A-758-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-758-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01423-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI jam buvo teikiamas maistas, kurio didžiosios dalies jis negalėjo valgyti dėl savo ligos (duomenys neskelbtini), nors 2013 m. gegužės 15 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) jam kaip pagrindinis vaistas nuo minėtos ligos buvo paskirta dieta. Tačiau Šiaulių TI neturi dietinio maitinimo valgiaraščio, taip nesilaikydama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl dietinio maitinimo valgiaraščio patvirtinimo“ reikalavimų, ir jam tokio maitinimo neskyrė, o jam skiriami vaistai nepadėdavo. Pareiškėjas manė, kad taip su juo buvo elgiamasi tyčia, siekiant dar labiau susargdinti. Nurodė, jog dėl to jis patyrė didelę neturtinę žalą, kadangi buvo priverstas badauti, gniuždomas, patyrė psichologinį smurtą, be to, esant būtinybei, jam nebuvo teikiama pagalba.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 76–79) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI nėra laisvės atėmimo vietų gydimo įstaiga, o dietinis maitinimas, remiantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklų patvirtinimo“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) nuostatomis, skiriamas tik ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydimo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas. Šiaulių TI nurodė, kad įstaigoje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, kadangi nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Be to, atkreipė dėmesį, jog iš medicininių dokumentų matyti, kad Šiaulių TI gydytojas, vadovaudamasis LAVL gydytojų rekomendacijomis, pareiškėjui paskyrė bendrą režimą, racionalią mitybą bei medikamentinį gydymą, kadangi dietinis maitinimas jam nebuvo rekomenduotas. Priešingai, 2014 m. birželio 20 d. LAVL epikrizėje pateiktos rekomendacijos – bendras režimas, racionali mityba bei medikamentinis gydymas. Kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maistas, o pareiškėjo reikalavimas grindžiamas tik samprotavimais, t. y. pareiškėjas neturtinės žalos nepagrindžia jokiais argumentais ir nepateikia jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis kilęs neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (b. l. 92–96) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose – pagal dietinio maitinimo normas, maistu jie aprūpinami nemokomai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ numatytos fiziologinės mitybos normos, tame tarpe ir nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatyti produktų vidutiniai kiekiai asmeniui, tame tarpe ir nedirbančiam vyrui. Tačiau teismui nėra pateikta įrodymų ir pats pareiškėjas nenurodo, jog šie reikalavimai būtų buvę pažeisti. Įvertinęs byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas nustatė, jog skrandžio skausmais pareiškėjas ėmė skųstis 2013 m. vasario 8 d. ir jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas.

Skausmams nepraeinant, 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo siunčiamas į ligoninę, tačiau ten vykti atsisakė. 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjas pradėjo badauti dėl skrandžio skausmų, tačiau tą pačią dieną, leidus perduoti medikamentus iš laisvės, badavimą nutraukė. Besitęsiant skrandžio skausmams, 2013 m. balandžio 29 d. pareiškėjas buvo išsiųstas į ligoninę ir joje buvo nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Ligoninėje pareiškėjas buvo gydomas medikamentais, o išrašytas patenkinamos būklės, nurodytos gydymo rekomendacijos – bendras režimas, racionali mityba ir vaistai. 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjas kreipėsi dėl pažymos apie susirgimą išdavimo, pažyma jam buvo išduota ir asmens sveikatos istorijoje pakartotos gydymo rekomendacijos – racionali mityba ir vaistai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui išduotoje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas taikant dietą ir medikamentinį gydymą, išrašant rekomenduotas racionalus maitinimas ir medikamentinis gydymas. Iš vėlesnių medicininių įrašų matyti, kad pareiškėjas ne kartą nurodė apie savo sveikatos sutrikimus, susijusius su skrandžio ligomis, ir jam buvo nustatyta ta pati diagnozė, be to, pareiškėjas kelis kartus nurodė, kad vaistai padeda. Tuo tarpu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota, kad jis būtų skundęsis jam teikiamu maitinimu, ar kad nuo patiekto valgio būtų pablogėjusi jo sveikata.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sirgo lėtine skrandžio liga, kuri pagal LAVL rekomendacijas turėjo būti gydoma taikant racionalų maitinimą bei išrašant medikamentus. Taigi, teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam vaistai nepadėjo ir buvo skiriami tik siekiant dar labiau susargdinti, yra paneigti byloje surinkta medžiaga. Juolab kad, kaip minėta, pats pareiškėjas yra ne kartą nurodęs, jog vaistai jam padeda, be to, vaistai jam buvo skiriami ne tik įkalinimo įstaigos medikų, bet, paties pareiškėjo prašymu, perduodami ir iš laisvės. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad dietinis maitinimas pareiškėjui kaip gydymo priemonė Šiaulių TI nebuvo paskirtas, kadangi kaip rekomendacija jam buvo paskirtas tik racionalus maitinimas.

Kita vertus, teismas akcentavo, jog pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 7 straipsnį ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį. Tačiau byloje nėra duomenų, jog esant pareiškėjui paskirtam racionaliam maitinimui, jam valgiaraštis būtų kaip nors individualiai koreguojamas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, esant pareiškėjui nustatytam gydymui (bendras režimas, racionalus maitinimas, vaistai), nedelsiant turėjo būti imtasi priemonių atitinkamai koreguoti valgiaraštį, derinant jį individualiai.

Taigi, teismas sprendė, jog šiuo atveju atsakovas nevykdė savo pareigos koreguoti valgiaraštį, o šios pareigos neįvykdymas negali būti siejamas su paties pareiškėjo veiksmais, t. y. kad jis nesikreipė ar nesiskundė dėl esamo valgiaraščio. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėją tenkino esamas valgiaraštis, tai turėjo būti tinkamai užfiksuota, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog su pareiškėju valgiaraštis būtų individualiai derinamas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui tinkamo, individualiai suderinto racionalaus maitinimo, o dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas ar kad valgiaraštis buvo nekoreguojamas tyčia, siekiant pakenkti pareiškėjui. Taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba ir dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai jam buvo paskirtas racionalus maitinimas, be to, dėl daromo pažeidimo nesikreipė nei į įstaigos administraciją, šių aplinkybių nurodė ir gydytojams, į kuriuos kreipdavosi dėl ligos ar jos paūmėjimo, t. y. nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeidimo pašalinimo.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 15 000 Lt suma, o pareiškėjui priteistinas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas D. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100), prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, jo skundą tenkinant visiškai ir priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jam priteistinos neturtinės žalos, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai jam buvo paskirtas racionalus maitinimas, kadangi jis iki šiol yra ligonis, o liga progresuoja. Be to, pareiškėjas teigia, jog jis ne kartą medikų prašė sudaryti jam tinkamą mitybą, tačiau jie visada atsisakydavo, nurodydami, kad tam nėra galimybių. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad dėl jam tinkamo valgiaraščio sudarymo buvo kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, tačiau Šiaulių TI pareiškėjo prašymo netenkino ir nepateikė teismui tai įrodančios pažymos, taip siekdamas suklaidinti teismą. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad nuo 2013 m. vasario mėn. dėl blogos sveikatos daugybę kartų kreipėsi į medikus, bet jie skirdavo tik vaistus, o į asmens sveikatos istoriją įrašydavo klaidingus duomenis, jog pareiškėjo sveikata gerėja. Pareiškėjas papildomai prašo užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje, kadangi jis nori asmeniškai įrodinėti savo skundo argumentus, be kita ko, pasitelkiant liudytojus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tik subjektyviu bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių interpretavimu. Šiaulių TI atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Šiaulių TI papildomai pažymi, jog laisvės atėmimo vietose kalintys asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvados.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės nesuformulavo aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir jo iš esmės nemotyvuoja, tik nurodo, kad pageidauja asmeniškai įrodinėti savo skundo argumentus, be kita ko, pasitelkiant liudytojus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokie būtent liudytojai ir kokias konkrečiai nagrinėjamai bylai reikšminas aplinkybes galėtų patvirtinti arba paneigti. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, tačiau pats atsisakė pasinaudoti šia galimybe (b. l. 87). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, atlyginimo priteisimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad remiantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir jis iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuoto jo teisių pažeidimo, o skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria jam nebuvo priteistas reikalaujamo dydžio neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, vadovaudamasis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, apeliacinės instancijos teismas nevertins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš esmės buvo tenkintas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisakys tik dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, t. y. dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iki kreipimosi į teismą dienos būtų kreipęsis į gydytojus ar į Šiaulių TI administraciją dėl jam neužtikrinamo tinkamo maitinimo ir būtų atsisakyta užtikrinti pareiškėjui tokį maitinimą. Nors pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Šiaulių TI atsakymą į pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. prašymą (b. l. 101), kuriame pareiškėjui, be kita ko, nurodoma, jog įstaigoje individualūs valgiaraščiai nėra sudaromi, o įvertinus jo sveikatos būklę, buvo paaiškintos maitinimosi rekomendacijos ir skirtas medikamentinis gydymas, atkreiptinas dėmesys, kad minėtą prašymą pareiškėjas Šiaulių TI pateikė tik prieš pat kreipiantis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o atsakymas pareiškėjui į šį prašymą buvo pateiktas jau po jo kreipimosi į teismą dienos.

Be to, minėtas Šiaulių TI atsakymas iš esmės yra informacinio pobūdžio. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjas minėtą Šiaulių TI atsakymą į jo prašymą pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, o pirmosios instancijos teismui tokių duomenų nepateikė ir nenurodė jokių aplinkybių, kodėl negalėjo jų pateikti. Tuo tarpu ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinėje instancijoje nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių duomenų (b. l. 3–5, 13, 16–74) matyti, kad pareiškėjas dėl skrandžio ligos ne kartą buvo konsultuotas gydytojų ir siunčiamas gydytis į LAVL, tačiau du kartus ten vykti atsisakė, jam nuolat, be kita ko, buvo skiriamas medikamentinis gydymas bei buvo leidžiama vaistus perduoti iš laisvės. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tokių duomenų nenustatė. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba – pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai gydytojų jam buvo rekomenduotas racionalus maitinimas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys