eA-1556-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1556-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00844-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ skundą atsakovui valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Furnitūra marketingas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. gegužės 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) sprendimą Nr. (7.2)S-32155 „Dėl nepagrįstai (neteisingai) išieškotų delspinigių sumos įskaitymo ir / arba grąžinimo ir dėl priverstinio išieškojimo sustabdymo“ bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 18 d., vadovaudamasis 2014 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą dėl 13 411 Lt delspinigių, nepagrįstai išieškotų pagal antikonstitucine pripažintą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 39 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytų palūkanų normą, įskaitymo ir / arba gražinimo. 2014 m. balandžio 23 d. prašymu pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti įsiskolinimo išieškojimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl nepagrįstai išieškotų delspinigių sumos įskaitymo arba šios sumos grąžinimo. 2014 m. gegužės 9 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimu pareiškėjo prašymai buvo atmesti. 2014 m. gegužės 19 d. minėtas raštas buvo apskųstas VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, tačiau 2014 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (9.8)I-5378 „Dėl fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. rašto ir 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo“ jo skundas taip pat buvo nepatenkintas.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi atgalinio veikimo galią, todėl 2014 m. vasario 3 d. Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė dar iki šio nutarimo priėmimo bei paskelbimo. Manė, kad teismas, nepriklausomai nuo to, ar prašomi grąžinti delspinigiai iš pareiškėjo buvo išieškoti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, ar nebuvo, negali formaliai taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 110 straipsnis bei teisingumo principas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas pagrįstas ir teisėtas. 2014 m. vasario 3 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad MAĮ 39 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytų palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl draudėjui UAB „Furnitūra marketingas“ nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. priskaičiuotų ir nuo 1995 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. vasario 1 d. sumokėtų (išieškotų) delspinigių už pavėluotai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, t. y. delspinigiai buvo priskaičiuoti ir sumokėti (išieškoti) iki Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimo įsiteisėjimo, todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo apimtį, ginčo santykiams minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas neįvardijo jokio konkretaus teisės akto, kuriuo vadovaujantis minimas Konstitucinio Teismo nutarimas galėtų būti taikomas atgal. Atsakovas akcentavo, kad išieškoti delspinigiai nėra mokesčio permoka MAĮ prasme.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl iš pareiškėjo išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumos grąžinimo, teigiant, kad Konstitucinio Teismo nutarimas turi atgalinio veikimo galią ir įvykdytiems sprendimams, taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui priskaičiuotų 13 411 Lt delspinigių dydžio, jų priskaičiavimo ir sumokėjimo (išieškojimo) iki 2005 m. vasario 1 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašu, patvirtintu VSDFV direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149, Konstitucinio Teismo įstatymu bei Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimu.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike, aktualus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas – t. y. išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, taikymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, jog tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų įtvirtintose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi, teismas darė išvadą, kad tol, kol viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė, kai nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui priskaičiuoti 13 411 Lt delspinigių iki 2005 m. vasario 1 d. buvo išieškoti (sumokėti), o pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka sprendimo dėl delspiniginių apskaičiavimo ir išieškojimo neginčijo. Teismas darė išvadą, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme atsakovo sprendimas dėl 13 411 Lt priverstinio delspinigių išieškojimo turi būti pripažįstamas įvykdytu sprendimu, kuriam vėlesnio Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. priimto nutarimo galia negali būti taikoma.

Dėl 2014 m. balandžio 23 d. pareiškėjo prašymo sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo 2014 m. balandžio 22 d. prašymas dėl nepagrįstai išieškotų delspinigių sumos įskaitymo arba šios sumos grąžinimo, teismas nurodė, kad pagal MAĮ 14 straipsnio 5 dalį šio įstatymo 13 straipsnio 19 punkte nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, t. y. MAĮ yra įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos galioja administruojant valstybinio socialinio draudimo įmokas tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai nurodyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenustato, kad draudėjo ir valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ginčai dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priskaičiavimo ar išieškojimo turėtų būti nagrinėjami vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio nuostata dėl ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo tuo atveju, kai paduodamas skundas kilus mokestiniam ginčui. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nestabdė valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimo.

Netenkinus reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, nepagrįstu teismas pripažino ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (7.2)S-32155 „Dėl nepagrįstai (neteisingai) išieškotų delspinigių sumos įskaitymo ir / arba grąžinimo ir dėl priverstinio išieškojimo sustabdymo“ bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių grąžinti pareiškėjui nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, aiškindamas „sprendimo įvykdymo“ sampratą bei ją lygindamas su šioje administracinėje byloje kilusia situacija. Pareiškėjas nepagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka sprendimo dėl delspinigių išieškojimo neginčijo, į teismą dėl to nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl „sprendimų įvykdymo“ situacijos, neanalizavo šios specifinės situacijos, kad pareiškėjas apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2014 m. vasario 3 d. priėmus nutarimą. Pareiškėjas mano, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje neaptariama tokia situacija, kai sprendimai jau įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, nes, priešingu atveju, teisės normoje nebūtų žodžių „neturi būti vykdomi sprendimai“.

Dėl atsakovo pareigos sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl nepagrįstai išieškotų delspinigių sumos įskaitymo arba šios sumos grąžinimo, pareiškėjas nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas konkrečiu straipsniu nereglamentuoja skolos išieškojimo priverstine tvarka sustabdymo tvarkos, taip pat neįtvirtina, kad skolos išieškojimo priverstine tvarka sustabdymas yra negalimas. MAĮ 1 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šis įstatymas nustato mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo tvarką. „Mokestis“ pagal MAĮ 2 straipsnio 24 dalį yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei; šiame įstatyme „mokesčio“ sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas „įmokas ir rinkliavas“. MAĮ 13 straipsnio 19 punktas numato, kad pagal šį įstatymą yra administruojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas daro išvadą, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų ir su jomis susijusių mokėjimų priverstinio skolos išieškojimo tvarka, kai ji nereglamentuota Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, yra reglamentuota MAĮ. MAĮ 110 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. MAĮ 2 straipsnio 22 dalis numato, kad „mokestiniais ginčais“ taip pat yra laikomi ginčai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Kadangi Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenustato kitaip (apskritai nereglamentuoja skolos išieškojimo sustabdymo), dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo teigimu, šiam ginčui taikytinas MAĮ 110 straipsnis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas iš esmės vadovaujasi atsiliepime į pareiškėjo skundą bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad net jeigu pareiškėjas ir būtų iki 2005 m. vasario 1 d. apskundęs sprendimus dėl delspinigių išieškojimo, skundai būtų atmesti, nes delspinigių išieškojimas iki 2005 m. vasario 1 d. buvo vykdomas teisėtai, pagal galiojantį MAĮ. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas 1995–2005 metais turėjo teisę skųsti teismui VSDFV Kauno skyriaus sprendimus dėl delspinigių apskaičiavimo ir išieškojimo, taip pat prašydamas teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl MAĮ 39 straipsnio 3 dalies (1995 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 1995, Nr. 61-1525; 1998 m. liepos 2 d. redakcija, Žin., 1998, Nr. 68-1978) konstitucingumo. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo pozicija Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį aiškinti plečiamai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatoms ir Konstitucinio Teismo nutarimams.

Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimą atsakovas nurodo, kad MAĮ 14 straipsnio 5 dalis nustato, jog šio įstatymo 13 straipsnio 19 punkte nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, t. y. pačiame MAĮ yra nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos galioja administruojant valstybinio socialinio draudimo įmokas tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenustato, kad draudėjų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ginčai dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priskaičiavimo ar išieškojimo turėtų būti nagrinėjami vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio nuostata.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei papildomai nurodo, kad nagrinėjamos bylos aspektu turėtų būti vertinama, ar pareiškėjas laiku ėmėsi priemonių teisminei savo teisių gynybai, taip pat akcentuoja, kad tokiu atveju, jei Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalis būtų aiškinama plečiamai, būtų paneigta bendros Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, prasmė.

VSDFV pažymi, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis tiesiogiai nereglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos priverstinio išieškojimo, tačiau nustato, kuriais atvejais gali būti taikomas MAĮ, taigi ir MAĮ 110 straipsnis. Todėl, sistemiškai aiškinant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad ginčijamu atveju negalint taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 7 dalies, išieškant valstybinio socialinio draudimo įmokas, turi būti taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris skolos išieškojimo sustabdymo neįtvirtina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. (7.2)S-32155, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Furnitūra marketingas“ prašymas grąžinti (įskaityti), pareiškėjo teigimu, nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimu ir prašė jam dėl nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. susidariusio valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo apskaičiuotą delspinigių sumą, kuri buvo apskaičiuota vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, grąžinti arba įskaityti padengiant šiuo metu susidariusią valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą. Pareiškėjas tvirtino, kad Konstitucinio Teismo nutarimas turi atgalinio veikimo galią ir įvykdytiems sprendimams bei nesutinka su atsakovo sprendimu nestabdyti priverstinio įsiskolinimo išieškojimo, kol bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad atsakovo sprendimas išieškoti delspinigius iš pareiškėjo nagrinėjamu atveju laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimo priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju negalima taikyti išimties iš bendros taisyklės, nustatančios, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Teismas taip pat sprendė, kad valstybinio socialinio draudimo teisiniams santykiams nėra taikomos MAĮ 110 straipsnio nuostatos dėl ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo stabdymo tuo atveju, kai paduodamas skundas kilus mokestiniam ginčui.

Su šia pirmosios instancijos teismo pozicija pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, bei mano, kad, atsižvelgus į tai, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenustato kitaip (apskritai nereglamentuoja skolos išieškojimo sustabdymo), šiam ginčui taikytinas MAĮ 110 straipsnis.

Pirmiausia akcentuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas inter alia susijęs su valstybinio socialinio draudimo teisiniais santykiais: pareiškėjas tapo valstybinio socialinio draudimo įmokų skolininku, dėl ko jam nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. buvo skaičiuojami delspinigiai, kurie iš pareiškėjo buvo išieškoti (sumokėti) nuo 1995 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. vasario 1 d. Antra vertus, pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui susidariusio valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo priskaičiuotų 13 411 Lt delspinigių dydžio, jų priskaičiavimo ir sumokėjimo (išieškojimo) iki 2005 m. vasario 1 d., – nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo Konstituciniam Teismui 2014 m. vasario 3 d. priėmus nutarimą ir pareiškėjui kreipusis į atsakovą, prašant grąžinti (įskaityti) delspinigius, apskaičiuotus vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 3 d. nutarimu, kurio galiojimu atgal nagrinėjamu atveju vadovaujasi pareiškėjas, pripažino, kad MAĮ 39 straipsnio 3 dalis (įstatymo 2001 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytų palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgęs į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. apskaičiuotos ir iki 2015 m. vasario 1 d. išieškotos delspinigių sumos pagal įstatymą, prieštaravusį Konstitucijai, yra išieškotos nepagrįstai ir neteisėtai, todėl grąžintinos (įskaitytinos).

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis, įtvirtinanti, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Byloje kilusio ginčo aspektu – dėl asmens pažeistų teisių gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas savo praktiką šiais aspektais, yra nurodęs, kad bendros taisyklės – Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo į ateitį – išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Nesutikdama su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamu Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies aiškinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-2/2011).

Atsižvelgus į aptartą nuosekliai plėtojamą Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, turi būti vertinama, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusios aplinkybės, kurioms esant, galima būtų taikyti vieną iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės išimčių – Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, t. y. analizuotina, ar nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas dėl delspinigių apskaičiavimo bei išieškojimo laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė, kai už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui priskaičiuotų 13 411 Lt delspinigių suma iki 2005 m. vasario 1 d. buvo išieškota (sumokėta), o pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka atsakovo sprendimo neginčijo, į teismą dėl nepagrįsto ir neteisėto delspinigių išieškojimo nesikreipė, nors pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, turi teisę teikti prašymą jo skundą nagrinėjančiam teismui dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pats pareiškėjas, teismas byloje negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tačiau nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje įtvirtintas terminas, per kurį pareiškėjas būtų turėjęs teisę kreiptis dėl savo galbūt pažeistų teisių gynybos, yra pasibaigęs, pareiškėjas ginčo nagrinėjimo privaloma ikiteismine bei teismine tvarka neinicijavo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas inter alia vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1845/2013), kurioje viešojo administravimo subjekto sprendimas nebuvo laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose buvo susiklosčiusi situacija, kai pareiškėjai į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo kreipėsi nepažeidę (iš dalies nepažeidę) taikytino termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, t. y. priešingai nei šioje administracinėje byloje susiklosčiusioje situacijoje – nepraleidę galimybės įsiterpti ir koreguoti teisinių santykių, kurių pagrindu buvo apribotos pareiškėjų teisės.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog, pareiškėjui nepateikus skundo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka dėl atsakovo sprendimų, kuriais apskaičiuoti ir išieškoti delspinigiai, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimo priėmimo dienos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas (bendrąja prasme) dėl delspinigių apskaičiavimo ir išieškojimo laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ir Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimo nuostatos negali turėti įtakos šio sprendimo galiojimui. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (7.2)S-32155, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti (įskaityti), pareiškėjo teigimu, nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti (įskaityti) pareiškėjui, jo teigimu, nepagrįstai išieškotų 13 411 Lt delspinigių sumą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį pareiškėjo reikalavimą.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą sustabdyti priverstinį valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimą iš esmės siejo išimtinai su minėta ginčijama iš jo išieškotų 13 411 Lt delspinigių suma, todėl atmetus pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti (įskaityti) pareiškėjui nurodytą sumą, pareiškėjo prašymo sustabdyti priverstinį valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimą nagrinėjimas iš esmės nebetenka reikšmės. Taigi pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai atsisakė sustabdyti priverstinį valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimą, kol bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas, atmestinas ir teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė šiuo atveju aktualias teisės normas bei vadovavosi byloje kilusio ginčo klausimu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris dėl anksčiau nurodytų priežasčių paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas