A-822-424-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-424/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00207-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kauno tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namams, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas V.

K. kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 000 (milijono) Lt neturtinę žalą;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 (milijardo) Lt neturtinę žalą; 3) įpareigoti Marijampolės pataisos namus sudaryti sąlygas pareiškėjo meditacijai (b. l. 4–5, 14). Pareiškėjas paaiškino, kad su 2013 m. sausio 21 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD) dėl Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1-33 „Dėl nuteistųjų elektros prietaisų, kuriais jie naudojasi įstaigoje, priėmimo, registracijos, grąžinimo sąnaudų elektros energijos išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo“ 10 punktas nustato paimtų daiktų grąžinimą per tris darbo dienas, tačiau 4 kartus jam atvykus į Kauno tardymo izoliatorių, nustatytu terminu patikrinimui paimtas personalinis nešiojamas kompiuteris jam nebuvo grąžintas.

Tokiais atsakovo veiksmais buvo suvaržytos jo teisės, apribota galimybė rašyti skundus, ruoštis teismo posėdžiams remiantis teisės aktais, atimta teisė skaityti asmeninio pobūdžio, mokslinę religinę literatūrą, užsidirbti pragyvenimui, rašant knygas, kuriant teisės aktus, projektus, atimta jo teisė į saviauklą. Nurodė, jog teisės aktas, kuriuo remiasi atsakovas dėl kompiuterių tikrinimo, gali būti taikomas tik tais atvejais, kai kompiuteriai yra įsigyjami įkalinimo įstaigos parduotuvėje arba juos perduoda nuteistajam artimieji giminaičiai, jo atveju minėtas teisės aktas negalėjo būti taikomas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog su 2013 m. sausio 3 d. pareiškimu Nr.49/03-11 kreipėsi į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir PN), prašydamas užtikrinti konstitucinę teisę dvasiniam išsivadavimui, nurodydamas, jog pataisos namų administracija nesudaro sąlygų meditacijai, transo būsenos pasiekimui, nes pagal Lietuvos įkalinimo įstaigų nustatytą vidaus tvarką iš jo reikalaujama stotis, užėjus pareigūnams, vykti į skaičiuotes, o meditacijai būtina absoliuti tyla ir ramybė. Kalėjimų departamentas 2013 m. vasario 14 d. raštu Nr. 2S-450 nepagrįstai jo skundą atsisakė nagrinėti.

Dėl trukdymo realizuoti prigimtines teises ir laisves, jis patiria dvasines kančias, išgyvenimus, todėl reikalauja atlyginti patirtą neturtinę žalą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 3 punktą, pristatytiems į tardymo izoliatorių asmenims daroma asmens krata, jų turimi daiktai patikrinami. Pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių, jam priklausančio kompiuterio patikrinimai buvo vykdomi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo ir perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 12 punktu, kuris numato, jog kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Motyvuotu laisvės atėmimo vietos direktoriaus sprendimu patikrinimo terminas gali būti pratęstas, tačiau bendras patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų.

Atsakovas minėto teisės akto nuostatų, tikrindamas pareiškėjo kompiuterį, nepažeidė, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos sąlygų atsiradimo, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 19–20) nurodė, jog nuteistojo teisė į religines apeigas neatleidžia nuo pareigos laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos bei dienotvarkės reikalavimų. Nuteistojo pareigą laikytis nustatytos dienotvarkės bei vidaus tvarkos nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnis, kuris įtvirtina, kad Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Marijampolės pataisos namai nesudarė pareiškėjui jokių teisės aktams prieštaraujančių kliūčių, kad jis dienotvarkėje numatytu laisvalaikio laiku galėtų išpažinti jam priimtiną religiją, užsiimti meditacija, tačiau dėl minėtos veiklos pareiškėjas negali būti atleidžiamas nuo pareigos laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos, režimo reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl skundas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl asmeninio kompiuterio paėmimo tikrinimui, nenurodė savo atvykimo ir išvykimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus datų. Iš pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. skundo, adresuoto Kauno tardymo izoliatoriui nustatyta, jog jis kėlė pretenzijas dėl kompiuterio negrąžinimo, atvykus į tardymo izoliatorių 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 rugpjūčio 28 d., 2012 m. spalio 2 d.

Iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus teismui pateiktų duomenų nustatyta, jog 2012 m. pareiškėjas keturis kartus buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių, tris kartus atvyko turėdamas personalinį kompiuterį, būtent, atvyko 2012 m. rugpjūčio 7 d. išvyko 2012 m. rugpjūčio 14 d, atvyko 2012 m. rugpjūčio 28 d. išvyko 2012 m. rugsėjo 4 d., atvyko 2012 m. spalio 2 d. išvyko 2012 m. spalio 9 d. Iš Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 14 d. rašto Nr. 2S-434 nustatyta, jog 2013 m. sausio 15 d. pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių buvo paimtas patikrinimui jo kompiuteris, grąžintas 2013 m. sausio 29 d.

Teismas nustatė, kad kompiuterių patikrinimai vykdomi, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo ir perklausymo bei laikymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Paimant pareiškėjo kompiuterį patikrinimui, Aprašo 12 punkte numatytas kompiuterio patikrinimo terminas (10 darbo dienų) nebuvo pažeistas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Aprašo nuostatos yra taikomos tik nuteistųjų artimųjų perduotų arba įkalinimo įstaigos parduotuvėje įsigytų daiktų tikrinimui. Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 191, 192 punktais. Pažymėjo, jog Aprašas buvo patvirtintas būtent Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 192 punkto reikalavimų įgyvendinimui, tai įtvirtinta minėto teisės akto preambulėje.

Aprašo 25 punktas nustato, jog siekiant efektyviai užtikrinti draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų turimi daiktai turi būti nuolat tikrinami šio aprašo nustatyta tvarka, taigi, teismo vertinimu, Aprašo nuostatų reikalavimai yra taikomi ne tik iš įkalinimo įstaigos parduotuvės ir nuteistųjų artimųjų perduotiems daiktams, bet ir laikomiems su savimi daiktams, todėl atsakovas, tikrindamas pareiškėjo kompiuterį, pagrįstai ir teisėtai juo vadovavosi.

Teismas pažymėjo, jog Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 26 d. įsakymas Nr.1-33 „Dėl nuteistųjų elektros prietaisų, kuriais jie naudojasi įstaigoje priėmimo, registracijos, grąžinimo, sunaudotos elektros energijos išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo“, kurio nuostatomis remiasi pareiškėjas, reglamentuoja bendrą elektros prietaisų priėmimo, registracijos, grąžinimo, sunaudotos elektros energijos išlaidų apmokėjimo tvarką, tuo tarpu kompiuterių patikrinimas vykdomas, taikant specialų teisės aktą – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-124 patvirtintą Aprašą, kurio pažeidimų konkrečiu atveju nenustatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjas ir nenurodė konkrečiais faktais pagrįstų aplinkybių bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų dėl jo teisių pažeidimų, susijusių su negalėjimu tam tikrą laiką naudotis kompiuteriu dėl jo tikrinimo. Byloje nesurinkta duomenų, kad dėl to buvo apribotos jo galimybės ginti pažeistas teises teisme, užsiimti savišvieta. Pareiškėjas pakankamai daug kartų ir operatyviai yra kreipęsis į teismą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo, su teisės aktais galimybė susipažinti suteikiama įkalinimo įstaigose, naudojantis biblioteka, internetu, duomenų apie tai, kad atsakovas trukdytų užsiimti kūrybine veikla, byloje taip pat nėra.

Vertinant šias aplinkybes atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas kratos protokoluose, grąžinant daiktus, tame tarpe ir kompiuterį, yra pasirašęs, jog pretenzijų minėtos įstaigos administracijai neturi. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 3 d. kreipėsi pareiškimu į Marijampolės pataisos namų direktorių, prašydamas patalpinti jį atskirai nuo kitų nuteistųjų, atlaisvinti nuo skaičiuotės ir kitų pareigų – pareiškėjas siekė, kad jam būtų sudarytos sąlygos išpažinti induizmo religiją, praktikuoti jogą, užsiimti meditacija, kad, jo teigimu, galėtų pasiekti dvasinį išsilaisvinimą (dvasinį nušvitimą), transo būseną.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26, 27 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnyje išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalyje, 27 straipsnyje, tiek Bausmių vykdymo kodekse, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai, kurių nuteistieji laikytis privalo ir savo teises bei laisves, tarp jų ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.

Pareiškėjo pageidavimu sudarant sąlygas praktikuoti religiją, užsiimti meditacija, ignoruojant bausmių vykdymo tvarkos, režimo reikalavimus, nustatytą dienotvarkę, būtų nepasiekti bausmių vykdymo tikslai, įtvirtinti Bausmių vykdymo kodekse. Pagal Bausmių vykdymo kodekse 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Pažymėta, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnis numato nuteistųjų teisę

pataisos įstaigoje atlikti religines apeigas, tačiau pareiškėjas prašymo dėl šių teisių realizavimo dienotvarkėje

numatytu laisvalaikio metu nepareiškė, jis siekia užsiimti norima veikla, pažeidžiant nustatytus teisės aktuose įtvirtintus bausmės režimo reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo Marijampolės pataisos namų atsiliepime išdėstyta nuostata, jog nuteistojo teisė į religines

apeigas neatleidžia jo nuo pareigos laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos bei dienotvarkės reikalavimų, todėl jo

2013 m. sausio 2 d. prašymas dėl jame įvardijamų sąlygų sudarymo siekiant užsiimti norima veikla dėl nurodytų priežasčių negalėjo būti tenkinamas. Todėl Marijampolės pataisos namų 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-14 buvo teisėtai ir pagrįstai atsisakyta pareiškėjui suteikti prašomas sąlygas užsiimti prašyme nurodyta veikla, o Kalėjimų departamentas 2013 m. vasario 14 d. rašte Nr. 2S-450 motyvuotai ir pagrįstai minėtą atsakymą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sudaręs kliūtis laisvalaikio metu pareiškėjui išpažinti jam priimtiną religiją, praktikuoti jogą, užsiimti meditacija. Paties pareiškėjo paaiškinimai, jog gilinasi į šio pobūdžio knygas, rašo literatūrinius religinio pobūdžio kūrinius, domisi katalikiško pasaulio naujienomis, praktikuoja jogą, iš esmės paneigia skundo argumentus.

Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises

ar teisėtus interesus, jog atsakovas atlikęs veiksmus, kuriais būtų siekęs pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti, kuriais varžęs, ribojęs religines laisves, įsitikinimus, todėl pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas religinių apeigų atlikimui, meditacijai yra nepagrįstas ir atmestinas. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog skundo atmetimas netrukdo pareiškėjui pakartotinai kreiptis į atsakovą, prašant sudaryti sąlygas užsiimti siekiama veikla dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu, konkrečiai ir aiškiai suformuluojant savo prašymą dėl pažeistų teisių. Pagal esamą reikalavimą ir byloje nustatytas aplinkybes teismui nėra pagrindo įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas pareiškėjo norimai veiklai. Teismas konstatavo, kad byloje nenuginčyti Marijampolės pataisos namų, Kauno tardymo izoliatoriaus raštai, Kalėjimų departamento sprendimai (kuriais atsakyta į pareiškėjo prašymus) laikomi teisėtais, todėl nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų (sprendimų, raštų, atsakymų) neteisėtumo. Byloje nustačius, kad atsakovo veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti, laikoma, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (ABTĮ 57 str.). Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ

57 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas. Pažymėta, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK

112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra. Dėl nurodytų aplinkybių reikalavimas priteisti iš atsakovų neturtinę žalą netenkintinas.

III.

Pareiškėjas pateikęs apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl neteisėto jo asmeninio kompiuterio užlaikymo ir laisvės praktikuoti religiją apribojimo. Atkreipia dėmesį, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai žodžiu patvirtino, kad kompiuteris užlaikomas, nes cenzūruojami pareiškėjo elektroniniai užrašai, pažymi, kad cenzūra uždrausta įstatymu. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai su apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 71) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, todėl nėra juridinio pagrindo peržiūrėti teismo sprendimo. Pažymi, kad pareiškėjas klaidina teismą, informacijos, įrašytos kompiuterių laikmenose peržiūrą, atliekamą pagal tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, vadindamas jo elektroninių užrašų cenzūravimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 000 Lt neturtinę žalą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinę žalą ir įpareigoti Marijampolės pataisos namus sudaryti sąlygas pareiškėjo meditacijai. Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70).

Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą sieja su jo teisių ir interesų pažeidimais dėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų, paimant tikrinimui jo asmeninį nešiojamą kompiuterį bei Marijampolės pataisos administracijos neveikimu dėl nesudarymo sąlygų pataisos namuose pareiškėjui užsiimti joga, meditacija, praktikuoti induizmo religiją. Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad Kauno tardymo izoliatorius ar Marijampolės pataisos namai, vykdydami jiems teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdami teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek Kauno tardymo izoliatoriaus, tiek Marijampolės pataisos namų veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti. Kadangi teismas nenustatė, jog atsakovai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Tikrindamas atsakovų veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovai

veikė jiems suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad

pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepateikia jokių naujų argumentų. Teigia, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai žodžiu patvirtino, kad kompiuteris užlaikomas, nes cenzūruojami pareiškėjo elektroniniai užrašai. Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, šis pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, remiantis Aprašo 2 punktu, daiktų tikrinimo tikslas – užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją.

Todėl pareiškėjo kompiuteris buvo paimtas ir tikrinamas teisėtai ir pagrįstai. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad kompiuteris jam turėjo būti grąžintas per tris dienas. Nors pareiškėjo teigimu, jis atvyko su kompiuteriu į pataisos namus, jam jo niekas neperdavė, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, jog Aprašo nuostatų reikalavimai yra taikomi ne tik iš įkalinimo įstaigos parduotuvės ir nuteistųjų artimųjų perduotiems daiktams, bet ir laikomiems su savimi daiktams.

Atsižvelgiant į tai ir į Aprašo 12 punktą, daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Motyvuotu laisvės atėmimo vietos direktoriaus sprendimu patikrinimo terminas gali būti pratęstas, tačiau bendras patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų. Nagrinėjamu atveju Aprašo 12 punkte nustatytas kompiuterio tikrinimo terminas nebuvo pažeistas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad laisvės atėmimo metu iš kalinių atimama religijos laisvė, nes norimas religines apeigas jis gali atlikti tik laisvalaikiu. Kaip minėta, remiantis aukščiau nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įkalinimo įstaigose gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Todėl ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus.

Šias teises riboja tiek Konstitucijoje, tiek Bausmių vykdymo kodekse, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi galimybę išpažinti jam priimtiną religiją, praktikuoti jogą, užsiimti meditacija tiek, kiek tai neprieštarauja bausmių vykdymo tvarkai, režimo reikalavimams, nustatytai dienotvarkei, konstatuotina, jog pareiškėjo teiginys, jog iš jo yra atimama religijos laisvė, yra nepagrįstas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ

136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių motyvų, kurie

patvirtintų skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl

pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė