AS-822-203-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Legislator headnote
AI generatedAS-822-203-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 20 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 07 d. sprendimą Nr. 1D-9938(11) ir 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 10 114,72 Lt.
Full text
N U T A R T I S
Administracinė byla Nr. AS822-203/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07037-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 20 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 07 d. sprendimą Nr. 1D-9938(11) ir 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 10 114,72 Lt.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi (b. l. 11–12) nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. gruodžio 16 d. pašalinti skundo trūkumus – t. y. pateikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, prašyme nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant jas patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti (b. l. 14–15). Prašymas grindžiamas argumentais, kad pareiškėjo reikalavimas turėtų būti tenkinamas, priteisiant jam valstybinės pensijos nepriemoką už 3 metus. Nors Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka iki šiol nėra grąžinta. Pareiškėjas manė, jog terminas skundui paduoti skaičiuojamas ne nuo žalos padarymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia, todėl sąžiningai klysdamas, į teismą nesikreipė, be to, manė, jog pasibaigus krizei, valstybė neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kompensuos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalį, bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog termino nepraleido.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi (b. l. 16–18): 1) atsisakė priimti pareiškėjo V. V. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį; 2) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9938(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 31 d. pažymos apie pareiškėjo pensijos dydį teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. įskaitytinai. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino skundui paduoti dėl reikalavimo priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. įskaitytinai, t. y. tai pensijos daliai, kuri buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. ir, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pirma šiuo pagrindu sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., vadinasi, pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Be to, teismas pažymėjo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo, kuriame Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., juolab, nuo šio nutarimo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti minėtą terminą.
Netenkinęs prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo (prašymo) padavimo terminą.
Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9938(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, paduota per nustatytą terminą, atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtina.
III. Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde (b. l. 22–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kurioje teismas atsisakė priimti jo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo, ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą nagrinėti skundą visa apimtimi.
Atskirasis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai jas pripažino nesvarbiomis. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas negalėjo atsisakyti priimti jo skundą kaip praleidus terminą, kadangi terminas visai prievolei įvykdyti dar nesuėjo, nes mokama sumažinta pensija. Be to, pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti jo skundo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Todėl šiuo atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 11PP(P)-6462 (b. l. 9–10) matyti, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 20 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.
Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Todėl galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Nurodytos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti teismui skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios inter alia dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis, kurioje minėtą pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir, atnaujinęs terminą, perduoda pareiškėjo skundo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 straipsniu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo V. V. skundo dalį.
Pareiškėjo V. V. prašymą tenkinti. Atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį, paduoti ir šia apimtimi perduoti pareiškėjo V. V. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė