2K-164-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-164-976/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-31-1-01434-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.1.8.7.9; 1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo advokato Lino Makavecko kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 25 MGL dydžio (3 250 Lt, t. y. 941 Eur) bauda, nustatant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas A. T., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Iš K. B. ir A. T. solidariai priteista nukentėjusiajam G. T. 293 Lt (85 Eur) turtinei ir 3 000 Lt (869 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt (434 Eur) advokato pagalbai apmokėti; nukentėjusiajam D. B. – 2 000 Lt (579 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt (434 Eur) advokato pagalbai apmokėti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 271,45 Lt (78,61 Eur), valstybei – 99,80 Lt (28,90 Eur) proceso išlaidų.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartis, kuria nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

K. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 22 d., apie 4.30 val., Klaipėdoje, Kepėjų ir Pasiuntinių gatvių sankryžoje, veikdamas bendrininkų grupe su A. T., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia be jokios priežasties įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. A. T. vieną kartą dešine koja spyrus nukentėjusiajam G. T. į krūtinę ir šiam nukritus ant grindinio bei praradus sąmonę, ne mažiau kaip penkis kartus spyrus į krūtinės, nugaros šonus, galvą, kojas, tyčia užlipus ant nukritusių nukentėjusiojo G. T. 293 Lt (85 Eur) vertės akinių ir juos sulaužius, K. B. viena ranka apkabinęs nukentėjusiajam D. B. kaklą ir panaudodamas fizinę jėgą, kita ranka užlaužęs dešinės rankos riešą už nugaros, vieną kartą spyrė į dešinę koją ir taip D. B. parklupdė bei panaudodamas fizinę jėgą paguldė jį ant šono. Taip K. B., veikdamas kartu su A. T., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam D. B., nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam G. T., sugadino svetimą turtą, padarydami nukentėjusiajam G. T. 293 Lt (85 Eur) turtinę žalą, ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Kasaciniu skundu nuteistojo K. B. gynėjas advokatas L. Makaveckas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarties dalis, kuriomis K. B. nuteistas už nusikalstamos veikos padarymą, ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tirdami bylos medžiagą, vertindami įrodymus ir kvalifikuodami K. B. veiksmus kaip BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe, pažeidė BPK normas, reguliuojančias įrodymus, jų vertinimą bei pareigą nuosprendį pagrįsti įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat teismai pažeidė bendrąjį konstitucinį bei baudžiamosios teisės principą, nurodantį, kad jeigu yra abejonių, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai ir konkretūs nuteistojo pateikto apeliacinio skundo argumentai (dėl jo kaltės kvalifikavimo, dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nebuvimo ir kt.), o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti dėl K. B. teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o nuosprendis naikintinas.

Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai vertino nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir neteisingai kvalifikavo K. B. veiką – jo veikoje nėra nustatyti visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, o tai lėmė neteisingą Baudžiamojo kodekso normų taikymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina nustatyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis K. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, jo veiksmai yra chuliganiški ar įžūlūs ir taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir norėjo šių pasekmių.

Priešingai, byloje surinkti duomenys (liudytojų, nuteistojo bei nukentėjusiojo D. B. parodymai) patvirtina, kad K. B. savo veiksmais siekė sulaikyti D. B. nuo fizinio įsikišimo į konfliktą tarp A. T. ir G. T. bei taip užkirsti kelią tolesniam konflikto vystymuisi tarp šių asmenų. Kasaciniame skunde pažymima, kad visų liudytojų parodymai sutampa tuo aspektu, jog nuteistojo K. B. veiksmų tikslas ir motyvas buvo ne siekis sutrikdyti viešąją ar visuomenės tvarką ir rimtį, ne sukelti fizinį ar moralinį skausmą D. B., ne parodyti nepagarbą jam ir (ar) aplinkiniams, ne demonstruoti įžūlumą, o būtent apsaugoti aplinkinius ir jį patį nuo tolesnio konflikto vystymo, įsivėlimo į susistumdymą tarp A.

T. ir G. T. , neigiamų pasekmių aplinkinių bei jo sveikatai. Dėl sulaikymo D. B. nebuvo sutrikdyta sveikata, skirtingai nei kitam nukentėjusiajam, dalyvavusiam grumtynėse, be to ir pats D. B. niekam nepadarė žalos. Neigiamos pasekmės ir konflikto pavojingumas buvo sumažintas, taip pašalinta didesnė grėsmė visuomenės saugumui ir jos ramybei. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2011, nurodyta, kad tokiu atveju, kai asmuo savo veiksmais siekia užkirsti kelią ir (ar) nutraukti kitų asmenų galimą ketinimą atlikti neteisėtus veiksmus ar jų atlikimą, tokie veiksmai nelaikytini viešosios tvarkos pažeidimu.

Teismas nurodė, jog „viešąją rimtį jau buvo sutrikdę kiti asmenys, o A. M. veiksmai tetruko vos dvi minutes ir jais to nebuvo siekiama, tik norėta nutraukti kitų asmenų neteisėtus veiksmus; veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą ir neturėjo chuliganiškų motyvų. Būtent šiuo pagrindu A. M. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.“ Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nuteistojo K. B. veiksmai taip pat buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į D.

B. sulaikymą, galbūt užkertant kelia jo neteisėtiems veiksmams prisidedant prie viešosios tvarkos pažeidimo, smurto panaudojimo bei įsijungimo į jau prasidėjusį konfliktą bei grumtynes tarp A. T. ir G. T.. Kaip nurodė pats nukentėjusysis D. B., konfliktas tarp G. T. ir A. T. jau buvo prasidėjęs ir įvyko fizinis kontaktas tarp jų, jis norėjo „apginti draugą“, t. y. kurstyti konfliktą ir prisidėti prie muštynių, tačiau K. B. jį nuo tokių veiksmų sulaikė. Taigi, pasak kasatoriaus, neįrodžius tiesioginės nuteistojo K.

B. tyčios, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio l dalyje, sudėties elemento, jo veiksmų kvalifikavimas pagal šią normą yra nepagrįstas, neteisėtas bei pažeidžiantis BK ir BPK nuostatas.

Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismų išvada, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe. Kasatorius pažymi, kad tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o nagrinėjamoje byloje priimtame nuosprendyje nuteistųjų tyčios padarant nusikalstamą veiką turinys neaptartas ir tai laikytina esminiu nuosprendžio trūkumu. Be to, byloje apskritai nebuvo įrodyta ir nustatyta nuteistojo K. B. tiesioginė tyčia, kuri yra būtina BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikavimo sąlyga, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti nuteistojo veiksmų kaip bendrininkavimo. Taip pat nuosprendyje neatskleistas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas.

Kasatoriaus teigimu, iš byloje esančios medžiagos, liudytojų parodymų matyti, kad nuteistųjų tyčia nesutampa. Visų liudytojų parodymuose sutampa svarbi aplinkybė, kad nuteistasis K. B. neinicijavo konflikto, jis prasidėjo tarp A. T. (šalia stovėjo liudytoja S. D.) ir G. T. (bei šalia buvusio D. B.), šio konflikto pasekmės jau buvo atsiradusios, ir tik vėliau, pamatęs konfliktą, susistumdymą tarp A. T. ir G. T. bei D. B. iniciatyvą įsivelti į grumtynes, K. B. atbėgo ir jį sulaikė. Konflikto vietoje K. B. atsidūrė jau po to, kai jis tarp A. T. ir G. T. bei D. B. buvo prasidėjęs ir plėtėsi, taigi, objektyviai negalėjo būti konflikto iniciatorius ar jo dalyvis. Iš liudytojos S. D., vieno iš nukentėjusiųjų bei paties K. B. parodymų, kuriais iš esmės teismai ir grindžia savo nuosprendį bei nutartį, matyti, kad K. B. siekė nutraukti konfliktą ir (ar) sumažinti neigiamas konflikto pasekmes sustabdydamas D. B. nuo įsivėlimo tarp konfliktuojančių ir besigrumiančių A. T. ir G. T.. Kasatoriaus teigimu, teismų išvada, kad konfliktą inicijavo abu nuteistieji, yra pagrįsta vien abejonėmis, prieštaringais liudytojų parodymais bei klaidingu jų interpretavimu. K. B. nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos ir visuomenės rimties, priešingai – savo veiksmais prieš D. B. K. B. siekė užkirsti kelią konflikto plėtojimui, galimai žalai atsirasti bei atsiradusios žalos didinimui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji – nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenei atsiradimu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, visais atvejais būtina nustatyti, jog nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką. Pasak kasatoriaus, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų nėra aišku, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškė viešosios tvarkos ir visuomenės rimties sutrikdymas, nes toje vietoje, kurioje įvyko konfliktas, buvo iš viso penki asmenys – du nuteistieji, du nukentėjusieji ir vieno nuteistojo draugė, kurie visi buvo tarpusavyje susiję įvykusio konflikto pagrindu.

Pašalinių asmenų tuo metu, nors ir viešoje vietoje, nebuvo, todėl, kasatoriaus nuomone, išvadą, jog buvo sutrikdyta viešoji tvarka bei rimtis, teismai padarė nepagrįstai ir formaliai vertindami situaciją, nes incidentas įvyko viešoje vietoje. Kaip matyti pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, vien fakto, jog konfliktas kilo viešoje vietoje nepakanka tam, kad būtų nustatytas viešosios tvarkos ar visuomenės rimties sutrikdymas, konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014, 2K-406/2014).

Viešosios tvarkos ir visuomenės rimties sutrikdymą rodo ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Taigi, nagrinėjamu atveju, pasak kasatoriaus, teismai nenustatė, kad būtų atsiradę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti būtini padariniai, t. y. kad būtų sutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis ir kad juos būtų sukėlę K.

B. tyčiniai veiksmai, atlikti siekiant šių padarinių. Kvalifikuodami K. B. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teismai apsiribojo vien fizinės jėgos (smurto) panaudojimo prieš D. B. faktu, tačiau nenurodė, kokius neigiamus padarinius tai sukėlė visuomenei ir kaip tai sutrikdė visuomenės rimtį. Kasatoriaus teigimu, vien faktas, kad nuteistasis K. B. panaudojo fizinę jėgą, siekdamas sustabdyti D. B. nuo jo įsitraukimo į grumtines ir konfliktą tarp A. T. ir G. T., nėra pagrindas teigti, jog nuteistojo veiksmai sutrikdė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį bei sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes visuomenei.

Be to, nagrinėjamoje byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju jeigu ir buvo sukelti neigiami padariniai, jie galėjo atsirasti ne visuomenei, o D. B. (turto sugadinimas, sveikatos sužalojimas), tačiau ir tokie faktai byloje nenustatyti, neįrodyti – nors D. B. ir teigė, kad neva buvo smaugiamas, jam nuteistasis įspyrė ir pargriovė ant žemės, tačiau byloje nenustatyta, jog ant jo kūno, jo paties nurodytose vietose būtų kraujosruvų, nubrozdinimų ar kitų sužeidimų, kurie visuomet lieka po smaugimo, spyrių ir griovimo ant kieto grindinio. D. B. parodymų, kad K.

B. jį užpuolė, apkabino iš už nugaros jam už kaklo, smaugdamas užlaužė ranka, spyrė ir pargriovė ant žemės, šaukė ir liepė nejudėti, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Byloje nėra jokių ekspertizės aktų, patvirtinančių skausmo sukėlimą bei sužalojimus, taip pat visų kitų liudytojų parodymais nustatyta, kad K. B. griebė D. B. už nugaros, suėmė už pažastų, pradėjo jį tempti, nutempė apie 2,5 metro, pasodino ant žemės. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis D. B. viso įvykio metu, taip pat duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuolat kartojo, jog jis yra Seimo narys.

Pasak kasatoriaus, nėra aišku, kokią tai turi įtaką jo, kaip nukentėjusiojo, statusui, tačiau būtent jo parodymais iš esmės ir buvo pagrįstas kaltinimas bei apkaltinamasis nuosprendis K. B.. Be to, D. B. parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su jo pokalbiu telefonu, kai jis numeriu 112 skambino į Bendrąjį pagalbos centrą (konflikto vieta, įtariamųjų sulaikymo aplinkybės ir kt.). Jau tuomet D. B. netiesiogiai galbūt darė spaudimą policijos pareigūnams nuolat kartodamas, kad jis yra Seimo narys. Teisės doktrinoje įtvirtinta, jog nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Tai, pasak kasatoriaus, šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, nes D. B. siekė prisiteisti kuo didesnę sumą iš teisiamųjų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, todėl jo parodymai teismo turėtų būti vertinami kritiškai. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai atsisakė remtis liudytojo B. T. parodymais, kurie dėl konflikto vystymosi eigos iš esmės sutapo tiek su liudytojos S. D., tiek su nukentėjusiojo D. B., tiek su nuteistųjų parodymais. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis K. B. būtų padaręs žalos bent vienam nukentėjusiajam, t. y. konflikte tarp A.

T. ir G. T. jis apskritai nedalyvavo, jo neinicijavo ir nepadarė jokios žalos.

Kasatoriaus nuomone, teismai taip pat neteisingai, nepagrįstai ir neteisėtai nustatė K. B. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, t. y. jog nusikalstamą veiką jis ir A. T. padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Ši išvada pagrįsta išimtinai liudytojų parodymais, kad dienos metu nuteistieji kepė šašlykus ir vartojo alų, o vėliau, nuvykę į „Kurpius“, taip pat vartojo alkoholinių gėrimų. Teismas neteisingai pripažino liudytojų bei nuteistųjų duotus parodymus dėl alkoholio vartojimo kaip įrodančius nuteistųjų apsvaigimą nuo alkoholio ir (ar) neblaivumą nusikaltimo padarymo metu.

Kasatorius pažymi, kad asmens apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis nustatomas ne liudytojų ar paties asmens parodymais, o specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka (alkotesterio), ir (ar) atliekant medicininę apžiūrą neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti, t. y. specialių žinių ir reikiamą kvalifikaciją turinčių visų rūšių asmens sveikatos priežiūros įstaigų asmens sveikatos priežiūros specialistų, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė atlikti medicininę apžiūrą pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką, suderintą su vidaus reikalų ministru, atliekami veiksmai, kuriais nustatoma, ar asmuo yra neblaivus (girtas) arba apsvaigęs. Vien tik fakto, kad buvo pavartotas alkoholis, nustatymas, pasak kasatoriaus, nelemia jo pavartojusio asmens apsvaigimo ir (ar) neblaivumo.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nei nuteistųjų sulaikymo metu, nei vėliau nebuvo pastebėtas jų apsvaigimas nuo alkoholio ir (ar) neblaivumas, taip pat šis faktas nebuvo patikrintas ir nustatytas alkotesteriu, neskirta medicininė apžiūra neblaivumui ar apsvaigimui nuo alkoholio nustatyti. Todėl byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio aplinkybę, kad K. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir (ar) neblaivus. BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių apsvaigimą ir (ar) neblaivumą, kasatoriaus teigimu, negalima remtis vien liudytojų parodymais, kad buvo vartoti alkoholiniai gėrimai ir kad jie sukėlė apsvaigimą ir (ar) neblaivumą, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, byloje nustatyta nepagrįstai, neteisėtai, nepagrindžiant įrodymais, o vien pasikliaujant liudytojų parodymais, kurie negali būti įrodymas, nustatant apsvaigimo nuo alkoholio faktą bei jo mastą.

Kasatoriaus teigimu, skundžiami teismų nuosprendis ir nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pateikto ne viename nutarime, kad kiekviena kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatos, kad negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-409/2011, Nr. 2K-63/2014 ir kt.)

Kasatoriaus teigimu, K. B. padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą (ji netruko ilgą laiką, nebuvo ypač intensyvi, jis nesiekė sutrikdyti viešąją tvarką ir (ar) visuomenės rimtį, jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sukelti neigiamas pasekmes visuomenei, o priešingai – jis elgėsi taip, kad būtų užkirstas kelias konflikto plėtojimui, žalos atsiradimui, padidėjimui) nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų ir yra (turėtų būti) administracinės teisės pažeidimas. Taigi, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, nebūtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas (ultima ratio). Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad K. B. veiksmai nebuvo nukreipti į visuomenės rimties sutrikdymą sukeliant neigiamas pasekmes visuomenei. Priimdami ginčijamus sprendimus teismai neatsižvelgė, į tai, kad K. B. drausminančių rezultatų buvo galima pasiekti administracinėmis poveikio priemonėmis. Dėl šios priežasties represinės baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonės jam pritaikytos nepagrįstai.

Pasak kasatoriaus, skunde nurodyti baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sutrukdė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą ir teisėtą sprendimą dėl K. B., todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis bei pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikintini ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad byloje nėra nustatyta, jog K. B. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis A. T., spirdamas nukentėjusiajam G. T. į krūtinės sritį, spardydamas jį, o K. B. užlaužęs D. B. rankos riešą ir jam spirdamas, suvokė, kad veikia moralės požiūriu nepriimtinai, žaloja nukentėjusiuosius, trikdo visuomenės rimtį, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusiajam G. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o D. B. sukeltas fizinis skausmas. Smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas be jokios dingsties ir K. B. veiksmai pirmiausia buvo skirti viešajai tvarkai pažeisti, jo elgesys yra akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, šokiruojantis aplinkinius, trikdantis visuomenės rimtį bei pažeidžiantis viešąją tvarką. Fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiuosius parodo įžūlų nuteistojo elgesį. Taigi, pasak prokurorės, teismai, remdamiesi nukentėjusiųjų, taip pat tiesiogiai konfliktą mačiusios liudytojos S. D. parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad konflikto iniciatoriai buvo būtent nuteistieji A. T. ir K. B.. Atsiliepime nurodoma, kad pagal teismų praktiką viešąja laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ir ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų gali patirti nepatogumų. Prokurorė nurodo, kad įvykis vyko apie 4.30 val., anksti ryte, gatvėje, šalia gyvenamųjų namų, kur jį galėjo girdėti ir matyti aplinkinių namų gyventojai, įvykio vietoje buvo liudytoja S. D.. Taigi, nusikaltimas neabejotinai buvo padarytas viešoje vietoje.

Atsiliepime nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas teisminio proceso metu patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio jo apeliacinio skundo argumentų ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Į esminius K. B. apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė ir pateikė motyvuotas išvadas. Prokurorė pažymi, kad klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo šioje byloje apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl atsiliepime neanalizuotinas.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus argumentais dėl bendrininkavimo inkriminavimo K. B. ir jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo. Atsiliepime nurodoma, kad įstatymas (BK 24 straipsnio 1 dalis) nenustato, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Išankstinis aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką. Prokurorės teigimu, iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad tiek A. T., tiek K. B., elgdamiesi įžūliai ir moralės požiūriu nepriimtinai, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius. K. B., darydamas nusikalstamą veiką veikė bendrai su A. T. , abu buvo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe.

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad pats nuteistasis K. B. patvirtino, jog įvykio dieną girtavo. Liudytojos D. P. bei S. D. taip pat patvirtino, kad K. B. ir A. T. vartojo alkoholį. Visos teismų nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamą veiką K. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad skundžiamus nuosprendžius ir nutartis kasacinės instancijos teismas patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato, o skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą tikrina remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Iš K. B. gynėjo paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstyti argumentai dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš dalies grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiama nuteistajam palanki įvykio versija. Štai kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų, nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymai patvirtina, jog K. B. savo veiksmais siekė sulaikyti D. B. nuo fizinio įsikišimo į konfliktą tarp A. T. ir G. T., taip išvengti galimos didesnės žalos padarymo, o ne sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Kolegija pažymi, kad skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies

Kasatorius teigia, kad, tirdami ir vertindami įrodymus, kvalifikuodami K. B. veiksmus kaip BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės. Kasatoriaus argumentai atmestini.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis K. B. buvo pagrįstas iš esmės tik D. B. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, ir kad D. B., nurodydamas, jog yra Seimo narys, darė įtaką bylos tyrimui ir nagrinėjimui, taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo B. T. parodymais. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, išvados dėl K. B. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos nukentėjusiųjų G. T. ir D. B., liudytojos S. D. parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais teisme bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai išsamūs, nuoseklūs, juos patvirtina kiti įrodymai, todėl, priimdamas sprendimą, rėmėsi šiais, o ne nuteistųjų, kurių pateikta versija prieštaravo kitiems bylos duomenims, parodymais. Kasatoriaus pateiktą įvykių interpretaciją teismas atmetė remdamasis teisiniais argumentais, pagrįstais išsamia bylos duomenų analize. Nuosprendyje taip pat išsamiai argumentuota, kodėl teismas nesiremia liudytojo B. T. parodymais: jis byloje atsirado nuteistųjų iniciatyva, iš pokalbių telefonu išklotinių matyti, kad jis ne kartą bendravo su nuteistuoju K. B. ir jo gynėju V. Žarkovu, kuris tuo metu atstovavo ir B. T., sprendžiant jo civilinius ginčus. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės nustatytos tinkamai įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios turi reikšmės veikos kvalifikavimui. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos aiškios išvados, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie duomenys pagrindžia K. B. kaltę. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnyje ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius, jog proceso metu tiriant ir vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK nuostatos – ignoruojami arba iškraipomi bylos duomenys, nepašalinti prieštaravimai, remiamasi neleistinais ar nepatikimais duomenimis ar daromi kiti procesiniai pažeidimai, nėra pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. K. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nenustatę visų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (tyčios, žalingų padarinių, tikslo). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

Kasatorius nurodo, kad nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. B., nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos, o tik norėjo sulaikyti jį nuo įsikišimo į jau prasidėjusį konfliktą tarp kitų asmenų ir taip išvengti galimos didesnės žalos padarymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtuose teismų sprendimuose išsamiai išanalizuoti K. B. prieš D. B. atlikti veiksmai ir pasisakyta dėl jų atitikties BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams. Byloje nustatyta, kad apie 4.30 val., Klaipėdoje, Kepėjų ir Pasiuntinių gatvių sankryžoje, A.

T. be jokios priežasties užpuolė ten stovėjusį nukentėjusįjį G. T. – dešine koja spyrė jam į krūtinę, o šiam nukritus ant grindinio ir praradus sąmonę, pradėjo jį spardyti, tyčia užlipo ant nukritusių nukentėjusiojo akinių ir juos sulaužė. Tai matydamas, K. B. puolė G. T. apgintį norėjusį D. B. – viena ranka apkabinęs nukentėjusiajam kaklą ir panaudodamas fizinę jėgą, kita ranka užlaužęs dešinės rankos riešą už nugaros spyrė į dešinę koją ir taip D. B. parklupdė, toliau užlauždamas ranką ir panaudodamas fizinę jėgą, paguldė jį ant šono.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų nėra aišku, kaip K. B. veikoje pasireiškė viešosios tvarkos ir visuomenės rimties sutrikdymas. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011). Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, nes įvykio vietoje buvę asmenys (du nuteistieji, du nukentėjusieji ir vieno nuteistojo draugė) buvo susiję su įvykusiu konfliktu.

Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja S. D. konflikte nedalyvavo ir, kaip pati ji nurodė duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, prasidėjus konfliktui išsigandusi pabėgo. Taigi, remiantis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad teismas padarė teisingą išvadą, jog K. B. viešoje vietoje įžūliais veiksmais – be jokios priežasties panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. B. – demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, jog K. B. veikė tiesiogine tyčia. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus versijos, kad nuteistojo veiksmų tikslas buvo ne sutrikdyti viešąją ar visuomenės tvarką ir rimtį, ne sukelti fizinį ar moralinį skausmą D. B., o apsaugoti aplinkinius ir jį patį nuo tolesnio konflikto plėtojimo, nepatvirtina byloje esantys duomenys. Priešingai – byloje nustatyta, kad pamatęs, jog A. T. naudoja fizinį smurtą prieš G. T., K. B. nenutraukė tokių neteisėtų savo draugo veiksmų, o pats be jokios priežasties puolė D. B., taip prisidėdamas prie A. T. vykdomos nusikalstamos veikos. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis K. B. veikė tiesiogine tyčia, todėl atmestini ir kasatoriaus teiginiai, jog teismai nepagrįstai nustatė, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe, nes jų tyčia nesutampa. Bendrininkavimo atveju tyčia reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju K. B., matydamas ir suvokdamas akivaizdžiai neteisėtus A. T. veiksmus, prisijungė prie jų, suprasdamas, kad ir pats elgiasi neteisėtai, ir norėdamas taip elgtis. Teismai padarė teisingas išvadas, kad nuteistieji veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams, šių veiksmų tęsimu).

Kasaciniame skunde teigiama, kad K. B. padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų ir yra (turėtų būti) vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal veikos pavojingumą, kurį apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio (smulkus chuliganizmas) dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, įstatymų leidėjas neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios kyla reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką. Vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo sudėtis, neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, t. y. necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiantį kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. Tuo ji skiriasi nuo BK 284 straipsnio 1 dalyje esančio nusikaltimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-739/2005).

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. B. , veikdamas kartu su A. T., įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir dėl kaltinime įvardytų nuteistųjų veiksmų, viešoje vietoje be jokios priežasties panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, kilo įstatyme numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. K. B. veiksmai peržengė administracinio teisės pažeidimo ribas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino esant K. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Šie kasatoriaus teiginiai atmestini.

Kasatorius nurodo, kad nuteistųjų neblaivumas nebuvo tikrinamas, o išvada apie tai padaryta remiantis tik liudytojų parodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, 2012 m. rugsėjo 22 d. nuteistųjų blaivumas buvo tikrinamas alkotesteriu: A. T. 6.25 val. buvo nustatytas 1,73 prom. girtumas (T. 3, b. l. 174), K. B. 5.40 val. nustatytas 1,43 prom. girtumas (T. 4, b. l. 6). Šie duomenys nurodyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir kartu su pačių nuteistųjų, liudytojų D. P. bei S. D. parodymais, patvirtina, kad darydamas nusikalstamą veiką K. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui.

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas K. B. pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai ir konkretūs apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio buvo skiriama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumui, teigiant, kad byloje nėra K. B. kaltės įrodymų, pateikiant nuteistajam palankią įvykio versiją, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusieji, plačiai analizuojant faktinius bylos duomenis (S. D., D. B. parodymus, specialisto išvadą), taip pat skunde neigiamas nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas jo veikoje, nesutinkama su teismo išvada dėl bendrininkavimo ir sunkinančios aplinkybės nustatymo. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, grindžiamas ne teismo motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nebuvimu, o kasatoriaus nesutikimu su tomis išvadomis. Iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nutartyje pateikia išsamią bylos duomenų analizę ir vertinimą, pasisakydamas dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, motyvuotai nurodydamas, kodėl pritaria nuosprendyje išdėstytoms išvadoms ir atmeta apelianto pateiktą versiją dėl įvykio, aptaria BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir duomenis, patvirtinančius šių požymių buvimą K. B. veikoje, atsako į nuteistojo argumentus dėl veikos padarymo bendrininkaujant ir apsvaigus nuo alkoholio. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. B. gynėjo advokato Lino Makavecko kasacinį skundą.

Teisėjai:

Vladislovas Ranonis Jonas Prapiestis Rima Ažubalytė