A-822-1405-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1405/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00872-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. vasa,rio 1 d. sprendimą Nr. (10.1)3-13653; panaikinti VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1370; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 21 d., kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad ji yra dirbanti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja, todėl vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 straipsniu ir 8 straipsniu jos gaunama pensija buvo perskaičiuota 2 kartus. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasasrio 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja įgijo teisę reikalauti, kad jai būtų išmokėta susidariusi pensijos nepriemoka. Nepaisydami Konstitucinio Teismo išaiškinimo, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai 2010–2011 metais buvo mokama pagal galiojančius teisės aktus apskaičiuoto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatomis. Atsakovas, kaip valdžios institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir negali spręsti dėl jų konstitucingumo. Teisė spręsti, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasasrio 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo nenumato. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, tačiau kol šis įstatymas nėra priimtas VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai susidariusią pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr, pvz. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-430/2013 ir nutartį administracinėje byloje A552-2747/2012), tinkamu atsakovu bylose dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų nepriemokos priteisimo yra ne VSDFV teritoriniai skyriai, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. vasario 5 d., o į teismą 2013 m. kovo 20 d., t. y. praleidusi ne tik nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi praleidusi trejų metų terminą, byla turėtų būti nutraukta. Tai, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, sudaro pagrindą pripažinti, kad sprendimai dėl pensijos išmokėjimo yra įvykdyti, todėl pareiškėjos atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol atitinkamas įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti jį taikyti. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuoto dydžio pensiją, elgėsi teisėtai, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos R. S. skundą tenkino. Panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasasrio 1 d. sprendimą Nr. (10.1)3-13653 ir VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1370. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai R. S. 10 472,43 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pateikė ir nagrinėjamam ginčui aktualių kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad trejų metų termino (nustatyto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pirmoji sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesio pabaigoje. Prašymą VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėja pateikė 2013 m. sausio 29 d., t. y. nepraleidusi nustatyto trejų metų termino. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Pagal administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių.

Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėdamas pareiškėjai perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jokių sprendimų nepriėmė, todėl pareiškėja, prieš kreipdamasi į VSDFV, prašymą padavė teritoriniam skyriui. VSDFV Vilniaus skyrius prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį tenkinti. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.

VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jos prašymą pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, atsakovas pareiškėjos 2013 m. sausio 29 d. prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį tenkinti. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad 2013 m. sausio 29 d. prašymą pateikdama VSDFV Vilniaus skyriui ir 2013 m. vasario 5 d. VSDFV, pareiškėja nepraleido trejų metų termino. Atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV ir teismą pareiškėja kreipėsi laiku, teismas konstatavo, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka.

Teismas nurodė, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įtvirtintą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432-2013, 2012 m. sausio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-38-2012, valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka yra priteisiama iš atitinkamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus, mokančio pensijos gavėjui senatvės pensiją.

Pagrindo nesivadovauti nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose teismas nenustatė, todėl susidariusią valstybės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjai įpareigotas išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius. Teismas įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjai priteistinos pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2013 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (10.1)3-13653, o trečiasis suinteresuotas asmuo priimdamas 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1370, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje konstatavo išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013), teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (10.1)3-13653 ir VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1370.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja R. S. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos amžių, sveikatos būklę, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, pagrįstai pripažino, jog terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. sausio 29 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. vasario 1 d. raštu pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. vasario 5 d. prašymu pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. vasario 1 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. kovo 1 d. sprendime (kuris pareiškėjos yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. sausio 29 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Be to, pažymėtina ir tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. vasario 1 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi laiku, teisingai sprendė, jog pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka ir įpareigojo VSDFV teritorinį skyrių per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai 10 472,43 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė