A-822-1955-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1955/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00464-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. SP-1050-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Skunde nurodė, kad šis Tarnybos sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2011 m. balandžio 15 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas skirti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, tačiau Tarnyba antrinės teisinės pagalbos nesuteikė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. galutiniu neskundžiamu sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1541/2012 įpareigojo Tarnybą teikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba paskyrė advokatą A. Š. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tačiau advokatas jokių veiksmų neatliko, jokios pagalbos neteikė, į daugkartinius žodinius ir rašytinius raginimus suteikti antrinę teisinę pagalbą nereagavo. Be kita ko, Tarnyba ginčijamu sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas neva nebendravo su advokatu ir jokių reikalingų dokumentų bei duomenų advokatui neteikė.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Tarnybos 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. SP-1542-(7.1056) pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą buvo paskirtas A. Š. Nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. pareiškėjas neteikė advokatui būtinų dokumentų ir duomenų, reikalingų procesiniams dokumentams, teiktiniems teismui, parengti. Be to, skundą dėl advokato teikiamos pagalbos Tarnybai pareiškėjas pateikė tik praėjus beveik metams nuo advokato A. Š. paskyrimo. Pareiškėjas nei Tarnybai, nei advokatui nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, trukdžiusių jam pateikti advokatui dokumentus ir duomenis, būtinus efektyviam antrinės teisinės pagalbos teikimui. Be to, per minėtą laikotarpį pareiškėjas ne kartą teikė Tarnybai nepagrįstus prašymus pakeisti advokatą A. Š. kitu advokatu, taip pat inicijavo tris administracines bylas dėl Tarnybos raštų ir (ar) sprendimų panaikinimo, teikė nepagrįstą skundą Specialiųjų tyrimų tarnybai. Tokie pareiškėjo veiksmai turėtų būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas antrine teisine pagalba. Pareiškėjas, turėdamas teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, šia teise naudojosi priešingiems tikslams – net nebandydamas spręsti rūpimo klausimo dėl nuvertėjusių indėlių atkūrimo, inicijavo ne vieną ginčą su Tarnyba bei advokatais, teikiančiais antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas tarnybos direktoriaus, pareiškėjas tinkamai ir laiku informuotas apie priimtą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo P. Š. skundą tenkino – panaikino Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. SP-1050-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui ginčijamu Sprendimu nutraukta nepagrįstai. Tarnyba ginčijamame sprendime pagrindu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nepagrįstai nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktus.

Įstatymo 3 straipsnio 4 punkte numatytas vienas iš teisinės pagalbos teikimo principų, kuris draudžia piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Tarnyba, vertindama, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo inicijavo tris administracines bylas dėl Tarnybos raštų ir (ar) sprendimų panaikinimo, teikė nepagrįstą skundą Specialiųjų tyrimų tarnybai. Teismo vertinimu, tokie Tarnybos argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Tarnybą, prašydamas įgyvendinti 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. SP-2086 (7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir suteikti jam teisinę pagalbą civilinėje byloje, taip pat susisiekė su teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, kuris, kaip patvirtina byloje esantys duomenys, visiškai nesidomėjo byla ir jokios pagalbos neteikė. Pareiškėjas siekė, kad advokatas A. Š. būtų pakeistas, o netenkinus jo prašymo, tokius veiksmus ginčijo teisme. Toks prašymas nelaikytinas piktnaudžiavimu teisine pagalba, juolab, kad Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis suteikia Tarnybai galimybę pakeisti paskirtą advokatą kitu pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje.

Atsižvelgdamas į byloje esančius faktinius duomenis, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Tarnybą, kad jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba pagal Tarnybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. SP-2086 (7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ civilinėje byloje, taip pat į tai, kad teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas visiškai nesistengė kokybiškai ir efektyviai suteikti teisinę pagalbą, nesidomėjo pareiškėjui rūpimais klausimais, teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas šiuo atveju piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba ar kitaip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą principą.

III. Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškinta, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių advokatas A. Š. negali jam teikti antrinės teisinės pagalbos. Todėl sprendžia, kad pareiškėjas yra iš anksto nusiteikęs prieš jam paskirtą advokatą ir pats neketina su juo bendradarbiauti. Nebendradarbiavimo faktą ankstesniame sprendime yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą tarp tų pačių šalių 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2282/2013 pripažino pareiškėjo nebendradarbiavimą ir konstatavo, kad nustatant nebendradarbiavimą esminė ir pakankama aplinkybė pareiškėjo nesikreipimas į advokatą beveik du mėnesius, tačiau konkrečiu atveju pareiškėjas į advokatą po pirmojo apsilankymo nesikreipė daugiau kaip pusę metų. Taip pat pažymėtina, kad Tarnybai 2012 m. gruodžio 4 d. raštu SD-2178(02.5) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nurodžius bendradarbiauti su advokatu, pareiškėjas į advokatą kreipėsi tik 2013 m. vasario 18 d. Mano, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamai panašios, kad būtų vertinamos vienodai.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pas advokatą A. Š. atvykdavo kartą ar du per savaitę, tačiau advokatas buvo apsisprendęs ne ilgiau kaip iki 2012 m. rudens dirbti Tarnyboje (apie tai buvo informavęs ir Tarnybos direktorių T. B.), todėl pareiškėjui teisinės pagalbos nesuteikė. Dėl šios aplinkybės siekė, kad advokatas būtų pakeistas kitu. Mano, kad skundai teismui bei ikiteisminio tyrimo institucijoms įrodo, kad pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, tam kad jam būtų suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. SP-1050-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarnyba 2013 m. kovo 28 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais. Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą, nusprendė, kad pareiškėjas tinkamai vykdė Įstatymo nustatytą pareigą bendradarbiauti su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, todėl nėra jokio pagrindo antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pirmiausia pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr. pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-925/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka (žr. pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2966/2011 ir kt.).

Atitinkamai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatyme numatyti tam tikri apribojimai. Vadinasi, fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis privalo naudotis jomis nepiktnaudžiaudamas.

Įstatymo (bylai aktuali 2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atvejų, kuriems esant gali būti nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas, sąrašas. Tarp jų paminėti ir atvejai, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p.), kai pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (Įstatymo 23 str. 1 d. 6 p.).

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas priimtą sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui grindė Įstatymo 3 straipsnio 4 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, todėl atitinkamai šių nutraukimo pagrindų buvimas aptartinas atskirai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio mėn., kai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir skirtas advokatas, iki 2013 m. vasario mėn., nė karto nepateikė tarnybai skundo dėl advokato teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės, nė karto neinformavo Tarnybos apie tai, kad advokatas būtų atsisakęs jam teikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. gruodžio 4 d. raštu Tarnyba pareiškėją įspėjo, jog šis bendradarbiautų su paskirtu advokatu, nes priešingu atveju, bus nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymas neįpareigoja advokato domėtis pareiškėjui rūpimais klausimais ir (ar) inicijuoti ginčo nagrinėjimą teisme, jei pats pareiškėjas nerodo iniciatyvos. Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatyta pareiškėjo pareiga bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais tokią pagalbą. Teisėjų kolegija pastebi, kad bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų siekęs konstruktyvaus bendradarbiavimo su paskirtu advokatu, priešingai advokatui jis nepateikė jokios informacijos susijusios su byla. Pareiškėjas visą laiką siekė, kad paskirtas advokatas būtų pakeistas kitu, tačiau jokių objektyvių priežasčių, kodėl Tarnyba turėtų taip pasielgti, nei karto nenurodė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nevykdė pareigos, numatytos Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, dėl ko Tarnybai atsirado pagrindas teisinės pagalbos teikimą nutraukti, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Nustatytos bylos aplinkybės, kad pareiškėjas laiku nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, tam, kad galėtų pasinaudoti valstybės jam suteikta teisine pagalba, taip pat tai, kad pareiškėjas savarankiškai sugebėjo inicijuoti ne vieną teisminį procesą, suteikia pagrindo abejonėms, kad pareiškėjas garantuojama teisine pagalba konkrečiu atveju nepiktnaudžiavo.

Kartu pažymėtina, kad įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti alternatyvūs teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindai, todėl tam, kad teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, pakanka konstatuoti bent vieną iš jų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. SP-1050-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis), dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo P. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė