AS-610-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-610-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00769-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 29 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; priteisti iš atsakovo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 19 585,08 Lt (5 672, 23 Eur).

Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta.

Pareiškėjas teigė, jog 3 metų termino skundui paduoti jis nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo datos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Anot pareiškėjo, jis būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus. Pareiškėjas akcentavo, jog gavęs pirmą sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos, tačiau manė, jog Lietuvos Respublikos ekonominei situacijai pagerėjus, pensijos bus atstatytos, o pensijų nepriemoka – išmokėta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo buvę kolegos, kuriems pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo normomis, 2013–2015 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymais priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir šie jų skundai buvo priimti nagrinėti atnaujinus terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, teigė, jog jis nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti jam neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, ir akcentavo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, turėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, t. y. tuo, jog teisė kreiptis į teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo S. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas nurodė, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas konstatavo, jog iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 29 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti atnaujinimo aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, t. y. nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą, iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo praėjo daugiau nei metai bei nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo taip pat praėjo daugiau nei metai.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti praleistą terminą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, nenurodė.

III. Pareiškėjas S. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad iš Valstybės saugumo departamento 2013 m. liepos 29 d. atsakymo Nr. (75)-18-1944 paaiškėjo, jog jam valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjas teigia, kad apie pažeistas savo teises sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, tačiau net ir šiuo atveju nebuvo praėję 3 metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo konstatuota, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl yra taikomas 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas S. K. siekė inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d., o pripažinta netekusia galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 29 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti.

Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Todėl pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Jau minėta, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 Laikinojo įstatymo nuostatų (be kita ko, ir 5 straipsnio) galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėjas. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju procesinis terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 5 straipsnio 1 dalies taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėnesio–2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatą susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 29 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti, tačiau apie pažeidžiamas savo teises, taikant Laikinojo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą pensiją už 2012 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėjas procesinio 3 metų termino dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nepraleido.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą buvo kreiptasi 2014 m. spalio–gruodžio mėnesiais, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015; 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-353-146/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas S. K. kreipėsi tik 2015 m. sausio 29 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, keičiama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė