A-822-299-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-299/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00236-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. U. (N. U.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 19 504,64 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 1–3).

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad nuo 2003 m. vasario 8 d. jam buvo paskirta 1 038,94 Lt pensija, tačiau Ministerija, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo ir mokėjo sumažintą pensiją. Todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam buvo neišmokėta 19 504,64 Lt pensijos dalis. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, paskirtoji pensija buvo mažinama dėl tos priežasties, jog jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Paaiškino, kad 2013 m. sausio 3 d. kreipėsi su prašymu į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Ministerija 2013 m. sausio 14 d. raštu Nr. 1D-597(11), atsakydama į pareiškėjo prašymą, išaiškino, kad išmokėti valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštaravo Konstitucijai. Minėtame nutarime taip pat pažymėta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė laisvai pasirinkti darbą ar užsiimti tam tikru verslu. Pareiškėjo teigimu, po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, jis įgijo teisę į neišmokėtos pensijos dalies priteisimą.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pagrįsdama savo poziciją atsiliepime (b. l. 21–22) atsakovas paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1D-597(11) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Nurodo, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik konstatavus neteisėtus veiksmus. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl pareiškėjui mokėtina pensija buvo apskaičiuojama pagrįstai ir teisėtai. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, negali būti taikomas santykiams kurie susiklostė iki šio nutarimo priėmimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 33–36) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-597(11) ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 504,64 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ministerijos 2003 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama sumažinta. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo N. U. 2013 m. sausio 3 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1D-597(11) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo. Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pateikta pažyma Nr. 11PP(P)-287 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Iš pažymos matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo neišmokėta 19 504,64 Lt pensijos dalis (27 863,68 Lt – 8 359,04 Lt = 19 504,64 Lt).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Ginčo atveju atsižvelgta į Konstitucijos 107 straipsnį, pagal kurį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai ir į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgęs į pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, teismas laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinis, todėl neįvykdytas. Taip pat pripažinta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėtina pensija buvo apskaičiuojama neteisėtai. Taigi, pareiškėjo prašymas dėl pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (adm. b. Nr. A552-519/2013) pateiktus išaiškinimus, kad neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Vadovaudamasis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgęs į tai, kad N. U. 19 504,64 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl ginčo laikotarpiu galiojusių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas patenkino skundo reikalavimą dėl pensijos dalies priteisimo, neteisėtai neišmokėtą pensijos sumą priteisdamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad N. U. teismui pateiktame skunde neprašė panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Tačiau iš pareiškėjo pateikto skundo argumentų, motyvų ir jame reiškiamų reikalavimų, akivaizdu, kad jis su minėtu sprendimu nesutinka.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o taip pat į minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas pripažino, kad Ministerija, gavusi pareiškėjo 2013 m. sausio 3 d. prašymą išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, neturėjo jokio teisinio pagrindo tokio prašymo netenkinti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (adm. b. Nr. A552-519/2013) pateiktu išaiškinimu, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgusi į tai, kad Ministerija 2013 m. sausio 14 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą neturėdama jokio teisinio pagrindo, o taip pat į tai, kad šiame sprendime teisės aktai, reglamentuojantys ginčo santykius buvo aiškinami ir taikomi netinkamai, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 40–41) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo reikalavimai. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą dėl perskaičiuotos pensijos kompensavimo atidėjimo motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 45).

Pareiškėjas N. U. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 44) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovų prašymu atidėti teismo sprendimo vykdymą. Mano kad taip būtų pažeisto pareiškėjo teisės įsiteisėjus teismo sprendimui gauti jam priklausančią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui N. U. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti iš atsakovų pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 504,64 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-597(11) ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 504,64 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai (Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai) prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pritaikius Laikinąjį įstatymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija)). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje minėtajai, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtos antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes šios antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išspęsti galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų normų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, turi būti priteista.

Dėl kreipimosi į teismą termino aktualios yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teismas sprendė klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, pateiktos teisės aiškinimo taisyklės bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 padarytas išvadas, pažymėjo, kad nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013, pažymi, kad sprendžiant, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, svarbi ne kreipimosi į instituciją, o kreipimosi į teismą data, t. y. kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Remiantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktu, pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimą atitinkamai sužinojo gavęs pensiją už 2010 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. sausio 23 d. (b. l. 1), todėl konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-287 (b. l. 20) pateiktų duomenų nustatyta, kad per ginčo laikotarpį (2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn.), pritaikius nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusias pensijos perskaičiavimą ir jos dydžio ribojimą lemiančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, susidarė iš viso 19 504,64 Lt pensijos nepriemoka. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šią sumą pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tinkamo atsakovo klausimas šios kategorijos bylose yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A552-519/2013. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką nusprendė priteisti iš tinkamo atsakovo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 m. nutartyje pateiktus išaiškinimus, tai, kad Ministerija 2013 m. sausio 14 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą neturėdama jokio teisinio pagrindo, o taip pat į tai, kad šiame sprendime teisės aktai, reglamentuojantys ginčo santykius buvo aiškinami ir taikomi netinkamai, minėtą atsakovo sprendimą panaikino visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas 2013 m. sausio 14 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1D-597(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria minėtas atsakovo sprendimas buvo panaikintas visa apimtimi, keistina.

Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 1D-597(11), pakeisti ir išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1D-597(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė