A-822-1502-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1502/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02822-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. G. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu bei prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4227, įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti jam neišmokėtos 16 993,75 Lt senatvės pensijos dalį bei priteisti solidariai iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 20–24, 54–58).

Nurodė, kad nuo 2008 m. gegužės 15 d. jam buvo paskirta 1 224,21 Lt dydžio senatvės pensija. Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d., pasikeitus bazinei pensijai ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, senatvės pensijos dydis buvo 1 326,73 Lt. Pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 42 straipsnio 1 dalimi, jo pensija buvo paskirta iš naujo pagal naujus duomenis, kaip įgijusiam papildomą ne mažesnį kaip vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą po pensijos paskyrimo, dirbant pagal darbo sutartį, narystės ir tarnybos pagrindu nuo 2011 m. kovo 6 d. ir nuo 2012 m. kovo 6 d. Senatvės pensijos dydžiai nuo 2011 m. kovo 6 d. buvo 1 411,95 Lt ir nuo 2012 m. kovo 6 d. – 1 437,75 Lt. Kadangi paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, pensija buvo perskaičiuota atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką. Be to, 2010–2011 metais jis turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl šiuo laikotarpiu paskirtoji pensija perskaičiuota dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), taikymo, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negavo 16 993,75 Lt pensijos dalies.

Teigė, kad padarytas pažeidimas turi būti pašalintas, išmokant jam visą senatvės pensijos nepriemoką, nes priešingu atveju, būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Todėl 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, 2013 m. gegužės 20 d. gavo atsakymą, kad nesant teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, VSDFV Vilniaus skyrius neturi pagrindo tenkinti jo prašymo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuris 2013 m. birželio 21 d. sprendimu atsisakė nagrinėti skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, nustatytą ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai siekė išvengti prievolės išmokėti senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 metus. VSDFV 2013 m. birželio 21 d. raštas užkerta galimybę susigrąžinti pensijos nepriemoką.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.56)3-61475, 2013 m. birželio 6 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri įvertinusi tai, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensija pareiškėjui į jo sąskaitą banke buvo pervesta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, jis sužinojo 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad kreipdamasis į VSDFV su minėtu skundu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir nurodė, kad iki 2013 m. liepos 8 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Prašė bylą nutraukti. Atsakovas savo veiksmų teisėtumą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius minėtu laikotarpiu jam mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovavosi Konstitucijos 107 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu (b. l. 89–94) pareiškėjo O. G. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4227 ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos O. G. 2013 m. birželio 6 d. skundą išnagrinėti iš esmės, skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti O. G. neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 metus paliko nenagrinėtą, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė.

Nustatė, kad pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 3613 nuo 2008 m. gegužės 15 d. paskirta senatvės pensija. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota, kadangi viršijo ribinį 650 Lt pensijos dydį. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo ir draudžiamųjų pajamų, jo pensija dar kartą perskaičiuota ir buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (b. 1. 76–77).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, sprendė, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Teismas nustatė, jog ginčas nekyla dėl pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos sumažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju ginčas kilo dėl VSDFV atsisakymo išnagrinėti iš esmės jo 2013 m. birželio 6 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijos apskaičiavimui ir išmokėjimui taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 16 993,75 Lt pensijos dalį (b. l. 13, 66–67). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (10.56)3-61475 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra taikomas į ateitį. Atkreipė dėmesį, kad įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, pareiškėjui mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija. Taip pat buvo išaiškinta, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negauta pensijos dalis galės būti išmokėta, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką (b. l. 8-9). Dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo pareiškėjas 2013 m. birželio 6 d. padavė skundą VSDFV (b. l. 61), kuris 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4227 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas yra praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Be to, remdamasi Taisyklių 31 punktu, nurodė, kad iki 2013 m. liepos 8 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 59–60).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu. Teismo nuomone, įvertinus Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas sprendė, kad VSDFV, gavęs skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose nustatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog visuotinai žinoma ir neginčijama aplinkybė, kad 2010–2011 metais sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmas iki šiol nėra nustatytas. Atsižvelgiant į tai bei į pareiškėjo skundo argumentus, toks jo prašymas laikytinas prašymu kompensuoti senatvės pensijos praradimus už 2010–2011 metus.

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (10.56)3-61475 netenkino pareiškėjo prašymo dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo. Tai reiškia, kad tarp VSDFV teritorinio skyriaus ir pareiškėjo kilo ginčas dėl senatvės pensijos kompensavimo, kuris remiantis minėtomis Įstatymo nuostatomis iš pradžių turi būti sprendžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. atsisakymą atlikti veiksmus – išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjas ir skundė VSDFV (b. l. 61, 32, 36–37).

Skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.56)3-61475 pareiškėjas VSDFV padavė nepraleidęs teisės aktuose nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VSDFV, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 6 d. prašymą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti pareiškėjui atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. gegužės 20 d. teritorinio skyriaus sprendimo.

Tačiau kaip matyti, VSDFV prašymo nenagrinėjo iš esmės. Tokį sprendimą atsakovas grindė Taisyklių 31 punktu (kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą), tačiau pareiškėjas, kaip nustatyta, termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo nepraleido. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas 2013 m. birželio 21 d. atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą netinkamu pagrindu. Teismas sprendė, jog dėl nurodytų priežasčių ginčijamas VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4227 negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 3 p.), atsakovą įpareigojant pareiškėjo 2013 m. birželio 6 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VSDFV skyrių išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 metus.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo O. G. keliamam ginčui spręsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios jis privalo laikytis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas VSDFV sprendimas, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės. Taigi, nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teismas konstatavo, kad O. G. nėra praradęs galimybės VSDFV paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. paliekama nenagrinėta (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašė solidariai priteisti iš atsakovų jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 45 straipsnį kartu su prašymu dėl išlaidų atlyginimo turi būti pateiktas detalus patirtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė patirtas teismo išlaidas patvirtinančių įrodymų ir detalaus jų apskaičiavimo, todėl jo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

III. Atsakovas VSDFV (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 105–110) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. G. reikalavimą panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4227 atmesti kaip nepagrįstą, o bylą dalyje dėl skundo reikalavimų įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti O. G. 16 993,75 Lt senatvės pensijos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas pabrėžia, jog teismas nesivadovavo LVAT praktika, nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV pareiškėjo 2013 m. birželio 6 d. skundą nagrinėti iš esmės, taip pat nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Pareiškėjas O. G. atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 115–118).

Atsakovas nurodo, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik oficialiai paskelbus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių ir prašė išmokėti senatvės pensijos neišmokėtą dalį. 2013 m. gegužės 20 d. gavo atsakymą, kad nesant teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, VSDFV Vilniaus skyrius neturi pagrindo tenkinti jo prašymo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuris 2013 m. birželio 21 d. sprendimu atsisakė nagrinėti skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, nustatytą ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Išaiškino pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 5–6).

Nesutikdamas su priimtais sprendimais, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą VSDFV sprendimą ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. gegužės 14 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamame 2013 m. birželio 21 d. sprendime atsakovas pagrįstai pritaikęs Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą, išaiškinęs teisę teikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui tokių įrodymų nepateikė, individualaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių terminą praleido, nenurodė. Pareiškėjo nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas byloje nagrinėjamai situacijai. Todėl šiuo apeliacinės instancijos tesimo sprendimu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikinamas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.). Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų jam priteisimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė