A-858-219-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-219/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03217-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R., V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., O. R., V. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius) dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. R., O. R., V. R. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (b. l. 1-8, 33-35) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6743, tuo pripažįstant pareiškėjų J. R. ir O. R. apie 100 000 00 Lt skolas biudžetui beviltiškomis; pripažinti apie 100 000 00 Lt skolas biudžetui pareiškėjų nuostoliais, arba įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VSDFV, (duomenys neskelbtini) šeimos tariamas skolas biudžetui išskaityti iš PVM permokos sumos 4 2574 194 Lt, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir VSDFV Vilniaus skyriaus įstaigų pasisavintos PVM permokos (J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS” 3 971 625 Lt bei J. R. firmos „SOLTIS” neapskaičiuota 302 569 Lt PVM permoka) bei likutį grąžinti šių įmonių savininkui J. R.;

2) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VSDFV, pareiškėjams J. R., O. R., V. R. žalos atlyginimą – 4,5 mln. Lt (t. y. simbolišką sumą – 1 procentą iš 450 mln. Lt padarytos žalos);

3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VSDFV, pareiškėjų J. R., O. R., V. R. naudai 350 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų simbolišką sumą;

4) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VSDFV, pareiškėjų J. R., O. R., V. R. naudai 150 Lt turtinės žalos bei 30 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pastebėjo, kad pareiškėjų skolos VSDFV atsirado ne dėl jų kaltės. Jei pareiškėjai būtų turėję galimybę atsiskaityti su valstybės institucijomis, jie tai ir būtų padarę, tačiau dėl ilgai besitęsiančių teisminių procesų baudžiamosiose, administracinėse bei civilinėse bylose, sprendimų jose vilkinimo bei kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjai neturėjo galimybių padengti tariamas skolas valstybei. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl valstybės institucijų, t. y. dėl VSDFV ir VMI neteisėtų veiksmų pareiškėjams nuosavybės teise priklausęs turtas buvo neteisėtai atimtas, o pareiškėjams dirbtinai sukurta skolų mokėjimo prievolė.

Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) normos turi būti vertinamos plačiau. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktas turėtų būti taikytinas pareiškėjams, kadangi dėl sunkios materialinės padėties jie neturi galimybių padengti tariamai susidariusią skolą VSDFV biudžetui. Pareiškėjai gyveno ir šiuo metu gyvena tik iš skiriamų neįgalumo pašalpų, dėl nustatyto nedarbingumo negali pilnu etatu dirbti, jų pajamos labai nedidelės, kurių dalis nuskaitoma antstolių pagal jiems pateiktus neteisėtus ir ginčijamus vykdomuosius raštus. Pareiškėjų turtas bei sąskaitos bankuose areštuotos, todėl nei pareiškėjai, nei jų individualios įmonės negali atlikti finansinių ar kitokių operacijų, sudaryti sutarčių ar perleisti turtą. Šios aplinkybės privalėjo būti vertinamos ir į jas turėjo būti atsižvelgta, tačiau valstybės institucijos to neatliko, taip ne tik didėjo pareiškėjų skolos valstybei, bet jie patyrė ir didelę turtinę, neturtinę žalą.

Nurodė, kad dėl valdančiųjų institucijų valdininkų, pareigūnų ir tarnautojų neteisėtų veiksmų pareiškėjai patyrė 4500 kartų daugiau žalos negu VMI ir VSDFV Vilniaus skyrius (100 000 Lt), todėl pareiškėjų skola biudžetui turi būti nurašyta arba pripažinta pareiškėjų nuostoliais. Manė, kad egzistuoja visos valstybės ir jos pareigūnų atsakomybei kilti nustatytinos sąlygos. Pareiškėjai patyrė turtinę ir neturtinę žalą, o ši žala kilo dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu. Šie pareigūnai neveikė taip, kaip jų pareigas nustato įstatymai, aplaidžiai ir neatsakingai vykdė savo funkcijas, dėl ko atsirado tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. pareiškėjai neteko iš esmės viso savo turto, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, buvo sugadinta jų sveikata. Valstybės institucijos, pareigūnai laiku nesiėmė priemonių užkirsti neteisėtiems aktams kelio (išdavė neteisėtus statybų leidimus), taip pat netinkamai vykdė jiems priskirtas funkcijas (per ilgai užsitęsę, neatidžiai vykdomi ikiteisminiai tyrimai, kurių metu tyčia nebuvo renkami ir vertinami įrodymai, neteisėtai nusavino pareiškėjams priklausiusį grąžinti PVM permokos likutį ir dirbtinai sukūrė skolinius įsipareigojimus valstybei), viršijo savo įgaliojimus (antstoliai vykdė išieškojimus pagal neteisėtus vykdomuosius raštus). Pareiškėjai neteko jiems teisėtai priklausiusio PVM permokos likučio grąžinimo. Dėl netektų lėšų pareiškėjai negalėjo finansuoti jiems priklausiusių įmonių, jų veiklos ir tai lėmė pareiškėjų verslo žlugimą, pajamų netekimą.

Pareiškėjų teigimu, dėl neteisėtų valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų jie patyrė didelius dvasinius išgyvenimus (dėl itin blogo pragyvenimo lygio, buities, žlugusio verslo, neteisėtų ir nepagrįstų antstolių persekiojimų). Tai lėmė, kad J. R. ir O. R. pablogėjo sveikata, pradėtos mokėti socialinės pašalpos, į kurias buvo nukreipti antstolių išieškojimai.

Pareiškėjai paaiškino, kad neigiami VSDFV veiksmų padariniai ir toliau blogina jų ekonominę ir socialinę padėtį, nes jie dėl objektyvių aplinkybių, atsakingų valdininkų, pareigūnų ir tarnautojų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, liko be turto (450 mln. Lt). Su minėtų įstaigų ir institucijų pareigūnų ir tarnautojų pagalba buvo dirbtinai sudaryta galimybė nuslėpti pareiškėjų turto grobstymą, neteisėtą praturtėjimą, nuosavybės įforminimą suinteresuotiems fiziniams asmenims, kurie neteisėtai ir nepagrįstai disponuoja pareiškėjų lėšomis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. 1. 50-51) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad savarankiškai dirbančio asmens beviltiška gali būti pripažinta draudėjo skola, kurios neįmanoma išieškoti, kai yra visos Draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 (toliau – ir Taisyklės), 9 punkte nurodytos sąlygos: skola senesnė nei penkeri metai; sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis; asmuo neturi turto arba turimas turtas yra nelikvidus; individuali įmonė likviduojama.

O. R. reklamos ir informacijos biuro „VILBRI“ ir J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS“ įmokos nėra neskaičiuotos jau penkerius metus, todėl neatitinka Taisyklėse numatytos sąlygos, jog skolos yra senesnės nei penkeri metai. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis O. R. reklamos ir informacijos biuras „VILBRI“ ir J. R. mokslinė–gamybinė prekybinė firma „VARIANTAS“ yra veikiančios individualios įmonės, todėl jos neatitinka Taisyklėse numatytos sąlygos, jog individuali įmonė turi būti likviduojama. Skundo nagrinėjimo metu nei vienas iš pareiškėjų nebuvo pateikęs dokumentų, patvirtinančių sunkią ekonominę (socialinę) padėtį, todėl O. R. reklamos ir informacijos biuro „VILBRI“ ir J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS“ skolų VSDFV biudžetui pripažinti beviltiškomis ir jas nurašyti nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl žalos atlyginimo paaiškino, kad pareiškėjai byloje ginčija VSDFV 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.8) 1-6743, todėl nėra priežastinio ryšio tarp VSDFV ginčijamo sprendimo ir pareiškėjų nurodomos milijoninės žalos, patirtos dėl neva negrąžintos PVM permokos, neteisėtų antstolių veiksmų. Pareiškime yra nurodomas žalos dydis, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjai žalą arba nuostolius patyrė.

Nurodė, jog šiuo atveju nėra nei vieno iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įtvirtintų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų. Pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų teisėtumą, išieškant įmokas, kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, yra apskundę teismui ir šių veiksmų teisėtumas yra nagrinėjamas kitoje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00503-2012-6).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (b. l. 128-132) atmetė pareiškėjų J. R., O. R., V. R. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų skolų VSDFV biudžetui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo. Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjų prašymas pripažinti jų privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolas VSDFV biudžetui beviltiškomis, yra pagrįstas, ar VSDFV tarnautojų veiksmai buvo neteisėti, ar dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjams buvo padaryta žala, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (9.1) 3-31121 ir VSDFV 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4969 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių J. R., O. R., 2010 m. rugpjūčio 4 d./2011 m. kovo 23 d. prašymus perduoti nagrinėti VSDFV.

VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį, teikė VSDFV nagrinėti J. R., O. R. ir V. R. 2010 m. rugpjūčio 4 d./2011 m. kovo 23 d. prašymus bei su J. R. ir O. R. skola VSDFV biudžetui susijusią medžiagą.

VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir pateiktą medžiagą, 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (9.8)I-6743 konstatavo, kad V. R. įmonė nėra skolinga VSDFV biudžetui, o R. reklamos ir informacijos biuro „VILBRI“ ir J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS“ skolų VSDFV biudžetui pripažinti beviltiškomis ir jas nurašyti nėra teisinio pagrindo. VSDFV netenkino pareiškėjų prašymo dėl J. R. ir O. R. privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos už 2010 metus pripažinimo beviltiška, nes pareiškėjų prašymas neatitiko Taisyklių 9 punkte nurodytų visų sąlygų, kurioms esant draudėjo skola gali būti pripažinta beviltiška.

Pasisakydamas dėl administracinės bylos teismas nurodė, jog ginčo klausimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Taisyklės. Rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir nurodė, jog VSDFV turi teisę pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Taisyklės nustato sąlygas, atvejus ir kriterijus, kuriais socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skolos gali būti pripažintos beviltiškomis, būtinus veiksmus ir jų atlikimo tvarką. VSDFV direktorius, remdamasis Taisyklių 13 punktu, priima sprendimus pripažinti ar nepripažinti draudėjų skolas beviltiškomis ir juos įformina VSDFV direktoriaus sprendimais. Taisyklių 9 punkte yra nurodytos sąlygos, kurioms esant savarankiškai dirbančio asmens beviltiška skola gali būti tokia pripažinta, t. y. skola senesnė nei penkeri metai; sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis; asmuo neturi turto arba turimas turtas yra nelikvidus; individuali įmonė likviduojama.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nurodė, jog VSDFV ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjai neatitinka Taisyklių 9 punkto nustatytų sąlygų, kurioms esant būtų galima pareiškėjų privalomojo sveikatos draudimo skolas VSDFV biudžetui pripažinti beviltiškomis arba jas nurašyti. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis J. R. mokslinė–gamybinė prekybinė firma „VARIANTAS“ ir O. R. reklamos ir informacijos biuras „VILBRI“ yra veikiančios individualios įmonės ir neturi likviduojamų įmonių statuso, jos neatitinka Taisyklėse numatytos sąlygos, jog individuali įmonė turi būti likviduojama. O. R. reklamos ir informacijos biuro „VILBRI“ ir J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS“ įmokos yra skaičiuojamos, skolos yra ne senesnės nei penkeri metai. Nei vienas iš pareiškėjų VSDFV Vilniaus skyriui, nei teismui nepateikė sunkią ekonominę (socialinę) padėtį patvirtinančių dokumentų. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6743, pripažinti minėtų individualių įmonių VSD įmokų skolas beviltiškomis.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti 10 000 000 Lt skolas biudžetui pareiškėjų nuostoliais, įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VSDFV, pareiškėjų tariamas skolas biudžetui išskaityti iš PVM permokos sumos 4 2574 194 Lt, likutį grąžinti įmonių „VARIANTAS“ ir buvusios „SOLTIS“ savininkui J. R.. Nurodė, jog pareiškėjai apskritai nepateikė įrodymų šioms skaičiuojamoms sumoms pagrįsti, nenurodė aplinkybių, iš kur šios sumos atsirado, skunde tik nurodomas žalos dydis, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjai žalą arba nuostolius iš tikrųjų patyrė.

Pabrėžė, jog pareiškėjų reikalavimai priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VSDFV, 4,5 mln. Lt žalos atlyginimą, 350 000 Lt neturtinę žalą bei 150 Lt turtinės žalos, negali būti tenkinami. Sprendžiant, ar yra pagrįstas pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, yra būtina nustatyti, ar jo nurodytas viešojo administravimo subjektas, t. y. VSDFV, tarnautojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus ir, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjų teisėms, laisvėms ir interesams, ir, ar pareiškėjams dėl to buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nurodė, jog pareiškėjai įrodinėdami tarnautojų neteisėtus veiksmus iš esmės remiasi faktu, kad VSDFV neva nepagrįstai nepripažino jų privalomojo sveikatos draudimo įmokų beviltiškomis ir jų nenurašė. Teismas su tokiais pareiškėjų argumentais nesutiko, nes VSDFV ginčo sprendimas teismo pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir nėra priežastinio ryšio tarp VSDFV ginčijamo sprendimo ir pareiškėjų nurodomos milijoninės žalos, patirtos dėl neva negrąžintos PVM permokos, neteisėtų antstolių veiksmų. Pareiškėjai neįrodė tarnautojų neteisėtų veiksmų, kurie yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurių neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Ši nuostata galioja, kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą turtinę ar neturtinę žalą. Pabrėžė, jog VSDFV tarnautojai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančių teisės aktų nuostatomis, nėra pagrindo nustatyti jų neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjų atžvilgiu. Taigi nesant būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos nėra pagrindo ir atlyginti pareiškėjams tariamai padarytos žalos.

Pabrėžė, jog pareiškėjų skundas yra netenkintinas, todėl nėra pagrindo jiems priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjai J. R., O. R., V. R. apeliaciniu skundu (b. l. 135-137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti 2012 m. gruodžio 14 d. skundą bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio ir neanalizavo priežasčių ir veiksmų, dėl kurių susidarė ginčijama skola. Remiasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktu, Taisyklių 4.3 punktu ir nurodo, jog valstybės pareigūnai patys privedė pareiškėjus prie skolų atsiradimo.

Mano, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktas turėtų būti taikytinas pareiškėjams, kadangi dėl sunkios materialinės padėties ji bei pareiškėjai neturi galimybių padengti tariamai susidariusią skolą VSDFV biudžetui. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktą, Taisyklių 4.3 punktą valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba turi teisę pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pačių pareigūnų neteisėtų veiksmų, arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nurodant, kad jo apskundimo data yra nuo sprendimo paskelbimo, bet teismas neinformavo pareiškėjų apie bylos nagrinėjimą. Teismas nebuvo nušalintas, nors to buvo prašyta ir teismas buvo šališkas vedant posėdį be pareiškėjų.

Pareiškėjai pabrėžia, jog jų finansinė padėtis yra sunki ir tai patvirtina aplinkybė, kad jiems yra nuolat teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuri teikiama asmenims, gaunantiems mažas pajamas. Nurodo, jog teismui buvo pateikti įrodymai dėl pareiškėjų nedarbingumo, kad jiems teikta socialinė parama, valstybės garantuojama teisinė pagalba. Teismui buvo pateiktas prašymas dėl socialinės pašalpos skyrimo bei jo tenkinimą liudijantis dokumentas, taip pat išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, iš kurių matoma, kad nedarbingumas, sunki materialinė padėtis yra tęstinė, ne vienkartinė būsena. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į administracinės bylos esmę. Teismas netikrino pateiktų dokumentų, įrodymų, nereikalavo papildomų dokumentų, kad būtų patikrinta pateikta informacija.

Pažymi, jog žala atsirado dėl 2012 m. lapkričio 14 d. VSDF sprendimo, todėl egzistuoja ryšys tarp priimtų sprendimų ir kilusios žalos ir pareiškėjų skola biudžetui nuolat didinama.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 142-143) prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai taikė teisės aktus. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nes VSDFV sprendimas nėra susijęs su skunde nurodomais esą neteisėtais pareigūnų veiksmais, kurie pareiškėjams neva sukėlė milijoninę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (9.8)I-6743 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai prašė: 1) skolas biudžetui pripažinti beviltiškomis arba pareiškėjų nuostoliais, arba išskaityti iš PVM permokos sumos 4 2574 194 Lt, t. y. VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus įstaigų pasisavintos PVM permokos (J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS” 3 971 625 Lt bei J. R. firmos „SOLTIS” neapskaičiuota 302 569 Lt PVM permoka), o likutį grąžintį šių įmonių savininkui J. R.; 2) priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei susidariusias simbolines bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (9.1)3-31121 netenkino pareiškėjų prašymo dėl jų skolos valstybinio socialinio draudimo biudžetui pripažinimo beviltiška. Nesutikdami su VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (9.1)3-31121, pareiškėjai kreipėsi su skundu į VSDFV, tačiau pastaroji 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. (9.8)I-4969 jų skundą atmetė. Pareiškėjai padavė skundą Vilniaus apygrados administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti minėtus sprendimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (9.1)3-31121 bei VSDFV 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4969 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių perduoti J. R., O. R. ir V. R. 2010 m. rugpjūčio 4 d. (2011 m. kovo 23 d.) prašymą nagrinėti VSDFV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. VSDFV, vykdydamas Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį, išnagrinėjo pareiškėjų prašymus bei pateiktą medžiagą ir priėmė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6743, kuriuo konstatavo, kad V. R. įmonė nėra skolinga VSDFV biudžetui, o O. R. reklamos ir informacijos biuro „VILBRI“ ir J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS“ skolų VSDFV biudžetui pripažinti beviltiškomis ir jas nurašyti nėra teisinio pagrindo. VSDFV netenkino pareiškėjų prašymo dėl J. R. ir O. R. privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos už 2010 metus pripažinimo beviltiška, nes pareiškėjų prašymas neatitiko Taisyklių 9 punkte nurodytų visų sąlygų, kurioms esant draudėjo skola gali būti pripažinta beviltiška.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (9.8)I-6743 ir mano, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktas turėtų būti taikytinas pareiškėjams, kadangi dėl sunkios materialinės padėties pareiškėjai neturi galimybių padengti tariamai susidariusią skolą VSDFV biudžetui.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio reikalavimo, pažymi, kad valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1 str.). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 107 punkte numatyta Fondo valdybos teisė pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškomis, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška (t. y. prievole, kurią netikslinga išieškoti) tvarką ir pagrindus nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintos Draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo taisyklės. Taisyklių 4 punkte nustatyta, jog beviltiška gali būti pripažinta draudėjo skola, kurios neįmanoma išieškoti dėl šiose taisyklėse numatytų objektyvių priežasčių, arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 4.1. nerasta draudėjo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 4.2. priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už draudėjo skolą, t. y. jei skola mažesnė ar lygi priverstinio skolos išieškojimo sąnaudoms, apskaičiuotoms pagal šių taisyklių priede nurodytas kainas; 4.3. netikslinga priverstinai išieškoti skolą, kadangi sunki draudėjo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ar reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pagal Taisyklių 9 punktą šių taisyklių 4.3 papunktyje numatytu atveju beviltiška gali būti pripažinta draudėjo skola Fondui, kai yra visos šios sąlygos: 9.1. skola senesnė nei penkeri metai; 9.2. Fondo valdybos teritorinis skyrius patikrina ir įsitikina, kad sunki šio fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis; 9.3. asmuo neturi turto arba turimo turto vertė įrodo, kad skola yra beviltiška ir Fondo valdybos teritorinis skyrius tai konstatuoja motyvuotoje išvadoje; 9.4. individuali įmonė likviduojama ar nutraukta individuali veikla. Taigi pareiškėjų skola dėl sunkios materialinės padėties gali būti pripažinta beviltiška tik tuo atveju, jei yra išpildytos visos Taisyklių 9 punkte išvardytos sąlygos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad minėti pareiškėjų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. R. mokslinė–gamybinė prekybinė firma „VARIANTAS” juridinių asmenų registre įregistruota 1991 m. sausio 11 d. O. R. priklausantis reklamos ir informacijos biuras "VILBRI" juridinių asmenų registre įregistruotas 1991 m. spalio 17 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš šių juridinių asmenų neturi likviduojamos įmonės statuso ir nėra deklaravęs laikino veiklos sustabdymo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjai neatitinka Taisyklių 9 punkto 4 papunktyje nurodytos sąlygos, jog individuali įmonė turi būti likviduojama ar nutraukta individuali veikla. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai neatitinka ir Taisyklių 9 punkto 1 papunktyje nustatyto laiko reikalavimo – skola senesnė nei penkeri metai, nes prašoma pripažinti beviltiška skola susidarė 2010 metais. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjai nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyriui kartu su prašymu pripažinti skolą beviltiška nepateikė duomenų, įrodančių sunkią ekonominę (socialinę) padėtį. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priimdama 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6743, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV, (duomenys neskelbtini) šeimos tariamas skolas biudžetui išskaityti iš PVM permokos sumos 4 2574 194 Lt, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir VSDFV Vilniaus skyriaus įstaigų pasisavintos PVM permokos (J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS” 3 971 625 Lt bei J. R. firmos „SOLTIS” neapskaičiuota 302 569 Lt PVM permoka) bei likutį grąžinti šių įmonių savininkui J. R. teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. 2012 m. vasario 20 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygrados administracinį teismą, kuriame, be kita ko, prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 3 971 625,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio permokas (tas pačias, iš kurių pareiškėjai šioje administracinėje byloje prašo išskaityti pareiškėjų skolas biudžetui), kurias 2004 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VMI įskaitė J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS” 3 065 Lt deklaruotai už 2000 m. spalio mėnesį ir 3 979 449 Lt PVM, apskaičiuotai 2003 m. sausio 8 d. patikrinimo aktu, mokestinėms nepriemokoms padengti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytos nepriemokos susidarymą, todėl mokesčių administratorius turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir tuo pačiu, neturėjo pagrindo grąžinti pareiškėjo įmonei prašomos mokesčio permokos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1371/2013 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2636-12).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1371/2013 nustatė, kad Vilniaus apskrities VMI, įskaitydama firmos „VARIANTAS“ 2002 m. balandžio mėn. deklaruotą 3 982 514 Lt PVM permoką nustatytoms PVM nepriemokoms padengti, veikė taip, kaip pagal įstatymu privalėjo veikti. Todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV, (duomenys neskelbtini) šeimos tariamas skolas biudžetui išskaityti iš PVM permokos sumos 4 2574 194 Lt, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir VSDFV Vilniaus skyriaus įstaigų pasisavintos PVM permokos (J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „VARIANTAS” 3 971 625 Lt bei J. R. firmos „SOLTIS” neapskaičiuota 302 569 Lt PVM permoka) bei likutį grąžinti šių įmonių savininkui J. R. netenkintinas, nes įsiteisėjusia minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi pripažinta, jog pareiškėjas J. R. neturi tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame sunde nurodytos 3 971 625,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio permokos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš skundžiamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (9.8)I-6743 turinio matyti, jog pareiškėjai neprašė išskaityti (duomenys neskelbtini) šeimos skolas biudžetui iš J. R. firmos „SOLTIS” galimai neapskaičiuotos 302 569 Lt pridėtinės vertės mokesčio permokos.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti apie 100 000 00 Lt skolas biudžetui pareiškėjų nuostoliais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, todėl tų pačių argumentų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas vertino iš esmės tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo jų nevertina. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, netenkindama pareiškėjų prašymo dėl J. R. ir O. R. privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos už 2010 metus pripažinimo beviltiška, veikė taip, kaip pagal įstatymu privalėjo veikti. Tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad nėra vienos iš viešosios atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad sprendžiant ginčus dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, nenustačius civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjimas neturi teisinės prasmės, nes nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis Nr.A575-1731/2013, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis Nr.A502-241/2012 ir kt.). Nenustačius VSDFV neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Atkreiptinas dėmesys į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neinformavo pareiškėjų apie bylos nagrinėjimą, teismas nebuvo nušalintas, nors to buvo prašyta, todėl teismas buvo šališkas vedant posėdį be pareiškėjų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais, tuo tarpu ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Iš minėtų ABTĮ nuostatų matyti, kad jame nėra įtvirtintas besąlyginis imperatyvas atidėti bylos nagrinėjimą visais atvejais, jei bylos šalis ar jos atstovas neatvyksta į bylos nagrinėjimą. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį bylą, neatvykus bylos šaliai ar jos atstovui, bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti, ar be jų galima nagrinėti bylą. Sprendžiant šį klausimą, be kita ko, turi būti įvertintas ir bylos šalies procesinių teisių apsaugos klausimas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nagrinėjimui surengė du teismo posėdžius. 2012 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje, apie kurio laiką ir vietą proceso šalims buvo pranešta tinkamai (b. l. 109-115), dalyvavo pareiškėjas J. R. ir pareiškėjų atstovas advokatas P. V.. Šiame posėdyje teismas sprendė pareiškėjo procesinius prašymus. Pareiškėjas J. R. pateikė prašymą nušalinti bylą nagrinėjančią teisėjų kolegiją, dėl minėto nušalinimo klausimo teismas atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2013 m. gegužės 9 d. 8.30 val. Atidedant teismo sprendimo/nutarties/nutarimo priėmimą ir paskelbimą apie paskelbimo datą ir laiką pareiškėjui J. R. ir pareiškėjų advokatui P. V. buvo pranešta pasirašytinai (b. l. 118). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. priėmė neskundžiamą nutartį, kuria J. R. prašymo dėl nušalinimo netenkino. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo 2013 m. gegužės 20 d. 14:30 val. Minėta nutartis kartu su pranešimu, jog atidėtas bylos nagrinėjimas buvo išsiųsti visoms proceso šalims paštu (b. l. 122-123). Į 2013 m. gegužės 9 d. teismo posėdį bylos proceso šalys neatvyko. Iki paskirto teismo posėdžio pradžios, apie kurį bylos proceso šalims buvo pranešta, teismas negavo bylos proceso šalių prašymų atidėti bylos nagrinėjimą. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Iš 2012 m. gegužės 20 d. nutarties turinio nustatyta, kad teismas nenustatė pagrindo taikyti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, jog bylos proceso šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjų reikalavimai yra aiškūs iš skundo ir jo motyvų, atsakovas savo poziciją išdėstė atsiliepime į skundą, pareiškėjo pateiktas procesinis prašymas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo 2013 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje išspręstas, bylos proceso šalys įrodymus į bylą pateikė, teismas 2012 m. gegužės 20 d. nutartimi nutarė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 str.5 d.).

Įvertinusi minėtas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kadangi bylos proceso šalims apie 2013 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta laikantis ABTĮ 73 straipsnio nustatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepagrįsti apeliantų argumentai, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Savo abejonę apeliantai grindžia tuo, kad nebuvo patenkintas pareiškėjų prašymas nušalinti bylą nagrinėjusią teisėjų kolegiją.

Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos narys ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantai. Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo, nagrinėjančio bylą, ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo. Teismų praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Proceso dalyvių, šiuo atveju apeliantų, jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjų konstitucinė teisė, kad jų bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina tai, kad nepatenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas ir prašymas priteisti teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R., V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys