A-442-731-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-731/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01301-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Jungtinės Karalystės pasienio tarnybai, uždarajai akcinei bendrovei „Dasta“, uždarajai akcinei bendrovei „Transkandija“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-5411 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, kuriuo pagal užsienio valstybės Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos pateiktą 2013 m. kovo 6 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB LT 279BEECO17127 20130351G1 20130314 c RR ir Suvienodintą dokumentą Nr. GB LT 279BEECO17127 20130351G1 20130315 UIPE 1 būtų nuspręsta išieškoti iš tinkamo asmens. Taip pat prašė pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir nurodė, kad dirbdamas vairuotoju UAB „Transkandija“ ir vykdydamas darbdavio paliepimą 2012 metų rugsėjo mėnesį vežė krovinius iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę. Viename iš krovinių, t. y. dviejose paletėse, kurias pakrovė siuntėjas UAB „Dasta“, Jungtinės Karalystės muitininkai patikrinimo metu rado 352 380 vienetų nedeklaruotų cigarečių. Važtaraštyje (CMR) buvo parašyta, kad tose paletėse vežami tepalai. Pareiškėjas pažymėjo, kad kiekviename prekių pakrovimo punkte, siuntėjo paskirtiems krovikams į mašiną baigus krauti prekes, visada patikrina siuntėjo pakrauto krovinio atitikimą skaičiumi ir matais su važtaraštyje (CMR) siuntėjo nurodomais dydžiais, tačiau pareiškėjas neturi teisės ardyti siuntėjo pakrautų pakuočių ir tikrinti, kokios prekės vežamos pakuotėse. Manė, kad Jungtinės Karalystės pasienio tarnyba neteisėtai pareiškėjui pritaikė atsakomybę dėl vežėjo transporto priemonėje rastų nedeklaruotų prekių. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „Transkandija“ priklausančia transporto priemone į Jungtinės Karalystės teritoriją vežė kontrabandines prekes. Teigė, kad Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnai, matydami kalbos barjerą, pareiškėją apklausė nesinaudojant vertėjo paslaugomis. Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnų priimtas teisės aktas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Neteisėto Jungtinės Karalystės akto pagrindu priimtas VMI sprendimas taip pat neteisėtas. Taip pat teigė, kad, vadovaujantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – ir CMR konvencija), tiesioginę atsakomybę Jungtinės Karalystės pasienio tarnybai dėl cigarečių kontrabandos turi ne vežėjo samdomas vairuotojas, o pats vežėjas UAB „Transkandija“. Už vežtas nedeklaruotas prekes UAB „Transkandija“ turėtų būti atsakingas siuntėjas UAB „Dasta“.

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VMI gautas Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos 2013 m. kovo 7 d. prašymas vykdyti reikalavimą iš pareiškėjo, pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Savitarpio pagalbos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį, yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl VMI Sprendimą priėmė pagrįstai. Pabrėžė, kad pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų ginčijęs Jungtinės Karalystės reikalavimą arba kad negalėjo ginti savo interesų Jungtinėje Karalystėje. Nesutiko su pareiškėjo prašymu, kad atsakovas būtų įpareigojamas pagal Jungtinės Karalystės reikalavimą bei 2013 m. kovo 6 d. prašymą vykdyti išieškojimą iš tinkamo asmens. Mokesčių administratoriui nesuteikta teisė kištis į privačių asmenų sutartinius darbo santykius. UAB „Transkandija“, dėl 2012 m. rugsėjo 13 d. įvykio kreipdamasi į Jungtinę Karalystę dėl konfiskuoto automobilio susigrąžinimo, neprašė pareiškėjui paskirtą baudą perkelti įmonei. D. Š. nuo kontrabandos sulaikymo Jungtinėje Karalystėje 2012 m. rugsėjo 13 d. į savo darbdavį prisiimti jo, kaip vežėjo, atsakomybę dėl vežtų prekių turinio ir VMI Sprendimo sumokėti 303 015,86 Lt kreipėsi raštu tik 2013 m. balandžio 5 d. Pažymėjo, kad Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Šis Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dasta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skunde paminėtomis UAB „Transkandija“, UAB „Transjuda“, ir D. Š. neturi ir nebuvo sudariusi jokių pirkimo, pardavimo ar krovinių vežimo sutarčių, su Didžiosios Britanijos įmonėmis niekada nevykdė eksporto procedūrų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transkandija“ atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu.

Paaiškino, jog paaiškėjus, kad Jungtinės Karalsytės pareigūnai sulaikė UAB „Dasta“ krovinį, buvo susisiekta su užsakymą atsiuntusiu UAB „Dasta“, kurios vadovas paaiškino, kad jokio užsakymo UAB „Transkandija“ dėl krovinių pervežimo neteikė. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl atsakomybės už nedeklaruotų prekių gabenimą perkėlimą UAB „Transkandija“. Pažymėjo, kad UAB „Transkandija“, vykdant siuntėjo UAB „Dasta“ užsakymą dėl krovinių pervežimo, nesinaudojo jokių agentų paslaugomis, nepadarė jokių klaidų ir žalos nei UAB „Dasta“, nei Jungtinės Karalsytės muitinės tarnybai. Pagal CMR konvencijos 11 straipsnį, iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas. Siuntėjas UAB „Dasta“ jokios informacijos apie tai, kad siuntinyje yra cigaretės, nesuteikė. Pažymėjo, kad šiuo atveju byloje kilo ginčas dėl mokestinės prievolės, o ne dėl civilinės atsakomybės. Jungtinės Karalystės muitinės tarnyba nustatė, jog nedeklaruotų prekių – cigarečių gabentojas buvo tiesiogiai pareiškėjas ir nebuvo nustatyta jokių duomenų apie tai, kad tabako gaminius būtų gabenusi UAB „Transkandija“, todėl pareiškėjo teiginiai apie atsakomybės perkėlimą UAB „Transkandija“ yra nepagrįsti. Atsakovas nėra šių dokumentų sudarytojas ir šių sprendimų priėmėjas, todėl negali savavališkai pakeisti juose nurodyto asmens ir išieškoti sumas iš kitų asmenų. Jungtinės Karalystės muitinės tarnybos pateikti dokumentai yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymą bei Savitarpio pagalbos įstatymą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti šiuos nurodymus ir nepriimti Sprendimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 29 straipsnio 1 ir 3 dalimi. Rėmėsi Savitarpio pagalbos įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 7 dalimi, 4 straipsnio 5 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi bei 11 straipsnio 1 dalimi. Vadovaujantis šiomis nuostatomis konstatavo, kad VMI, gavusi iš Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė Sprendimą.

Pareiškėjas ginčijamo VMI sprendimo neteisėtumą iš esmės argumentavo tuo, kad jis buvo priimtas Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos galimai neteisėto sprendimo pagrindu. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo argumentais, kadangi nėra jokių duomenų apie tai, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos sprendimai dėl baudos skyrimo pareiškėjui būtų pripažinti neteisėtais. Teismas atsižvelgė į Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjui Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos siųstuose dokumentuose buvo išaiškinta baudos skyrimo procedūra, galimybė teikti papildomą turimą informaciją, taip pat sprendimo apskundimo tvarka.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į UAB „Transkandija“, prašydamas prisiimti vežėjo atsakomybę ir sumokėti Sprendimu nustatytą 303 015,86 Lt sumą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją dėl jam pasekmes sukėlusio sprendimo panaikinimo. Iš pareiškėjui Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos siųstų dokumentų teismas sprendė, jog jis galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių. Pažymėjo, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos sprendimai, kurių pagrindu iš pareiškėjo išieškoma 303 015,86 Lt suma, nėra nuginčyti ir bent jau šiuo metu ginčo dėl jų nėra. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (2010 m. sausio 14 d. sprendimas M. K. byloje, C-233/08, 44 p.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-998/2007; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-842/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 7 d. praktika, taikant Mokesčių administravimo įstatymą, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija 22) praktiką, teismas konstatavo, kad VMI, priimdama skundžiamą sprendimą, neturėjo teisės vertinti kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos (šiuo atveju – Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos) pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo.

Teismas šioje byloje taip pat nesprendė ir negalėtų spręsti Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei nenagrinėjo pareiškėjo atsakomybės už įstatymo pažeidimus Jungtinėje Karalystėje klausimo. Byloje taip pat nenustatyta jokių objektyvių duomenų, sudarančių Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant Lietuvos Respublikos institucija nagrinėjamu atveju galėtų ar turėtų atsisakyti teikti pagalbą prašančiajai institucijai. Šiuo atveju pagal esamus nenuginčytus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos dokumentus būtent pareiškėjas pripažintas atsakingu dėl nustatyto teisės pažeidimo ir atsakovas neturi teisės keisti priimto sprendimo, nurodant kitą pagal sprendimą atsakingą asmenį.

Teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, taip pat įpareigoti VMI atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Nurodo, kad Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos darbuotojų atlikta apklausa buvo vykdyta tik anglų kalba, kurios pareiškėjas nemoka, nebuvo suteikta teisė pasinaudoti vertėjo paslaugomis. Todėl teigia, kad teisine prasme pareiškėjo apklausa buvo niekinė. Nurodo, kad visus iš Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos gautus dokumentus pareiškėjas suvokė kaip apsirikimą dėl atsakingo asmens įvardijimo, kuriam skiriama bauda, nes pareiškėjas nepadarė jokio įstatymų pažeidimo. Dėl tos priežasties pareiškėjas nesiekė išversti ir suprasti iš Jungtinės Karalystės gaunamus dokumentus ir nesikreipė į kompetentingas institucijas ginčyti Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos sprendimus. Pareiškėjas nematė reikalo ginčyti šių sprendimų, nes pareiškėjas nežinojo ir, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtintose keleivių ir krovinių vežimo taisyklėse apibrėžtų ekipažo nario teisių ir pareigų, negalėjo žinoti, kad veža kontrabandines prekes.

Mano, kad valstybės Europos Sąjungos narės kompetentingos institucijos pateikto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą svarbių ir šiai institucijai nežinomų aplinkybių visumoje turėjo įvertinti pati sprendimą priėmusi institucija. Tuo tikslu pareiškėjas įtraukė Jungtinės Karalystės pasienio tarnybą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teigia, kad dėl Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų mažas pajamas gaunantis pareiškėjas negali įgyvendinti teisės ginti savo pažeistas teises. Todėl laiko, kad pareiškėjo teisių gynimas Lietuvos teismuose, į bylą įtraukiant Jungtinės Karalystės pasienio tarnybą, buvo tinkamas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams.

Atsakovas kritiškai vertina apeliaciniame skunde išdėstytą nuostatą, kad pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, mažas pajamas gaunančiam asmeniui galimybę ginti savo teises atima jo neturtas. Pabrėžia, kad atsakovas neturi įrodymų, jog pareiškėjas būtų bandęs ginti savo teises kreipiantis į Jungtinės Karalystės institucijas dėl sprendimo panaikinimo ar kitaip prašęs daryti įtaką jam paskirtos baudos dydžiui. Byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad pagal Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnį Lietuvos Respublikos institucija galėtų ar turėtų atsisakyti teikti pagalbą prašančiajai institucijai. Pažymi, kad VMI iki šiol nėra gavusi šiuo klausimu jokio pareiškėjo prašymo. Nesutinka, kad Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos įtraukimas byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu kaip nors galėtų pakeisti nagrinėjamos bylos eigą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dasta“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniame skunde paminėtomis UAB „Transkandija“, UAB „Transjuda“, ir D. Š. neturi ir nebuvo sudariusi jokių pirkimo, pardavimo ar krovinių vežimo sutarčių, su Didžiosios Britanijos įmonėmis niekada nevykdė eksporto procedūrų. Pažymi, kad ant UAB „Dasta“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir CMR dokumento esantis vadybininko K. U. parašas ir UAB „Dasta“ antspaudas suklastoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-5411 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 303 015,86 Lt pagal Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos pateiktą prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad, suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimu mokesčių administravimą reguliuojantiems teisės aktams bei Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatoms. Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos dokumentų, kuriais remiantis buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamo atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo pilnai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl detaliai pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų nevertina, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos dokumentus, kuriais remiantis atsakovui buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą bei suvienodintas dokumentas, kompetentingose Jungtinės Karalystės institucijose. Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitinės tarnybos dokumentai pareiškėjui buvo atsiųsti, su jais pareiškėjas susipažino, turėjo galimybę juos išsiversti į lietuvių kalbą, juose buvo nurodyta ginčijimo tvarka. Tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise ginčyti minėtus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitinės tarnybos dokumentus dėl to, jog buvo įsitikinęs, kad jokio teisės pažeidimo nepadarė, nėra šiam ginčui reikšminga aplinkybė, suponuojanti pirmosios instancijos teismo pareigą spręsti dėl Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, išaiškino visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys