A-1265-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1265-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07422-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 9.4-2436 (9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir įpareigoti Departamentą B. L. 2013 m. spalio 14 d. prašymą „Dėl Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų galimų veiksmų įvertinimo“ išnagrinėti iš naujo (b. l. 1–6).

Nurodė, kad 2012 m. sausio 17 d. kilo gaisras jos sūnui V. L. priklausančiame sodo namelyje, esančiame sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., kuriuo ji naudojosi pagal įgaliojimą. Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – Panevėžio APGV) pareigūnas dėl kilusio gaisro 2012 m. sausio 17 d. surašė aktą, kuriame konstatavo, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje. Su Panevėžio APGV pareigūno padaryta išvada ji nesutiko, buvo įsitikinusi, kad sodo namelis padegtas tyčia.

Dėl minėto įvykio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariate (toliau – Panevėžio rajono PK) atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-2-00098-12 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu gautoje Departamento Gaisrinių tyrimų centro 2013 m. sausio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 35-3(SI) buvo konstatuota, kad gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Pareiškėjos teigimu, dėl neteisingos Panevėžio APGV gaisro kilimo išvados, užtruko ikiteisminio tyrimo pradžia, nes remiantis minėta išvada ir Panevėžio APGV viršininko pavaduotojo, vykdančio viršininko funkcijas, 2012 m. vasario 2 d.

Nr. V4-210 pažyma dėl kilusio gaisro, Panevėžio rajono PK 2012 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tik apskundus šį nutarimą teismui, ikiteisminis tyrimas Nr. 50-2-00098-12 buvo pradėtas. Asmenys, galimai įvykdę minėtą nusikalstamą veiką, iki šiol nenustatyti, ikiteisminis tyrimas sustabdytas, draudimo bendrovė atlygino tik dalį patirtos turtinės žalos. Nurodė ir tai, kad dėl Panevėžio APGV pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų įvertinimo 2013 m. spalio 14 d. kreipėsi į Departamentą, kurio prašė, nustačius pažeidimus, imtis atitinkamų priemonių.

Departamentas 2013 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 9.4-2436 (9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Pareiškėja pažymėjo, kad į atsakovą kreipėsi ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ar jų veiksmų vertinimo, taip pat ne dėl to, jog konkretiems pareigūnams būtų skiriamos tarnybinės nuobaudos, o siekė gauti teisės aktais ir faktiniais duomenimis pagrįstą informaciją dėl gaisro priežasties nustatymo teisėtumo. Iš pateikto Departamento 2013 m. lapkričio 5 d. atsakymo Nr. 9.4-2436 (9.21.) pareiškėjai nėra aišku, ar Panevėžio APGV pareigūnai tinkamai ir kvalifikuotai atliko jiems priskirtas funkcijas, ar nustatant gaisro kilimo priežastį buvo vadovaujamasi taisyklėmis, teisiniu reglamentavimu, ar jie, teikdami ikiteisminio tyrimo institucijai pažymą ir išvadą dėl gaisro priežasties, veikė pagal kompetenciją.

Teigia, kad ginčijamas Departamento atsakymas yra formalus, neišsamus, nepagrįstas teisės aktų normomis, todėl priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymą. Pareiškėja nurodė, kad gaisro kilimo metu elektros energijos tiekimas pastate buvo atjungtas. Manė, kad Departamentas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad Panevėžio APGV pareigūno nurodyta labiausiai tikėtina gaisro priežastis – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje, pateisintina. Pareiškėja taip pat nesutiko su ginčijamo sprendimo argumentu, jog Departamentui nepavesta tirti tyčinio padegimo atvejų, t. y. svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdu.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent Panevėžio APGV pareigūnai įvykio vietoje atliko veiksmus ir padarė nepagrįstas išvadas, nustatydami kilusio gaisro priežastį.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–21).

Nurodė, kad Panevėžio APGV pareigūnai 2012 m. sausio 17 d. atliko gaisro neatidėliotinos informacijos patikrinimą (atliko gaisravietės apžiūrą apklausė galimai apie minėtą gaisrą ką nors žinančius asmenis) ir įvertinus aplinkybių visumą nustatė, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje. Panevėžio rajono PK 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 50-76-S-330 kreipėsi į Panevėžio APGV, prašydamas medžiagos papildymui pateikti pažymą, nurodant gaisro kilimo priežastį.

Panevėžio APGV 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. V4-210 nurodė labiausiai tikėtiną gaisro kilimo priežastį – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos 2012 m. vasario 29 d. prašymą atlikti gaisro tyrimą ir nustatyti tikslią gaisro kilimo priežastį, nustatė, kad 2012 m. sausio 20 d. ji kreipėsi į Panevėžio rajono PK su pareiškimu dėl galimo tyčinio padegimo ir Panevėžio rajono PK pareigūnai 2012 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pažymėjo, kad Departamentas 2012 m. kovo 19 d. rašte Nr. 9.4-692(9.21) pareiškėjai nurodė teisiniu reguliavimu nustatytą kompetencijų paskirstymą tiriant nusikalstamas veikas, t. y., kad Departamentui nepavesta tirti svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu atvejų, todėl Panevėžio rajono PK pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos pareiškimą dėl galimo tyčinio padegimo, Departamentas neturi ir negali vertinti kito ikiteisminio tyrimo subjekto ar ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktų pagrįstumo, kas yra Baudžiamojo proceso kodekso reguliavimo srityje.

Paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. Departamentui pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė gaisro ikiteisminio tyrimo eigą ir prašė įvertinti pateiktą informaciją, o nustačius pažeidimus, imtis priemonių ir, priėmus atitinkamą sprendimą, ją informuoti raštu teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 9.4-2436(9.21) pareiškėją informavo, kad valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai nevykdo minėto gaisro ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00098-12, visais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nedisponuoja ir negali jų vertinti.

Atsižvelgdamas į pareiškėjos prašyme nurodytą Lietuvos teismo ekspertizės centro objektų tyrimo išvados citatą „pateiktuose laidų atkarpose yra gaisro šilumos poveikio ir elektroterminio kaitimo požymių. Elektroterminis kaitimas šiose laidų atkarpose vyko gaisrui būdingoje aplinkoje (gaisro metu)“, padarė išvadą, kad gaisro metu elektros energijos tiekimas pastate nebuvo atjungtas, todėl išsakė nuomonę, jog Panevėžio APGV pareigūno nurodyta labiausiai tikėtina gaisro priežastis – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje – pateisintina kaip viena iš galimų gaisro kilimo versijų.

Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio APGV pareigūnai, atlikę neatidėliotiną informacijos apie gaisrą patikrinimą, nurodė labiausiai tikėtiną gaisro kilimo priežastį, o tiksli (konkreti) gaisro kilimo priežastis nustatoma tik esant akivaizdiems ir neginčijamiems gaisro kilimo faktą ir būdą patvirtinantiems duomenims, kurie pasitvirtina atlikus ikiteisminį tyrimą ir įvertinus visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Pabrėžė, kad Departamento 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 9.4-2436(9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nėra minėto ikiteisminio tyrimo duomenų dalis, sąlygojanti jo eigą ir rezultatą.

Vidaus sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Vidaus tarnybos statuto nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką nustato Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Departamentas 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 9.4-2436(9.21.) nurodė, kad Panevėžio APGV pareigūnų galimų pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais veiksmais ar neveikimu, nevertintinas, nurodė šio sprendimo teisinį pagrindimą.

Šiuo aspektu pastebėjo, kad pareiškėja taip pat nesiekė, jog jos skundas būtų nagrinėjamas taikant vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veiksmų procedūras, o kėlė klausimus, susijusius su gaisro priežastimi, kas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 50-2-00098-12 duomenų dalis. Dėl to teigė, kad skundžiamas Departamento 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 9.4-2436(9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ jokių teisinių pasekmių jai nesukelia ir jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (b. l. 69–75) B. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 17 d., apie 20 val. 02 min., kilo gaisras sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Panevėžio APGV pareigūnai 2012 m. sausio 17 d. atliko gaisro neatidėliotinos informacijos patikrinimą, kurį įformino 2012 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime, ir, įvertinę aplinkybių visumą, Akte dėl kilusio gaisro nustatė, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje. Panevėžio rajono PK 2012 m. sausio 20 d. buvo gautas B.

L. pareiškimas dėl gaisro, kuriame ji nurodė, kad sodo namelį galėjo padegti kaimynai, su kuriais ji konfliktuoja. Panevėžio rajono PK 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 50-76-S-330 kreipėsi į Panevėžio APGV, prašydamas medžiagos Nr. 50-76-AP-36 papildymui pateikti pažymą, kokia yra sodo namelio, degusio Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) k., S/B „(duomenys neskelbtini)“ gaisro priežastis. Panevėžio APGV 2012 m. vasario 2 d. pažymoje dėl kilusio gaisro Nr. V4-210 Panevėžio rajono PK nurodė, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje.

Panevėžio rajono PK 2012 m. vasario 13 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 76-AT-00048-18 dėl pareiškėjos sūnui priklausančio sodo namelio padegimo. Pareiškėja 2012 m. vasario 20 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą su skundu, kuriame prašė panaikinti Panevėžio rajono PK 2012 m. vasario 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 76-AT-00048-18. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė 2012 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą atmesti B. L. skundą. Šį nutarimą pareiškėja ginčijo Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2012 m. kovo 30 d. nutartimi taip pat atmetė pareiškėjos skundą.

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą: panaikinti Panevėžio rajono PK tyrėjo 2012 m. vasario 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 76-AT-00048-18 ir 2012 m. kovo 1 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimą atmesti pareiškėjos skundą ir skundo tyrimo medžiagą perdavė Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai.

Pareiškėja 2012 m. vasario 29 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu, kuriame nurodė, kad gaisras galėjo kilti tik dėl tyčinės veikos (padegimo), todėl prašė iškviesti nepriklausomą ekspertą iš Departamento Gaisrinių tyrimų centro, iškelti baudžiamą bylą dėl tyčinio padegimo ir nustatyti gaisro kilimo priežastį. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos 2012 m. vasario 29 d. prašymą, 2012 m. kovo 19 d. rašte Nr. 9.4-692(9.21) išaiškino pareiškėjai, kad pagal galiojančią tvarką Departamento Gaisrinių tyrimų centre atliekamos teismo ekspertizės, paskirtos teismo ar teisėjo nutartimi.

Esant būtinybei ir galimybei, remdamiesi Centro ir kviečiančios specialistus institucijos susitarimu, centre dirbantys specialistai gali atlikti objektų tyrimą ir pateikti specialisto išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka. Kitų fizinių ar juridinių asmenų prašymu ir centro vadovybės sutikimu gali būti atliekamos ekspertizės, neturinčios teismo ekspertizės statuso, už kurių atlikimą turi būti apmokama įstatymų nustatyta tvarka. Departamentas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 8 d.

įsakymu Nr. I-109 pakeistų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimo paskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms 10. 7 punktu, Departamentui nepavesta tirti tyčinio padegimo atvejų, t. y. svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu. Panevėžio rajono PK 2012 m. gegužės 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00098-12 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl turto sugadinimo. Pareiškėja pripažinta nukentėjusiąja ir civiliniu ieškovu.

Departamento Gaisrinių tyrimų centras pagal Panevėžio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus 2013 m. sausio 9 d. užduotį atlikti objektų tyrimą Nr. 50-76-3-S-133 ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-2-00098-12 atliko tyrimą ir 2013 m. sausio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 35-3(SI) nurodė, kad:

1) gaisro židinio zona yra sodo namelio pirmame aukšte, patalpose Nr. 2, Nr. 3;

2) gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl Panevėžio PGV pareigūnų, vykdžiusių 2012 m. sausio 17 d. gaisro (duomenys neskelbtini)., Panevėžio r. aplinkybių tyrimą, veiksmų įvertinimo. Departamentas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 9.4-2436(9.21) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjos prašymo netenkino. Panevėžio apygardos Panevėžio apylinkės prokuratūros 2014 m. birželio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 50-2-00098-12 sustabdytas. Nutarime ikiteisminio tyrimo sustabdymo pagrindu nurodoma tai, kad ikiteisminio tyrimo visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas.

Pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. prašyme Departamentui nurodė apie gaisro jos sūnui priklausančiame sodo namelyje kilimo aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo eigą. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Departamento Gaisrinių tyrimų centro 2013 m. sausio 29 d. specialisto išvada Nr. 35-3 (SI), kurioje nurodyta, kad gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Panevėžio APGV pareigūnas D. S. 2012 m. sausio 17 d. surašė aktą dėl kilusio gaisro, kurio 8 punkte konstatavo, jog gaisro kilimo priežastis: labiausiai tikėtina – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje. Remiantis šia išvada ikiteisminis tyrimas byloje iš pradžių buvo nutrauktas. Pareiškėjos teigimu, dėl Panevėžio APGV pareigūno galimų neteisėtų veiksmų į įvykio vietą nebuvo iškviesti policijos tyrėjai nusikalstamos veikos pirminiams pėdsakams fiksuoti. Nuo įvykio (2012 m. sausio 17 d.) iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2012 m. gegužės 7 d.) praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl neišnaudotos visos įstatymų numatytos galimybės ir priemonės įvykdytai nusikalstamai veikai atskleisti. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašė Departamentą: 1) įvertinti pateiktą informaciją, nustačius pažeidimus, imtis priemonių; 2) apie priimtą sprendimą atsakymą pateikti Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. prašymu informavo Departamentą dėl Panevėžio APGV pareigūnų galimai padarytos teisei priešingos veikos. Departamentas pateiktą informaciją priėmė, įvertino ir pareiškėjai 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 9.4-2436(9.21.) pranešė, kad neatliks galimai priešingų teisei Panevėžio APGV pareigūnų veiksmų tyrimo. Atsakovas atsisakymą atlikti tyrimą dėl Panevėžio APGV pareigūnų veiksmų teisėtumo grindė dviem argumentais: pirma, Departamentui nepavesta tirti tyčinio padegimo atvejų, antra, praėjo daugiau nei vieneri metai nuo Panevėžio APGV pareigūnų prašomų įvertinti veiksmų atlikimo, todėl tarnybinės atsakomybės klausimas negali būti vertinamas.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 164, 169 straipsniais. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroras ikiteisminį tyrimą dėl gaisro, kilusio 2012 m. sausio 17 d. pareiškėjos sūnui priklausančiame sodo namelyje, pavedė atlikti Panevėžio rajono PK. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Departamentas pagrįstai sprendime informavo, jog nevykdo ikiteisminio tyrimo pareiškėjos nurodytoje baudžiamojoje byloje. Be to, Departamentas sprendime pareiškėjai priminė, kad ji dėl gaisro priežasties nustatymo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo į Departamentą kreipėsi dar 2012 m. vasario 29 d. Departamentas, įvertinęs tai, kad dėl tyčinio padegimo pareiškėja pareiškimu kreipėsi į Panevėžio rajono PK, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. I-109 pakeistų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimo paskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms 10.7 punktu, 2012 m. kovo 19 d. sprendime Nr. 9.4-692(9.21.) nurodė, kad jam nepavesta tirti tyčinio padegimo atvejų, t. y. svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu. Byloje duomenų, kad šį atsakymą pareiškėja ginčijo teismui, nėra.

Kaip matyti iš 2013 m. spalio 14 d. prašymo Departamentui turinio, pareiškėja Panevėžio APGV pareigūnų veiksmų galimą neteisėtumą kildina iš gaisro kilimo priežasties nustatymo aplinkybių. Vadinasi, Departamentas, vertindamas Panevėžio APGV pareigūnų veiksmus, turėtų vertinti gaisro kilimo priežasties nustatymo teisėtumą. Gaisro kilimo priežasties nustatymas yra baudžiamosios bylos Nr. 50-2-00098-12, kurią tiria Panevėžio rajono PK, nagrinėjimo dalykas, todėl Departamentas, neatlikdamas ikiteisminio tyrimo šioje baudžiamoje byloje, pagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjos pateiktą informaciją dėl galimai neteisėtų Panevėžio APGV pareigūnų veiksmų (aktus), susijusių su gaisro priežasties nustatymu.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Departamentas išanalizavo pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašyme pacituotą Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadą „<...> pateiktuose laidų atkarpose yra gaisro šilumos poveikio ir elektroterminio kaitimo požymių. Elektroterminis kaitimas šiose laidų atkarpose vyko gaisrui būdingoje aplinkoje (gaisro metu) <...>“ ir sprendime pateikė nuomonę, kad Panevėžio APGV pareigūno 2012 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime dėl gaisro neatidėliotinos informacijos patikrinimo ir 2012 m. vasario 2 d. pažymoje dėl gaisro nurodyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje – pateisintina kaip viena iš galimų gaisro kilimo versijų. Kaip matyti, Departamentas šiuo aspektu nepriėmė jokio konkretaus sprendimo dėl Panevėžio APGV pareigūnų veiksmų teisėtumo, o pareiškė savo nuomonę, atsižvelgdamas tik į vieną ikiteisminio tyrimo metu atliktų ekspertizės išvadų, kadangi, kaip pats pažymėjo sprendime, šio ikiteisminio tyrimo medžiaga nedisponavo. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada yra laikytina viena iš rašytinių įrodymų, surinktų baudžiamojoje byloje ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais.

Pažymėjo, kad tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūros pradėjimas yra pareigūno, dėl kurio gautas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą, vadovo diskrecijos teisė. Asmens skundas, kuriame informuojama apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, gali būti vada tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti. Departamento atsakymas, kuriame informuojama pareiškėja, kad dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas nebus atliekamas, nes praėjo Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkoje nustatytas 1 metų terminas nuo galimo nusižengimo padarymo, šiuo atveju neturi jokios įtakos pareiškėjos teisių ar pareigų apimčiai.

Teismo vertinimu, Departamentas ginčijamame administracinės procedūros sprendime neturėjo pareigos pasisakyti ir dėl Panevėžio APGV pareigūnų kompetencijos nustatyti gaisro kilimo priežastį ir teikti ikiteisminio tyrimo institucijai pažymą dėl kilusio gaisro, kadangi pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. prašyme Departamentui dėl to jokių abejonių nekėlė.

Teismas darė išvadą, kad Departamentas jam priskirtos kompetencijos ribose laiku ir tinkamai priėmė administracinės procedūros sprendimą, sprendime atsakė į visus pareiškėjos iškeltus klausimus, pateikė motyvuotą, teisės normomis pagrįstą atsakymą į prašymą. Toks sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja B. L. apeliaciniu skundu (b. l. 100–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Nurodo, kad į Departamentą su 2013 m. spalio 14 d. prašymu iš esmės kreipėsi siekdama pasinaudoti piliečio teise gauti teisės aktais ir faktiniais duomenimis pagrįstą informaciją dėl gaisro priežasties nustatymo teisėtumo, t. y. jog būtu įvertinta pareiškėjos pateikta informacija ir jos pagrindu gautų konkretų atsakymą, ar nustatant gaisro kilimo priežastį ir parengiant dokumentus dėl gaisro priežasties nustatymo, nepažeisti teisės aktai. Tokio konkretaus atsakymo pareiškėja negavo. Tvirtina, kad jos prašyme kelti klausimai nėra susiję su ikiteisminio tyrimo objektu.

Mano, kad atsakyti į iškeltus klausimus yra Departamento kompetencija. Keliami klausimai yra susiję su Departamento pareigūnų veiksmais iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pateikdama prašymą, ji nesiekė, kad prašyme išdėstytos aplinkybės būtų nagrinėjamos taikant Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatas, nors Aprašo 9 ir 33 punktai nedraudžia atlikti tarnybinio patikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įstatymo viršenybės ir atsakomybės už priimtus sprendimus principų. Mano, kad atsakovo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 9.4-2436 (9.21.) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teigia, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnams netinkamai nustačius gaisro priežastį bei galimai neteisėtai ir nepagrįstai parengus aktą, pažymą ir kt. dokumentus dėl gaisro kilimo priežasties, pareiškėjai buvo sukelti neigiami padariniai.

Departamentas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 9.4-2436 nepasisakė dėl Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų parengtų dokumentų: 2012 m. vasario 2 d. pažymos Nr. V4-210, 2012 m. sausio 17 d. akto, 2012 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo teisėtumo, ar minėti dokumentai parengti vadovaujantis reglamentais ir teisės aktais, ar atitinka teisės aktų reikalavimus, ar juos parengiant nepažeisti teisės aktai.

Pažymi, kad jeigu ji netinkamai adresavo savo prašymą, pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas jis (prašymas) galėjo būti perduotas nagrinėti Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai. Kadangi pareiškėja kreipėsi dėl Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų galimų veiksmų, mano, kad minėta institucija negalėjo nagrinėti savo veiksmų, todėl ir kreipėsi į Departamentą.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

Atkreipia dėmesį, kad dar 2012 m. kovo 19 d. Departamentas raštu Nr. 9.4-692(9.21) pareiškėjai nurodė teisiniu reguliavimu nustatytą kompetencijų paskirstymą tiriant nusikalstamas veikas, t. y. kad Departamentui nepavesta tirti svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu. Pareiškėja dar 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į Panevėžio rajono PK su pareiškimu dėl galimo pastato tyčinio padegimo, todėl Departamentas neturi ir negali vertinti kito ikiteisminio tyrimo subjekto ar ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktų pagrįstumo, kas yra Baudžiamojo proceso kodekso reguliavimo srityje.

Nurodo, kad Panevėžio APGV pareigūnai, atlikę neatidėliotiną informacijos apie gaisrą patikrinimą, nurodė labiausiai tikėtinų gaisro kilimo priežastį, o tiksli (konkreti) gaisro kilimo priežastis nustatoma tik esant akivaizdiems ir neginčijamiems gaisro kilimo faktą ir būdą patvirtinantiems duomenims, kurie pasitvirtina atlikus ikiteisminį tyrimą ir įvertinus visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Departamento 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 9.4-2436(9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nėra minėto ikiteisminio tyrimo duomenų dalis, sąlygojanti jo eigą ir rezultatą.

Iš pareiškėjos 2013 m. lapkričio 27 d. skundo teismui turinio matyti, kad pareiškėja nesiekia, kad jos skundas būtų nagrinėjamas taikant vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veiksmų procedūras, o kelia klausimus, susijusius su gaisro priežastimi, kas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 50-2-00098-12 duomenų dalis. Tokiu būdu matyti, kad skundžiamas departamento 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 9.4-2436(9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ jokių teisinių pasekmių jai nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pabrėžia, kad tiek Panevėžio APGV, teik Departamento pareigūnai, nagrinėdami pareiškėjos prašymus, veikė įstatymais ir kitais poįstatyminiais aktais nustatytos kompetencijos ribose, laikydamiesi tokioms procedūroms nustatytų reikalavimų ir tinkamai priėmė administracinės procedūros sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 9.4-2436 (9.21.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos B. L. 2013 m. spalio 14 d. prašymą dėl Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų, vykdžiusių 2012 m. sausio 17 d. gaisro (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. aplinkybių tyrimą, veiksmų įvertinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 17 d., apie 20 val. 02 min., kilo gaisras sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Panevėžio APGV pareigūnai 2012 m. sausio 17 d. atliko gaisro neatidėliotinos informacijos patikrinimą ir nustatė, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje. Panevėžio rajono PK 2012 m. sausio 20 d. buvo gautas B. L. pareiškimas dėl gaisro, kuriame ji nurodė, kad sodo namelį galėjo padegti kaimynai.

Panevėžio rajono PK 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 50-76-S-330 kreipėsi į Panevėžio APGV, kuri 2012 m. vasario 2 d. pažymoje dėl kilusio gaisro Nr. V4-210 Panevėžio rajono PK nurodė, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis darbo režimas pastato elektros instaliacijoje. Panevėžio rajono PK 2012 m. vasario 13 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 76-AT-00048-18 dėl pareiškėjos sūnui priklausančio sodo namelio padegimo. Pareiškėjai pasikreipus į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą su skundu, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė 2012 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą atmesti B.

L. skundą. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Panevėžio rajono PK tyrėjo 2012 m. vasario 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 76-AT-00048-18 ir 2012 m. kovo 1 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimą atmesti pareiškėjos skundą, o skundo tyrimo medžiagą perdavė Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai.

Panevėžio rajono PK 2012 m. gegužės 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00098-12 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje (turto sunaikinimas ar sugadinimas), pareiškėja pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Departamento Gaisrinių tyrimų centras atliko tyrimą ir 2013 m. sausio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 35-3(SI) nurodė, kad:

1) gaisro židinio zona yra sodo namelio pirmame aukšte, patalpose Nr. 2, Nr. 3;

2) gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl Panevėžio PGV pareigūnų, vykdžiusių gaisro (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. aplinkybių tyrimą, veiksmų įvertinimo. Departamentas į šį prašymą atsakė 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 9.4-2436(9.21) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Panevėžio apygardos Panevėžio apylinkės prokuratūros 2014 m. birželio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 50-2-00098-12 sustabdytas. Nutarime ikiteisminio tyrimo sustabdymo pagrindu nurodoma tai, kad ikiteisminio tyrimo visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Departamentas jam priskirtos kompetencijos ribose laiku ir tinkamai priėmė administracinės procedūros sprendimą, kuriame atsakė į visus pareiškėjos iškeltus klausimus, pateikė motyvuotą, teisės normomis pagrįstą atsakymą į prašymą, kuris iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl panaikinti Departamento sprendimą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, kad Departamentas, priėmęs 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą, neatsakė, ar nustatant gaisro kilimo priežastį bei parengiant dokumentus, buvo pažeisti teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Pažymėtina, kad skundžiamu 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 9.4-2436(9.21.) Departamentas atsakė į pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą (b. l. 8–10). Šiame prašyme pareiškėja teigė, kad Panevėžio APGV pareigūnams galimai netinkamai atlikus savo pareigas, t. y. nustačius, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – avarinis režimas pastato elektros instaliacijoje, Panevėžio rajono PK ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, klaidos tik teismo įžvalgumo dėka buvo ištaisytos. Atsižvelgiant į tai, prašė: įvertinti prašyme pateiktą informaciją; nustačius pažeidimus – imtis priemonių; informuoti apie priimtą sprendimą teisės aktais nustatyta tvarka ir terminais.

Taigi, šiame 2013 m. spalio 14 d. prašyme pareiškėja nurodė, jos teigimu, netinkamus Panevėžio APGV pareigūnų veiksmus, nustatant gaisro, kilusio sodo namelyje (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., priežastį, ir siekė, kad Departamentas imtųsi priemonių.

Tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Vidaus tarnybos statuto nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką reglamentuojančio Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija), kurio pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas išsamiai ir nešališkai ištirti pareigūno tarnybinio nusižengimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas, nustatyti kaltus pareigūnus bei siekti tarnybinės drausmės stiprinimo bei tarnybinių nusižengimų prevencijos (Tvarkos aprašo 2 p.), 8.1.–8.4. punktuose numatyti atvejai, kada tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad tarnybinis patikrinimas taip pat gali būti neatliekamas, o pradėtas – gali būti nutrauktas, jei nustatoma, jog skundžiami pareigūnų veiksmai atlikti daugiau nei prieš 1 metus, o Tvarkos aprašo 10, 11, 12 ir 13 punktuose numatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą – prieš 3 metus. Tvarkos aprašo 33 punktas nustato, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio Tvarkos aprašo 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais arba kai Tvarkos aprašo 12 ir 13 punktuose numatytais atvejais atliekamas tarnybinis patikrinimas, arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir aplinkybę, kad pareiškėjai abejonių keliantys Panevėžio APGV pareigūnų veiksmai, nustatant gaisro, kilusio sodo namelyje (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., priežastį, buvo atlikti daugiau nei prieš metus iki pareiškėjos pasikreipimo į Departamentą dėl šių veiksmų įvertinimo, atsakovas galėjo priimti ginčijamą sprendimą neatlikti tarnybinio patikrinimo.

Pažymėtina, kad nors pareiškėja skunde teigė, kad į Departamentą kreipėsi ne dėl to, kad konkretiems pareigūnams būtų skirtos nuobaudos, o dėl teisės aktais ir faktiniais duomenimis pagrįstos informacijos apie gaisro priežasties nustatymo teisėtumą gavimo, iš jos 2013 m. spalio 14 d. prašymo dėl veiksmų įvertinimo tokios išvados nėra galima susidaryti, kadangi buvo prašoma įvertinti pateiktą informaciją ir, nustačius pažeidimus, imtis priemonių. Kita vertus, pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 ir 3 straipsnių, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo asmenims pateikti tą informaciją, kuria jos disponuoja, o informacijos, kurios jos neturi, neprivalo ir teikti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-368-438/2015). Kadangi šiuo atveju atsakovas neatliko tarnybinio patikrinimo, kurio metu ir yra išsamiai ir nešališkai ištiriamos galimo pareigūno tarnybinio nusižengimo aplinkybės, priežastys ir sąlygos, akivaizdu, kad tokia informacija jis nedisponavo ir galėjo atsisakyti ją pateikti pareiškėjai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Departamentas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu savo kompetencijos ribose atsakė į pareiškėjos prašymą, pateikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą, todėl naikinti šį sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė