A-552-730-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-730/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01136-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2981 (11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-2981 (11)) dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalies, sumažintos pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį; 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos pensijos dalį – 26 103,12 Lt; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas – 400 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, jog jam 2000 m. Ministerija paskyrė pensiją – 1 462,88 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjo pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius dėl to, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Nurodė, kad 2010 m. kovo 24 d., o vėliau ir 2013 m. vasario 22 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau Ministerija ir 2010 m., ir 2013 m. priėmė sprendimą neišmokėti pensijos nepriemokos.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustačius teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jo pensija buvo mažinama neteisėtai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 51, 64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą pensiją. 2010 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui – Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui paskirta pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Be to, pabrėžė, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra per didelės, nes tas pats advokatas jau yra rengęs skundus analogiškose bylose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 67–73) pareiškėjo skundą tenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismui pateikta bylos medžiaga, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Nustatė, jog pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį esant pagrįstoms sąlygoms. Pensija, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, buvo mažinama apytiksliai 18 procentų, t. y. laikantis reikalavimo mažinti išmoką ne daugiau nei 20 procentų. Rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Paaiškino, jog AB „Swedbank“ mokėjimo išrašas patvirtina, kad pirmoji sumažinta pensija už 2010 sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 32). Ministerijoje pareiškėjo 2013 m. vasario 22 d. prašymas dėl neteisėtai sumažintos pensijos dalies išmokėjimo gautas 2013 m. vasario 25 d. (b. l. 26). Taigi pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme.

Konstatavo, jog sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia to, kad pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. pažyma Nr. 11PP (P)-2908 (b. l. 30) patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio nepagrįstai neišmokėta 26 103,12 Lt dydžio pensijos dalis. Priteisė pensijos nepriemoką (26 103,12 Lt), susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalį (26 103,12 Lt) priteisė iš Lietuvos valstybės.

Ministerija prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos sumažintų pensijų atstatymui nėra skirtos, tačiau atsakovai nepateikė teismui argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypač neigiamų pasekmių, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Ministerijos Sprendimo Nr. 1D-2981 (11) dalį, kuria atsisakyta kompensuoti neišmokėtos pensijos dalį, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Šio sprendimo dalis dėl pensijos dalies, kuri buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, neišmokėjimo prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui ir negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl Sprendimo Nr. 1D-2981 (11) dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, panaikino.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi bei pareiškėjo pateikta 2013 m. kovo 26 d. atstovavimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas šioje byloje paveda advokatui parengti procesinius dokumentus (b. l. 17), 2013 m. kovo 26 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 44, kurioje nurodyta 400 Lt suma (b. l. 14); 2013 m. kovo 26 d. pinigų priėmimo kvitu (b. l. 16); 2013 m. balandžio 8 d. advokato pagalbos išlaidų apskaičiavimu, kuriame nurodyta, kad skundo rengimui sugaišo 4 val., o 1 val. kaina – 100 Lt (b. l. 15), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 ir 7 punktais, įvertinęs prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydį (400 Lt), skundo apimtį (4 puslapiai) bei tai, kad pareiškėjo skundas buvo visiškai patenkintas, pareiškėjui priteisė 400 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Netenkinus šio reikalavimo, nustatyti, kad Lietuvos valstybė teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d. Paaiškino, jog pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti, nes pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Ministeriją kreipėsi 2010 m. kovo 24 d. prašymu. Gavęs 2010 m. balandžio 29 d. atsakymą Nr. lD-3374-(2) į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 9 d. Reikalavimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo grindė tuo pačiu argumentu kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, remdamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo (b. l. 82–83). Pritarė jame išdėstytiems argumentams.

Pareiškėjas A. V. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 85–87), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, jog atsakovai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo nutraukti bylą dėl praleisto termino kreiptis į teismą. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti. Atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė, kad pareiškėjas į Ministeriją dar kartą kreipėsi 2013 m. vasario 22 d. ir pirmosios instancijos teisme prašė panaikinti 2013 m. kovo 19 d. sprendimą neišmokėti pensijos nepriemokos, todėl ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas 20 dienų terminas kreiptis į teismą nėra praleistas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovai nepateikė teismui argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypač neigiamų pasekmių, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams. Be to, Konstitucinis teismas nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, priėmė 2013 m. vasario 6 d., todėl atsakovai turėjo pakankamai laiko, kad rengdami Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžetą numatytų lėšas pensijų perskaičiavimo kompensavimui. Pažymėjo, jog atsakovai nepasinaudojo taikos sutarties institutu (ABTĮ 52 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui A. V. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2012 metų laikotarpiu, Sprendimą Nr. 1D-2981 (11) paliko galioti, o bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-8247 (11) nutraukė.

Atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą kreiptis į teismą ir nurodo, jog pareiškėjas ikiteismine tvarka į Ministeriją kreipėsi 2010 m. kovo 24 d. prašymu. Gavęs 2010 m. balandžio 29 d. atsakymą Nr. lD-3374-(2) į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 9 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje pareiškėjas ginčija ne apeliantų nurodomą 2010 m. balandžio 29 d. atsakymą Nr. lD-3374-(2), o Ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2981 (11). Pareiškėjas skundą dėl minėto sprendimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. balandžio 9 d., t. y. nepraleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino.

Atsakovai apeliaciniu skundu taip pat prašo nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos, nes asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas