A-502-2075-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2075/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00231-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 10-24-12896 „Dėl priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių B. J. negali pateikti duomenų apie draudžiamąsias pajamas, pripažinimo svarbiomis ir nuo asmens nepriklausančiomis“ ir 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 10-24-12898 „Dėl valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo B. J.“; 2) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių apskaičiuojant B. J. draudžiamųjų pajamų, turėtų iki 1994 m. sausio 1 d., metinius koeficientus, įskaičiuoti draudžiamąsias pajamas, nurodytas 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24.

Skunde (b. l. 6–10) pareiškėjas nurodė, jog skundžiamais sprendimais buvo nuspręsta už laikotarpį nuo 1991 m. kovo 8 d. iki 1992 m. rugsėjo 25 d. jo draudžiamųjų pajamų koeficientą skaičiuoti pagal minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir paskirta pritaikius šį koeficientą apskaičiuota valstybinė socialinio draudimo išankstinė senatvės pensija už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. Vadovavosi 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 56 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog ši teisės norma taikoma ne kiekvienu atveju, o tik už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką.

Paaiškino, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl darbo santykių pagrindu gautų pajamų už laikotarpį nuo 1991 m. kovo 8 d. iki 1992 m. rugsėjo 25 d. neįskaitymo, nes 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 nėra duomenų, kokiais dokumentais remiantis išduota ši pažyma. Pareiškėjas nurodė manąs, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, privalėjo vadovautis 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos išdavimo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu Nr. I-1336 (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas), kuris nenumatė jokių specialių reikalavimų pažymoms apie draudžiamąsias pajamas pensijoms skirti.

Pažymėjo, jog nors Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 30 punkte numatyta, kuo yra įrodomos savarankiškai dirbusių asmenų, kurie pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas mokėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti, draudžiamosios pajamos už laikotarpius iki 1991 m. sausio 1 d. ir Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų asmenų draudžiamosios pajamos iki 1995 m. sausio 1 d., šie reikalavimai negali būti taikomi pažymai, išduotai daugiau nei prieš trejus metus iki šio teisės akto įsigaliojimo.

Pareiškėjas nurodė, jog ankstesniais sprendimais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius (toliau – ir VSDFV Šilalės skyrius) ir VSDFV Klaipėdos skyrius, įskaitydami pareiškėjo pajamas, gautas laikotarpiu nuo 1991 m. kovo 8 d. iki 1992 m. rugsėjo 25 d., ir pagal jas skaičiuodami draudžiamųjų pajamų koeficientą, suteikė pareiškėjui teisėtą lūkestį, jog šios pajamos ir toliau bus įskaitomos apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą. Mano, jog ginčijamais atsakovo sprendimais buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis, be to, jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams teisės aktams, kadangi yra nepagrįsti jokiais teisės aktais.

Atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir su jomis susijusius teisinius santykius, atsakovui nėra suteikta teisė mažinti apskaičiuotą draudžiamųjų pajamų koeficientą.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime (b. l. 21–26) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas), Nuostatų nuostatomis. Paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės ir Klaipėdos skyriai išankstinę senatvės pensiją pareiškėjui skyrė pagal jo pateiktus prašymą skirti išankstinę senatvės pensiją, dokumentus apie stažą ir draudžiamąsias pajamas bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras) esančius duomenis, deklaruotą gyvenamąją vietą.

Pažymėjo, jog VSDFV Klaipėdos skyrius, 2011 m. rugpjūčio 4 d. raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydamas patikrinti gamybinės-komercinės uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Aitra“ (toliau – ir UAB „Aitra“) 1992 m. rugsėjo 25 d. išduotos pažymos Nr. 73-24 išdavimo pagrįstumą, išsiaiškino, jog minėtos įmonės dokumentai saugojimui į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvą nebuvo perduoti bei, reaguodamas į Registre pasikeitusias draudžiamąsias pareiškėjo pajamas, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d. paskyrė jam mažesnę išankstinę senatvės pensiją.

Šis dydis skirtas visą laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 24 d. Pažymėjo, jog 2013 m. liepos 23 d. buvo gauti du pareiškėjo prašymai:

1) nutraukti jam skirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimą (nutrauktas nuo 2013 m. liepos 12 d.);

2) skirti netekto darbingumo pensiją. Spręsdamas antrąjį pareiškėjo prašymą, atsakovas įvertino informaciją apie 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. 73-24 išdavusią įmonę, duomenų bazėje turimus duomenis bei B. J. darbo knygelėje esančius duomenis, vadovavosi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi bei Nuostatų 35.2 punktu ir priėmė ginčijamus sprendimus. Argumentavo, kad išankstinės senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojo Pensijų įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, todėl pensijos skyrimui pateikti dokumentai turėjo atitikti Nuostatų 30 punkte nustatytus reikalavimus.

Nesutiko, jog sprendžiant UAB „Aitra“ išduotos pažymos teisinę galią galima remtis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, kadangi jo nuostatos nereglamentavo ir nereglamentuoja pensijų skyrimo. Tvirtino, jog ta aplinkybė, kad išankstinė senatvės pensija buvo paskirta atsižvelgiant į UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24, neturinčioje teisinės galios, nurodytas draudžiamąsias pajamas, nėra ir negali būti pagrindas remiantis šios pažymos duomenimis apskaičiuoti netekto darbingumo pensiją. Atkreipė dėmesį, kad iki Pensijų įstatymo ir Nuostatų įsigaliojimo galiojusiose Uždarbio pažymos užpildymo taisyklėse buvo nustatytas reikalavimas, kad uždarbio pažymas įmonės, įstaigos ir organizacijos išduoda remdamosi asmeninėmis sąskaitomis, algalapiais ir kitais dokumentais apie priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį.

Rėmėsi Nuostatų 63 punktu, kuris nustato, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai bei teigė, kad savo turiniu ir forma įstatymuose nustatytų reikalavimų neatitinkantys dokumentai neturi teisinės galios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepime (b. l. 67–69) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pateikė argumentus, iš esmės atitinkančius atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus. Pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius išankstinę senatvės pensiją, nepatikrinęs prie pareiškėjo prašymo dėl išankstinės pensijos skyrimo pridėtos UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 išdavimo pagrindo, kaip to reikalauja Nuostatų 30 punktas, pareiškėjui paskyrė nepagrįstai. Atkreipė dėmesį, jog minėtoje pažymoje nurodytos 1991 m. kovo 8 d.

– 1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpio pareiškėjo pajamos daugiau nei 40 kartų viršija 1991–1992 metais Statistikos departamento paskelbtą Lietuvoje buvusį mėnesinį darbo užmokestį. Nesutiko su pareiškėjo prašymu taikyti 1991 m. birželio 1 d. įsigaliojusį Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kadangi jis nereglamentavo pensijų skyrimo. Pažymėjo, jog administracinėje byloje Nr. A552-289/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pažyma, kurioje išdavimo pagrindas buvo nurodytas ranka, neatitiko Nuostatų 30 punkto reikalavimų (netinkamai nurodyta, kuo remiantis pažyma išduota), taikomų dokumentams, įrodantiems asmens draudžiamąsias pajamas iki 1994 m. sausio 1 d.

Fondo valdyba tvirtino, kad VSDFV Klaipėdos skyrius ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 10-24-12898 nuo 2013 m. liepos 12 d. pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją paskyręs atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės patikrinti, ar UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma išduota pagrįstai, 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 10-24-12896 teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, nusprendė 1991 m. kovo 8 d. – 1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpio draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį bei teigė, kad ta aplinkybė, jog išankstinė senatvės pensija pareiškėjui buvo paskirta atsižvelgiant į UAB „Aitra“ minėtoje pažymoje, neturinčioje teisinės galios, nurodytas draudžiamąsias pajamas, nėra ir negali būti pagrindas remtis šios pažymos duomenimis apskaičiuojant netekto darbingumo pensiją.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu ginčijami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, todėl Fondo valdyba 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1437 teisėtai ir pagrįstai paliko juos nepakeistus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 78–87) pareiškėjo B. J. skundą tenkino ir panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimus Nr. 10-24-12896 ir 10-24-12898, ir įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių, apskaičiuojant B. J. draudžiamųjų pajamų, turėtų iki 1994 m. sausio 1 d. metinius koeficientus, įskaičiuoti draudžiamąsias pajamas, nurodytas UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24.

Teismas nustatė, jog VSDFV Šilalės skyrius 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo B. J. 2009 m. spalio 26 d. prašymą skirti jam išankstinę valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją ir paskyrė 1 129,37 Lt per mėnesį išankstinę senatvės pensiją nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d., o pasikeitus pareiškėjo gyvenamajai vietai, 2011 m. liepos 19 d. sprendimu išankstinės senatvės pensijos mokėjimą nuo 2011 m. liepos 1 d. nutraukė. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 28 d. sprendimu išankstinės senatvės pensijos mokėjimas pareiškėjui atnaujintas nuo 2011 m. liepos 1 d., o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjui paskirta 1128,77 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo išankstinė senatvės pensija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d., 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu – nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 24 d. Pažymėjo, jog visi VSDFV Šilalės ir Klaipėdos skyrių sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo skiriama išankstinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją buvo priimti įvertinus B. J. 1991-1992 metų laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas, kurias patvirtino pareiškėjo pateikta UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24, tačiau ginčijamais 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimais, nustatydamas ir skirdamas pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., atsakovas, apskaičiuodamas B. J. draudžiamąsias pajamas, minėta pažyma ir 1991-1992 metais pareiškėjo gautomis pajamomis nebesirėmė. Pareiškėjui 2014 m. sausio 13 d. kreipusis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją – Fondo valdybą, ši 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ginčijamus VSDFV Klaipėdos skyriaus administracinius aktus pripažino teisėtais ir pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas vadovavosi Nuostatų 30 punktu bei Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi ir nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, konstatavęs, kad pareiškėjo UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24 neatitinka Nuostatų 30 punkto reikalavimų, nes joje nėra nurodytas dokumento išdavimo pagrindas, taikė Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį ir 1991 m. kovo 8 d. – 1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpio B. J. gautas pajamas prilygino to laikotarpio minimaliam mėnesiniam darbo užmokesčiui. Teismas atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką pensinio aprūpinimo klausimais. Vertino tai, kad, nors VSDFV Šilalės skyrius, skirdamas B. J. išankstinę senatvės pensiją nepagrįstai rėmėsi UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 duomenimis, pareiškėjui persikėlus į Klaipėdą, vadovaudamasis Nuostatų 63 punktu, šios pažymos pagrįstumą tikrino VSDFV Klaipėdos skyrius, kuris atsakymą iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyriaus gavo 2011 m. spalio 3 d., todėl būtent šią dieną atsakovas iš esmės jau turėjo visus dokumentus, kurių pagrindu tvirtina, jog esamų duomenų nepakanka pagrįsti laikotarpiu nuo 1991 m. kovo 8 d. iki 1992 m. rugsėjo 25 d pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas, tačiau net ir turėdamas visus jam reikalingus dokumentus VSDFV Klaipėdos skyrius vėlesnius 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą priėmė vis dar tebesiremdamas UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 duomenimis, o savo poziciją ginčijamais sprendimais pakeitė tik kai pareiškėjas pateikė 2013 m. liepos 23 d. prašymą skirti netekto darbingumo pensiją, t. y. praėjus beveik dvejiems metams.

Pažymėjo, jog nors Pensijų įstatymo 4 straipsnis išskiria kelias pensijų rūšis, tačiau įstatyme įtvirtinta jų apskaičiavimo tvarka, išskyrus tam tikras specialiąsias teisės normas, yra iš esmės vienoda, todėl skirtingas tų pačių draudžiamąsias pajamas pagrindžiančių dokumentų vertinimas, apskaičiuojant skirtingų pensijų rūšių dydį, yra nepateisinamas ir ydingas. Viešojo administravimo institucijos paskirtis yra inter alia užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, todėl toks atsakovo elgesys pažeidžia protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus.

Nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius yra viešojo administravimo sistemos subjektas, todėl turi laikytis ne tik tiesiogiai jos veiklą reglamentuojančių, bet ir kitų teisės aktų, tarp jų – Viešojo administravimo įstatymo. Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 1 ir 35 straipsniais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijos padarytų klaidų ištaisymo procedūrą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, analizuojant šią teisės normą, kuriuose konstatuota, jog administracinį aktą priėmusi valstybės viešojo administravimo institucija gali ištaisyti padarytas techninio pobūdžio klaidas ir tik su sąlyga, kad toks ištaisymas nepakeičia administracinės procedūros sprendimu nustatytų asmens (-ų) teisių ir pareigų.

Konstatavo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas š esmės taikė klaidų ištaisymo procedūrą, tačiau, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatomis, klaida, kuri yra ne techninio pobūdžio, o susijusi su asmens teisių ir pareigų apimtimi, negalėjo būti taisoma institucijos iniciatyva, be asmens, dėl kurio priimtas sprendimas, sutikimo. Atkreipė dėmesį, jog teisinis reglamentavimas, kuris leidžia taisyti teisines klaidas tik teisminiu keliu, yra skirtas užtikrinti pagrindinius teisinės valstybės principo elementus – teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, todėl viešojo administravimo institucija, suteikusi asmeniui tam tikrą teisę, vėlesniais administraciniais aktais, nepasikeitus nei teisiniam reglamentavimui, nei faktinėms aplinkybėms, negali ex officio asmeniui suteiktą teisę atimti ar suvaržyti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu bei išdėstytomis aplinkybėmis ir konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, suvaržydamas B. J. suteiktas teises, pažeidė tiek Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos klaidų ištaisymo procedūros reikalavimus, tiek protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus.

Teismo vertinimu, kadangi UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24 pareiškėjui buvo išduota iki Nuostatų įsigaliojimo, jos išdavimo metu Nuostatų 30 punkte įtvirtinti formos reikalavimai negaliojo. Pažymėjo, kad Nuostatuose reikalavimai darbdavio išduodamoms pažymoms apie draudžiamąsias pajamas buvo nustatyti tik nuo 2006 m. rugsėjo 17 d. įsigaliojusioje ir vėlesnėse Nuostatų redakcijose. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių (toliau ir Taisyklės) 3, 5 ir 32 punktais, Tarptautinių žodžių žodynu, taikydamas lingvistinį teisės aiškinimo metodą, teismas įvertino ginčo pažymos atitikimą pareiškėjo 2009 m. spalio 26 d. prašymo VSDFV Šilalės skyriui pateikimo metu galiojusių Nuostatų 30 punkto reikalavimams ir darė išvadą, jog parašo rekvizitus 1992 rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24 atitiko, t. y. darbdavys savo parašu ir antspaudu patvirtino, kad pažymoje nurodomi duomenys yra teisingi. Vertindamas Nuostatų 30 punkto reikalavimą, jog pažyma apie gautą darbo užmokestį turi būti išduota remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, teismas nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo pažymoje nėra nurodyta, kokių dokumentų pagrindu ji išduota, nesudaro pagrindo konstatuoti jos fiktyvumą, kadangi nagrinėjamoje situacijoje tokio dokumento nurodymas realiai neturėtų jokios įrodomosios galios – UAB „Aitra“ dokumentams nesant perduotiems į archyvą, patikrinti pažymoje esančių duomenų nebūtų galimybės. Papildomai pažymėjo, jog nors pareiškėjo draudžiamąsias pajamas įrodantys dokumentai privalėjo atitikti jo 2009 m. spalio 26 prašymo skirti išankstinę senatvės pensiją padavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, vertinant UAB “Aitra” pažymos pagrįstumą atsižvelgtina ir į aplinkybę, jog pažymos išdavimo metu Nuostatų 30 punktas dar negaliojo.

Aplinkybę, kad pažymoje įrašytos pareiškėjo 1991 m. kovo 8 d. – 1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpio pajamos daugiau nei 40 kartų viršijo 1991–1992 metais Statistikos departamento paskelbtą Lietuvoje buvusį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį teismas vertino bylos aplinkybių visumos kontekste ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas užėmė generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai ir ryšiams su užsienio šalimis pareigas, 1991–1992 m., vos Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę, reta privataus verslo įmonė palaikė ryšius su užsienio valstybėmis, todėl atitinkamai darbuotojų, atsakingų už ryšius su užsienio šalimis, darbo užmokestis galėjo būti ženkliai didesnis už vidutinį, tiek iki 1991 m. kovo 8 d., tiek po 1992 m. rugsėjo 25 d. užimtas aukštas pareigas, leidžiančias spręsti apie pareiškėjo turėtą aukštą kvalifikaciją, spręstina, jog pats faktas, kad pareiškėjo 1991-1992 metų pajamos gerokai viršijo to laikotarpio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 duomenys yra neteisingi.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams teisės aktams ir nurodė, kad spręsdamas, ar 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 formalūs neatitikimai Nuostatų 30 punkto reikalavimams yra pakankami pripažinti šią pažymą nepagrįsta ir taikyti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, atsakovas privalėjo įvertinti visas ginčo situacijos aplinkybes. Pažymėjo, jog iškilusių neaiškumų ir teisinio reguliavimo spragų aiškinimas pareiškėjo nenaudai teisinėje valstybėje nėra priimtinas. Byloje surinktų rašytinių įrodymų, išdėstytų aplinkybių ir ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų bei principų pagrindu, Darė išvadą, kad ginčijamais 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimais atsakovas nepagrįstai pritaikė Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, todėl jie yra naikintini, o pareiškėjo draudžiamųjų pajamų, turėtų iki 1994 m. sausio 1 d. metiniai koeficientai, apskaičiuotini įskaičiuojant draudžiamąsias pajamas, nurodytas 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24.

III. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius apeliaciniame skunde (b. l. 89–94) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą poziciją atitinkančius argumentus. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybės, kad UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24 buvo išduota iki Nuostatų įsigaliojimo, vertinumu ir pažymi, jog Nuostatai galiojo pareiškėjui 2009 m. spalio 26 d. paduodant prašymą skirti išankstinę senatvės pensiją, todėl jo draudžiamąsias pajamas įrodantys dokumentai privalėjo atitikti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodo, kad teismas neteisingai įvertino Fondo valdybos argumentą, jog 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 nurodytos pareiškėjo pajamos daugiau nei 40 kartų viršijo 1991–1992 metais Statistikos departamento paskelbtą Lietuvoje buvusį mėnesinį darbo užmokestį, kadangi iš UAB „Aitra“ finansinių apyskaitų matyti, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo ženkliai (daugiau nei 22 kartus) didesnis nei kitų šios įmonės darbuotojų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 99–102) ir atsiliepimu į VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 131) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo argumentus, iš esmės atitinkančius atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus argumentus. Taip pat pažymi, jog UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 nebuvo nurodytas pažymos išdavimo pagrindas – vienas iš Nuostatų 30 punkte nurodytų privalomų pažymos turinio elementų. Kaip ir atsakovas nesutiko ir su pirmosios instancijos pateiktu aplinkybės, jog 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 nurodytos pareiškėjo pajamos daugiau nei 40 kartų viršijo 1991–1992 metais Statistikos departamento paskelbtą Lietuvoje buvusį mėnesinį darbo užmokestį, vertinimu, nurodė, kad skirtingais 1991–1992 metų ketvirčiais pareiškėjo darbo užmokestis 11,93-59,18 kartų viršijo vidutinį kitų UAB „Aitra“ darbuotojų darbo užmokestį.

Pareiškėjas B. J. atsiliepimu (b. l. 122–126) palaiko pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, prašo palikti jį nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo iš VSDFV Klaipėdos skyriaus priteisti 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotos oficialios konstitucinės teismo precedento doktrinos nuostatomis, pareiškėjas teigia, kad bylų aplinkybėms nesant tapačioms ir analogiškoms, nėra pagrindo vadovautis atsakovo nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-289/2013 pateiktu išaiškinimu. Dėl argumento, jog pareiškėjo 1991–1992 metais UAB „Aitra“ gautas darbo užmokestis buvo žymiai didesnis už vidutinį, pareiškėjas pažymėjo, jog šiuo argumentu atsakovas nesirėmė nei priimdamas ginčijamus sprendimus, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl mano, jog jis pažeidžia ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra argumentuotai paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad darbo užmokesčių skirtumas galėjo būti nulemtas turėtų aukštų pareiškėjo pareigų, darbo pobūdžio bei aukštos kvalifikacijos. Vadovaujasi Nuostatų 30 punktu ir teigia, kad šios teisės normos lingvistinė analizė leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė reikalavimą, išduodant pažymą remtis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, tačiau tai jokiu būdu negali būti suprantama kaip reikalavimas šiuos duomenis perkelti į pačią pažymą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, su kuria nesutinka apeliantas, kad vien aplinkybė, jog UAB „Aitra“ pažymoje nėra nurodyta kokių dokumentų pagrindu ji išduota, nesudaro pagrindo konstatuoti jos fiktyvumą, laikytina pagrįsta.

Taip pat pagrįstai, pareiškėjo nuomone, teismas atkreipė dėmesį, jog pažymai buvo numatyti tik du rekvizitai – darbdavio vadovo parašas ir patvirtinimas antspaudu – kurie 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 yra. Pažymi, kad, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, VSDFV Šilalės skyriui ir VSDFV Klaipėdos skyriui, priimant sprendimus dėl valstybinio socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui, remiantis 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24 nurodytomis pareiškėjo pajamomis, pareiškėjui buvo sukeltas teisėtas lūkestis, o nei vieno iš tokių administracinių aktų nenuginčijus teismine tvarka bei negavus pareiškėjo sutikimo dėl paskirtos išankstinės senatvės pensijos sumažinimo, atsakovui 2013 m. vienašališkai nusprendus tuos pačius duomenis vertinti kitaip nei 2009 m., buvo suvaržytos pareiškėjo teisės, pažeistas minėtas pareiškėjo teisėtas lūkestis, bei Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos, taip pat, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai.

Atkreipia dėmesį, jog šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atsakovas neginčija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento, nuo kurio priklauso valstybinių socialinio draudimo pensijų dydis, apskaičiavimo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl to, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, 2013 m. rugpjūčio 14 d. skirdamas valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 duomenis apie jo darbo užmokestį, gautą 1991 m. kovo 8 d. – 1992 m. rugsėjo 25 d., vertino kitaip, nei VSDFV Šilalės skyrius, priimdamas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 8P-1381 dėl valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo ir pats VSDFV Klaipėdos skyrius tęsdamas išankstinės senatvės pensijos mokėjimą.

B. J. pensijos bylos medžiaga rodo, kad UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 73-24 VSDFV Šilalės skyriui buvo pateikta kartu su pareiškėjo 2009 m. spalio 26 d. prašymu skirti išankstinę senatvės pensiją. VSDFV Šilalės skyrius šią pažymą pripažino tinkamu įrodymu B. J. draudžiamosioms pajamoms pagrįsti, todėl skaičiuodamas draudžiamųjų pajamų koeficientą atsižvelgė į visas minėtu laikotarpiu jam išmokėtas sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais.

Pagal Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, išankstinės senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis šiuo Įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pažymėtina, jog atlikęs paminėtų teisės aktų sisteminę analizę pirmosios instancijos teismas, gindamas pažeistas pareiškėjo teises, teisingai nurodė, jog nors pagrindus ir sąlygas išankstinei senatvės pensijai skirti nustato specialus Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas, tačiau minėtos pensijos, kaip ir kitų rūšių valstybinių socialinio draudimo pensijų, skyrimo taisyklės yra tapačios, o Fondo valdybos teritorinių skyrių įgaliojimų vykdant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsniu jiems priskirtas socialinio draudimo funkcijas apimtis – vienoda.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-997/2014 konstatavo, kad konstitucinis valstybės įstaigų paskirties tarnauti žmonėms principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) suponuoja jų pareigą užtikrinti palankiausią žmogaus teisių įgyvendinimo režimą ir ginti bei saugoti šias teises, pačioms jų nepažeisti. Ši konstitucinė nuostata perkelta į Viešojo administravimo įstatymą. Spręsdamas įstatymo leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų. Tai, be kita ko, implikuoja Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančių įstaigų pareigą imtis aktyvių veiksmų siekiant kuo tiksliau nustatyti ir (ar) atkurti visas esmines ir reikšmingas aplinkybes, kurios būtinos sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens teisei į atitinkamas socialinio draudimo išmokas įgyvendinti.

Nustatyta, kad 2009 m. sprendžiant klausimą dėl B. J. teisės į išankstinę senatvės pensiją bei apskaičiuojant šios pensijos dydį lemiančius kintamuosius (valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir draudžiamųjų pajamų koeficientą), jau buvo aktuali Nuostatų 63 punkto norma, įpareigojanti Fondo valdybos teritorinius skyrius tikrinti dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, išdavimo pagrįstumą, ir, esant būtinybei, reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų papildomų duomenų. Be to, Fondo valdybos ir Fondo valdybos teritorinių skyrių teisė tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jų administruojamos socialinio draudimo įmokos ir socialinio draudimo išmokos, yra eksplicitiškai įtvirtinta ir nuo 1991 m. birželio 1 d. galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje. Remiantis tuo darytina išvada, kad tiek VSDFV Šilalės skyrius, tiek VSDFV Klaipėdos skyrius, prieš priimdami sprendimus dėl atitinkamų pareiškėjo prašymų, turėto identišką pareigą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, būtinus užtikrinti teisingą valstybinių socialinio draudimo pensijų paskyrimą ir mokėjimą, t. y. bet kokie prieštaravimai suponavo jų pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekiant kiek įmanoma tiksliau nustatyti (atkurti) faktus, reikšmingus B. J. draudžiamųjų pajamų dydžiui.

Šiuo atveju nei VSDFV Klaipėdos skyrius, nei Fondo valdyba apeliaciniuose skunduose nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios neegzistavo tarp pareiškėjo ir VSDFV Šilalės skyriaus susiklosčiusių administracinių teisinių santykių metu, t. y. atsirado vėliau, tuo sukeldamos VSDFV Klaipėdos skyriui pagrįstų abejonių 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 duomenų teisingumu, tikslumu ir (ar) išsamumu. Priešingai, į argumentus, kad 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73-24 turinys iš dalies neatitinka formaliųjų reikalavimų ir joje nurodytos pareiškėjo pajamos keliasdešimt kartų viršijo 1991–1992 metais Statistikos departamento paskelbtą Lietuvoje buvusį mėnesinį darbo užmokestį, Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos galėjo ir privalėjo atsižvelgti prieš jam paskirdamos išankstinę senatvės pensiją. Todėl, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo minėtų aplinkybių laikyti naujai paaiškėjusiomis, kita vertus, įtardami valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų nesąžiningumą, Fondo valdybos teritoriniai skyriai nevaržomi pradėti savarankiškas procedūras šiems pažeidimams išaiškinti bei pašalinti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatoms, reglamentuojančioms asmens draudžiamųjų pajamų įrodinėjimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančių įstaigų vaidmenį šiame procese per 2009–2013 m. laikotarpį nesikeitus, VSDFV Klaipėdos skyrius, apskaičiuodamas valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, t. y. veikdamas iš esmės analogiškomis sąlygomis, neturėjo teisės nukrypti nuo konkretaus asmens atžvilgiu anksčiau pareikštos šios valstybės institucijos (Fondo valdybos) pozicijos, todėl panaikindamas skundžiamus administracinius aktus ir įpareigodamas atsakovą apskaičiuojant B. J. draudžiamųjų pajamų, turėtų iki 1994 m. sausio 1 d., metinius koeficientus, įskaičiuoti draudžiamąsias pajamas, nurodytas UAB „Aitra“ 1992 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 73-24, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Kaip matyti iš 2014 m. gegužės 13 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 052 ir 2014 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymo (b. l. 128, 129), pareiškėjo faktinės išlaidos, susijusios su atsiliepimo į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus surašymu, sudaro 1 000 Lt, t. y. neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos viršutinės ribos (1 500 Lt), atitinka advokatės I. M. suteiktos teisinės paslaugos turinį bei apimtį, todėl yra pagrindas jas priteisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškėjo B. J. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas