A-602-236-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-236/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00953-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.1.1; 9.2.1.2; 9.2.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų vandenys“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Uždaroji akcinė bendrovė „Trakų vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Trakų vandenys“) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1-9) prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. S-30-(7-4/2013) (I t., b. l. 30-38), patvirtinusį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Centrinis mokesčių administratorius) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 69-197 (I t., b. l. 23-29), kuris patvirtino trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI, trečiasis asmuo) 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-143 (I t., b. l. 10-22) (toliau – ir skundžiami sprendimai), kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-07-77-15 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 212 661 Lt mokesčių suma, t. y. 167 890 Lt pelno mokesčio, 44 771 Lt socialinio mokesčio, nes konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiamiems atskaitymams priskyrė 1 109 000 Lt nekilnojamojo turto nepriklausomų vertintojų nustatytą turto vertę, taip pat 61 551 Lt ilgalaikio turto nusidėvėjimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Trakų rajono savivaldybė pagal 2004 m. kovo 31 d. – 2006 m. rugsėjo 26 d. perdavimo – priėmimo aktus perdavė pareiškėjui nekilnojamąjį turtą (kanalizacijos ir vandentiekio tinklus, vandens tinklų nugeležinimo įrenginius, nuotekų perpumpavimo stotį, kino teatro pastatą su saugykla, nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo pamatus ir kt.) (toliau – ir ginčo turtas), kuriuos Trakų rajono savivaldybei perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė (MGK bylos I t., b. l. 8, 127, MGK bylos II t., b. l. 30, 35, 37, 38, 39, 41, 45, 146, 153, 161, 163). Šio nekilnojamojo turto vertė perdavimo – priėmimo aktų duomenimis – 1 080 890 Lt, o nepriklausomų turto vertintojų šis turtas įvertintas 1 991 100 Lt. Trakų rajono savivaldybės taryba 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-150 patvirtino pareiškėjo nuostolių padengimo projektą, kuriame siūloma praėjusių laikotarpių susidariusį nuostolį dengti 1 991 100 Lt vertės perduotu turtu (MGK bylos I t., b. l. 133-134). Pareiškėjas 2006 m. birželio – liepos mėnesių laikotarpiu fiziniams asmenims už 2 527 296 Lt pardavė nekilnojamąjį turtą (kino teatro ir saugyklos pastatus, nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo pamatus, hidrotechninę užtvanką su privedimo kanalu), kuris jo perdavimo pareiškėjui metu nepriklausomų vertintojų buvo įvertintas 1 109 000 Lt rinkos verte ir pareiškėjas už 2006 metus šių sandorių rezultatą sumažino 1 109 000 Lt (MGK bylos I t., b. l. 117-119, 124-125, 176-179, MGK bylos III t., b. l. 44-47, 56-59).

Pareiškėjas nurodo, kad iki 2006 m. balandžio 27 d. perduotą turtą buhalterinėje apskaitoje nurodė kaip įmonės įsiskolinimą Trakų rajono savivaldybei, nes Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimuose dėl pastatų perdavimo nenurodoma, kad turtas perduodamas nemokamai. Teigia, kad dokumentuose užfiksuota, kad jis perduodamas prievolių įvykdymui – nuostolių padengimui. Perdavus turtą iki įstatų pakeitimo įregistravimo pareiškėjo apskaitoje buvo užregistruotas turtas bei fiksuojama skola akcininkams, šiam turtui buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas. Pareiškėjas nurodo, kad buhalterinėje apskaitoje teisingai apskaičiuotas nusidėvėjimas nuo turto vertintojų įvertintos turto vertės. Akcininkams įnešus ilgalaikį turtą nuostoliams padengti, pareiškėjas tokio ilgalaikio turto įsigijimo kainą turėjo skaičiuoti nuo šio turto rinkos vertės, kuri lygi akcininko padengtų nuostolių sumai – 1 991 100 Lt. Pareiškėjas 2006 m. birželio – liepos mėn. dalį turto pardavė fiziniams asmenims už 2 527 296 Lt. Patikrinimo metu konstatuota, kad Trakų rajono savivaldybė, gavusi šį turtą iš valstybės, ir pareiškėjas, gavęs šį turtą iš Trakų rajono savivaldybės, realiai išlaidų nepatyrė, todėl nepagrįstai 61 551 Lt nusidėvėjimą pripažino sąnaudomis bei iš uždirbtų pajamų (pardavę turtą) neturėjo teisės atimti jokių turto įsigijimo išlaidų, tai yra visas gautas pajamas turėjo priskirti apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjas nurodė, kad jis padengė savo prievoles, susijusias su vienetu, kas atitiko PMĮ 17 straipsnio reikalavimus – šios sąnaudos buvo būtinos pajamoms uždirbti.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 169-174). Paaiškino, kad tiek Trakų rajono savivaldybei, tiek pareiškėjui turtas buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai. Pareiškėjas, perimdamas iš akcininko turtą, išlaidų, susijusių su tuo turtu nepatyrė. Ilgalaikio turto įsigijimo kaina gali būti suprantama tik kaip vieneto patirtos faktinės sąnaudos, o ne kaip tam tikra tvarka nustatytas dydis, kuriuo vadovaujamasi nustatant atitinkamus atskaitymus. Kadangi turtą pareiškėjas gavo neatlygintinai, visas uždirbtas pajamas, pardavus turtą, turėjo priskirti apmokestinamoms pajamoms. Pridūrė, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos aplinkybės, esant kuriai galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, taip pat pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų dėl atleidimo nuo paskirtos baudos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (1 t., b. l. 168). Nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ilgalaikio turto, gauto nuostoliams padengti iš Trakų rajono savivaldybės, nusidėvėjimą, nuo vertės, kurią nustatė nepriklausomi turto vertintojai, priskyrė leidžiamiems atskaitymams (MGK bylos I t., b. l. 62-63). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-207/2009 išaiškino, kad sąnaudų samprata yra siejama (o pagal PMĮ 2 straipsnio 22 dalį bei 14 straipsnio 1 dalį yra tapatinama) su realiai patirtomis ūkio subjekto (vieneto) išlaidomis, o ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudų kompensavimas yra būdas, kuriuo leidžiama iš dalies padengti realiai patirtas šio turto įsigijimo išlaidas (turto įsigijimo kaina) išdėstant tokį padengimą laike ir ribojant jį tam tikromis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs PMĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, byloje esančius duomenis ir tai, kad nėra pateikta įrodymų apie turėtas turto įsigijimo išlaidas, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai apskaičiavo ginčo turto nusidėvėjimą ir nepagrįstai priskyrė jį leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjas, gaudamas turtą iš Trakų rajono savivaldybės, kuri turtą gavo iš valstybės (MGK bylos I t., b. l. 8, 127, MGK bylos II t., b. l. 30, 35, 37, 38, 39, 41, 45, 146, 153, 161, 163), jokių realių, faktinių išlaidų nepatyrė, vadinasi, turtą gavo neatlygintinai, tai yra turto įsigijimo kaina lygi nuliui. Turto rinkos vertę – 1 991 100 Lt, nustatė nepriklausomi turto vertintojai, tačiau tai nėra pareiškėjo patirtos turto įsigijimo išlaidos.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog turtą pareiškėjui gavus neatlygintinai, visas uždirbtas pajamas, pardavus turtą, jis turėjo priskirti apmokestinamoms pajamoms. PMĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas. Pareiškėjas turtą iš Trakų rajono savivaldybės gavo neatlygintinai, nepatirdamas jokių išlaidų, vadinasi, pardavus tokį turtą, negalima nustatyti turto vertės padidėjimo pajamų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl sprendė, kad juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas 2013 m. birželio 27 d. gautu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Tokiu atveju, jei skundas nebūtų tenkintas, prašo atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo.

Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie pagrindiniai argumentai:

1. Nurodo, kad ginčo turtas buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotas pagal 8 Verslo apskaitos standarto (toliau VAS) reikalavimus „Nuosavas kapitalas“ kaip įmonės įsiskolinimas Trakų rajono savivaldybei, nes Trakų rajono savivaldybės tarybos 2005 m. birželio 30 d., 2005 m. liepos 28 d., 2006 m. sausio 26 d. sprendimuose dėl pastatų perdavimo nenurodoma, kad turtas perduodamas nemokamai. Šiam turtui iki įstatų įregistravimo pareiškėjo apskaitoje buvo fiksuota skola akcininkams ir skaičiuojamas nusidėvėjimas (12 VAS „Ilgalaikis turtas“).

2. Tvirtina, kad pagal PMĮ 57 straipsnio 3 dalies reikalavimus pelno mokesčiui skaičiuoti vienetas gali naudoti buhalterinėje apskaitoje naudojamus visuotinai pripažintus pajamų, sąnaudų pripažinimo, atsargų įkainojimo metodus, jei šiame įstatyme nustatyta kitaip. Atsižvelgdamas į tai, kad PMĮ 19 straipsnis jokių nusidėvėjimo neskaičiavimo turtui, kuris, anot pareiškėjo, perduotas įstatinio ir nuosavo kapitalo formavimui ar gautam į skolą, apribojimų nenustato, daliai minėto turto pareiškėjas skaičiavo nusidėvėjimą ir priskyrė šias sumas leidžiamiems atskaitymams.

3. Pažymi, kad pareiškėjo nuostoliai 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 2 017 205 Lt, todėl akcininkai pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto reikalavimus nusprendė padengti nuostolius savivaldybės – akcininko turtu. Nurodo, kad nuostolių mažinimas apskaitoje buvo fiksuojamas pagal ABĮ ir 12 VAS 19 punktą „Jei įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna iš savininkų turtinių įnašų forma, jo įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo arba savininko patvirtinta turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, ir visos su jo įregistravimo ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos“, todėl pareiškėjo apskaitoje yra teisingai apskaičiuotas nusidėvėjimas nuo turto vertintojų įvertinto turto, kuris perduotas savininkų (Trakų savivaldybės) nuostoliams padengti, vertės, ir šio turto nusidėvėjimas teisingai atvaizduotas Pelno (nuostolio) ataskaitoje, sudarant finansinių ataskaitų rinkinį.

4. Pažymi, kad vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-207/2009, pagal analogijos principą darytina išvada, kad pareiškėjas jam akcininko perduoto ilgalaikio turto įsigijimo kainą turėjo skaičiuoti nuo šio turto rinkos vertės, kuri lygi akcininko padengtų nuostolių sumai, t. y. 1 991 100 Lt, nes pagal analogijos principą, akcininkas turėjo tiek išlaidų atkurdamas nuosavą kapitalą. Padengti nuostolius yra akcininko įstatyme numatyta pareiga.

5. Nesutinka, kad visas uždirbtas pajamas turėjo priskirti neapmokestinamosioms pajamoms, nes mano, kad negali būti laikoma, kad savivaldybė perdavė turtą neatlygintinai. Mano, kad turto kaina yra perduoto turto pareiškėjo nuostoliams padengti kaina.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 18 d. gautu atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 164-166) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Vilniaus apskrities VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas savo veikloje naudojamo ilgalaikio turto, įsigyto iš akcininko Trakų rajono savivaldybės praėjusių laikotarpių nuostoliams padengti, 61551 Lt nusidėvėjimą, apskaičiuotą už 2006-2008 metus, nuo vertės, kurią nustatė nepriklausomi turto vertintojai, priskyrė leidžiamiems atskaitymams (2006 m. – 10264 Lt, 2007 m. – 25643 Lt, 2008 m. – 25644 Lt). Įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Vilniaus apskrities VMI padarė išvadą, kad Trakų rajono savivaldybė, gavusi šį turtą iš valstybės ir pareiškėjas, gavęs šį turtą iš Trakų rajono savivaldybės, realiai išlaidų nepatyrė, taip pat pareiškėjas tikrinimui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių patirtas išlaidas įsigyjant šį turtą, todėl nepagrįstai 61 551 Lt nusidėvėjimą pripažino sąnaudomis tuo pažeisdamas PMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 18 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovaujantis PMĮ 14 straipsniu ilgalaikio turto įsigijimo kaina gali būti suprantama tik kaip vieneto patirtos faktinės sąnaudos, o ne kaip tam tikra tvarka nustatytas dydis, kuriuo vadovaujamasi nustatant atitinkamus atskaitymus. Vadovaujantis PMĮ nuostatomis pelno mokesčio apskaičiavimas siejamas su konkretaus subjekto faktinėmis, bet ne su tariamomis išlaidomis, kurių nepatyrė nei vienas subjektas.

Pažymi, jog tokios pozicijos ginčijamu klausimu laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2009 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143- 7/2009 išaiškino, kad sąnaudų samprata siejama (o pagal PMĮ 2 straipsnio 22 dalį bei 14 straipsnio 1 dalį tapatinama) su realiai patirtomis ūkio subjekto (vieneto) išlaidomis, o ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudų kompensavimas yra būdas, kuriuo leidžiama iš dalies padengti realiai patirtas šio turto įsigijimo išlaidas (turto įsigijimo kaina) išdėstant tokį padengimą laike ir ribojant jį tam tikromis sąlygomis. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą PMĮ 14 straipsnio 1 dalies įtvirtintą turto įsigijimo kainos apibrėžimą, į minėtą išaiškinimą, įvertinus byloje esančius duomenis bei tai, kad nėra pateikta įrodymų apie turėtas turto įsigijimo išlaidas, daroma išvada, kad pareiškėjas, gaudamas turtą iš Trakų rajono savivaldybės, kuri turtą gavo iš valstybės, jokių realių, faktinių išlaidų nepatyrė, vadinasi gavo turtą neatlygintinai. Pareiškėjas, neatlygintinai gavęs ginčo turtą, kuris nepriklausomų turto vertintojų buvo įvertintas 1991100 Lt suma, nepagrįstai 2006 – 2008 metais apskaičiavo 61 551 Lt šio turto nusidėvėjimą ir priskyrė jį leidžiamiems atskaitymams (2006 m. – 10264 Lt, 2007 m. – 25643 Lt, 2008 m. – 25644 Lt).

Nurodo, kad visas uždirbtas pajamas (išskyrus pridėtinės vertės mokestį) pareiškėjas turėjo priskirti apmokestinamosioms pajamoms. Kadangi, Trakų rajono savivaldybės tarybai nusprendus, pareiškėjas 2006 metais pardavė minėtą turtą fiziniams asmenims už 2 527 296 Lt, iš tos sumos 151 062,10 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio deklaracijoje bei buhalterinės apskaitos registruose už 2006 metus šių sandorių rezultatą sumažino 1 109 000 Lt, t. y., nepriklausomų turto vertintojų nustatyta rinkos verte. Atsižvelgus į tai, VMI 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-07-77-15 konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, todėl pareiškėjo apmokestinamąjį pelną padidino 1 109 000 Lt, t. y. nemokamai iš akcininko gauto turto verte.

Pažymėtina, jog VAS standartų tikslas – nustatyti kaip turi būti apskaitoje registruojama ir finansinėje atskaitomybėje atskleidžiama informacija, susijusi su nuosavo kapitalo formavimu ir pokyčiais (didinimu, mažinimu ar sudėties pasikeitimu). Tačiau finansinę apskaitą ir pelno mokesčio apskaičiavimą reglamentuojantys norminiai aktai numato skirtingas nuostatas apskaitant ilgalaikį turtą bei skaičiuojant jo nusidėvėjimą. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tik tos buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, kurios neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

Pareiškėjas neįrodė nei vienos aplinkybės, esant kuriai galėtų būti atleistas nuo Vilniaus apskrities VMI apskaičiuotų 70 874 Lt pelno mokesčio delspinigių bei 23 137 Lt socialinio mokesčio delspinigių mokėjimo. Apskaičiuotų delspinigių teisiniai atleidimo pagrindai reglamentuoti MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112,) 100 straipsnio 1 dalyje ir 2004 m. liepos 26 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (2006 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. VA-20, 2007 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. VA-67 ir 2012 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-89 redakcijos; toliau – Taisyklės) 7 punkte, kuriems esant mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai.

MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Centrinis mokesčių administratorius duomenų apie tai, kad patikrinimo akte apskaičiuoti mokesčiai yra sumokėti, atidėti arba išdėstyti, neturi, todėl pareiškėjo prašymas atleisti nuo 16789 Lt pelno mokesčio baudos ir 4477 Lt socialinio mokesčio baudos mokėjimo negali būti tenkinamas, nes ginčijamu atveju pareiškėjas neatitinka MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų.

Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, tiek Vilniaus apskrities VMI, tiek MGK, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Kadangi Centrinis mokesčių administratorius sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o tai reiškia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. liepos 16 d. (pagal spaudą ant voko) atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 161) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2013 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. S-30-(7-4/2013) (I t., b. t. 30-38), patvirtinusio VMI 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 69-197 (I t., b. l. 23-29), kuris patvirtino trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities VMI 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-143 (I t., b. l. 10-22), kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities VMI 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-07-77-15, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 212 661 Lt mokesčių suma, t. y. 167 890 Lt pelno mokesčio, 44 771 Lt socialinio mokesčio, nes konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai, pažeisdamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiamiems atskaitymams priskyrė 1 109 000 Lt nekilnojamojo turto (perduoto akcininko) nepriklausomų vertintojų nustatytą turto vertę, taip pat 61 551 Lt ilgalaikio turto nusidėvėjimą.

Byloje nustatyta, kad šalys neginčija faktinių bylos aplinkybių. Ginčas kilo dėl PMĮ nuostatų taikymo, dėl pareiškėjo teisės leidžiamiems atskaitymams priskirti apskaičiuotas ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumas ir teisės UAB „Trakų vandenys“ vienintelio akcininko Trakų rajono savivaldybės pareiškėjui perduoto turto pardavimo pajamas sumažinti to perduoto turto rinkos verte, nustatyta nepriklausomų turto vertintojų turto perdavimo metu.

Trakų rajono savivaldybė pagal 2004 m. kovo 31 d. – 2006 m. rugsėjo 26 d. perdavimo – priėmimo aktus perdavė pareiškėjui nekilnojamąjį turtą (kanalizacijos ir vandentiekio tinklus, vandens tinklų nugeležinimo įrenginius, nuotekų perpumpavimo stotį, kino teatro pastatą su saugykla, nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo pamatus ir kt.), kuriuos Trakų rajono savivaldybei perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė (MGK bylos I t., b. l. 8, 127, MGK bylos II t., b. l. 30, 35, 37, 38, 39, 41, 45, 146, 153, 161, 163).

Šio nekilnojamojo turto vertė perdavimo – priėmimo aktų duomenimis – 1 080 890 Lt, o nepriklausomų turto vertintojų šis turtas įvertintas 1 991 100 Lt. Trakų rajono savivaldybės taryba 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-150 patvirtino pareiškėjo nuostolių padengimo projektą, kuriame siūloma praėjusių laikotarpių susidariusį nuostolį dengti 1 991 100 Lt vertės perduotu turtu (MGK bylos I t., b. l. 133-134). Trakų rajono savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. S1-553 dėl turto perdavimo ir įstatinio kapitalo didinimo nusprendė išleisti 10 784 akcijas po 100 Lt didinant įstatinį kapitalą 1 078 400 Lt, už jas mokant turtiniais įnašais, perduodant įmonei 731 931,91 Lt vertės turtą ir apmokėti turtiniais įnašais jau perduoto Trakų rajono savivaldybės sprendimais 2005 m. birželio 30 d.

Nr. S1-228, 2004 m. lapkričio 25 d. S1-273, 2004 m. sausio 29 d. Nr. S1-4 turto verte už 346 464,79 Lt. Pagal šį savivaldybės sprendimą perduotu turtu įstatinis kapitalas nebuvo padidintas (MGK bylos II t., b. l. 191), o 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-150 dėl bendrovės 2005 metų ūkinės – finansinės atskaitomybės tvirtinimo buvo patvirtintas pareiškėjo nuostolių padengimo projektas. UAB „Trakų vandenys“ valstybės įmonei „Registrų centras“ kartu su metine finansine atskaitomybe už 2005 m. pateiktame aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatinis kapitalas minėtu sprendimu nebuvo padidintas, nes turtas nebuvo tinkamai teisiškai įformintas ir įvertintas nepriklausomų turto vertintojų.

Pareiškėjas 2006 m. birželio – liepos mėn. fiziniams asmenims už 2 527 296 Lt pardavė nekilnojamąjį turtą (kino teatro ir saugyklos pastatus, nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo pamatus, hidrotechninę užtvanką su privedimo kanalu), kuris jo perdavimo pareiškėjui metu nepriklausomų vertintojų buvo įvertintas 1 109 000 Lt rinkos verte (MGK bylos I t., b. l. 117-119, 124-125, 176-179, MGK bylos III t., b. l. 44-47, 56-59) ir pelno mokesčio deklaracijoje bei buhalterinės apskaitos registruose už 2006 m. šių sandorio rezultatą sumažino 1 109 000 Lt, t. y. nepriklausomų turto vertintojų nustatyta verte.

Pareiškėjas savo veikloje naudojamo ilgalaikio turto, kurį įsigijo iš akcininko parėjusių laikotarpių nuostoliams padengti, 61 551 Lt nusidėvėjimą, apskaičiuotą už 2006 m. – 2008 m. nuo vertės, kurią nustatė nepriklausomi turto vertintojai, priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

Šioje byloje faktiniai šalių santykiai yra susiklostę laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., už kurį pareiškėjui apskaičiuotas pelno ir nekilnojamojo turto mokestis, o nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – socialinis mokestis. Vilniaus apskrities VMI priėmė 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-143, kuriuo preiškėjui už minėtus laikotarpius papildomai apskaičiavo 212 661 Lt, t. y. 167 890 Lt pelno mokesčio ir 44 771 Lt socialinio mokesčio. Ginčo santykius reglamentavo tuo metu galiojusios PMĮ nuostatų redakcijos, t. y. PMĮ 2005 m. gruodžio 20 red. Nr. X-456 (nuo 2006 m. sausio 1 d.), PMĮ red. 2006 m. birželio 13 d. Nr. X-681 (nuo 2006 m. birželio 28 d.), PMĮ red. 2006 m. spalio 19 d. Nr. X-866 (nuo 2006 m. spalio 31 d.), PMĮ 2006 m. gruodžio 5 d. red. Nr. X-936 (nuo 2006 m. gruodžio 28 d.), PMĮ 2005 m. gruodžio 20 d. red. Nr. X-456 (nuo 2007 m. sausio 1 d.), PMĮ 2007 m. gegužės 3 d. red. Nr. X-1110 (nuo 2007 m. gegeužės 19 d.). Pažymėtina, kad aktualios ginčui PMĮ nuostatos iš esmės nekito.

Vieneto turtas yra vieneto įsigytos materialios, nematerialios ir finansinės vertybės (PMĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 3 dalį ilgalaikis turtas – tai turtas, kuris naudojamas vieneto pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) ar PMĮ 26 straipsnio 2 dalyje nurodytai naudai teikti ilgiau kaip vienerius metus ir kurio įsigijimo kaina ne mažesnė už vieneto pagal PMĮ 1 priedėlyje išvardytas ilgalaikio turto grupes nustatytą kainą. Šio turto įsigijimo kaina į vieneto sąnaudas įskaitoma dalimis per turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį. Turto įsigijimo kaina – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu (PMĮ 14 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai turto pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn kaina – visos pajamos, uždirbtos pardavus arba kitaip perleidus nuosavybėn turtą, atėmus sumokėtus mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn (PMĮ 15 straipsnio 1 dalis). Pagal PMĮ 16 straipsnio 1 dalį turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas. Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus (PMĮ 11 straipsnio 4 dalis). Pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalį apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų:

1) atimamos neapmokestinamosios pajamos;

2) atskaitomi leidžiami atskaitymai;

3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai.

Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (PMĮ 17 straipsnio 1 dalis). Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos priskiriamos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų (PMĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais pripažįstamos vadovaujantis PMĮ 18 straipsniu, pagal kurį skaičiuojant nurodytas sąnaudas vienu iš rodiklių, kuriuo reikia vadovautis, yra ilgalaikio turto įsigijimo kaina. Pažymėtina, kad jeigu vienetas turtą savo nuosavybėn gauna nemokamai ir nepatiria išlaidų (įskaitant mokesčių), susijusių su šio turto įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu, vieneto nemokamai gauto turto įsigijimo kaina bus lygi nuliui ir tokio turto nusidėvėjimas arba amortizacija nebus skaičiuojama, jeigu PMĮ nenustatyta kitaip (pvz., reorganizavimo atveju).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sąnaudos turi būti realiai patirtos. Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažina mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną, nustačius, kad ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, t. y. mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-269/2011, 2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1091/2010).

Atreiptinas dėmesys, kad siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančių sąnaudų susidarymo faktą, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, realumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011). Nagrinėjoamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui turtas buvo perduotas neatlygintinai, t. y. jokių išlaidų subjektas nepatyrė. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad mokestinio patikrinimo metu VMI pareikalavus išlaidas pagrindžiančių dokumentų (MGK bylos II t., b. l. 165), pareiškėjas jų nepateikė, nes informavo, kad šių išlaidų nepatyrė (MGK bylos II t., b. l. 164). Taip pat ir Trakų rajono savivaldybė, gaudama šį turtą, nepatyrė išlaidų, nes šį turtą savivaldybei perdavė valstybė, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi valstybės turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas neatlygintinai ir neatsižvelgiant į tai, kurios savivaldybės administruojamoje teritorijoje jis yra. PMĮ nuostatos pelno mokesčio skaičiavimą sieja būtent su konkretaus subjekto faktinėmis, bet ne su tariamomis išlaidomis, kurių neturėjo nei vienas subjektas. Iš PMĮ 14 straipsnio turinio matyti, kad ilgalaikio turto įsigijimo kaina gali būti suprantama kaip vieno ar kito subjekto faktinės sąnaudos, o ne tam tikra tvarka nustatytas dydis – turto vertės ar kitų kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant atskaitymų dydį. Nors pareiškėjas pagal priėmimo – perdavimo aktus perimtą iš akcininko turtą apskaitė rinkos verte, kurią nustatė nepriklausomi turto vertintojai, vadovaujantis PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nelaikytina, kad jog 1 991 100 Lt suma yra pareiškėjo patirtos turto įsigijimo išlaidos, nes realiai ir faktiškai nei pareiškėjas, nei jo akcininkas Trakų rajono savivaldybė šių išlaidų nepatyrė. Nenustačius fakto, kad pareiškėjas realiai patyrė išlaidų įsigydamas šį turtą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis.

Tai, kad sąnaudos PMĮ prame turi būti realios ir faktiškai patirtos, išaiškino ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-207/2009, kuria, grįsdamas savo poziciją, vadovaujasi pareiškėjas. Pažymėtina, kad toje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjas, skaičiuodamas pelno apmokestinimo tikslais turto vertės nusidėvėjimą, priskiriamą ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, privalėjo jį skaičiuoti nuo vertės buvusios vieneto dalyviui įsigijant turtą, ar nuo akcijų pasirašymo sutartyje ir turto perdavimo akte pareiškėjui nurodytos turto vertės. Teismas išaiškino, kad ilgalaikio turto įsigijimo kaina turi būti skaičiuojama nuo šio turto rinkos vertės, kuri lygi išleistų akcijų rinkos vertei. Nors šioje byloje teismas išaiškino aktualų ir nagrinėjamai bylai klausimą, t. y. kad sąnaudų samprata yra siejama su realiai ūkio subjekto (vieneto) patirtomis išlaidomis, tačiau minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, todėl negalima tvirtinti, jog minėtu precedentu galima vadovautis nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad iki 2006 m. balandžio 27 d. perduotą turtą buhalterinėje apskaitoje nurodė kaip įmonės įsiskolinimą Trakų rajono savivaldybei, nes Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimuose dėl pastatų perdavimo nenurodoma, kad turtas perduodamas nemokamai. Teigia, kad dokumentuose užfiksuota, kad jis perduodamas prievolių įvykdymui – nuostolių padengimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ginčo turto perdavimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 2005 m. birželio 23 d. redakcijos Nr. X-271 (nuo 2005 m. liepos 12 d.) 50 straipsnio 1 dalį, bendrovės įstatinis kapitalas papildomais akcininkų ir kitų asmenų įnašais didinamas tik išleidžiant naujas akcijas, kurios gali būti apmokamos pinigais ir (ar) akcijas apmokančiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais nepiniginiais įnašais (ABĮ 45 straipsnio 1 dalis). Pagal ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatas, jeigu šio straipsnio 8 dalyje nustatytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka, akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Akcininkų įnašai, skirti įmonės nuostoliams padengti, yra įmonei neatlygintinai perduodamos piniginės lėšos (pagalba), kai jai trūksta turto (taip pat ir piniginių lėšų), dėl ko įmonė patiria nuostolių. Šių lėšų įmonė neturi pareigos grąžinti akcininkams. Jei įmonė dirba pelningai, akcininkai turi teisę papildomų įnašų pagrindu sumokėtas pinigines lėšas atgauti dividendų forma (ABĮ 60 straipsnio 1 – 3 dalys) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1287/2012).

Pareiškėjas analogijos principo taikymą sieja su PMĮ 14 straipsnio 4 dalies įtvirtinta norma, nustatančia turto įsigijimo kainos skaičiavimo taisyklę, taikytiną įstatinio kapitalo, didinamo išleidžiant akcijas atveju, kaip buvo minėtoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-207/2009). Nagrinėjamu atveju akcininkas, siekdamas atkurti bendrovės kapitalą, dengė nuostolius akcininkų įnašais, tačiau įstatinis kapitalas išleidžiant akcijas nebuvo didinamas (buvo planuota išleisti akcijas, bet planas nebuvo įgyvendintas), todėl nagrinėjamu atveju nėra aktuali PMĮ 14 straipsnio 4 dalies norma. Be to, tai yra speciali turto įsigijimo kainos skaičiavimo norma, o specialios teisės normos negali būti taikomos pagal analogiją. Pareiškėjo turtas PMĮ prasme negali būti vertinamas kaip pajamos, nuo kurių galimi leidžiami atskaitymai ar ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, t. y. nuo šio turto, kuris yra gautas neatlygintinai, negali būti skaičiuojama įsigijimo kaina; turtui įsigyti nėra patirta faktinių ir realių sąnaudų, išlaidų pajamoms uždirbti.

Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo padaryta išvada, kad pareiškėjas jam akcininko perduoto ilgalaikio turto įsigijimo kainą turėjo skaičiuoti nuo šio turto rinkos vertės, kuri lygi akcininko padengtų nuostolių sumai, t. y. 1 991 100 Lt, nes pagal analogijos principą, akcininkas turėjo tiek išlaidų atkurdamas nuosavą kapitalą, yra nepagrįsta. Ginčo turtas buvo perduotas pareiškėjui neatlygintinai, dėl ko jis nepatyrė realių sąnaudų PMĮ prasme ir neturi teisės į leidžiamus atskaitymus.

Byloje nustatyta, kad ginčo turtą, kurio vertė pagal perdavimo – priėmimo aktus yra 1 080 890 Lt, o pagal nepriklausomų turto vertintojų vertinimą – 1 991 100 Lt, pareiškėjas Trakų rajono savivaldybei pritarus pardavė už 2 527 296 Lt. Iš tos sumos 15 1062,10 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio deklaracijoje, buhalterinės apskaitos registruose už 2006 m. laikotarpį šio sandorio rezultatą sumažino 1 109 000 Lt, t. y. nepriklausomų turto vertintojų nustatyta rinkos verte. Pagal PMĮ 16 straipsnio 1 dalį turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas. Nustatyta, kad nei vienetas, nei vieneto dalyvis išlaidų nepatyrė, todėl vieneto dalyvio turto įsigijimo kaina gali būti prilyginama nuliui. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje situacijoje negalima apskaičiuoti turto vertės padidėjimo pajamų, todėl visos pareiškėjo iš šio turto uždirbtos pajamos turėjo būti priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

Pareiškėjas teigia, kad jo akcininko perduotas turtas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotas pagal 8 VAS „Nuosavas kapitalas“ ir 12 VAS „Ilgalaikis turtas“ reikalavimus. Finansinę apskaitą ir pelno mokesčio apskaičiavimą reglamentuojantys teisės norminiai aktai numato skirtingas nuostatas apskaitant ilgalaikį turtą bei skaičiuojant jo nusidėvėjimą. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos PMĮ nuostatos. Mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą, ar atsiranda tam tikros mokestinės pasekmės, vertina šį klausimą ne vien pagal tai, kaip apmokestinimą galinčius sukelti veiksmus savo apskaitoje atvaizduoja mokesčių mokėtojas, bet, visų pirma, pagal tai, kokias mokestines pasekmes pagal atitinkamo mokesčio surinkimą reglamentuojantį įstatymą, sukelia mokesčio mokėtojo faktiškai atlikti veiksmai.

Teismas pažymi, kad pagal MAĮ 10 straipsnį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Teismas yra pasisakęs, kad „ar sąnaudos patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios operacijos turinį. Šiuo atžvilgiu vėlgi svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos, ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu sąnaudos nėra faktiškai patirtos“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Taigi turinio viršenybės prieš formą principas įtvirtina tai, kad lemiamą reikšmę, sprendžiant tai, ar patirtos išalidos yra sąnaudos, turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterines apskaitos dokumentais.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Pastarieji pagrindai taip pat yra ir atleidimo nuo baudos pagrindas pagal MAĮ 141 straipsnį. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą; pastarasis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepateikė aukščiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl atleisti jį nuo baudų ar delspinigių nėra pagrindo.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius