A-552-1812-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1812/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03375-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Ž., E. Ž. procesinių teisių perėmėjos, skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Ž., kurio procesines teises perėmė pareiškėja D. Ž., su 2012 m. gruodžio 20 d. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8518(11) ir įpareigoti atsakovą išmokėti 13 538,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas, mokėjo jam sumažintą valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31-32) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, jog Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Taigi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui. Be to, įstatymų leidėjas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma retroaktyviai, todėl ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 538,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (b. l. 42-47).

5. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principo pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nepateisinamas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją, teismo įsitikinimu, nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 ir skundžiamo sprendimo duomenys rodo, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 13 538,26 Lt valstybinės pensijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika, ši suma priteista iš Lietuvos valstybės.

III. 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, 2013 m. kovo 13 d. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas (b. l. 51-52) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki jo paskelbimo įstatyminis valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis – neteko galios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.; Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas iki jo priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams; pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas priteistiną sumą, t. y. neatsižvelgė į faktą, kad kai kuriais mėnesiais pareiškėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas ribojimas jam nebuvo taikomas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 25 d. prašymu prisidėjo prie atsakovo apeliacinio skundo (b. l. 55-56).

IV. 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 24 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkino iš dalies. Pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir nusprendė priteisti pareiškėjui E. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8 741,76 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo. Teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8518(11) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 duomenys rodo, kad Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 2010 m. gruodžio – 2011 m. liepos mėnesiais, 2011 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais, 2012 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais pareiškėjui mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Remiantis šiuo ir kitais motyvais teismas pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, pripažino pagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos valstybinės pensijos sumą. Vadovaujantis byloje esančia Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6134 (b. l. 30) nustatyta, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. gruodžio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį (išskyrus 2011 m. rugpjūčio, gruodžio mėnesį, 2012 m. sausio, vasario, kovo mėnesį) E. Ž. negavo 8 741,76 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (ginčui aktualiais laikotarpiais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotų išmokų suma siekė 16 707 Lt, o faktiškai pareiškėjui išmokėta – 7 965,24 Lt). Teismas sprendė, kad ši skaičiavimo klaida sudaro pagrindą keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą nustatant atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, įpareigojimą pareiškėjui išmokėti 8 741,76 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

V. 12. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ar nutartį. Pareiškėjas teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteista suma neatitinka skundo tenkinimo pagrindo – dėl skaičiavimo klaidos priteista 8 741,76 Lt, nors priklausė 2 061,27 Lt. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 13 538,28 Lt (sprendimo 5 lape nurodytas apskaičiavimas: 21 503,50 – 7 965,24 Lt). Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 apie pensijos dydį 5 stulpelyje (perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) sumos, kurias žymi dvi žvaigždutės, buvo realiai išmokėtos, nes pensija už tuos mėnesius neperskaičiuota pagal 5 straipsnį (nebuvo draudžiamųjų pajamų). Todėl žvaigždutėmis pažymėtas sumas pirmosios instancijos teismas turėjo atimti net ir pagal skundo patenkinimo pagrindą. Tenkindamas apeliacinį skundą iš dalies, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atėmė tas žvaigždutėmis pažymėtas sumas, kurios buvo išmokėtos už 2011 m. 8, 12 bei 2012 m. 1-3, 9, 10 mėnesius, tačiau neatėmė sumų už analogiškus 2010 m. 2-11 mėnesius.

13. 2014 m. vasario 18 d. teisme buvo gautas 2013 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo mirus E. Ž.“, kuriuo nutrauktas E. Ž. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas nuo 2013 m. birželio 1 d., ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus mirties liudijimo Nr. 620 kopija, iš kurios matyti, kad E. Ž. 2013 m. gegužės 25 d. mirė.

VI. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašymą atnaujinti procesą tenkino, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-1502/2013 pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir nutarė atnaujintą bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

15. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kolegija sprendė, kad siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

16. Teisėjų kolegija nurodė, jog aplinkybė, kad E. Ž. buvo miręs bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nebuvo žinoma. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija neinformavo teismo apie pareiškėjo mirtį, nors dar 2013 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą mirus E. Ž.. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus Mirties liudijimo Nr. 620 kopija taip pat patvirtina faktą, kad E. Ž. mirė 2013 m. gegužės 25 d. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo paaiškėjo, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A502-1502/2013 pareiškėju buvęs asmuo, apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu buvo miręs ir nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo pakeitimo jo teisių perėmėju bei byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta nesant byloje vienos iš šalių. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį , tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), procesas toliau negali vykti, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl teisių perėmimo arba byla nutraukiama nelikus vienos iš bylos šalių. Šalių byloje buvimas yra viena iš procesinių prielaidų, kurioms esant procesas teisme gali vykti (ABTĮ 48 str., 22 str., 23 str., 37 str., 101 str., 103 str.). Tik esant procesinėms prielaidoms, gali vykti teismo procesas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės teisės normų taikymo ir ginčas gali būti sprendžiamas iš esmės priimant teismo sprendimą. Kolegija konstatavo, kad ginčo dėl valstybinės pensijos išsprendimas nesant vienos iš ginčo šalių negali būti laikomas teisingu materialinės teisės normos taikymu, todėl procesas byloje turi būti atnaujintas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

17. Teisėjų kolegija nepasisakė dėl atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių – dėl klaidingo pensijos paskaičiavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nes iš surinktų dokumentų paaiškėjo, kad procesas byloje turėtų būti atnaujintas atsakovo nurodytu teisiniu pagrindu, tačiau dėl kitų faktinių aplinkybių.

VII. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2014 m. birželio 19 d. nutartimi pakeitė E. Ž. (jam mirus) jo teisių perėmėja D. Ž., kuri nuo to momento laikytina pareiškėja nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VIII. 19. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį, tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką, 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 (Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012). Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartyje sprendė atnaujinti procesą administracinėje byloje tuo pagrindu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo vienos iš ginčo šalių, o dėl atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų argumentų nepasisakė, taigi šie atsakovo argumentai išplėstinės teisėjų kolegijos nesaisto. Atsižvelgiant į tai, kad po proceso atnaujinimo E. Ž. teisių perėmėja D. Ž. naujų ar papildomų duomenų, paaiškinimų ar argumentų nepateikė, byla nagrinėjama turimos bylos medžiagos pagrindu.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. rugpjūčio laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

21. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8518(11) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 duomenys rodo, kad Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 2010 m. vasario – 2012 m. spalio mėnesiais pareiškėjui mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. gruodžio – 2011 m. liepos mėnesiais, 2011 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais, 2012 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais pensija buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, be kita ko konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, iš esmės Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 administracinėje byloje dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pripažino, jog vien tik ginčui aktualių Laikinojo įstatymo nuostatų pašalinimas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d., deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

24. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išsamiai pasisakė ir nagrinėjamoje byloje atsakovo apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai. Aptariamoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ir tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

25. Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, sprendžia, kad aptartas teismo precedentas, sukurtas administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei patvirtintas nuoseklios vėlesnės teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1726/13, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2012/13, 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1008/14) vertintinas kaip reikšmingas teisės šaltinis ir nėra pagrindo nuo minėtos teismo praktikos nukrypti ir šioje byloje.

26. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos neteisėtai, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimą. Kaip minėta, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota 2010 gruodžio–2011 m. liepos mėnesiais, 2011 m. rugsėjo– 2011 m. lapkričio mėnesiais, 2012 m. balandžio–2012 m. rugpjūčio mėnesiais (Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6134 (b. l. 30). Taigi, pareiškėjui turėjo būti priteistas skirtumas tarp nurodytais mėnesiais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas apskaičiuotos pensijos (penktajame pažymos stulpelyje nurodytų sumų be žvaigždučių sumos, t. y. 10 026.51 Lt) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotos pensijos (šeštajame pažymos stulpelyje nurodytų sumų suma, viso 7 965,24 Lt), t. y. 2 061,27 Lt.

27. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 13 538,26 Lt, padarė skaičiavimo klaidą, dėl ko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjai D. Ž., E. Ž. procesinių teisių perėmėjai, 2 061,27 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. Ž., kurio procesines teises perėmė pareiškėja D. Ž., skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai D. Ž., E. Ž. procesinių teisių perėmėjai, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2 061,27 Lt (dviejų tūkstančių šešiasdešimt vieno lito, 27 centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė