A-442-1237-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1237/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02954-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 8.2; 9.5; 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Giedrei Vainauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respektas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respektas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Respektas“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, UAB „Respektas“) skundu (I t., b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, VMI) 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5552 (toliau – ir Sprendimas-1); 2) panaikinti Inspekcijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5549 (toliau – ir Sprendimas-2); 3) priteisti pareiškėjui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, jog skundžiami Sprendimas-1 ir Sprendimas-2 atsisakyti su pareiškėju sudaryti mokestinės paskolos sutartį yra priimti neįvertinus visų jo pateiktų dokumentų ir esminės reikšmės turinčių aplinkybių. Paaiškino, kad pagal šiuo metu sudarytą nuomos sutartį su UAB „Storebrand“ penkerių metų laikotarpiui planuojama gauti ne mažiau nei 8,5 mln. Lt pajamų (be pridėtinės vertės mokesčio), o pagal sutartį su TEO LT, AB penkerių metų laikotarpiui – apie 1 mln. Lt pajamų (be pridėtinės vertės mokesčių), o tai turės esminės reikšmės UAB „Respektas“ galimybėms vykdyti prievoles pagal mokestinės paskolos sutartį, jei tokia būtų sudaryta. Pagal su AB DNB banku sudarytą kredito sutartį pareiškėjas yra įsipareigojęs 85 procentus gaunamų pajamų nukreipti kredito dengimui, tačiau likę 15 procentų, kurie per metus sudarytų 285 000 Lt, galėtų būti panaudojami mokestinei paskolai grąžinti, jei sutartis dėl jos suteikimo būtų sudaryta. Atsižvelgus į UAB „Respektas“ mokestinės nepriemokos dydį Sprendimų priėmimo dieną (1 531 517,13 Lt), ją išdėsčius 60 mėnesių laikotarpiui, kaip to prašė pareiškėjas, mėnesio įmoka sudarytų 25 525,29 Lt, t. y. 306 303,42 Lt per metus. Tad pajamos iš nurodytų nuomos sutarčių būtų iš esmės pakankamos prievolėms pagal mokestinės paskolos sutartį vykdyti. Tačiau Inspekcija šios esminės aplinkybės nevertino ir dėl jos Sprendimuose nepasisakė.

Mano, kad Inspekcija, nustatydama santykį tarp pareiškėjo turimo turto, nepagrįstai rėmėsi balansine turto verte ir nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais įrodymais apie turto, esančio Savanorių pr. 18, Vilniuje, planuojamas pardavimo pajamas. Vien gyvenamųjų patalpų, esančių Savanorių pr. 18, rinkos vertė yra 5 604 958,28 Lt, tuo tarpu administracinių patalpų, esančių Savanorių pr. 18, Vilniuje, vidutinė rinkos vertė, nustatyta masiniu vertinimu, sudaro 12 936 000 Lt (reali rinkos vertė dar didesnė), t. y. bendra pareiškėjo turto vertė viršija 18 mln. Lt.

Atmesdama prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo, Inspekcija inter alia rėmėsi ta aplinkybe, kad UAB „Respektas“ nepateikė savo prievolės įvykdymo užtikrinimo. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1K-182 patvirtinta Mokestinės nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka) nenumato, kad sudarant mokestinės paskolos sutartį, prievolių įvykdymo užtikrinimas yra privalomas. Be to, pareiškėjo galimybės savo prievolių VMI įvykdymo užtikrinimui įkeisti nekilnojamąjį turtą yra ribotos, nes visas jai priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas AB DNB bankui. Kredito sutarčių sąlygos ir hipotekos sandoriai numato draudimą pakartotinai įkeisti bankui hipoteka įkeistą turtą, neturint banko sutikimo.

Atsakovui buvo pateikti ir kiti dokumentai bei įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai yra laikini ir, išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pareiškėjas bus finansiškai pajėgus įvykdyti įsipareigojimus valstybės biudžetui (UAB „Respektas“ iki minimumo sumažino darbuotojų skaičių; vyksta derybos su akcininkais dėl dalies reikalavimų pagal akcininkų paskolų sutartis atsisakymo ir kt.), potencialūs investuotojai yra oficialiai išreiškę susidomėjimą investicijomis į UAB „Respektas“.

Teigė, jog šiuo atveju atsisakymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą neatitinka viešojo intereso apsaugos principo, kuris mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra vyraujantis ir prioritetinis. Paaiškino, kad VMI nepatenkinus prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ir nukreipus išieškojimą į UAB „Respektas“ turtą, pareiškėjas nebebūtų pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal su AB DNB bankas sudarytą kredito sutartį. Apribojimų turtui nustatymas sudarytų sąlygas AB DNB bankui pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, o UAB „Respektas“ būtų keliama bankroto byla. Tokioje byloje prioritetiškai, pirmąja eile, būtų tenkinami įkaito turėtojo reikalavimai, tad tikėtina, kad VMI reikalavimai nebūtų patenkinti. Taigi sudarius mokestinės paskolos sutartį, UAB „Respektas“ būtų sudarytos galimybės atsiskaityti su valstybės biudžetu, be to, būtų išsaugotas mokesčių mokėtojas, mokamais mokesčiais prisidedantis prie valstybės biudžetų formavimo. Be to, VMI interesai tokiu atveju papildomai būtų užtikrinti už suteiktą mokestinę paskolą mokamomis palūkanomis.

Papildomai paaiškino, jog UAB „Respektas“ padėtis nėra tokia bloga, kad jis neišgalėtų dalimis mokėti mokesčių valstybei nepriemoką, jei būtų sudaryta sutartis; išlaidų sau beveik neturi, nekilnojamo turto rinka atsigauna, todėl dar gali būti ir pardavimų (apie 10 butų). Pateikė prašymą skirti finansinę ekonominę ekspertizę, nes manė, jog tik specialių žinių turintis ekspertas gali atsakyti, ar pareiškėjas iš likusių 15 procentų pajamų galėtų dalimis mokėti mokesčių nepriemoką, nes atsakovas remiasi prielaidomis.

Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad tiek Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 88 straipsnio 2 dalimi, tiek Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 6 punktu reglamentuojama, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Tačiau tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Inspekcija yra gavusi pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo, kurio rengimo data yra nurodyta 2012 m. lapkričio 5 d., o ne 2012 m. spalio 31 d. Kadangi minėtas raštas Inspekcijoje yra gautas 2012 m. lapkričio 5 d., tai mokesčių administratorius, priimdamas 2012 m. spalio 25 d. Sprendimus, negalėjo vertinti dokumento, kuris buvo gautas jau po Sprendimų priėmimo ir išsiuntimo UAB „Respektas“.

Pažymėjo, jog pareiškėjas 2012 m. lapkričio 5 d. rašte prašė 2012 m. liepos 30 d. prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo svarstymą atidėti iki 2013 m. sausio mėnesio, netaikyti jokių priverstinio išieškojimo veiksmų bei 1 145 244,46 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos ir 215 182,22 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių nepriemokos sumokėjimą išdėstyti 60 mėnesių laikotarpiui. Taigi, pareiškėjas iš esmės pateikė naują prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, nors atsakovas jau buvo priėmęs Sprendimus, kuriais nuspręsta neišdėstyti minėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino. Atsakydamas į šį UAB „Respektas“ prašymą, VMI 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-48061 informavo, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas. Inspekcija, priimdama 2012 m. spalio 25 d. sprendimus Nr. (23.24-08)-327-5549 ir (23.24-08)-327-5552, rėmėsi 2012 m. spalio 25 d. išvada dėl UAB „Respektas“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo ir išdėstymo, kurioje buvo įvertintos kartu su pareiškėjo 2012 m. liepos 30 d. prašymu pateiktos nuomos sutartys su UAB „Storebrand Baltic“ ir TEO LT, AB bei nurodyta, kad pagal šias sutartis pareiškėjas kas mėnesį gauna pajamų. Inspekcija pagrįstai nevertino šių pareiškėjo gaunamų pajamų, nes pagal kreditavimo sutarties Nr. 2011/12/19-KS specialiosios dalies 11.3 ir 11.4 punktus, jei UAB „Respektas“ tinkamai nevykdys kreditavimo sutarties Nr. 2011/12/19-KS, visos gautinos sumos pagal nuomos sutartis su UAB „Storebrand Baltic“ ir AB TEO LT atiteks bankui, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad šios nuomos sutartys nepagrindžia realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per pareiškėjo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Paaiškino, jog 2011 m. sausio 31 d. pasirašytu susitarimu Nr. 11 tarp UAB „Respektas“ ir AB DNB banko tik nustatyta, kokia pajamų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, dalis tenka įsipareigojimams bankui, tačiau šis susitarimas nenustato, kaip paskirstomos gautinos sumos iš nuomos sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir UAB „Storebrand Baltic“ bei TEO LT, AB. Tiek MAĮ 88 straipsnio 5 dalimi, tiek Taisyklių 33 punktu reglamentuojama, kad už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos. Pareiškėjas nurodė, kad per metus gautų 285 000 Lt, kuriuos galėtų panaudoti ir mokestinei paskolai grąžinti. Tačiau šios sumos nepakaktų net mokestinei paskolai grąžinti, o pareiškėjui dar tektų mokėti ir palūkanas už suteiktą mokestinę paskolą. Be to, jis turi mokėti ir veiklos išlaidas (pvz., atlyginimus, mokėti mokesčius, apmokėti už komunalines paslaugas, atsiskaityti su daugiabučio namo bendrija ir pan.).

Pasak atsakovo, buvo nustatyta, kad UAB „Respektas“ šiuo metu dirba tik vienas darbuotojas, visas pareiškėjo vardu registruotas nekilnojamasis turtas nuo 2009 m. spalio 8 d. yra įkeistas AB DNB bankui, pareiškėjo atžvilgiu antstolio R. V. kontoroje yra pateiktas teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Respektas“ turtui taikymo bei antstolės P. K. kontoroje yra sustabdytas vykdomasis dokumentas (išieškotojas – UAB „KG Constructions“, suma – 333 733,60 Lt). Be to, nustatyta, kad pareiškėjo įsipareigojimai 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 118 procentų visos turto vertės, 2011 m. gruodžio 31 d. – 165 procentus visos turto vertės, 2012 m. birželio 30 d. – 169 procentus visos turto vertės. Atsakovo teigimu, mokesčių administratorius, vertindamas mokesčių mokėtojo finansinę būklę, apskaičiuoja pagrindinius finansinės rizikos ir likvidumo kriterijus, kurie yra skaičiuojami pagal įmonės pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis, o ne prognozuojamus rodiklius.

Mokesčių administratorius atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo turto pardavimai 2011-2012 m. suaktyvėjo ir ši informacija yra nurodyta ir Išvadoje, tačiau VMI vertino ir kitus finansinės būklės rodiklius, kurių visuma ir lėmė sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino. Išvadoje nėra nurodyta, kad UAB „Respektas“ nepateikė savo prievolės įvykdymo užtikrinimo ir būtent dėl šios priežasties yra atmestas pareiškėjo prašymas. Išvadoje tik konstatuotas faktas, kad UAB „Respektas“, turto, kurį vadovaujantis Taisyklių 24 punktu galėtų įkeisti hipotekoje, neturi, tačiau siūlant neatidėti ir neišdėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų, vertinta visa apie pareiškėją surinkta informacija, jo finansinės būklės rodikliai, ir būtent tai lėmė Sprendimus.

Paaiškino, jog mokesčių administratorius neturi pareigos tenkinti kiekvieno mokesčių mokėtojo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Inspekcija, įvertinusi mokesčių mokėtojo prašymus išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pateiktus dokumentus bei paties mokesčių administratoriaus surinktą papildomą informaciją, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas, būtų sudėtinga. Tai pagrindžia ir aplinkybė, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo nagrinėjimo metu nuolat didėjo. Nurodė, jog net jei pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas ir būtų išdėstytas, jis vis tiek būtų nemokus, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas, ĮBĮ). Papildomai paaiškino, jog iš esmės ne 85 procentai, o visos pajamos yra įkeistos bankui, be to, pagal atsakovo atliktus skaičiavimus ir likusių 15 procentų neužtektų dengti mokestinę paskolą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies, 88 straipsnio, Taisyklių 6 punkto nuostatomis ir suformulavo išvadas, kad sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą priimti yra būtina išpildyti dvi sąlygas: 1) nustatyti, kad, nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taps kritiška arba mokesčių mokėtojas turės didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiks jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį; 2) mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išanalizavęs pareiškėjo finansinę bei turtinę padėtį apibūdinančius dokumentus nusprendė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad mokesčių mokėtojo – UAB „Respektas“ – finansinė būklė išties yra tokia, kad jis turi sunkumų vykdydamas savo finansinius įsipareigojimus ir kad nedelsiamas mokestinės nepriemokos sumokėjimas šią finansinę būklę dar pablogintų, tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, UAB „Respektas“ nepateikė pakankamų įrodymų, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Vilniaus apygardos administracinis teismas šią išvadą grindė tokiais argumentais:

1) pats pareiškėjas skunde vienareikšmiai neteigė, kad turės pakankamai lėšų vykdyti savo pinigines prievoles ir dar dengti mokesčių nepriemokos įsiskolinimą su palūkanomis. Pats nurodė, jog sudarius mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo bei išdėstymo sutartį, mėnesio įmoka sudarytų 306 303,42 Lt per metus, taigi 15 procentų metinių pajamų, kurios liktų padengus prievoles bankui, anot pareiškėjo, yra 285 000 Lt, taigi net pagal šiuos skaičiavimus trūksta apie 23 000 Lt, bet pareiškėjas neabejotinai turi ir turės dar ir kitų išlaidų;

2) UAB „Respektas“ su DNB banku 2008 m. birželio 9 d. dieną yra sudaręs kreditavimo sutartį Nr. 3035-08IV, pagal kurią pareiškėjas iš šio banko yra paėmęs 7 846 386 eurų kreditą, kurio grąžinimo terminas buvo 2011 m. kovo 31 diena, bet kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dienos, kas rodo, jog pareiškėjas savo įsipareigojimų bankui laiku įvykdyti nesugebėjo. UAB „Respektas“ 2011 m. gruodžio 19 d. su DNB banku sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2011/12/19-KS01, pagal kurią pareiškėjas iš šio banko yra paėmęs 830 391,60 eurų kreditą, kurio grąžinimo terminas yra 2017 m. sausio 31 d.

Pagal sutarties Specialiosios dalies 11 punktą pareiškėjas bankui yra įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą (atsakovo teigimu – visą) ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, visas iš nuomos sutarčių gautinas sumas. Taigi, anot atsakovo, pagal 2011 m. sausio 31 d. pasirašytą susitarimą Nr. 11 tarp UAB „Respektas“ ir AB DNB banko, pareiškėjas yra įsipareigojęs iš parduoto nekilnojamojo turto ne mažiau kaip 85 procentus gautų pajamų skirti kreditui bei kitiems finansiniams įsipareigojimams pagal sutartį dengti, o likusi 15 procentų gautų pajamų parduoto nekilnojamojo turto skiriama pareiškėjo veiklos išlaidoms padengti.

Taigi, šis susitarimas nenustato, kaip paskirstomos gautinos sumos iš nuomos sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir UAB „Storebrand Baltic“ ir TEO LT, AB;

3) teismas kritiškai vertino pareiškėjo pareiškimą, jog UAB „Respektas“ akcininkai ketina suteikti investicijų, nes pareiškėjas 2012 m. birželio 30 d. dieną turėjo virš 15 milijonų įsiskolinimą akcininkams;

4) pareiškėjas 2010, 2011 ir per 2012 metų I pusmetį dirbo nuostolingai;

4) pareiškėjo turtas mažėja;

5) pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai nemažėja;

6) UAB „Respektas“ įsipareigojimai 2012 m. birželio 30 d. sudarė 169 procentus visos turto vertės;

7) pareiškėjo vidutinės pajamos, gautos per 2012 m. I pusmetį, palyginus su 2011 metų vidutinėmis pajamomis, sumažėjo vidutiniškai 4 procentais;

8) pareiškėjo nuosavas kapitalas yra neigiamas ir 2012 m. birželio 30 d. sudarė 16 220 303 Lt;

9) UAB „Respektas“ už suteiktas ilgalaikes akcininkų paskolas kai kuriems akcininkams skaičiuoja 10 ir 25 procentų palūkanas, kurios akcininkams ir kitiems finansuotojams turi būti grąžintos kartu su paskolomis iki 2015 m. lapkričio 1 d. ir gali būti grąžintos tik pilnai atsiskaičius su banku;

10) pareiškėjas nemoka einamųjų mokesčių, jo įsiskolinimas valstybės biudžetui didėja.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo byloje skirti finansinę-ekonominę ekspertizę, nes atsakovo išvados yra suformuluotos pagal paties pareiškėjo teiktus įrodymus, juose esančių duomenų bei skaičių teisingumo, patikimumo pareiškėjas neginčija. Šiuos įrodymus, sprendžiant, ar pareiškėjas turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo bei išdėstymo laikotarpį, gali įvertinti pats teismas, nes tam kokių nors itin specialių žinių finansų ar ekonomikos srityje nereikia.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti, t. y. neprieštarauja ginčo teisinį santykį reglamentuojančioms teisės normoms, priimti įvertinus visas pareiškėjo prašymuose nurodytas aplinkybes.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 106-111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti, taip pat išreikalauti iš atsakovo vidinius teisės aktus, reglamentuojančius prašymų dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo svarstymo ir atitinkamų sprendimų priėmimo tvarką, taip pat asmenų, pateikusių prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, mokumo vertinimo tvarką (nustatančius atitinkamus mokumo vertinimo rodiklius, kriterijus); skirti byloje UAB „Respektas“ ekonominę-finansinę ekspertizę; priteistas apeliantui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui pažymėdamas, kad dalies jų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino arba pasisakė netinkamai, neteisingai ir priėmė neteisėtą sprendimą, nes pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 81 straipsnio ir 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neišreikalavo iš atsakovo visų teismo sprendimui priimti reikšmės galinčių turėti dokumentų. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į jam pateiktą prašymą iš atsakovo išreikalauti inter alia vidinius teisės aktus, reglamentuojančius prašymų dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo svarstymo ir atitinkamų sprendimų priėmimo tvarką, taip pat asmenų, pateikusių prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, mokumo vertinimo tvarką (nustatančius atitinkamus mokumo vertinimo rodiklius, kriterijus).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Teigia, kad sprendžiant dėl to, ar teisėti ir pagrįsti skundžiami VMI Sprendimai, turi būti nustatyta, ar atsižvelgiant į UAB „Respektas“ turimą turtą, įsipareigojimus tretiesiems asmenims bei vertinant tuos duomenis ir dokumentus, kurie buvo pateikti atsakovui su 2012 m. liepos 30 d. ir 2012 m. spalio 8 d. prašymais dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo, ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas turėjo finansines galimybes įvykdyti prievoles prašymuose dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo nurodytomis sąlygomis. Mano, kad tokias išvadas galėjo prieiti tik asmuo, turintis specialų išsilavinimą ir žinių atitinkamoje srityje ir paprasto neekspertinio vertinimo šioje situacijoje nepakanka, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo skirti ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, remiantis ABTĮ 141 ir 142 straipsnio nuostatomis, turi skirti ekspertizę UAB „Respektas“ mokumui ir galimybėms įvykdyti įsipareigojimus VMI.

Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, kiek ginčijami atsakovo Sprendimai atitinka Taisyklių ir Rekomendacijų nuostatas, nors tai padaryti buvo būtina atsižvelgiant į ginčo pagrindą.

Apeliantas tvirtina, kad teismo sprendime yra viena kitai bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančių išvadų. Skirtingai ne savo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nekilnojamojo turto nuoma nėra vienintelis galimas apelianto pajamų šaltinis. Tai patvirtina ir atsakovui su 2012 m. spalio 8 d. prašymu į bylą pateiktas apelianto verslo planas. Vienas iš šaltinių – apeliantui nuosavybės teise priklausančių butų pardavimas, kurių vertė didesnė nei 5 000 000 Lt, ir 15 procentų nuo gautų pajamų galėtų būti nukreipiama prievolėms pagal mokestinės paskolos sutartį, jei tokia būtų sudaryta, vykdyti. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, yra papildomas ekspertizės skyrimo būtinumo šioje byloje pagrindas. Nors ir pats atsakovas pripažino, jog 2011-2012 m. pareiškėjo turto pardavimai suaktyvėjo, tačiau nepaisant to, atsakovas neigiamai įvertino pareiškėjo galimybes vykdyti prievoles pagal mokestinės paskolos sutartį, jei tokia būtų sudaryta.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas ir VMI netinkamai aiškino MAĮ 27 straipsnio, 88 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių 33 punkto nuostatas bei suformulavo nepagrįstas išvadas dėl mokesčių administratoriaus pareigų.

Atsakovas atsiliepimu (III t., b. l. 117-120) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad vidinių teisės aktų, reglamentuojančių prašymų dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo svarstymo ir atitinkamų sprendimų priėmimo tvarką, Inspekcija nėra priėmusi. Taip pat nėra priėmusi ir vidinių teisės aktų (tvarkų, taisyklių ir pan.), reglamentuojančių asmenų, pateikusių prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, mokumo vertinimo tvarką (nustatančius atitinkamus mokumo vertinimo rodiklius, kriterijus ir kt.).

Pažymi, jog VMI 2001 m. spalio 18 d. rašte yra nurodyta rekomendacinio pobūdžio informacija bei leidiniai, kuriais taip pat galima naudotis atliekant finansinės būklės analizę. Atsakovas mano, kad šios bylos kontekste ABTĮ 62 straipsnio 1 dalis netaikytina ir skirti ekspertizę poreikio nėra.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, neturėjo vertinti, ar ginčijami VMI Sprendimai atitinka Rekomendacijas, nes, VMI 2001 m. spalio 18 d. rašte nurodoma tik rekomendacinio pobūdžio informacija. Apeliantas taip pat nenurodė, kokį konkrečiai finansinės būklės rodiklį atsakovas apskaičiavo netinkamai, ir kad būtent tai lėmė netinkamą UAB „Respektas“ būklės įvertinimą.

Pasak atsakovo, apeliantas nepateikė jokių realių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius, jog planuojami pardavimai pasibaigus ekonominei krizei turi būti vertinami kaip realus apelianto pajamų šaltinis. Nurodoma galima gauti apelianto metinė suma būtų nepakankama net mokestinei paskolai grąžinti, o apeliantui dar tektų mokėti ir palūkanas už suteiktą mokestinę paskolą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo sprendimų, kuriais buvo nuspręsta neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos.

Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punkte nustatyta, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius, visų pirma, turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau šiuo atveju mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje A438-2139/2011).

Taigi sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

Taisyklių 6 punkte taip pat nustatyta, kad priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas Centrinio mokesčių administratoriaus.

Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius atliko finansinės būklės vertinimą, kurį išdėstė 2012 m. spalio 25 d. išvadoje Nr. (23.23-08)-326-27233, siūlydamas neatidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos terminų (I t., b. l. 15-18). Pareiškėjo abejonės dėl šioje išvadoje išdėstytų faktinių duomenų vertinimo nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Šios išvados turinys atitinka Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas Centrinio mokesčių administratoriaus ir išdėstytas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (29.3-31-3)-R-10046 bei 2001 m. spalio 18 d. rašte Nr. 12-06-9370 (III t., b. l. 121-122, 139-143).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo ir vertino išvadoje dėl pareiškėjo finansinės būklės vertinimo nurodytus faktinius duomenis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šios išvados atitikties Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijoms, nustatytoms Centrinio mokesčių administratoriaus, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo finansinės būklės yra nepagrįstos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą laikotarpį, rėmėsi ne tik išvada dėl pareiškėjo finansinės būklės vertinimo, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo galimybės sumokėti mokestinę nepriemoką per atidėjimo laikotarpį bei ją patvirtinančių įrodymų vertinimu, kuris yra pagrįstas pilnutiniu ir visapusišku šiai bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimu.

Byloje nesant objektyvių faktinių duomenų, galinčių patvirtinti, kad mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo finansinės būklės vertinimas yra nepagrįstas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra būtinumo šioje byloje skirti ekspertizę pareiškėjo finansinei būklei įvertinti.

Remiantis byloje esančiais faktiniais duomenimis, negalima konstatuoti, jog pareiškėjas atitiko Mokesčių administravimo įstatymo straipsnio 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo sąlygas, nes pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių savo galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką per atidėjimo laikotarpį, todėl ginčijami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respektas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys