2K-342-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-342-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00591-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.26.2.1;

1.2.4.8.3;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų, 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šias bausmes subendrinus jas apimant galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš L. K. nukentėjusiesiems J. S. 68,43 Lt (19,82 Eur) turtinei žalai atlyginti, R. A. 2000 Lt (759,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti (šių lėšų tvarkymą paskiriant jo motinai J. S.), Valstybinei ligonių kasai 124,34 Lt (36,01 Eur).

Nuspręsta išieškoti iš L. K. nukentėjusiajai J. S. 1500 Lt (434,43 Eur) advokato pagalbai apmokėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi nuteistosios L. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. K. nuteista už tai, kad viešoje vietoje, elgdamasi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sužalojo mažamečius, t. y. 2013 m. balandžio 16 d., apie 9.00 val., „Verdenės“ mokyklos, esančios Klaipėdoje, Gubojų g. 3, 4A klasėje, suėmusi mažametį P. G., gimusį 2002 m. sausio 11 d., už pečių tyčia jį supurtė, taip padarė jam kaklo raiščių patempimą; priėjusi prie mažamečio R. A., gimusio 2002 m. rugpjūčio 17 d., suėmė jam už abiejų rankų virš alkūnių, tyčia jas suspaudė ir keliu spyrė į pilvą, taip padarė jam kairio žasto sumušimą su poodine kraujosruva.

Kasaciniu skundu nuteistoji L. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl to yra pagrindas panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jai nutraukti.

Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad ji padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, nes iš bylos duomenų matyti, kad jos veiksmai nebuvo įžūlūs ir visuomenės rimtis bei tvarka nebuvo sutrikdytos. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji naudojo smurtą prieš mažamečius ir nežymiai sutrikdė jų sveikatą. Kasatorės nuomone, nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys, tyčinė kaltė) nenustatyti ir argumentuotai neatskleisti. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė liudytojas A. V. ir D. S., naujų bylos aplinkybių nenustatė. Kad kasatorė nepadarė jai inkriminuotų veikų, patvirtina liudytojų A. J. ir I. S. parodymai, specialisto išvada.

Nuteistosios manymu, tai, kad ji nuėjo į mokyklą išsiaiškinti, kodėl skriaudžiamas jos anūkas, negali būti laikoma visuomenės rimties trikdymu. Klasėje, kurioje mokosi jos anūkas, ji bandė tik šnekėtis su P. G. ir R. A.. P. G. ji apskritai nelietė, o R. A. tik paėmė už rankos, norėdama nusivesti pas direktorių ir išsiaiškinti visą situaciją. Teismai visiškai neatsižvelgė į pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad šie mažamečiai jos anūką visaip užgauliojo ir mušė keletą metų. Teismas, kad ir žinojo, jog įvykio išvakarėse jos anūkas buvo sumuštas P. G. ir R. A., netyrė nuteistosios versijos, kad šie asmenys, sąmoningai norėdami nuslėpti A. J. mušimo faktą ir gindamiesi nuo to, specialiai melagingai apkaltino ją panaudojus smurtą prieš juos.

Kasatorė pažymi, jog, konstatuojant tyčinę kaltę, svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Šiuo atveju L. K. siekė tik išsiaiškinti anūko skriaudimo situaciją ir tokie jos veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios rimties sutrikdymą, t. y. į mokyklą ėjo vedama ne chuliganiškų, o asmeninių motyvų, todėl jos veika neatitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymių.

Kadangi kasatorės paskatos nebuvo sutrikdyti visuomenės rimtį, jos elgesys nebuvo demonstratyvus ir bauginantis, situacijos aiškinimasis truko labai trumpai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, elgdamasi teismų nustatytu būdu ir išreikšdama savo nepasitenkinimą susidariusia situacija, ji siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius ir jų siekė. Nors viešosios tvarkos sutrikdymo atveju motyvai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dominuojančių motyvų, kurie nelaikyti chuliganiškais, nustatymas ir kitos konfliktinę situaciją apibūdinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju paneigia L. K. veiksmų vertinimą kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą. Kasatorė mano, kad jos veiksmai – situacijos aiškinimasis – neatitinka visuomenės rimties sutrikdymo sampratos. Nuteistajai aiškinantis santykius, klasėje buvusiems vaikams nebuvo sukeltas didelis išgąstis, jie nebuvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, nebuvo nutrauktos jų pamokos, padaryta kitokia reikšminga žala, visas įvykis truko kelias minutes, nė vienas asmuo nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio veiksmai nevertintini kaip pavojingi viešajai tvarkai ir rimčiai. Nustatytos aplinkybės rodo, kad padariniai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo, kokio reikalaujama kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taigi, įvertinus liudytojų reakciją, L. K. veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, sukeltus nežymius padarinius, kitas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl jos veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Kasatorė pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog ji padarė kūno sužalojimus nukentėjusiesiems. Specialisto išvadoje konstatuota, kad P. G. buvo patempti kaklo raiščiai ir nurodyta, jog, pagal pateiktus medicininius dokumentus, įvykis, kurio metu P. G. buvo sužalotas, apibūdinamas kaip konfliktas su bendraklasiu. Taigi teismas negalėjo remtis šia išvada ir pripažinti ją kalta dėl P. G. sužalojimo. Be to, teisme šią išvadą pateikęs ekspertas R. P. nurodė, kad raiščių patempimas kaip trauma teoriškai galima nuo supurtymo, tačiau tokia trauma būdinga eismo įvykiams.

Pasak nuteistosios, abiejų instancijų teismai, pripažindami ją kalta dėl P. G. ir R. A. sužalojimo, visiškai neatsižvelgė ir į mokytojos I. S. parodymus, kuriuose ji patvirtino, kad tiek įvykio dieną, tiek kitą dieną nukentėjusieji dalyvavo pamokose, niekuo nesiskundė, netgi per kūno kultūros pamoką žaidė futbolą; ji matė didelę mėlynę ant R. A. rankos, šis jai paaiškino, kad nukrito nuo dviračio.

Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami visi ją teisinantys įrodymai, o kiti įrodymai, kurie reikšmingi įrodinėjant jos kaltę, įvertinti iškraipant jų prasmę, nevertinant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, teikiant pirmenybę nukentėjusiųjų parodymams.

Byloje esančių įrodymų vertinimas ne pagal BPK 20 straipsnio taisykles, t. y. jų vertinimas atskirai vienas nuo kito, o kai kurių duomenų nepakankamas vertinimas, jų nesusiejimas į vieną loginę seką sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje atmetė kasatorės advokato prašymą apklausti 11 vaikų, taip pat A. J. motiną bei vaiko teisių ir nepilnamečių inspektorę, dėl to liko nepašalinti prieštaravimai, susiję su kūno sužalojimų atsiradimu mažamečiams, taip pat kitos svarbios aplinkybės.

Būtent šie pirmiau nurodyti BPK pažeidimai, teismui išsamiai neišnagrinėjus bylos, nenurodant konkrečių ir aiškių argumentų bei motyvų, kodėl tai nebuvo padaryta, sutrukdė priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, BPK pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas L. K. kaltės klausimą, išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus, nuosprendyje juos aptarė, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos ir kodėl atmeta. Teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad L. K. kaltė įrodyta. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiųjų R. A. ir P. G. parodymais dėl prieš juos panaudoto smurto apimties, nes tai patvirtina specialisto išvados, kuriose konstatuoti nukentėjusiųjų kūno sužalojimai, jų atsiradimo laikas ir mechanizmas. Specialisto išvadose nustatyta sužalojimų lokalizacija patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie nusikaltimo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad teismo medicinos eksperto nustatytus sužalojimus nukentėjusieji galėjo patirti iki ar po šio įvykio. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą nagrinėdamas ją pagal nuteistosios apeliacinį skundą ir savo nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento.

Nuteistosios L. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 2 dalies (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija) – taikymo

Kasaciniu skundu nuteistoji L. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat skunde nurodo, kad yra pagrindas panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jai nutraukti. Tokius prašymus kasatorė argumentuoja tuo, kad ji nusikalstamų veikų nepadarė, įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, skundžiami teismų sprendimai nemotyvuoti, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

Tokie kasatorės teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ar būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui veikos padarymo metu buvo numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija). Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia mažamečio mušimu, kitokiu smurtavimu ar kankinimu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. K. 2013 m. balandžio 16 d., apie 9.00 val., „Verdenės“ mokyklos, esančios Klaipėdoje, Gubojų g. 3, 4A klasėje, suėmusi mažametį P. G., gimusį 2002 m. sausio 11 d., už pečių tyčia jį supurtė, taip padarė jam kaklo raiščių patempimą; priėjusi prie mažamečio R. A., gimusio 2002 m. rugpjūčio 17 d., suėmė jam už abiejų rankų virš alkūnių, tyčia jas suspaudė ir keliu spyrė į pilvą, taip padarė jam kairio žasto sumušimą su poodine kraujosruva, taip viešoje vietoje, elgdamasi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sužalojo mažamečius.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi objektyvieji ir subjektyvieji L. K. padarytų nusikalstamų veikų požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, tyčinė kaltė, kurios turinį apibūdina ir atskleidžia objektyvūs bylos duomenys – nustatyti ir pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis. Kasatorės argumentai, kad, nenustačius daromų veiksmų chuliganiškų paskatų, BK 284 straipsnis apskritai negali būti taikomas, atmestini. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, gali būti padaroma dėl įvairių, t. y. ne tik dėl chuliganiškų, bet ir dėl kitokių – net ir asmeninio pobūdžio – paskatų ir motyvų. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos motyvas (paskatos) ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje; kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė savo skunde iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, abiejų instancijų teismų padarytų išvadų nepagrįstumą (t. y. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą) argumentuoja ginčydama nustatytas faktines aplinkybes.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistoji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. mažamečių nukentėjusiųjų R. A., P. G., jų atstovių pagal įstatymą J. S., A. G., liudytojų klasės auklėtojos I. S., bendraklasių A. K., N. S., A. J., mokyklos socialinės pedagogės J. B. parodymus, duomenis, užfiksuotus specialisto išvadose, jas pateikusio eksperto R. P. paaiškinimus ir įvertinus jų visumą. Teisėjų kolegija pripažinti, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neturi teisinio pagrindo. Taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nebuvo laikytasi nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų – pirmosios instancijos teismas taip, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus, taip pat pateikė išsamius veikų kvalifikavimo motyvus bei išvadas. Nuosprendyje nuteistosios gynybos versija motyvuotai atmesta, kaip prieštaraujanti bylos įrodymams.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, L. K. pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija). Netenkindamas L. K. gynėjo prašymų apklausti naujus liudytojus, esminių BPK pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė, nes prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikėsi. Dar kartą įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, skundžiamo nuosprendžio turinį bei tyrimo metu (BPK 324 straipsnio 6 dalis) apklaustų liudytojų A. V. ir D. S. parodymus (kurias pirmosios instancijos teisme prašė apklausti nuteistosios gynėjas), apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad L. K. veiksmus prieš mažamečius nukentėjusiuosius lėmė išvakarėse tarp vaikų įvykęs konfliktas, t. y. asmeninės paskatos, tačiau pažymėjo, kad dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis nelaikytinas nepagrįstu, nes asmeninių paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir savo elgesiu trikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi teisinio pagrindo.

Kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, priimtoje nutartyje neatsakė į visus jos argumentus, atmestini. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo bei motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apeliantės argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes L. K. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija) – pritaikytas tinkamai. Remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė