A-525-1462-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1462/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01809-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4537(11);

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 15 006,05 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad nuo 1999 m. liepos 1 d. jam buvo paskirta 1 501,99 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirtoji pensija, jam, kaip dirbančiam pensininkui, buvo sumažinta Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio ir 4 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas paskaičiuoti neteisėtai sumažintos pensijos nepriemoką ir ją išmokėti. Ministerija 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1D-4537(11) patvirtino, kad pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 15 006,05 Lt, tačiau jos neišmokėjo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis buvo sumažintos pensijos dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam paskirta pensija buvo mažinama neteisėtai.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė atnaujinti jam terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad 2010 m. jis buvo dirbantis pensininkas, pareigūno pensiją ir netekto darbingumo pensiją gaudavo į vieną sąskaitą ir šia sąskaita mažai naudojosi, o darbo užmokestį gaudavo į kitą sąskaitą, kuria naudojosi pastoviai. Todėl nesant pinigų stygiaus apie pensijos sumažinimą nežinojo. Abejonių, jog pensija galimai buvo sumažinta, jam kilo tik tuomet, kai 2013 m. balandžio mėnesį sutiko kolegą, kuris jo paklausė, ar jo pensijos dydis nepakito. Tuomet 2013 m. balandžio 10 d. pareiškėjas raštu jis kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. gegužės mėnesio raštu atsakė, kokio dydžio pensijos nepriemoka jam priklauso. Pareiškėjo teigimu, apie pensijos sumažinimą jis sužinojo tik 2013 m. balandžio mėnesį, todėl terminas skundui paduoti jam turėtų būti atnaujintas.

Atsakovas Ministerija, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, pateiktame atsiliepime į skundą (b. l. 31-33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pensija pareiškėjui buvo mokama pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirtos pensijos dydis, ribojamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atitinkamu laikotarpiu buvo perskaičiuotas ir pensija mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas. 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Skundžiami atsakovo veiksmai buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsigaliojimo, todėl laikytini teisėtais, o Ministerijos sprendimas paliktinas galioti. Teigė, jog byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 pagrindu pagrindu, nes pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti pensijos perskaičiavimą ikiteismine tvarka. Nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo ministerijai padavimo dienos (2013 m. balandžio 10 d.) buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d. Taip pat praleistas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytas 3 metų terminas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario mėnesius, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., o pareiškėjas į ministeriją kreipėsi tik 2013 m. balandžio 10 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu (b. l. 66-71) bylą dalyje dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. rašto Nr. 1D-4995(11) panaikinimo nutraukė. Likusioje dalyje pareiškėjo S. K. skundą tenkino: atnaujino terminą S. K. skundui paduoti kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti S. K. 15 006,05 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, S. K. 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamoje byloje keliamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis teismas nustatė, kad pagal Ministerijos 1999 m. liepos 29 d. išvadą Nr. 15466 pareiškėjui neterminuotai nuo 1999 m. liepos 1 d. buvo paskirta 1 371,38 Lt dydžio pensija už tarnybą (b. l. 21). Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pažymos duomenimis, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirtos pensijos dydis atsižvelgiant į indeksavimą yra 1 501,99 Lt (b. l. 8-9). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. su prašymu (Ministerijoje gautas 2013 m. balandžio 12 d.) kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 24). Ministerija 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 1D-4537(11) „Dėl neteisėtai sumažintos pensijos dalies išmokėjimo“ atsakė pareiškėjui į jo 2013 m. balandžio 10 d. prašymą (b. l. 25-26). Informavo, kad pareiškėjo pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 15 006,05 Lt bei nurodė, kad Ministerija 2013 m. neturi galimybės padengti pensijos nepriemokos, nes tam nėra skirtos lėšos, tačiau nurodė numatanti atsiskaityti 2014 m. I ketvirtyje.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos sprendimą, teismas nurodė, jog iš ginčijamo rašto turinio, matyti, jog Ministerija nurodė pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindą, perskaičiuotos pensijos dydį. Tačiau šiame rašte nenustatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Todėl byla dalyje dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 1D-4537(11) panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.)

Pakartota, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į atsakovą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą, kuris pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Taigi, minėtoje byloje suformuota išvada, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalėjo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo ir tai, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, o pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Taigi, įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Kad tarp šalių buvo kilęs ginčas patvirtina tai, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti pensiją, o šis šio reikalavimo neįvykdė.

Teismas vertino, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti argumentuojamas tuo, kad jis buvo dirbantis pensininkas, gaudavo pakankami pajamų – darbo užmokestį, pareigūno pensiją ir netekto darbingumo pensiją, todėl nejausdamas lėšų stygiaus nežinojo, jog pensija buvo sumažinta ir išmokėta dar 2010 m. vasario mėn. Be to, nurodė, jog jam darbo užmokestis buvo pervedamas į vieną sąskaitą, kuria jis naudodavosi nuolat, o pareigūno pensija ir netekto darbingumo pensija – į kitą, kuria jis naudojosi tik nedidelės vertės pirkiniams įsigyti, dėl ko finansiškai nepajuto, jog pensija yra pervedama sumažinta.

Pareiškėjas prašymo argumentams pagrįsti pateikė savo sąskaitos, esančios banke „Swedbank“ išrašą, iš kurio matyti, jog į šią sąskaitą buvo pervedama VRM pensija, kurios dydis sudarė 611,99 Lt., bei VSDFV pensija, kurios dydis viršijo 1 000 Lt Iš sąskaitos išrašo akivaizdžiai matyti, jog joje pastoviai buvo lėšų likutis, kurio dydis svyruodavo nuo 2 000 Lt iki 4 000 Lt ir daugiau, o iš šios sąskaitos buvo atsiskaitoma tik už nedidelės vertės pirkinius, dažniausiai degalus, kurių vertė beveik niekuomet nesiekdavo 100 Lt.

Teismo vertinimu, šis išrašas patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido 3 metų terminą skundui dėl sumažintos pensijos paduoti, kadangi iš jo matyti, jog šioje sąskaitoje, į kurią buvo pervedama pensija ir kuri buvo sumažinta, pastoviai buvo lėšų, iš jos buvo atsiskaitoma tik už nedidelės vertės pirkinius, todėl pareiškėjas pagrįstai galėjo neturėti abejonių dėl to, jog jam yra išmokama nustatyto dydžio nesumažinta pensija. Teismas taip pat neturi pagrindo netikėti pareiškėju, jog apie sumažintą pensiją jam tapo žinoma tik po pokalbio su kolega 2013 m. balandžio mėnesį, po kurio jis nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų ir 2013 m. balandžio 10 d. raštu kreipėsi į Ministeriją, o tai rodo, kad pareiškėjas siekė efektyviai ginti jo pažeistas teises.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas aplinkybes ir juos pagrindžiančius duomenis, bei tai, kad pareiškėjas nedelsdamas po sužinojimo apie sumažintą pensiją kreipėsi į Ministeriją, buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas citavo nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teismas Pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remdamasis Tarnybos 2013 m. balandžio 30 d. pažyma apie pareiškėjo pensijos dydį Nr. 11PP(P)-3057 (b. l. 27-28), teismas vertino, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai pareiškėjui neišmokėta 15 006,05 Lt dydžio nepriemoka, kuri jam ir priteistina. Teismas neabejojo pateiktoje pažymoje nurodytų duomenų teisingumu, kurių dydžio neginčijo nei pareiškėjas, nei atsakovas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktu išaiškinimu, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis – 15 006,05 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovo prašymas tenkinus pareiškėjo skundą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintas.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos priteisimo yra patenkintas, pareiškėjui iš atsakovo priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstos tai patvirtinančiais įrodymais – 400 Lt advokato suteiktas teisines paslaugas, susijusias su skundo surašymu ir dokumentų teismui paruošimu (b.l. 12-15).

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjo nesidomėjimas banko sąskaitos, į kurią gavo pensiją, turiniu negali būti pateisinama priežastis daugiau nei 3 metus nesužinoti, kad gauna sumažintą pensiją. Pareiškėjas turėjo domėtis savo pensija ir sužinoti apie jos perskaičiavimą. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė atitinkamą nutarimą, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 1 d. Preziumuojama, kad pareiškėjas sužinojo apie paskelbtą nutarimą, o jo nežinojimas neatleidžia nuo teisinių pasekmių. Pažymi, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pareiškėjas S. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 81-82), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, priimtas atsižvelgiant į surinktus ir įvertintus esamus įrodymus. Dėl teismo atnaujinto termino skundui paduoti nurodo, kad teismas terminą atnaujino vadovaudamasis pareiškėjo argumentuotais įrodymais. Apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas turėjo domėtis savo pensija ir sužinoti apie jos perskaičiavimą niekuo nepagrįstas, neturi teisinio pagrindo. Pažymi, kad paskirta pensija yra nuosavybė ir pareiškėjas turėjo būti informuotas apie bet kokį neteisėtą ir nepagrįstą veiksmą. Ministerija, sumažindama pensiją, iki pareiškėjo kreipimosi 2013 m. balandžio 10 d., jo neinformavo ir jokio sprendimo apie sumažintą pensiją, kurį pareiškėjas galėjo ir būtų skundęs teismui, nepateikė. Remiasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios institucijos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Vertina, kad iš pensiją gaunančio asmens neturi būti reikalaujama daugiau pareigų, nei iš pensiją skiriančios ir mokančios institucijos. Valstybė turėjo tinkamai pranešti pensininkams apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus, rūpintis pensininkais ir ginti jų teises, numatyti pensijos nepriemokos kompensavimą (kurio nėra iki šiol) ir nepriimti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, tačiau tai nebuvo padaryta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame rašytiniame pareiškime (b. l. 80), vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prisideda prie Ministerijos (kartu ir Lietuvos valstybės) apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu bylą dalyje dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. rašto Nr. 1D-4995(11) panaikinimo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo S. K. skundą tenkino – atnaujino terminą S. K. skundui paduoti kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti S. K. 15 006,05 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai bei priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, S. K. 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog, atsakovų nuomone, teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Teigiama, kad pareiškėjo nesidomėjimas banko sąskaitos, į kurią gavo pensiją, turiniu, negali būti pateisinama priežastis daugiau nei 3 metus nesužinoti, kad gauna sumažintą pensiją. Atsakovų nuomone, pareiškėjas turėjo domėtis savo pensija ir sužinoti apie jos perskaičiavimą, be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė atitinkamą nutarimą, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 1 d., preziumuojama, kad pareiškėjas sužinojo apie paskelbtą nutarimą, o jo nežinojimas neatleidžia nuo teisinių pasekmių. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario 26 d., į Ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis tik 2013 m. balandžio 10 d. (Ministerijoje gautas 2013 m. balandžio 12 d.), Ministerijai prašymo netenkinus, skundą teismui pateikus tik 2013 m. gegužės 29 d. (b. l. 16), pareiškėjui prašant atnaujinti skundo padavimo terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija vertino, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino kreipimosi į teismą terminą.

Kitaip sakant, minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. AS502-169/2014) terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių, aplinkybių.

Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas S. K. taip pat buvo veikiamas tų pačių bendro pobūdžio objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, todėl pirmosios instancijos teismas jau vien dėl to turėjo patenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas kitas aplinkybes ir juos pagrindžiančius duomenis, bei tai, kad pareiškėjas nedelsdamas po sužinojimo apie sumažintą pensiją kreipėsi į Ministeriją, buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, laikytina papildomais argumentais, dėl kurių terminas skundui galėjo būti atnaujintas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo S. K. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkino pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pritaria ir kitiems pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, remiantis jais prieitomis išvadomis, vertina, jog toks sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą teismo praktiką, todėl nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas