A-1319-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1319-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04030-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 300 Lt, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), – 63 570 Lt neturtinės žalos (1 MGL už kiekvieną kalinimo nežmoniškomis sąlygomis parą) atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, o nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. – Lukiškių TI-K ir abiejose įkalinimo įstaigose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pasak pareiškėjo, jis nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, tokiu tyčiniu elgesiu abiejų įkalinimo įstaigų administracijos dirbtinai sukūrė psichologinę įtampą tarp kalinamų asmenų, provokavo asmenų tarpusavio konfliktus. Be to, pasak pareiškėjo, jis buvo kalinamas ir antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI nebuvo įrengtos sanitarinės švaryklos, o einant į dušą suimtieji nebuvo aprūpinami muilu. Minėtose kalinimo įstaigose taip pat nebuvo skalbyklų, kamerose veisėsi tarakonai, sienos ir lubos paveiktos pelėsio, o prieš langus buvo įrengtos grotos, trukdančios tiek atidaryti langą, tiek jį užsandarinti. Be kita ko, pareiškėjas nurodė, jog sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, išduodama patalynė buvo pasibaisėtinos būklės.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas dėl tariamai jam laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. padarytų pažeidimų kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 14 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Dėl sanitarinio mazgo, kamerų langų nurodė, jog sanitarinio mazgo ir kameros langų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Taip pat pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Paaiškino, kad, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, todėl įstaiga pareiškėjo teisių šiuo atveju nepažeidė. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K laikėsi pozicijos, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl prašė taikyti šį terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisų pažeidimą ir nepagrįstai ilgai manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 2 d., todėl praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. Nenustatęs svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas turi būti atmetamas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punktu, iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis netaikoma. Teismas privalėjo išnagrinėti skundą iš esmės bei priimti sprendimą dėl pareiškėjo skundo ir tik tada spręsti, ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Paaiškina, kad neturėjo galimybės žinoti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų galima kreiptis į teismą. Pabrėžia, kad asmenys, rašydavę skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, buvo žeminami laivės atėmimo vietų pareigūnų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 1 300 Lt ir 63 570 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam atitinkamai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pareiškėjas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Jis dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, turėjo teisę duoti paaiškinimus. Proceso šalys savo poziciją yra išsamiai išdėsčiusios teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą jo teigimu netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. (b. l. 1–5). Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis, kurių metu buvo laikomas Šiaulių TI, kalėjo nuo 2010 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., o Šiaulių TI su pertraukomis, kurių metu buvo laikomas Lukiškių TI-K, kalėjo nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. (b. l. 2, 30).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 10).

Atsakovo atstovai (Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI) prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, nežinojo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis turi teisę kreiptis į teismą, nepripažintinos svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis. Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pareigūnai grasindavo asmenims, rašantiems skundus, nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir priėjo pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys