A-526-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-526-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04900-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Naujasis Vilnius“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 30–38), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 244, kuriuo panaikintas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas, paliekant šį teritorinio registratoriaus sprendimą galiojantį.

Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento užsakymu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo matininkas R. L. 2013 m. balandžio 26 d. atliko nekilnojamojo daikto – automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo aikštelė), kurios plotas – 980 kv. m, statybos metai – 1974 m., kadastrinius matavimus. Administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 30-1031 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“ pagrindu statinys – ginčo aikštelė, įrašytas į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą, o Ekonomikos ir investicijų departamentui pavesta administruoti nurodytą turtą. 2013 m. gegužės 3 d. pasirašytas kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktas Nr. 39V, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, ginčo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), matavimų data – 2013 m. balandžio 26 d.) perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Administracija VĮ Registrų centro Vilniaus filialui 2013 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – ginčo aikštelę, ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą. Kartu su prašymu buvo pateikti 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 39V. Nekilnojamojo turto registre (registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2013 m. gegužės 6 d. įregistruotas nekilnojamasis daiktas – ginčo aikštelė, ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą, nurodant pagrindinę naudojimo paskirtį – kelių (gatvių). Juridinis įregistravimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 870 ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 39V.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Naujasis Vilnius“ (toliau – ir UAB „Naujasis Vilnius“) 2013 m. gegužės 24 d. kreipėsi į atsakovą valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centras) su skundu, kuriame prašė panaikinti teritorinio registratoriaus – VĮ Registrų centro Vilniaus filialo – 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą, kuriuo buvo įregistruotas suformuotas naujas nekilnojamasis daiktas – ginčo aikštelė. Komisija 2013 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 173 UAB „Naujasis Vilnius“ 2013 m. gegužės 24 d. prašymo nepatenkino, nes konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotam nekilnojamajam daiktui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas žemės sklypas ir šis daiktas nėra įregistruotas Lietuvos Respublikos adresų registre kaip gatvė. Dokumentai, kurių pagrindu įregistruotas nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į jį, yra galiojantys, jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl 1974 m. statytos aikštelės statybos teisėtumo buvo pažymėta, jog statiniai, kurių statyba baigta iki Statybos įstatymo įsigaliojimo, negali būti formuojami šio įstatymo nustatyta tvarka, o formuojant kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus statinius, kuriems statyti ar kitaip pertvarkyti įstatymų nustatyta tvarka nebuvo išduoti statybos leidimai, ar tie statiniai pastatyti tada, kai šių reikalavimų nebuvo, arba tokie leidimai pagal įstatymus nebūtini, statinių savininkai ar juridiniai asmenys, valdantys nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise, registruodami nekilnojamąjį daiktą / nuosavybės teises į jį, teritoriniam registratoriui turi pateikti tik nuosavybės teisę ar valdymo teisę patvirtinančius dokumentus. Taip pat buvo pažymėta, jog teritorinio registratoriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – ginčo aikštelę, ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Komisijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. 244 nurodyta, kad UAB „Naujasis Vilnius“ 2013 m. rugsėjo 4 d. pateikė pakartotinį skundą, pridėjo papildomą dokumentą – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 7 d. raštą (sprendimą) Nr. 155-(105)-1655 „Dėl raštų nagrinėjimo“. Administracijoje 2013 m. rugsėjo 19 d. gautas šis Komisijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 244, kuriuo, išnagrinėjus UAB „Naujasis Vilnius“ 2013 m. rugsėjo 4 d. skundą Nr. 02-91, panaikintas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas. Esminė priimto sprendimo aplinkybė yra ta, kad pateiktame papildomame dokumente – Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 155-(105)-1655 yra konstatuota, jog 2013 m. balandžio 26 d. atliekant nekilnojamojo daikto – ginčo aikštelės – kadastrinius matavimus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 32.2 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 107.4 punkto reikalavimai.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 244 ir nurodė, kad ginčo aikštelė Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota kaip nesudėtingas inžinerinis statinys, nurodant pagrindinę naudojimo paskirtį – kelių (gatvių). Tačiau ginčo objektas faktiškai naudojamas ne tik kelių (gatvių) paskirčiai, t. y. eismo jungčiai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet ir automobilių stovėjimui; ginčo atkarpoje automobiliai yra statomi nuolat. Taigi ginčo inžinerinį statinį sudaro ne tik pravažiavimas, bet ir automobilių stovėjimo aikštelė, pažymėta kelio ženklais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus. Ginčo aikštelė ir jos nuosavybės teisė Vilniaus miesto savivaldybės vardu gali būti įregistruota, įregistravimo pagrindu nurodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 ir 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 39V. Pažymėjo, kad kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo akte Nr. 39V nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., Aplinkos ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn būtent ginčo aikštelę. Šis dokumentas, t. y. perdavimo–priėmimo aktas, nenuginčytas, todėl laikytinas teisėtu pagrindu įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 75–83) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 155-(105)-1655 „Dėl raštų nagrinėjimo“ konstatuota, jog 2013 m. balandžio 26 d. atliekant nekilnojamojo daikto – ginčo aikštelės – kadastrinius matavimus buvo pažeisti Nuostatų 32.2 punkto ir Taisyklių 107.4 punkto reikalavimai, t. y. 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byloje pravažiavimas, esantis (duomenys neskelbtini), neteisingai įvardytas kaip automobilių stovėjimo aikštelė; neteisingai nurodyti šio nekilnojamojo daikto statybos (rekonstrukcijos) metai; nebuvo vadovaujamasi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 105 patvirtintų Kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių (toliau – ir Rengimo taisyklės) 4 punktu, pagal kurį, atliekant kelio kadastrinius matavimus, formuojama kelio, kaip inžinerinio statinio, kadastro duomenų byla ir (arba) kelio juosta užimto žemės sklypo kadastro duomenų byla. Patikrinusi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą, Komisija 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 244 konstatavo, kad šis sprendimas priimtas neteisingai suformuotos 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų bylos pagrindu, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto objektas – ginčo aikštelė ir duomenys apie ją į Nekilnojamojo turto kadastrą buvo įrašyti remiantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo matininko R. L. atliktais kadastriniais matavimais, kurių pagrindu buvo suformuota paminėto nekilnojamojo daikto 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kadastro tvarkytojas, kartu su 2013 m. gegužės 3 d. prašymu gavęs 2013 m. balandžio 26 d. kadastro duomenų bylą, turėjo patikrinti, ar byla atitinka įstatymo reikalavimus ir ar joje yra teisingi duomenys, būtini nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas įrašė nekilnojamojo daikto – ginčo aikštelės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, prieš tai patikrinęs 2013 m. balandžio 26 d. kadastro duomenų bylą. Kadastro tvarkytojas nenustatė, kad, atliekant kadastrinius matavimus, buvo padaryti pažeidimai ir neteisingai suformuota 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla, nors turėjo tą nustatyti.

Nurodė, kad kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už tai, jog Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 str. 2 d.). Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą ir tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 155-(105)-1655 yra konstatuota, jog 2013 m. balandžio 26 d. atliekant nekilnojamojo daikto – ginčo aikštelės – kadastrinius matavimus buvo padaryti pažeidimai ir neteisingai suformuota 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla, galima teigti, jog į Nekilnojamojo turto kadastrą buvo įrašyti neteisingi šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenys ir paties daikto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre buvo atliktas neteisėtai, t. y. nesant tinkamo pagrindo, nes dokumentai, kurie buvo pateikti prašant atlikti registraciją, o būtent 2013 m. balandžio 26 d. kadastro duomenų byla, neatitinka įstatymų reikalavimų.

Teigė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog nekilnojamasis daiktas – ginčo aikštelė – bei duomenys apie ją negali būti įregistruojami Nekilnojamojo turto registre remiantis 2013 m. balandžio 26 d. parengta kadastrinių matavimų byla, kadangi buvo nustatytas šios kadastro duomenų bylos prieštaravimas teisės aktų reikalavimams. Nacionalinė žemės tarnyba nustatė, kad 2013 m. balandžio 26 d. ginčo aikštelės kadastro duomenų byla buvo parengta netinkamai. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 155-(105)-1655 yra laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tai buvo nurodyta sprendime, kurio nuorašas buvo išsiųstas Administracijai. Atsižvelgiant į tai, nesutikdama su paminėtame sprendime nustatytais pažeidimais, privalėjo tokį sprendimą ginčyti.

Pažymėjo ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra pripažinusi, jog ši teritorija (ginčo aikštelė) iš tiesų yra kelias (gatvė). Tai akivaizdu iš UAB „Naujasis Vilnius“ pateiktų dokumentų – 2011 m. rugpjūčio 4 d. statybos leidimo Nr. 580/11-1178, kuriuo savivaldybė leido iš dalies pakeisti eismo jungties atkarpos (kuri dėl netinkamai atliktų kadastrinių matavimų buvo įregistruota kaip aikštelė) lokalizaciją, t. y. leido didžiąją dalį inžinerinio statinio – kelio (gatvės) – demontuoti ir vietoje jos savivaldybės nuosavybėn pastatyti racionaliau lokalizuotą eismo jungties atkarpą. Tik kilus ginčui dėl 2013 m. balandžio 26 d. parengtos kadastro duomenų bylos ir Vilniaus miesto savivaldybei pateikus pravažiavimo prie (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektą ir 2011 m. rugpjūčio 4 d. leidimą rekonstruoti statinį Nr. 580/11-1178, pagal šiuose dokumentuose nurodytus duomenis, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo matininkas R. L. patikslino kadastro duomenų byloje statinio – pravažiavimo – pavadinimą, sudėtingumo kategoriją, taip pat statinio statybos metus.

Atsakovo manymu, akivaizdu, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 155-(105)-1655 pagrįstai buvo konstatuota, jog tuo atveju, jei ginčo aikštelė būtų buvusi tinkamai priskirta gatvės (kelio) kategorijai, kartu turėjo būti suformuotos tiek statinio (kelio), tiek ir žemės sklypo kadastro duomenų bylos. Šiuo atveju žemės sklypas po keliu (gatve), kuri prieš tai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota kaip automobilių stovėjimo aikštelė, nėra suformuotas.

Nurodė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog nekilnojamasis daiktas – ginčo aikštelė – bei duomenys apie ją negali būti įregistruojami Nekilnojamojo turto registre remiantis 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla, kuri prieštarauja teisės aktų reikalavimams. 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 39V Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą – ginčo aikštelę. Matininko R. L. parengtoje nekilnojamojo turto objekto – inžinerinio statinio – kadastrinių matavimų byloje nurodytas ginčo objekto pavadinimas yra pravažiavimas (duomenys neskelbtini), be to, šiuo atveju skirtinguose dokumentuose nurodomi skirtingi statybos metai, t. y. 1974 m. arba 1975 m.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujasis Vilnius“ atsiliepimu į skundą (b. l. 62–67) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

UAB „Naujasis Vilnius“ nesutiko su skundu ir savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime į skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu (b. l. 144–149) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Administracijos skundo reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centro 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog, sprendžiant šio reikalavimo pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams; taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 32.2 punktu. Įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, teismas nurodė, kad iš esmės ginčas kilęs dėl to, kokios paskirties statinys turi būti suformuotas ir įregistruotas registre – kelias ar automobilių stovėjimo aikštelė. Nuo šios aplinkybės vertinimo priklauso ir statinio kadastro duomenų surinkimo bei kadastrinės bylos suformavimo tvarka. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – ir STR 1.01.09:2003) 9.1 punktu. Įvertinęs įrodymus, nustatė, kad ginčo objektas pagal tiesioginę paskirtį naudojamas kaip pravažiavimo, jungiančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalis, todėl teismui nekilo abejonių, kad jis Nekilnojamojo turto registre registruotinas kaip kelias, o ne kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugpjūčio 4 d. išdavė leidimą rekonstruoti pravažiavimą, esantį prie (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas pats pripažino, kad ginčo objektas laikytinas ne automobilių stovėjimo aikštele, o keliu. Tokios teismo išvados nepaneigė ir pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR 2.06.01:1999) 2.1 punktą tiek keliai, tiek automobilių stovėjimo aikštelės priskirtini susisiekimo techninei infrastruktūrai, o šio pravažiavimo dalyje (ginčo aikštelėje) yra numatytos automobilių stovėjimo vietos. Priešingas aptartos teisinės ir faktinės situacijos vertinimas paneigtų ir STR 1.01.09:2003 9.1 punkto, taip pat 5 priedo „Inžinerinių statinių pagrindinė naudojimo paskirtis“ 1.1 punkto nuostatomis nustatytą reguliavimą.

Teismo vertinimu, sprendžiant ginčą, nėra teisiškai reikšminga ir ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo 2013 m. gegužės 3 d. aktu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas objektas įvardijamas kaip automobilių stovėjimo aikštelė, nes šiuo aktu yra išsprendžiamas ginčo objekto nuosavybės, o ne naudojimo paskirties klausimas. Teismas vadovavosi Rengimo taisyklių 4 punktu. Remdamasis VĮ Registrų centro Vilniaus filialui kartu su pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. prašymu pateikta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, teismas nustatė, kad ginčo objektas suformuotas ne kaip kelias (jo dalis), o kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Todėl pripažino, kad taip buvo pažeisti Nuostatų 32.2 punkto bei Rengimo taisyklių 4 punkto nustatyti reikalavimai. Teismas taip pat vadovavosi Taisyklių 107.4 punktu. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog kartu su pareiškėjo prašymu pateiktuose dokumentuose ginčo objekto statybos metai buvo nurodyti skirtingi (sudarytoje kadastro byloje nurodyti 1974 m.). Taigi Taisyklių 107.4 punkto reikalavimai nebuvo tiksliai įvykdyti, nes buvo pateikti prieštaringi kadastro duomenys. Atkreipė dėmesį, kad naujai sudarytoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje aptarti trūkumai yra ištaisyti – ginčo objektas nurodytas kaip pravažiavimas (duomenys neskelbtini), statybos metai – 1975 m.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad VĮ Registrų centras 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, šis sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 152–158) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė patikėjimo teise pagal įstatymą valdė būtent ginčo aikšteles kaip gatvei priklausančius statinius – bendros paskirties komunalinio ūkio objektus, reikalingus savivaldybių funkcijoms atlikti (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.108 str., Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 3 d. 3 p.). 2013 m. gegužės 3 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akte Nr. 39V nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., Aplinkos ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn būtent automobilių stovėjimo aikštelę. Šis dokumentas yra nenuginčytas, todėl laikytinas teisėtu pagrindu įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Tai patvirtino ir Komisija 2013 m. birželio 18 d. sprendime Nr. 173. Teismas visiškai nevertino, jog ginčo aikštelė faktiškai naudojama ne tik kelių (gatvių) paskirčiai, t. y. eismo jungčiai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet ir automobilių stovėjimui; ginčo atkarpoje automobiliai yra statomi nuolat; pažymėta kelio ženklais pagal KET reikalavimus. Neaišku, kuo remiantis pirmenybė yra skiriama keliui, o ne automobilių stovėjimo aikštelei, esant akivaizdiems įrodymams, jog ginčo teritorijoje yra tiek pravažiavimas, tiek automobilių stovėjimo (parkavimo) aikštelė. 2011 m. rugpjūčio 4 d. leidime statyti naują (-us) statinį (-ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) nurodyta, kad rekonstruojamo statinio paskirtis – susisiekimo komunikacijos. Tokia paskirtis apima visas techninės infrastruktūros dalis, priskirtas inžineriniams statiniams, – tiek automobilių stovėjimo aikšteles, tiek kelius (gatves). Nekilnojamojo turto registre ginčo aikštelė įregistruota kaip nesudėtingas inžinerinis statinys, nurodant pagrindinę naudojimo paskirtį – kelių (gatvių). Sudaromos kliūtys Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtintai savarankiškajai savivaldybių funkcijai tinkamai atlikti.

2. Būtina atkreipti dėmesį į Taisyklių 107.4 punkto pastaboje įtvirtintą nuostatą. Dėl ginčo aikštelės nebuvo atlikti jokie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. nebuvo formuojamas naujas statinys, taip pat ginčo statinys nebuvo rekonstruojamas, remontuojamas, atnaujinamas (modernizuojamas), nekeičiama jo paskirtis ar kitaip pertvarkomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų ar dokumentų, paneigiančių, kad ginčo aikštelė buvo pastatyta kitais, o ne 1974 m. Nenurodyta, kuris iš Nuostatų 32.2 punkte reglamentuojamų veiksmų nebuvo atliktas arba atliktas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-800/2007. Atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti pateikiamų dokumentų turinio, juo labiau spręsti, ar ginčo statinys registruotinas kaip automobilių stovėjimo aikštelė, nurodant kelių (gatvių) paskirtį, ar kaip kelias. Nenurodyta, kokių Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų neatitinka nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169–173) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Ginčo objektas pagal tiesioginę paskirtį naudojamas kaip pravažiavimas, jungiantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dalis, todėl teismui nekilo abejonių, kad šis nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto registre registruotinas kaip kelias, o ne kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Šią teismo išvadą patvirtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2011 m. rugpjūčio 4 d. išduodama leidimą rekonstrukcijai, pati pripažino, kad ginčo objektas laikytinas ne automobilių stovėjimo aikštele, o keliu. Ginčo objektas buvo suformuotas ne kaip kelias (jo dalis), o kaip automobilių stovėjimo aikštelė, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeisti Nuostatų 32.2 punkte bei Rengimo taisyklių 4 punkte nustatyti reikalavimai. 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 39V nėra išsprendžiamas ginčo objekto naudojimo paskirties klausimas.

2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teritoriniam registratoriui pateiktuose dokumentuose buvo nurodomi skirtingi ginčo statinio statybos metai, todėl šiuo atveju Taisyklių 107.4 punkto reikalavimai nebuvo tiksliai įvykdyti, nes buvo pateikti prieštaringi kadastro duomenys. Naujai sudarytoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje šis netikslumas buvo ištaisytas – nurodyti statybos metai – 1975 m., todėl šiuo metu ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujasis Vilnius“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 163–167) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1 488,97 Eur (b. l. 175). Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesant nuginčytam paminėtam Nacionalinės žemės tarnybos sprendimui dėl ginčo aikštelės kadastrinių matavimų bylos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nėra ir jokio pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą, kadangi nesant galiojančios, teisės aktų reikalavimus atitinkančios kadastrinių matavimų bylos, nebuvo teisinio pagrindo registruoti ginčo aikštelę ir ji buvo išregistruota pagrįstai.

2. Faktiškai kaip kelias (gatvė) naudojamas objektas negali būti registruojamas kaip automobilių stovėjimo aikštelė, kadangi tai prieštarauja statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį reglamentuojantiems teisės aktams. Kelio (gatvės) pagrindinę paskirtį turi tie inžineriniai statiniai, kurie yra skirti būtent eismui ir judėjimui, o ne stovėjimui ar transporto priemonių saugojimui. Automobilių stovėjimo aikštelė negali turėti kelių (gatvių) paskirties. Nekilnojamasis daiktas, kuris naudojamas kelių (gatvių) paskirčiai, turi būti registruojamas kaip kelias (gatvė), o ne kaip automobilių stovėjimo aikštelė.

3. Kelio (gatvės) vietoje įregistravus automobilių stovėjimo aikštelę, kilo reali grėsmė, jog visiškai nepagrįstai ir neteisėtai būtų panaikintas ar apsunkintas patekimas į bendrovei priklausantį žemės sklypą bei prie sklype esančių bendrovės pastatų. Faktiškai naudojamą gatvę (kelią) suformavus kaip automobilių stovėjimo aikštelę, bendrovės teisėti interesai buvo grubiai pažeisti.

4. Vien Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens pasirašytas 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. 39V, kuriuo buvo perduotas daiktas, nurodytas kaip ginčo aikštelė, nesudaro jokio teisinio pagrindo tam, jog tokio daikto nuosavybės teisė privalo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Pirmiausia toks perduotas nekilnojamasis daiktas ir duomenys apie jį turi būti tinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, tik tuomet yra galima nuosavybės teisės į tokį nekilnojamąjį daiktą registracija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ginčo aikštelę ir pareiškėjo (Vilniaus miesto savivaldybės) nuosavybės teisę į ją buvo priimtas (Nekilnojamojo turto registre padarytas nurodyto turinio įrašas), remiantis pareiškėjo teritoriniam registro ir kadastro tvarkytojui paduotu 2013 m. gegužės 3 d. prašymu ir kartu su juo pateiktais 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 39V bei šio nekilnojamojo daikto (ginčo aikštelės) 2013 m. balandžio 26 d. parengta kadastrinių matavimų byla. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, matininko parengtos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos pateikimas yra būtina sąlyga įrašyti šį daiktą į Nekilnojamojo turto kadastrą (tuo pačiu ir į Nekilnojamojo turto registrą). Tai reiškia, kad gavęs tokią bylą kadastro ir registro tvarkytojas, be kita ko, turi patikrinti, ar ši byla yra parengta pagal teisės aktų nustatytas tokių bylų parengimo (suformavimo) taisykles. Pastaroji kadastro ir registro tvarkytojo pareiga yra suponuojama Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatų, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (3 str. 4 d.), ir tuo, jog kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą (4 str. 2 d.).

Teisinius santykius dėl kelio kadastro duomenų bylos rengimo reglamentuoja specialusis teisės aktas – Rengimo taisyklės. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis, kurių ginčo šalys nekvestionuoja, teisinė (tiesioginė) ginčo aikštelės paskirtis yra kelių (gatvių), paminėtai 2013 m. balandžio 26 d. parengtai kadastrinių matavimų bylai yra taikytinos Rengimo taisyklių nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo kartu su paminėtu 2013 m. gegužės 3 d. prašymu pateikta 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byla VĮ Registrų centro Vilniaus filialo matininko R. L. buvo parengta, vadovaujantis būtent Rengimo taisyklių nuostatomis (ginčo aikštelės pavadinimas „Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini)“ buvo nurodytas Rengimo taisyklių 4 priede nurodytos 4K formos (2013-01-24 įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-40 redakcija) užpildymo būdu). Pažymėtina, kad ši forma, kaip ir visos Rengimo taisyklės, yra skirtos kelių, o ne kitokios paskirties nekilnojamojo turto objektų, kadastro duomenims parengti. Tai reiškia, kad 2013 m. balandžio 26 d. kadastrinių matavimų byloje (jos rengimo metu užpildytoje 4K formoje) ginčo aikštelės pavadinimas „Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini)“ ne tik neatitiko aptartų Rengimo taisyklių nuostatų, bet ir yra (buvo iki šio pavadinimo ištaisymo į pavadinimą „Pravažiavimas (duomenys neskelbtini)“) klaidinanti informacija apie šį nekilnojamojo turto objektą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Tokį netikslumą centrinis kadastro ir registro tvarkytojas (Komisija) galėjo ir dėl pirmiau nurodytų argumentų privalėjo ištaisyti, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), tarp jų ir dėl apelianto neteisingai interpretuojamos paminėto 2013 m. gegužės 3 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 39V reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis apie pareiškėjo teismui paduoto skundo nepagrįstumą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Kolegija nesprendžia šia nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pagrįsta nepakankamai aiškiai (b. l. 176-177).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis