4 d. pareiškimu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2S-10/2014.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 1, 2.1–2.2 ir 5 punktus, taip pat skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų dalis, kuriose įpareigojimai suformuoti ne pareiškėjo, o kitų subjektų atžvilgiu, konstatavęs, kad ši ginčijamo nutarimo dalis yra susijusi ne su pareiškėjo, o su kitų subjektų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės) teisėmis ir pareigomis, kadangi Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui pripažino ir kitų subjektų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės), kurie nėra pareiškėjai šioje byloje, sprendimus (veiksmus).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo turinį, konstatuoja, jog skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad visas ginčijamas nutarimas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

Pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas, baigus tyrimą, pareiškėjui, pažeidimu įtariamam subjektui (toliau – ir procedūros dalyviai), Konkurencijos tarybos sprendimu ir kitiems suinteresuotiems ūkio subjektams ar viešojo administravimo subjektams (toliau – kiti suinteresuoti asmenys) raštu pateikiamos tyrimo išvados ir pasiūloma per Konkurencijos tarybos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl jų (Konkurencijos įstatymo 29 str. 1 d.). Konkurencijos taryba, atlikusi Konkurencijos įstatymo 29 straipsnyje numatytus veiksmus, turi teisę priimti nutarimą, numatytą Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe – taikyti Konkurencijos įstatymo nustatytas sankcijas (Konkurencijos įstatymo 30 str. 1 d.). Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodytos šio įstatymo pažeidimo aplinkybės, procedūros dalyvių ir kitų suinteresuotų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimto nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas (Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d.). Konkurencijos įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą (atlikti papildomą tyrimą), turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (Konkurencijos įstatymo 33 str. 1 d.).

Vietos savivaldos įstatymo prasme savivaldybė yra įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.). Už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas ir savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.). Tačiau pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas juridiniais asmenimis, t. y. asmenimis, per kuriuos, kaip įprasta, savivaldybė įgyvendina savo teises teisme, yra tik savivaldybė ir savivaldybės administracija (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d., 30 str. 1 d.).

Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo turinio, jis priimtas atlikus tyrimą, kurio subjektas, įtariamas pažeidimo padarymu, yra Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau ginčijamo nutarimo prasme Vilniaus miesto savivaldybė nėra tik viešasis juridinis asmuo: Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta, jog Konkurencijos taryba nutaria pripažinti, kad nurodytieji Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o atskiruose 2 punkto papunkčiuose konkrečiai nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimai (veiksmai); ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 bei 4 punktuose nurodyti įpareigojimai Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. vėlgi neišskiriant, ką turi atlikti Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ar Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad visas Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 2S-10/2014 bendrai nėra aktualus pareiškėjui ir nedaro įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams, todėl skundo priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tam tikra skundžiamo nutarimo dalis pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių, atitinkamai – ginčijama nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, naikinama, skundo priėmimo šioje dalyje klausimas perduodamas iš naujo spręsti pirmos instancijos teismui.

Tačiau pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje savo galimai pažeistas teises gina Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kadangi įgaliojimų atstovauti kitą asmenį, t. y. Vilniaus miesto savivaldybę, ji nėra pateikusi. Nors su skundu pateiktame Vilniaus miesto savivaldybės mero 2015 m. vasario 2 d. rašte nurodoma, kad šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės, įskaitant jos tarybą, interesus yra pavesta ginti būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, šis teiginys nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 galiojimą. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino iš esmės motyvuodamas tuo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas gali būti laikinai stabdomas tik viso ginčijamo akto galiojimas, tuo tarpu byloje yra priimtas pareiškėjo skundas ne dėl viso Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014, o tik dėl jo dalies, betarpiškai susijusios su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisėmis ir pareigomis, panaikinimo.

Kadangi pirmos instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundo dalį dėl dalies Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 panaikinimo, yra panaikinta kaip nepagrįsta ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, jau savaime nėra galima sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsižvelgiant į tai, ginčijama nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo byloje, naikinama ir šis klausimas perduodamas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, kuris, visų pirma, turi išspęsti viso pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 2S-10/2014 nustatytas terminas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota atlikti veiksmus, pašalinančius nutarime nurodytus pažeidimus, yra pasibaigęs, byloje nėra duomenų apie jo įvykdymą, skundo priėmimo klausimo sprendimo laikotarpiu galimai kito ir Vilniaus miesto savivaldybės pozicija dėl ginčijamo nutarimo, todėl nėra žinoma, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas byloje šiuo metu vis dar yra aktualus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 30 d. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2S-10/2014 rezoliucinės dalies 1, 2.1–2.2 ir 5 punktus, taip pat skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų dalis, kuriose įpareigojimai suformuoti ne pareiškėjo, o kitų subjektų atžvilgiu, taip pat atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir perduoti šiuos kausimus (dėl skundo dalies priėmimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo) iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė