A-143-941-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-941/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–11) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, Tarnyba) direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157 „Dėl R. K. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją, vidaus tarnybos majorę, į vidaus tarnybą – į FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas; 3) priteisti iš FNTT vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad 2012 m. gegužės 24 d. buvo atleista iš Tarnybos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, dėl to, kad savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Pareiškėja nesutiko su tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai (toliau – ir Vilniaus AVPK KPV) skirtame rašte esanti FNTT vadovo viza patvirtina, jog užduotis parengti atsakymą į paminėtą raštą buvo pavesta tuometiniam FNTT Administravimo valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjui A.

R. FNTT vadovas šio pavedimo su ja nederino, todėl apie jo vykdymo aplinkybes jai nebuvo žinoma. A. R., jau parengęs atsakymo į 2011 m. rugsėjo 9 d. rašto projektą, informavo pareiškėją tik apie tai, kad greitis buvo viršytas vienam iš FNTT pareigūnų vykdant operatyvinę veiklą. Pareiškėja pažymėjo, kad tik iš pranešimo apie pradėtą tarnybinį patikrinimą bei iš visuomenės informavimo priemonių sužinojo, kad 2011 m. lapkričio 24 d. rašte nurodyta galbūt tikrovės neatitinkanti informacija. Ji neorganizavo ir nekontroliavo A.

R. pavestos užduoties parengti atsakymą į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą vykdymo, todėl negalėjo būti atsakinga už 2011 m. lapkričio 24 d. rašto turinį. A. R. pavesta užduotis parengti atsakymą į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą buvo be kontrolės žymos, įgalinančios FNTT Administravimo valdybos viršininką (kaip padalinio vadovą) kontroliuoti atsakymo parengimą. Pareiškėjai apskritai nebuvo suformuluota užduotis asmeniškai ištirti 2011 m. rugsėjo 9 d. rašte nurodytas aplinkybes arba kontroliuoti šį tyrimą, todėl negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė net ir nustačius, kad V.

G. viršijo leistiną greitį nevykdydamas operatyvinės skubios užduoties. Pareiškėja teigė, kad, gavusi A. R. parengtą atsakymą į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą, kurį iš pradžių pagal projektą turėjo pasirašyti FNTT direktorius, bei žinodama, jog FNTT direktoriaus raštai turi būti vizuojami padalinio vadovo (t. y. jos pačios), šį atsakymo projektą (jo turinį) pateikė susipažinti FNTT direktoriui. FNTT direktorius patvirtino, kad A. R. rašte nurodytos aplinkybės yra teisingos, bei nurodė šį raštą pasirašyti jai pačiai, kaip turinčiai teisę tai padaryti.

A. R. negalėjo pasirašyti savo parengto rašto, nes to nenustatė Tarnybos direktoriaus 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 52-V (2011 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. V-170 redakcija) patvirtinto FNTT darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 127 punktas. Pabrėžė, kad FNTT direktoriaus žodiniu pavedimu ji, pakeisdama tik A. R. parengto atsakymo formos elementus, t. y. pakeitusi raštą pasirašančio asmens vardą, pavardę bei papildomai nurodžiusi FNTT padalinio pavadinimą, pasirašė 2011 m. lapkričio 24 d. raštą Vilniaus AVPK KPV.

Šio 2011 m. lapkričio 24 d. rašto stilius elektroniniu paštu buvo derinamas su FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo vyriausiuoju specialistu A. O. Nei pareiškėja, nei A. O., taisęs rašto stilių, nekeitė A. R. parengto rašto turinio, todėl negalima laikyti, kad ji pasirašė kitokį raštą, nei parengė A. R. Neigė pažeidusi Reglamento 128 punktą, įpareigojantį pačiai, kaip padalinio vadovei, vizuoti antrą atsakymo egzempliorių bei šį egzempliorių pateikti vizuoti A. R., kuriam buvo pavesta parengti šį atsakymą.

Pareiškėja 2011 m. lapkričio 24 d. raštą pasirašė kaip FNTT padalinio vadovė, todėl Reglamento 128 punkte nustatyti reikalavimai nėra taikomi. Atkreipė dėmesį, kad susitikime su FNTT direktoriumi, kai ji jam pateikė A. R. parengto rašto projektą, A. R. nedalyvavo, todėl negalėjo pateikti parodymų apie tai, kad pareiškėja nederino rašto projekto su FNTT vadovu. Taip pat aplinkybės, jog ji derino A. R. raštą su FNTT vadovu, nepaneigė ir pats FNTT vadovas. V. G. nepaneigė aplinkybės, kad jam buvo teiktas pasirašyti rašto Vilniaus AVPK KPV projektas, o tiesiog paaiškino, kad šios aplinkybės neprisimena.

Pareiškėjos teigimu, ji nepagrįstai kaltinama, kad yra atsakinga už tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą Vilniaus AVPK. Pareiškėja neturėjo pareigos patikrinti, ar rašte nurodytos aplinkybės yra teisingos, nes jų teisingumą patvirtino FNTT direktorius. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) Teisės departamento 2012 m. gegužės 17 d. tarnybinio patikrinimo „Dėl lrytas.lt 2012 m. kovo 15 d. A. L. straipsnyje „Įtakingą veikėją bando prigriebti STT“ nurodytų aplinkybių“ išvadoje Nr. 3VL-23 (toliau – ir Išvada) pažymėta, kad Vidaus reikalų ministerija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, pripažįsta, kad V.

G. 2011 m. gegužės 31 d. automobilį vairavo esant tarnybiniam būtinumui. Taigi pareiškėja negalėjo daryti poveikio užduoties vykdymo trukmei. Jei A. R., rengdamas atsakymą į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą, numatė, kad parengti atsakymą vėluos, jis privalėjo FNTT vadovui pateikti tarnybinį pranešimą dėl termino atidėjimo arba užduoties atšaukimo. Pažymėjo, kad atsakymo projektas jai buvo pateiktas jau praleidus Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) nustatytus informacijos pateikimo terminus. Tai, kad A.

R. parengtą atsakymą ji pasirašė po 9 dienų nuo projekto gavimo (2011 m. lapkričio 14 d.), galėjo lemti FNTT vadovo užimtumas. Atsakymas į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą buvo išsiųstas nepasibaigus ATPK 35 straipsnyje nustatytam senaties terminui. Pareiškėjai nebuvo pavesta atlikti ir ji neatliko tyrimo dėl 2011 m. rugsėjo 9 d. rašte nurodytų aplinkybių, todėl neturėjo pagrindo nusišalinti nuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 23 d. raštu nurodyto atlikti tarnybinio patikrinimo. Nors, remiantis vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 23 d. raštu, FNTT direktoriaus pavaduotojas pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą jai, FNTT vadovas, grįžęs iš kasmetinių atostogų, žodiniu pavedimu šį patikrinimą pavedė atlikti tiesiogiai FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiajam inspektoriui J.

G. (J. G.), kuris kreipėsi į pareiškėją tik metodiniais klausimais, ir apskritai pareiškėja nedarė įtakos tam, kad nepaaiškėtų V. G. galbūt padaryti teisės pažeidimai. Sprendimus dėl taktinių tyrimo veiksmų priėmė pats J. G. Pareiškėja atsisakė vizuoti J. G. atliekamo tyrimo išvadas ir kitus dokumentus, nes pats tyrimas buvo neteisėtas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (taikytina redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.) patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punktui bei Statuto 26 straipsnio 6 daliai, nes vidaus reikalų ministras negalėjo 2011 m. gruodžio 23 d. raštu pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą dėl 2011 m. gruodžio 20 d. vidaus reikalų ministrui pateikto anoniminio skundo, nes šiame skunde skundžiamas ne tik V.

G., bet ir tuometinis FNTT direktorius V. G. Taigi tarnybinis patikrinimas galėjo būti siejamas su FNTT vadovo atsakomybe ir jis turėjo būti atliekamas Vidaus reikalų ministerijoje. Pareiškėjos teigimu, J. G. tarnybinio patikrinimo metu negalėjo nustatyti, kad automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo V. G., ne dėl neteisėto poveikio patikrinimą atlikusiam asmeniui, bet dėl to, kad pažeidžiant galiojusių FNTT direktoriaus 2008 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 38-V patvirtintų FNTT tarnybinių ir netarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 ir 11 punktus buvo klaidingai užpildytas 2011 m. gegužės 31 d. automobilio „Toyota Avensis“ kelionės lapas.

Pareiškėjos manymu, Išvadoje nurodytos aplinkybės, kuriomis remiantis jai grindžiami kaltinimai, negali būti pripažintos nustatytomis. Kadangi Išvadoje nustatytos aplinkybės yra neteisingos, todėl naikintinas ir Įsakymas. Išvadoje pareikšti kaltinimai pareiškėjai iš esmės grindžiami vieno asmens A. R. parodymais. Pareiškėjos teigimu, A. R., manydamas, kad ji jam davė neteisėtus nurodymus, privalėjo apie tai informuoti FNTT vadovybę – FNTT direktorių arba jo pavaduotoją. A. R. teikti parodymai tarnybinio patikrinimo metu yra jo paties gynybinė pozicija.

Be to, jo parodymai yra prieštaringi. Išvadoje nurodyti tiesos neatitinkantys A. R. parodymai, kad jis su pareiškėja derino FNTT poziciją dėl 2011 m. rugsėjo 9 d. rašte reikalaujamos informacijos pateikimo ir ji jam nurodė į paminėtą raštą parengti tam tikro turinio atsakymą.

Atsakovas FNTT atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 138–142) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

FNTT nurodė, kad tarnybinį patikrinimą atlikusi VRM Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėja Išvadoje direktoriui pasiūlė pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos sistemos remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Statuto 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos turi teisę vidaus reikalų įstaigos vadovas. Pažymėjo, kad Išvadoje yra išdėstytos nustatytos aplinkybės, jos pagrįstos įrodymais, pateiktas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, nurodyta, kurie konkrečiai pareiškėjos veiksmai pažemino pareigūno vardą.

Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo konstatuotas pareigūno vardo pažeminimas, t. y. savarankiškas ir pakankamas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, nustatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokiu atveju ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ir kitos aplinkybės įtakos neturi. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu už pareigūno vardo pažeminimą yra nustatyta vienintelė tokios veikos teisinė pasekmė – atleidimas iš tarnybos.

Nurodė, kad neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo galima suabejoti Išvados teisėtumu ar pagrįstumu. FNTT direktorius, įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Išvadoje konstatuotus teisės aktų pažeidimus ir siūlymą, patvirtintą vidaus reikalų ministro, bei vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi ir 58 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą atleisti pareiškėją iš pareigų. Akcentavo, kad Išvadoje buvo pateiktas siūlymas perduoti medžiagą prokuratūrai spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

FNTT gautas 2012 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūros raštas, kuriame informuojama, kad dėl galimo dokumento klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyboje, nuslepiant Vilniaus apygardos valdybos viršininko V. G. galbūt padarytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimą bei padedant jam išvengti atsakomybės, Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal nusikalstamų veikų, nustatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnyje, požymius 2012 m. gegužės 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta atlikti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai.

Atsakovas VRM atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 73–77) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VRM nurodė, kad ne nustatytas teisinis reglamentavimas dėl pavedimų (vizų) davimo, raštų vykdymo bei kontrolės patvirtina pareigūno neteisėtus veiksmus ir atsakomybę už jų atlikimą, o konkretūs pareigūno atlikti neteisėti veiksmai. Ginčo atveju tai – pareiškėjos pavaldiniui A. R. duotas neteisėtas nurodymas parengti atsakymą Vilniaus AVPK KPV, nuslepiant FNTT pareigūno V. G. pavardę ir pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis, žinant, kad taip V. G. išvengs administracinės atsakomybės už padarytą KET pažeidimą, bei jos pačios konkretūs veiksmai, neteisėtai parengiant kitą, nei A.

R. atsiųstą, atsakymą, jį pasirašant bei išsiunčiant. Akcentavo, kad šiuos neteisėtus pareiškėjos veiksmus įrodo konkretūs tyrimo metu nustatyti faktiniai duomenys, t. y.: (1) A. R. duoti parodymai, kad pareiškėja, jam informavus, jog KET pažeidimą 2011 m. gegužės 31 d. padaręs V. G. neįvykdė susitarimo nueiti į Kelių policiją ir prisistatyti kaip pažeidėjas, liepė palaukti su atsakymo parengimu, o vėliau nurodė parengti Kelių policijai atsakymą, kuriame nenurodyti, kas vairavo automobilį, o tiesiog nurodyti, kad automobilį vairavęs asmuo vykdė operatyvinę veiklą; (2) paminėto atsakymo Kelių policijai rengimo medžiaga (A.

R. parengto atsakymo siuntimas derinti pareiškėjai bei jos siųstas parengtas kitas atsakymas ant kito blanko) bei (3) konkretūs pareiškėjos veiksmai – pakoreguotas atsakymo turinys, atsakymas perkeltas ant Administravimo valdybos blanko bei tokio turinio rašto pasirašymas ir išsiuntimas, jai akivaizdžiai tai žinant ir suprantant. Pažymėjo, kad asmuo, pasirašantis oficialų dokumentą, yra tiesiogiai atsakingas už dokumente esančių teiginių teisingumą, priešingu atveju netektų prasmės jo parašo rekvizitas. Paaiškino, kad patikrinimo metu A.

R. pareiškėją informavo, kad KET pažeidimą policijos paklausime nurodytu laiku padarė Vilniaus apygardos valdybos viršininkas V. G. Šis pareigūnas nėra slaptas operatyvinis darbuotojas, kurio duomenys negali būti teikiami Kelių policijai, įtariant šį pareigūną padarius administracinį teisės pažeidimą, ir tai pareiškėjai neabejotinai buvo žinoma. Netgi jei V. G. šį KET pažeidimą būtų padaręs vykdydamas operatyvinius veiksmus, nors, kaip nustatyta patikrinimo metu, tokių duomenų A. R. neturėjo ir negalėjo turėti, ir ši aplinkybė taip pat nebūtų pagrindas nesilaikyti teisės normų reikalavimų, įpareigojančių atskleisti Kelių policijai pažeidimą padariusio tokio pareigūno pavardę.

Taigi pareiškėja, žinodama, kad KET pažeidimą yra padaręs V. G., neabejotinai turėjo suprasti, kad tariamai jai pateikto A. R. atsakymo turinys ir tariamai jai išsakytas V. G. patvirtinimas apie atsakymo turinio teisingumą yra neteisėtas bei pažeidžiantis minėtų teisės aktų reikalavimus, todėl turėjo jų nevykdyti, t. y. nei vizuoti tokio rašto projekto, nei pačiai pasirašyti tokį raštą. A. R. parodymai patvirtina, kad pareiškėja, iš jo sužinojusi, jog V. G., kaip buvo pažadėjęs, pats asmeniškai nenuėjo į Kelių policiją, A.

R. nurodė neskubėti parengti atsakymą, o vėliau nurodė parengti atsakymą, kuriame nebūtų atskleista V. G. pavardė, o tiesiog nurodyta apie operatyvinių veiksmų vykdymą bei negalimumą atskleisti duomenis apie slaptus operatyvinius veiklos dalyvius. V. G. minėtų pareiškėjos parodymų taip pat nepatvirtino. Aktyvūs pareiškėjos veiksmai neabejotinai liudija ir jos įtaką bei kontrolę dėl atsakymo Kelių policijai termino bei turinio. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja puikiai suprato, jog ji neturi įgaliojimų pasirašyti atsakymo į Kelių policijos paklausimą, todėl net, jos teigimu, ir gavusi tokį FNTT vadovo „leidimą“, turėjo atsisakyti jį vykdyti.

Pareiškėja buvo pripažinta pažeminusi pareigūno vardą ir atleista iš tarnybos dėl jos veiksmų parengiant, pasirašant bei išsiunčiant Vilniaus AVPK KPV akivaizdžiai neteisėto turinio 2011 m. lapkričio 24 d. raštą bei taip padedant V. G. išvengti administracinės atsakomybės. Šie atlikti veiksmai yra akivaizdūs, tai liudija jos pasirašytas raštas, ir pati pareiškėja patvirtina atlikusi šiuos veiksmus. Jos veiksmai, derinant atsakymo turinį su FNTT vadovybe, yra reikšmingi tik nustatant šio pažeidimo padarymo priežastis, tai tyrimo metu ir buvo bandoma nustatyti, tačiau, kaip ir nurodyta Išvadoje, nepaneigia ir nepanaikina jos kaltės dėl padaryto pažeidimo, nes netgi pripažįstant nurodytą faktą, kad tariamai jai taip pasielgti nurodė FNTT direktorius V.

G., toks nurodymas būtų neteisėtas, o už neteisėto nurodymo vykdymą bei kilusias pasekmes pareigūnas atsako asmeniškai. Atkreipė dėmesį, kad taikant pareiškėjai atsakomybę nėra reikšminga, koks buvo parengtas A. R. raštas, o svarbu, kokio turinio buvo parengtas ir jos pasirašytas bei išsiųstas raštas Kelių policijai, t. y. teisiškai reikšmingi yra jos atlikti veiksmai, sukėlę pasekmes – padėjimas V. G. išvengti administracinės atsakomybės už padarytą KET pažeidimą. Pažymėjo, kad patikrinimo metu yra ištirta ir konkrečiai nustatyta, jog V.

G. vyko į mokymus Molėtuose, o ne skubiai vykdė operatyvinę užduotį, kaip nurodyta pareiškėjos atsakyme Kelių policijai, ir tai patvirtino tiek pats V. G., tiek ir kiti tyrimo metu surinkti įrodymai, nurodyti Išvados 14–15 lapuose. Paaiškino, kad aplinkybė, jog A. R., gavęs iš pareiškėjos neteisėtą nurodymą, neinformavo apie tai FNTT vadovybės, neliudija, jog jo parodymai nepatikimi, ir tai negali paneigti jos padaryto pažeidimo. A. R. patikrinimo metu pripažino savo padarytą pažeidimą, tačiau paaiškino jo padarymo priežastis, t. y. kad negalėjo nevykdyti neteisėto pareiškėjos nurodymo, nes ji pasakė, kad toks sprendimas priimtas FNTT vadovybės pasitarime.

Ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjos kaltės dėl padaryto pažeidimo. Ta aplinkybė, kad A. R. siuntė FNTT direktoriaus pavaduotojui V. G. Kelių policijos raštą, nesudaro pagrindo abejoti jo duotų parodymų teisingumu ir neliudija pozicijos derinimo dėl atsakymo rengimo Kelių policijai turinio. Atsakymą Kelių policijai pasirašė pareiškėja, kuri patikrinimo metu paaiškino, kad atsakymo projektą nešė FNTT direktoriui V. G., o ne V. G. Taigi pareiškėjos teiginiai, kad jai kaltinimai grindžiami remiantis tik A. R. parodymais, yra visiškai nepagrįsti, nes neteisėtus veiksmus įrodo jos pačios atlikti veiksmai, o būtent 2011 m. lapkričio 24 d. rašto parengimas, pasirašymas ir išsiuntimas ir patikrinimo metu nustatytos šio rašto rengimo aplinkybės, o A.

R. parodymai yra reikšmingi siekiant nustatyti šio pažeidimo padarymo priežastis ir aplinkybes. Atsakovo teigimu, pareiškėjos padarytas pažeidimas yra visapusiškai ir tinkamai ištirtas atlikto tarnybinio patikrinimo metu ir įrodytas, nustatyta jos kaltė dėl padaryto pažeidimo, įvertinti jos duoti parodymai, Išvada surašyta laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, todėl Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Pabrėžė, kad pareiškėjos veiksmuose parengiant, pasirašant bei išsiunčiant raštą patikrinimo metu buvo įžvelgta ir piktnaudžiavimo tarnyba bei dokumentų klastojimo požymių, todėl patikrinimo medžiaga buvo perduota prokuratūrai spręsti klausimą ir dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. gegužės 28 d. raštu informavo Vidaus reikalų ministeriją, kad pagal paminėtą medžiagą Vilniaus apygardos prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamų veikų, nustatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu (III t., b. l. 163–181) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos; grąžino pareiškėją, vidaus tarnybos majorę, į vidaus tarnybą – į FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas; priteisė iš FNTT vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai (2013 m. spalio 25 d.) 85 861,90 Lt ir nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos vidutinį darbo dienos užmokestį po 240,51 Lt, skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei.

Teismas pirmiausia pažymėjo, kad, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 pateiktus nurodymus ir siekdamas objektyviai bei nuodugniai ištirti bylos aplinkybes, kaip liudytojus apklausė V. G., V. G., V. G. ir A. R., kurių parodymų svarba akcentuota paminėtoje nutartyje.

Teismas nustatė, kad byloje ginčijamas Įsakymo 1 punktas, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos. Pareiškėja neginčijo, kad negavo piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kaip nurodyta Įsakymo 2 punkte. Taigi nagrinėjamos bylos ginčo esmė, ar pareiškėja iš FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininko pareigų atleista teisėtai, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi ir 58 straipsnio 1 dalimi. Teismas vadovavosi šiomis teisės normomis.

Pažymėjo, jog skundžiamas Įsakymas yra grindžiamas Išvada, kuri yra sudedamoji ginčijamo įsakymo dalis, taigi byloje vertintinos Išvadoje nustatytos aplinkybės, kuriomis remiantis konstatuota, kad pareiškėja savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Teismas taip pat vadovavosi Tvarkos 20 punktu, Statuto 2 straipsnio 7 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1561/2008, 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1099/2011. Teismas nustatė, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėja pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 3 punktą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d įsakymu Nr. 34V patvirtinto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos tarnautojų tarnybinės etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 6.1, 6.3, 6.4, 7.1, 7.5, 7.8, 7.10, 7.11, 7.12, 11.5, 14.9 punktus, Reglamento 121 punktą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d.

įsakymu Nr. V-51 patvirtinto Administravimo valdybos viršininko pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareiškėjos pareigybės aprašymas) 7.5, 7.7, 7.9 punktus. Taigi Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja, pažeidusi paminėtas teisės normas, susijusias su jai priskirtų funkcijų pagal tarnybinį statusą bei reglamentuotas specialių teisės aktų vykdymu (netinkamu vykdymu), taip savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėja pažemino pareigūno vardą, teismo nuomone, visų pirma reikia nustatyti pareigūno (pareiškėjos) kaltę atlikus jai inkriminuotus pažeidimus.

Pažymėjo, jog, įvertinus Išvadoje pateiktas aplinkybes, byloje nevertintini pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su FNTT 2011 m. gruodžio 28 d. gauto anoniminio skundo dėl V. G. veiksmų, pažeidus KET ir liekant nenubaustam, aplinkybėmis, nes pareiškėja atleista iš vidaus tarybos ne dėl šių pažeidimų.

Teismas nurodė, kad pareiškėja neigė Išvadoje nustatytas faktines aplinkybes ir teigė, jog ji nebuvo atsakinga už 2011 m. lapkričio 24 d. atsakymo Vilniaus AVPK KPV rašto turinį, be to, net ir nustačius, kad V. G. viršijo leistiną greitį, nevykdydamas operatyvinės skubios užduoties, jai negali būti taikoma atsakomybė už parengtą atsakymo į raštą turinį, nes FNTT Administravimo valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjui A. R. buvo pavesta parengti atsakymą į raštą, jis ir parengė atsakymą. Teismas nustatė, kad A. R. tuo metu ėjo FNTT Administravimo valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo pareigas.

Teismas atsižvelgė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-51 patvirtinto Administravimo valdybos Turto valdymo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir A. R. pareigybės aprašymas) 7.2, 7.11, 7.14 punktus, Taisyklių 10, 11, 14 punktus, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-21 patvirtintų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Administravimo valdybos Turto valdymo skyriaus nuostatų (toliau – ir Skyriaus nuostatai) 3.2, 6, 8.2 punktus.

Taigi A. R. buvo atsakingas už tinkamą tarnybinių automobilių naudojimo kontrolę, tai patvirtina ir V. G. rezoliucija, iš kurios matyti, kad, būdamas atsakingas už šią sritį, jis Tarnybos vadovybės pavedimu turėjo parengti atsakymą Vilniaus AVPK KPV. Teismas nustatė, kad pareiškėja, Tarnybos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkė, Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo laikinai perkelta į Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas. Ji padarė inkriminuojamą pažeidimą, eidama šias pareigas.

Teismas atsižvelgė į Pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.9 punktą, Reglamento 121 punktą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-21 patvirtintų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Administravimo valdybos nuostatų (toliau – ir Valdybos nuostatai) 1, 3, 4.10, 5.47, 8, 9, 10.1, 10.2, 10.8 punktus. Pažymėjo, jog vertintinos Reglamento nuostatos, reikalingos ištirti, kaip Tarnyboje vykdomi pavedimai (49, 50, 51, 52, 59, 63, 66, 128 p.).

Taigi 2011 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus AVPK KPV rašte (gautas 2011 m. rugsėjo 14 d.) buvo Tarnybos vadovo 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliucija A. R., kontrolės žymos nebuvo, ir tai patvirtina, kad ne padalinio vadovas (pareiškėja), o pats A. R. (struktūrinės dalies vadovas) pagal Tarnybos direktoriaus pavedimą, suformuluotą 2011 m. rugsėjo 14 d., buvo atsakingas už tokio pavedimo įvykdymą laiku ir jo kontrolę. Rezoliucijoje nebuvo nurodytas terminas, per kurį jis turėjo parengti atsakymą Vilniaus AVPK KPV. Šiuo atveju taikytinos ATPK nuostatos, tai patvirtino ir atsakovas Išvadoje.

Teismas vadovavosi ATPK 2602 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog, remiantis ATPK 2602 straipsnio 2 dalimi, A. R., kaip užduoties vykdytojas, duomenis apie asmenį, vairavusį automobilį, turėjo pranešti per 3 dienas nuo Vilniaus AVPK KPV rašto gavimo, t. y. iki 2011 m. rugsėjo 17 d. Pažymėjo, kad ATPK 2602 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja pateikti duomenis per 3 darbo dienas. Tarnyboje 2011 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus AVPK KPV raštas buvo gautas 2011 m. rugsėjo 14 d., t. y. trečiadienį, taigi atsakymą A.

R. turėjo parengti per 3 darbo dienas – iki 2011 m. rugsėjo 19 d. (pirmadienio) įskaitytinai, kadangi 2011 m. rugsėjo 15 d. ir 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo išeiginės, o duomenų pateikimo terminas siejamas ne su kalendorinėmis, bet su darbo dienomis. Jei A. R. nustatytu terminu, t. y. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., nespėjo parengti atsakymo, jis pagal Reglamento 63 punktą turėjo teisę kreiptis į Tarnybos vadovą su tarnybiniu pranešimu dėl termino atidėjimo, tačiau tokio pranešimo, remiantis byloje esančiais duomenimis, nepateikė.

Teismo vertinimu, akivaizdu, kad A. R. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. nesikreipė į pareiškėją, o vienintelis objektyvus dokumentas, patvirtinantis, kad A. R. kreipėsi į pareiškėją, yra 2011 m. lapkričio 14 d. (t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo Vilniaus AVPK KPV rašto gavimo) parengtas atsakymo projektas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai tik tada ir tapo žinoma apie Vilniaus AVPK KPV kreipimąsi. Jokių duomenų, kad V. G. būtų pareiškėją įpareigojęs kontroliuoti paminėto atsakymo parengimą, nėra. Taigi nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja kontroliavo ar galbūt darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui.

Nustatytos aplinkybės patvirtino, kad šiuo atveju tai buvo A. R. versija, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas pareiškėjos kaltę iš esmės grindė tuo, kad ji savo pavaldiniui A. R. davė neteisėtą nurodymą parengti atsakymą Vilniaus AVPK KPV, kuriame būtų nuslėpta FNTT pareigūno V. G. pavardė ir pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, žinant, kad V. G. taip išvengs administracinės atsakomybės už padarytą KET pažeidimą, bei jos pačios konkretūs veiksmai, neteisėtai parengiant kitą, nei A. R. atsiųstą, atsakymą, jį pasirašant ir išsiunčiant. Teismo nuomone, visų pirma vertintina, ar pareiškėja A.

R. davė nurodymą parengti atsakymą, jei davė, tai per kiek laiko ir kokį atsakymą parengti nurodė. Teismas akcentavo, kad, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir siekdamas objektyviai bei nuodugniai ištirti bylos aplinkybes, apklausė liudytojus V. G., V. G., V. G. ir A. R. Liudytojų parodymai vertintini kartu su byloje esančiais kitais objektyviais įrodymais. Nustatė, kad, surašant Išvadą, buvo remiamasi A. R. paaiškinimais, tuo, jog V. G. nepatvirtino, kad pareiškėja su juo derino rašto turinį, bei pačiu pareiškėjos rašto policijai pasirašymo faktu.

Ant Vilniaus AVPK KPV 2011 m. rugsėjo 9 d. rašto yra 2011 m. rugsėjo 14 d. Tarnybos direktoriaus V. G. rezoliucija, kad raštas vykdyti buvo nukreiptas A. R. Dokumentų valdymo sistemoje dėl atsakymo parengimo pareiškėjai pavedimų nebuvo nustatyta. Taigi jokių kitų objektyvių duomenų, kad pareiškėjai buvo pavesta šio rašto kontrolė, byloje nėra. Tai, kad pareiškėja davė nurodymą parengti raštą, kuriame nenurodyti asmens, vairavusio automobilį, parodė tik A. R. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2011 m. lapkričio 24 d. pasirašė raštą ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko, kurio turinys, palyginus jį su 2011 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 25/4-4-1 projektu, kurį rengė A.

R., iš esmės savo prasme nesiskyrė. Taigi rašto turinį suformulavo A. R., kurį pasirašė pareiškėja ant Administravimo valdybos blanko kaip šio struktūrinio padalinio vadovė. Teismas įvertino V. G. atsakymus, pateiktus elektroniniame laiške į VRM Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjos I. B. klausimus. Teismas padarė išvadą, kad, net ir apklausus V. G., nėra galimybių pašalinti prieštaravimų, ar pareiškėja derino rašto turinį su V. G. ir ar jai davė nurodymą šį raštą pasirašyti.

Nors ant pareiškėjai A. R. pateikto rašto (projekto) buvo įrašyta V. G. pavardė, tačiau iš Reglamento 121 punkto, Pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.9 punkto, Valdybos nuostatų bei V. G. parodymų matyti, kad šį raštą turėjo teisę pasirašyti pareiškėja, tačiau tai lėmė ne jos pačios subjektyvi valia (pozicija). Teismas pažymėjo, jog A. R. jokios išvados, kurioje atsispindėtų visos ištirtos aplinkybės, nesurašė ir tokios išvados pareiškėjai nepateikė. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. R. kokiu nors būdu būtų informavęs pareiškėją apie 2011 m. gegužės 31 d. apie 9 val. 17 min. kelyje A14 Vilnius–Utena 23 kilometre automobilį vairavusį ir pažeidimą padariusį asmenį, išskyrus objektyvų įrodymą, t. y. jai elektroniniu laišku siųstą atsakymo Vilniaus AVPK KPV projektą.

Nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų dalyvavusi aptarimuose ar pasitarimuose, iš kurių galėjo žinoti vairavusio asmens pavardę, tokių duomenų nenurodė nė vienas liudytojas, išskyrus A. R. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakymo Vilniaus AVPK KPV projektą A. R. pareiškėjai elektroninio ryšio priemonėmis persiuntė praėjus labai ilgam laikui, t. y. dviem mėnesiams nuo Vilniaus AVPK KPV paklausimo gavimo. Ši aplinkybė kelia abejonių dėl A. R. paaiškinimų ir parodymų teisme. A. R. atsakymo į Vilniaus AVPK KPV raštą projektą pareiškėjai turėjo galimybę pateikti nepraėjus ir mėnesiui, o ne dviem mėnesiams po jo gavimo.

Neaišku, ar pareiškėja apie tokio Vilniaus AVPK KPV rašto buvimą iki jai pateikiant pasirašyti atsakymo į jį projektą iš viso žinojo. Prieštaringi A. R. parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo ir kartu dėl Išvados pagrįstumo. Be to, A. R. parengto ir pareiškėjai persiųsto atsakymo į raštą projektas su nurodytu V. G. parašu liudija, jog jis buvo įsitikinęs, kad rašto turinys V. G. yra žinomas, o parengtą siųsti dokumentą, kurį pasirašo Tarnybos direktorius, vizuoja kalbos tvarkytojas, dokumento rengėjas, padalinio, jo struktūrinės dalies vadovas (Reglamento 128 p.).

Tai atitinka pareiškėjos nuoseklius paaiškinimus viso bylos nagrinėjimo eigoje.

Teismo nuomone, nėra pagrindo sutikti su atsakovo VRM pozicija, kad pareiškėjos kaltumą įrodo ir jos aktyvūs akivaizdūs veiksmai – pasirašytas raštas bei tai, kad ji pati jų neneigė, nes, netgi pripažįstant nurodytą faktą, tariamai jai taip pasielgti nurodė FNTT direktorius V. G., toks nurodymas būtų neteisėtas, o už neteisėto nurodymo vykdymą bei kilusias pasekmes pareigūnas atsako asmeniškai. Teismas bylos nagrinėjimo metu įsitikino, jog pareiškėja neginčijo paties rašto pasirašymo fakto, bet nuosekliai neigė tai, kad neturėjo teisės tokio rašto pasirašyti.

Pareiškėja niekada nepripažino, jog jai buvo žinoma, kad rašto turinys neatitinka tikrovės, ir tai aiškino tuo, kad jį pasirašė pasitikėdama savo pavaldiniu A. R., parengusiu rašto projektą. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje liudytojas V. G. parodė, jog tokio pobūdžio raštų nei jis, nei pavaduotojas niekada nepasirašydavo, rėmėsi Reglamento nuostatomis ir paaiškino, kad tai turi daryti Administravimo valdybos vadovas, kuriam yra pavaldus ir Turto valdymo skyrius, t. y. patvirtino, kad raštą turėjo pasirašyti pareiškėja.

Tai patvirtina Reglamento 121 punkto nuostatos. Teismas nustatė, jog Išvadoje teigiama, kad pareiškėja liepė A. R. parengti atsakymą, kuriame nebūtų nurodyta, kas vairavo automobilį, tačiau nurodyti, kad automobilį vairavęs asmuo vykdė operatyvinę veiklą. Iš Išvados neaišku, kodėl (dėl kokių motyvų) pareiškėja galbūt siekė nuslėpti asmenį, vairavusį automobilį, t. y. nenurodė jo pavardės. Teismo posėdyje atsakovo VRM atstovė paaiškino, kad, atlikus tyrimą, laikomasi versijos, jog pareiškėja sako netiesą, jos paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, jog V.

G. patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog V. G. vairavo automobilį, esant būtinajam reikalingumui. Svarbu yra ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, gavusi A. R. atsakymo į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą projektą, jį pakoregavo ir pakeitė tik tiek, jog jį perkėlė ant Administravimo valdybos blanko ir pati jį pasirašė, tačiau turinio prasmė iš esmės liko nepakeista. Teismas pažymėjo, jog liudytojo V. G. parodymai atitinka V. G. parodymus. Teismas atkreipė dėmesį į nuoseklius pareiškėjos paaiškinimus.

Nei liudytojas V. G., nei liudytojas V. G. neparodė, kad su pareiškėja būtų kalbėję apie tai, jog KET pažeidimą padarė V. G. Taigi, teismo nuomone, aiškiai nustatyta, kad V. G. žinojo apie aplinkybes, dėl kurių V. G. buvo parvykęs iš mokymo centro, esančio Molėtų rajone, tai vertino kaip tarnybinį būtinumą ar būtinąjį reikalingumą, pavedė A. R. paruošti atsakymą į Vilniaus AVPK KPV raštą bei paties V. G. buvo informuotas apie jo galbūt įvykdytą KET pažeidimą, vykstant atgal į mokymo centrą. V. G. parodė ir tai, kad rengiant raštą galbūt buvo supainiotos sąvokos, tačiau nepatvirtino, kad visas šias aplinkybes būtų aptaręs su pareiškėja ar kad jai jos buvo žinomos.

V. G. parodė, jog negali prisiminti, ar pareiškėja į jį kreipėsi dėl rašto projekto turinio, ir nurodė to priežastis.

Teismo vertinimu, tarnybinio tyrimo metu nebuvo išsamiai išaiškintos visos aplinkybės, svarbios tam, kad nekiltų abejonių dėl Išvados pagrįstumo. Išvada parengta remiantis vienašališkais ir iš dalies prieštaringais A. R. paaiškinimais, neargumentuotai atmetus pareiškėjos paaiškinimus, nenurodant jos tokio galimo poelgio motyvų, jų nenurodžius ir teisme bei neįvertinus kitų surinktų įrodymų. Tam, kad būtų nustatyti pareigūno vardą žeminantys kalti veiksmai (poelgis), yra būtina konstatuoti visumą šios neteisėtos veikos sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių. Pareigūno vardo pažeminimas, kaip jis pareiškėjai buvo suformuluotas išvadoje, galimas tik tyčiniais, sąmoningais, kaltais veiksmais, kurių buvimas turi būti patvirtintas neabejotinais įrodymais. Teismo manymu, kaltei jos tyčine forma nustatyti neužtenka vien to, kad pareiškėja pasirašė dokumentą, neįsitikinusi jo turinio atitiktimi tikrovei bei nepareikalavusi iš A. R. tyrimo, kurį jis privalėjo atlikti, medžiagos. Pareiškėja paaiškino pasitikėjusi A. R. ir dėl didelio darbo krūvio nepatikrinusi, ar parengtas tinkamas atsakymas. Pavėluotas (po dviejų mėnesių nuo paklausimo gavimo dienos) atsakymo projekto jai pateikimas taip pat galėjo turėti įtakos tokio dokumento svarbai ir aktualumo suvokimui. Liudytojas V. G. patvirtino, kad rašte galėjo būti supainiotos tarnybinio būtinumo ir būtinojo reikalingumo sąvokos.

Teismas, remdamasis aptartomis aplinkybėmis, konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. TE-157 dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos parengtas remiantis abejonių keliančia Išvada. Byloje surinkti įrodymai, kurie negali patikimai patvirtinti pareiškėjos kaltės dėl jai Išvadoje suformuluotų pažeidimų, bylos nagrinėjimo metu teismui šių abejonių nepavyko pašalinti. Akcentavo, kad kaltė yra vienas iš būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Ji turi būti paremta įrodymais ir neginčijamai pagrįsta, o visos abejonės pagal bendrąjį atsakomybės principą in dubio pro reo turi būti vertinamos pareigūno naudai. Nustačius, kad nėra įrodyta pareiškėjos tyčia dėl jai Išvadoje nustatytų pažeidimų, toliau netikslinga nagrinėti kitas Išvadoje nustatytas aplinkybes. Ginčijamas Įsakymas, kurio pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti abejonių keliantys pareiškėjai inkriminuoti pareigūno vardą žeminantys veiksmai, negali būti laikomas pagrįstu, todėl naikintinas.

Teismas pabrėžė, kad, pareiškėjos aiškinimu, ji pasitikėjo A. R. ir dėl didelio darbo krūvio (tai patvirtino ir V. G.) ji nepatikrino, ar buvo parengtas tinkamas atsakymas. Pareiškėja neneigė, kad ji turėjo įsitikinti rašto turinio teisingumu, ir tai siekė išsiaiškinti kreipdamasi į V. G. Tarnybinio tyrimo metu nebuvo tirta, ar pareiškėjos veiksmuose nėra kokio nors kito galimo tarnybinio pažeidimo, kurį nustačius pareiškėjai galėjo būti skirta tarnybinė nuobauda. Tačiau įvertinus tai, kad nuo galimo tarnybinio pažeidimo padarymo dienos jau yra suėję tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, nustatyti Tvarkos 30 punkte, t. y. jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, pareiškėjai nuobauda nebegali būti skiriama ar atliekamas pakartotinis tyrimas. Be to, akivaizdu, kad pareiškėja dėl galbūt padaryto pažeidimo negalėtų būti atleista iš vidaus tarnybos. Šiuo atveju pareiškėja turi būti grąžinta į vidaus tarnybą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja siekia grįžti į vidaus tarnybą, teismas grąžino ją į anksčiau eitas Tarnybos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 24 d., teismo posėdyje jos atstovas patikslino, kad nuo 2012 m. gegužės 25 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjos prašymas tenkintinas (Statuto 5 str. 2, 3, 4 d., 59 str. 1 d., Darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 str. 3 d. (galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.)). Ginčijamo įsakymo 1 punkte nustatyta, kad pareiškėja atleidžiama iš pareigų 2012 m. gegužės 24 d., todėl jai priteistina nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d. (įskaitytinai) darbo užmokesčio dalis už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. už 17 mėnesių, remiantis Tarnybos 2012 m. liepos 10 d. pažymoje pateiktais duomenimis (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) – 85 861,90 Lt (5 050,70 x 17). Be to, pareiškėjai priteistinas ir vidutinis darbo užmokestis nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. A1-535 „Dėl Metinių darbo dienų koeficientų bei Metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2012 metais patvirtinimo“, kurio 2.1.1 punkte nustatytas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 21 darbo diena, – 240,51 Lt (5 050,70 Lt / 21 d. d.).

III. Atsakovas FNTT apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 1–8) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareigūno vardą žeminančio poelgio motyvų, dėl kokių priežasčių pareiškėja galėjo siekti slėpti V. G. pavardę ar pateikti neteisingą atsakymą, nenustatymas patvirtina atlikto tyrimo nepakankamumą ir neišsamumą.

2. Teismas neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai Išvadoje nustatytų pažeidimų tyčia nėra įrodyta. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog Išvada parengta remiantis vienašališkais ir iš dalies prieštaringais A. R. paaiškinimais, neįvertinus kitų surinktų įrodymų. Teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, susijusius su KET pažeidimu. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjos galimybę pasirašyti 2011 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. 25/4-4-1-12880. Teismas neatliko ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, susijusių su anoniminio skundo tyrimu Tarnyboje, kurie taip pat patvirtina pareiškėjos tyčią dėl padaryto pareigūno vardą žeminančio poelgio. Teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, konstatuojant pareigūno vardo pažeminimą. Akivaizdu, kad pareiškėjos veika buvo suformuota tyčia.

Atsakovas VRM apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 38–46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog atliktas tarnybinis patikrinimas yra nepakankamas ir neišsamus, nes tyrimo metu nenustatyta, dėl kokių priežasčių pareiškėja galėjo slėpti V. G. pavardę ar pateikti policijai neteisingą atsakymą, t. y. nenustatyti pareigūno vardą žeminančio poelgio motyvai.

2. Teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad tarnybinio tyrimo metu nebuvo išsamiai išaiškintos visos aplinkybės, jog nekiltų abejonių dėl Išvados pagrįstumo, nes pareiškėjos paaiškinimai buvo atmesti neargumentuotai, Išvada paremta vienašališkais ir iš dalies prieštaringais A. R. parodymais, neįvertinus kitų surinktų įrodymų. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. G. patvirtino tariamai žinojęs V. G. vairavimo aplinkybes, t. y. kad V. G. vairavo automobilį esant būtinajam reikalingumui, tačiau rengiant raštą galėjo būti supainiotos „būtinojo reikalingumo“ ir „operatyvinės veiklos“ sąvokos dėl to, kad jis negali prisiminti rašto derinimo su juo aplinkybių.

3. Teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja pasirašė dokumentą neįsitikinusi jo turinio atitiktimi tikrovei bei nepareikalavusi iš A. R. tyrimo, kurį jis privalėjo atlikti, medžiagos.

4. Teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos 2011 m. lapkričio 24 d. pasirašytas raštas ant FNTT Administravimo valdybos blanko, palyginus jį su A. R. parengtu ant FNTT blanko 2011 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 25/4-4-1 projektu, atsižvelgiant, kad rašto turinys iš esmės buvo nekeistas, negali būti vertinamas kaip naujas (kitas) raštas.

5. Teismas visiškai nepagrįstai ir, be to, klaidingai, nustatė naujus faktus, kurie nebuvo nustatyti patikrinimo metu ir juos neteisingai įvertino.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo FNTT ir atsakovo VRM apeliacinius skundus (IV t., b. l. 57–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ji turėjo teisę pasirašyti 2011 m. lapkričio 24 d. raštą.

2. Teismas pagrįstai nustatė, kad ji nekontroliavo A. R. jam vykdant FNTT vadovo pavestą užduotį parengti atsakymą į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. 10-10-S-15820.

3. Teismas pagrįstai nustatė, kad ji, pasirašydama 2011 m. lapkričio 24 d. raštą, nepakeitė A. R. padarytų išvadų apie 2011 m. gegužės 31 d. eismo įvykio aplinkybes. Teismas pagrįstai nustatė, kad A. R. privalėjo atlikti patikrinimą, bent tarnybiniu raštu informuoti dėl 2011 m. rugsėjo 9 d. rašte nurodytų aplinkybių tyrimo.

4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R. parodymai, jog R. K. jam nurodė parengti neteisėto turinio 2011 m. lapkričio 24 d. raštą, yra abejotini ir nepatikimi.

5. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nėra kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji A. R. nurodė parengti neteisėto turinio 2011 m. lapkričio 24 d. raštą, bei apskritai žinojo, kad 2011 m. gegužės 31 d. kelių eismo pažeidimą padarė V. G.

6. Teismas pagrįstai laikė bylai nereikšmingomis aplinkybes, kur 2011 m. gegužės 31 d. padarydamas administracinį teisės pažeidimą važiavo V. G.

7. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jos veiksmuose nėra pareigūno garbę žeminančio poelgio.

8. Teismas pagrįstai laikė bylai nereikšmingomis aplinkybes apie anoniminio skundo tyrimo aplinkybes.

9. Teismas pagrįstai sprendime nesirėmė neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1531-119/2013.

10. Teismas turėjo teisę sprendime ištirti jai reiškiamus kaltinimus bei nustatyti su šiais kaltinimais susijusias aplinkybes, kurių netyrė tarnybinio patikrinimo išvadą surašiusi VRM.

Atsakovas VRM atsiliepimu į atsakovo FNTT apeliacinį skundą (IV t., b. l. 51) pritaria skunde išdėstytiems argumentams ir motyvams bei prašo šį apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovas FNTT atsiliepimu į atsakovo VRM apeliacinį skundą (IV t., b. l. 54–55) pritaria skundo motyvams ir prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės kilęs dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 „Dėl R. K. atleidimo“ 1 punkto, kuriuo pareiškėja – vidaus tarnybos majorė R. K. – 2012 m. gegužės 24 d. atleista iš vidaus tarnybos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento 2012 m. gegužės 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 3VL-23 „Dėl l.rytas.lt 2012 m. kovo 15 d. A. L. straipsnyje „Įtakingą veikėją bando prigriebti STT“ nurodytų aplinkybių“, kuri yra sudėtinė – motyvuojamoji – skundžiamo įsakymo dalis. Būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje yra išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas. Teismas, spręsdamas ginčą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį.

Kaip paminėta, pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Statuto 53 straipsnio 1 dalies (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos paminėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Nagrinėjant ginčą teisme, kaltinimo ribos negali būti išplėstos ir pareiškėjui teisme negali būti pateikti nauji kaltinimai dėl teisės aktus pažeidžiančių veikų, kurie nebuvo pateikti individualiame administraciniame akte (įskaitant jo motyvuojamąją dalį – tarnybinio patikrinimo išvadą). Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įrodymų įvertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu teismo įsitikinimu.

Nagrinėjamu atveju pareigūno vardo pažeminimas Išvadoje siejamas su pareiškėjos žodiniu nurodymu A. R. parengti atsakymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai, nenurodant, kas vairavo automobilį, o nurodant, kad automobilį vairavęs asmuo vykdė operatyvinę veiklą, t. y. tikrovės neatitinkančius faktus; A. R. parengus tokio turinio atsakymo projektą ant Tarnybos blanko bei Tarnybos direktoriaus V. G. parašu bei 2011 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu nusiuntus jai derinti, nederinant šio rašto, o pačiai 2011 m. lapkričio 23 d. parengiant kitą atsakymą, pakoreguojant A. R. rengto atsakymo turinį, ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko savo parašu, 2011 m. lapkričio 24 d. pasirašant ir pateikiant jį išsiųsti (I t., b. l. 82–101). Būtent už tai Išvadoje buvo siūloma atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o ne už tarnybinės etikos pažeidimus tiriant anoniminį skundą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino visiškai, konstatavęs, kad byloje surinkti įrodymai negali patikimai patvirtinti pareiškėjos kaltės dėl jai Išvadoje suformuluotų pažeidimų, o bylos nagrinėjimo metu teismui šių abejonių nepavyko pašalinti. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjai pareikšto kaltinimo. Taigi byloje svarbus yra fakto nustatymo klausimas.

Šiuo atveju konstatuojant pareigūno vardo pažeminimą esminė aplinkybė yra pareiškėjos nurodymas A. R. parengti atsakymą, jame nurodant tikrovės neatitinkančius faktus. Pareiškėja neigė davusi tokį nurodymą. Tarnybinio patikrinimo metu ši aplinkybė nustatyta remiantis A. R. paaiškinimais. Nagrinėjant bylą teisme, nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus V. G. 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliucija A. R. pavesta parengti atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. 10-10-S-15820 „Dėl automobilio valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)“, Tarnyboje gautą 2011 m. rugsėjo 14 d. (reg. Nr. 0-11540) (I t., b. l. 108). Nėra duomenų, kad pareiškėja kontroliavo ar darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui. Tik 2011 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu A. R. pareiškėjai atsiųstas FNTT 2011 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 25/4-4-1- „Dėl informacijos pateikimo“ projektas, pasirašančiu asmeniu nurodant direktorių V. G., o rengėju – A. R., yra objektyvus įrodymas, kad A. R. būtent šią dieną kreipėsi į pareiškėją (I t., b. l. 136, 137).

FNTT Administravimo valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. 25/4-4-1-12880 „Dėl informacijos pateikimo“, kurį pasirašė pareiškėja, kaip šio struktūrinio padalinio viršininkė, rengėjas – A. R., turinys nesiskyrė nuo projekto (I t., b. l. 32). Reikia pažymėti, jog dar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2013 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, gavusi A. R. atsakymo į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą projektą, jį pakoregavo ir pakeitė tik tiek, jog jį perkėlė ant FNTT Administravimo valdybos blanko ir pati jį pasirašė, tačiau turinio prasmė iš esmės liko nepakeista (III t., b. l. 33–47).

Pareiškėja turėjo teisę pasirašyti tokį raštą (Reglamento 121 p., Pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.9 p.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad iš Išvados neaišku, kodėl (dėl kokių motyvų) pareiškėja galbūt siekė nuslėpti asmenį, vairavusį automobilį – V. G. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis. Abejonių dėl pareikšto kaltinimo nepavyko pašalinti ir pirmosios instancijos teismui, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 nurodymus, siekiant objektyviai bei nuodugniai ištirti bylos aplinkybes, kaip liudytojus apklausus V.

G., V. G., V. G. ir A. R., kurių parodymų svarba akcentuota paminėtoje nutartyje. Galbūt pareiškėjos veiksmuose yra kokio nors kito galimo tarnybinio nusižengimo ar pažeidimo, vertintino baudžiamosios teisės požiūriu, požymių, tačiau taip, kaip pažeidimai suformuluoti Išvadoje, neleidžia konstatuoti buvus pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.). Atsižvelgiant į tai, Įsakymo 1 punktas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai teismo įvertinti teisingai, šiuo klausimu padarytos išvados yra pagrįstos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia šių išvadų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o patenkinti atsakovų apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė