AS-602-413-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-413/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00616-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. sausio 27 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti 2014 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) sprendimą Nr. 12-01-50 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią 3 927,55 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, nurodė skundą su priedais grąžinti pareiškėjai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. Kaip patvirtino ir pati pareiškėja, pirmoji sumažinta pensija jai buvo išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, tuo tarpu į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja svarbiomis priežastimis terminui atnaujinti nurodo tai, kad ji nežinojo, jog jos pensija buvo mažinama ne pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pasak pareiškėjos, apie tai, kad jos teisės yra pažeistos, ji sužinojo tik 2010 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) priėmus nutarimą, kuriame Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jai bus išmokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą, be to, pagal ankstesnę praktiką, dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo kompensuojami be teismų sprendimų.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos priežastys nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jai laiku kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad kreipimuisi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nustatytas pakankamai ilgas 3 metų terminas, todėl net ir tuo atveju, jei pareiškėja tikrai nesuprato, kad jos pensija yra mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tai po sužinojimo apie Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėja turėjo dar pakankamai daug laiko kreiptis į teismą dėl susidariusios nepriemokos, tačiau nepateisinamai ilgai delsė tai padaryti. Tikėjimasis, kad atsakovas geruoju išmokės susidariusią nepriemoką, yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, nesuteikianti teisės atnaujinti praleistą terminą skundui dėl nepriemokos priteisimo paduoti.

Neatnaujinus skundo dėl minėto reikalavimo padavimo termino, pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką atsisakyta priimti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl pareiškėjos prašomo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 12-01-50, kuriuo minėta institucija atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir informavo, kad nepriemoka galės būti išmokėta, kai bus priimti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ginčo esmė šioje byloje yra valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjos ginčijamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimas tik patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Taigi procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjai akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas net ir minėto sprendimo panaikinimo atveju negalėtų apginti asmens teisių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, teismas skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2014 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimą Nr. 12-01-50 atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b. l. 17-20), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas net nesvarstė ir neįvertino galimybės atnaujinti terminą skundui paduoti ir išspręsti bylą ta apimtimi, kuri apima ginčo laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai valstybinės pensijos mažinimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali išnagrinėti bylos dėl reikalavimų, kurie apima laikotarpį iki 2013 m., nors tuo laikotarpiu valstybinės pensijos ribojimui taikytų teisės normų atitiktis Konstitucijai yra išspręsta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl nuo sužinojimo ar galėjimo sužinoti apie pažeidimą nėra praėję treji metai.

2. Prašymas atnaujinti praleistą terminą turėjo būti tenkintas, nes apie tai, kad pareiškėjai paskirta pensija mažinama ne pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėja nežinojo. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareiškėja į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Tai buvo objektyvi kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja R. K. 2014 m. sausio 27 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti 2014 m. sausio 13 d. KAM sprendimą Nr. 12-01-50 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią 3 927,55 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Teismas konstatavo, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, tuo tarpu į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Teismas pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių nelaikė pakankamu pagrindu atnaujinti terminą, nes nuo Konstitucinio Teismo nutarimo praėjo pakankamai laiko, kai pareiškėja galėjo realiai suvokti savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, todėl praleistą terminą atsisakyta atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog pareiškėjai R. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio 27 d. (b. l. 1-7), taigi praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Pažymėtina, kad ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. kovo mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijai daro išvadą, kad jos sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-266/2014), ir atnaujinęs jai kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti 2014 m. sausio 13 d. KAM sprendimą Nr. 12-01-50 nurodė, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, kadangi ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą. Įvertinus tai, kad terminas kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjamu atveju yra atnaujintinas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, spręstinas ir pareiškėjos reikalavimas dėl 2014 m. sausio 13 d. KAM sprendimo Nr. 12-01-50 panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nevertina pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytų motyvų dėl ginčo esmės ir dėl jų nepasisako, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjai R. K. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius