A-547-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-547-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06780-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Lesto“ ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. E. su skundu (b. l. 1-8), kurį patikslino (b. l. 64-65), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 9 034,50 Lt žalos atlyginimą;

2) priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat prašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) įtvirtino naują reglamentavimą, kuriuo peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ aktualios redakcijos (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d.). Toks AIEĮ pakeitimas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. 2013 m. gegužės 28 d.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1747. Remiantis AIEĮ nuostatomis, 2013 m. spalio 24 d. pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445. Atsižvelgiant į Seimo pakeistą AIEĮ, pareiškėja buvo priversta sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis nei numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintas Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Skatinimo aprašas), kuriuose buvo įtvirtina, jog pareiškėjai bus taikomas fiksuotas elektros supirkimo tarifas, galiojantis leidimo plėsti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną.

Remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-23, pareiškėjai pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurios įrengtoji galia yra 0,029645 MW, turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus yra laikomas išduotas 2012 m. spalio 31 d., t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu Seimui pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjai buvo pritaikytas tarifas 2013 m.

II ketvirčiui, nustatytas 2013 m. vasario 28 d. VKEKK nutarimu Nr. 03-58, ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100 kW, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh. Pabrėžė, jog pareiškėja, vertindama ankstesnę AIEĮ redakciją bei VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. 03-23 ir iš Ministerijos gavusi leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Pareiškėja vertino, jog neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEI (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Remiantis ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir Skatinimo aprašo 8.2 ir 9 punktais, pareiškėja, prašydama leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką.

Priėmus Pakeitimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjai pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėja patyrė žalą. Pažymėjo, jog žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė sutartį. Tiesioginis priežastinis ryšys pasireiškė tuo, jog, jei Seimas nebūtų priėmęs Pakeitimo įstatymo minėtų nuostatų, pareiškėjai sudarant sutartį su AB „Lesto“ būtų buvę taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą galiojęs VKEKK nustatytas elektros energijos supirkimo tarifas (1,44 Lt/kW h).

Pareiškėjos negautos pajamos per 7 mėnesius už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. – 9 034,50 Lt. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną), galimai pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai, pažeidžiamas teisinės valstybės principas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Paaiškino, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Tai reiškia, kad AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas jau viršytas septynis kartus. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai.

Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius.

Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę VKEKK tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Aplinkybės dėl viešojo intereso gynimo patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo lex retro non agit išimtį. Pakeitimo įstatymas buvo būtinas siekiant pasiekti AIEĮ tikslus, to reikalavo bendrasis interesas. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, šiuo atveju, kai bendrasis interesas reikalavo priimti Pakeitimo įstatymą, o pareiškėja negalėjo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu (galima teigti, kad jų neturėjo), lex retro non agit principas netaikytinas.

Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija priimdama sprendimą dėl leidimo gaminti išdavimo veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Atsakovas nemanė, kad Pakeitimo įstatymas (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams principams, todėl nematė poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime (b. l. 30-31) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad tinkamai vykdo 2013 m. spalio 24 d. su pareiškėja sudarytoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje Nr. 80000/232445 numatytus įsipareigojimus: už sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjos elektrinėje pagamintą ir patiektą į bendrovės elektros tinklus elektros energiją, o, sudarydama supirkimo sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, neatliko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime (b. l. 52-53) prašė pašalinti Inspekciją iš nagrinėjamos bylos.

Teigė, kad nagrinėjama byla ir priimamas sprendimas jos, kaip viešojo administravimo subjekto, vykdomoms fikcijoms, veiklai, teisėms ar pareigoms tiesioginės ar netiesioginės įtakos neturės. Vien tai, kad yra institucija, vykdanti valstybinę energetikos objektų kontrolę ir priežiūrą, nesudaro pagrindo į bylą ją įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 99-106) pareiškėjos R. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, jog pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš įstatymų leidėjo veiksmų, tačiau nesieja su Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla. Pažymėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos, tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu suinteresuoti asmenys kreipiasi į teismą dėl žalos, susijusios su įstatymų leidėjo nustatytu teisiniu reguliavimu, nereiškia, jog tokio pobūdžio ginčai administraciniuose teismuose nenagrinėtini. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės atsakomybė už žalą suinteresuotiems asmenims, padarytą nustatytu (delsimu nustatyti) atitinkamu teisiniu reguliavimu, negali būti pašalinama, remiantis tuo, kad žala siejama su įstatymų leidybos procesu. Taigi, teismas turi įvertinti įstatymų leidėjo veiksmus, dėl kurių pareiškėja nurodo patyrusi nuostolių.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gegužės 28 d. Ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1747. Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas SolarMad - REI, saulės elektrinės įrengtoji galia 0,029645 MW (b. l. 9). 2013 m. spalio 24 d. pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445 (b. l. 10-11).

Aptaręs ginčui aktualius teisės aktų pokyčius, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Vertinta, jog pareiškėja nurodė turėjusi lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), ir dėl priimto, pareiškėjos manymu, neteisėto Pakeitimo įstatymo patyrė 9 034,50 Lt nuostolių.

Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime pateiktu teisinės valstybės ir su juo susijusio lex retro non agit principo aiškinimu, pažymėjo, kad sprendime nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Vertinta ir tai, jog pareiškėja žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodo, kad nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėja, žinojusi būsimą Fiksuotą tarifą, tikėjosi, kad jis bus taikomas 12 metų, tačiau taikant mažesnį tarifą patiria žalą, kurią sudaro negautos pajamos. Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutiko, nurodydamas, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis.

Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko ir dėl leidime plėsti energijos gamybos pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taigi, pareiškėja jau gavusi šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

Pasisakydamas dėl turtinės žalos, teismas nurodė, jog turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų būti konstatuojamas nustačius pareiškėjos valstybės neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjos patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų. Įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą.

Nepriteisus pareiškėjai prašomos žalos, teismas vertino, kad nėra pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos (Žin., 2013, Nr. XII-169) konstitucingumo, todėl netenkintino pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Be to, įstatymų leidėjas (Seimas) turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką, teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Šio Įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus.

Pažymėta, jog teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atmestas remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėjus, kad netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

III. Pareiškėja (apeliantė) R. E. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109-121), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apeliantės R. E. skundas būtų patenkintas: priteisiant jai iš Lietuvos Respublikos valstybės 9 034,50 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo:

1) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Ginčijamo įstatymo (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169)) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apeliantės teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apeliantės ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Mano, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energija mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Be to, teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia lygi 151 MW; suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh, niekuo nepagristos ir klaidinančios.

2) Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėja skunde buvo nurodžiusi, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, o gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tik jis turi teisę spręsti dėl teisės akto ar jo dalies atitikimo aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bei, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apeliantės teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantei padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino apeliantei Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus. Be to, ginčijamo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, toks hipotetinis VIAP lėšų skaičiavimas buvo tik priedanga, remiantis kuria atsakovas visuomenės atžvilgiu siekė pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 125-136) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Ministerija informavo, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išdavusi daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Šiais veiksmais, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas šios įstatymo tikslas – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius.

2) Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apeliantės skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusius minėtoje byloje išnagrinėtame apeliaciniame skunde. Kaip ir pastarojoje byloje, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės prarado ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Tai, kad skatinimo priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo panaikintas, patvirtina pareiškėjos teismui pateiktos AB „Lesto“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose apskaičiuojama pareiškėjai mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Pareiškėjos reikalavimo atlyginti jos nurodyto dydžio žalą tenkinimas prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl pusiausvyros, kuri turi būti tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims. Valstybės valdžios aktai, priimti vadovaujantis minėtomis Konstitucijos normomis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, negali būti pripažinti neteisėtais. Pažymi, kad analogiškais motyvais pateiktą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu grąžino pareiškėjui kaip nepagrįstą.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio. Atsakovo atsiliepime pateikta lentelė informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

4) Pareiškėjos elektrinė, esat (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., Trakų raj., tik 2013 m. balandžio 25 d. buvo pripažinta kaip sumontuota, išbandyta, atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galinti būti naudojama pagal paskirtį. Pareiškėja, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo elektrinės neturėjusi, nebuvo įgijusi teisės į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, atitinkamai Pakeitimo įstatymu pakeitus AIEĮ 20 straipsnio 7 dalį, pareiškėjos teisės negalėjo būti pažeistos.

5) Nesutinka su teiginiu, kad teismas priimdamas sprendimą, viršijo ABTĮ 15 straipsnyje nustatytą kompetenciją, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgalinimus. Teismas nedarė išvados ir nesprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės altas, taikytinas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos.

6) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantė taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Direktyvos preambulės 25 punkte teigiama, kad Direktyva priimama, nes nacionalinės paramos schemos tinkamam veikimui itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo – 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantė, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT jurisprudencija dėl teisėtų lūkesčių principo.

6) Atkreipia dėmesį į 2013 m. spalio 24 d. apeliantės ir AB „Lesto“ sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445. Šioje sutartyje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt. Galima teigti, kad sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

7) Dėl žalos atlyginimo, nurodo, kad pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Kadangi pareiškėja iki Pakeitimo įstatymo nebuvo įgijusi teisės į 1,44 Lt/kWh dydžio tarifą, pareiškėjos skunde pateiktas nuostolio apskaičiavimas ir objektyvus nuostolio susidarymas negalimas. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, faktiniais duomenimis neįrodė, kad šiuo atveju pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142-143) prašo apeliacinį teismą nagrinėti teismo nuožiūra.

Dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų pagrįstumo nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėja, kaip ir kiti pareiškėjos teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis. Būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjos teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jos įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjos teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjos reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Energetikos ministerija pareiškėjai 2012 m. spalio 31 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3225 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,02976 MW, įrengtoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k.v., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų raj. sav. (b. l. 49). Pareiškėja 2013 m. balandžio 26 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją saulės fotoelektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k.v., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų raj. sav., kurios numatoma įrengtoji galia iki 22000 kWh per metus (b. l. 48). Ministerija 2013 m. gegužės 28 d. išdavė pareiškėjai Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1747 saulės elektrinėje „SolarMad-REI“, kurios įrengtoji galia 0,029645 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k.v., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų raj. sav. ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9). Pareiškėja 2013 m. spalio 24 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445 (b. l. 10-11). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 069 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėja, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 66-72), minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėja vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėja iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjos įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėtas taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjai, minėta, išduotas 2013 m. gegužės 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjos pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjos skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjai turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjai (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėja žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjos gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėja tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri

buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjos ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėja prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėja teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos R. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas