A-822-664-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-664/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00091-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 2D-5487(18.2) nurodytą sprendimą ir įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pareikalauti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ištaisyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pažeidimus, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo (I t., b. l. 2–15).

Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė vykdo miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos ribų ir paveldotvarkos specialaus teritorijų planavimo procesą, kuriuo yra planuojama ir teritorija, kurioje yra pareiškėjo turtas. Specialusis planavimas vykdomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, be planavimo sąlygų, nepaskelbus objekto saugomu, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 16, 17 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas imtis veiksmų tokį planavimo procesą sustabdyti, tačiau atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad specialiojo plano rengimo pagrindas yra pakankamas ir specialiojo planavimo procedūras galima tęsti. Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 10 d. pažymoje Nr. 4D-2012/4-111 nurodytos priešingos išvados. Atsakovo sprendime nepateikiama jokių teisinių motyvų ir argumentų, neanalizuojama situacija ir nesiremiama teisės normomis. Atsakovas tik pateikia chronologinę įvykių analizę, visiškai neatsakydamas į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. skunde iškeltą klausimą dėl specialiojo planavimo neteisėtumo esmės ir neatsižvelgdamas į Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą byloje Nr. I-62-739/2013.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 135–139).

Atsakovas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-62-739/2013 2013 m. kovo 1 d. sprendimu panaikino atsakovo Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 2D-13549(18.2) ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę vykdyti specialiojo planavimo procedūras nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo.

Vykdydamas šį teismo sprendimą, atsakovas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundo dalį pareiškėjui atsakė 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 2D-5487(18.2). Atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Atsakovas atsižvelgęs į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (6.5)-2D-6683 sprendimą, kad specialiojo plano rengimo pagrindas pakankamas, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1-119, kuriuo Panevėžio miesto istorinė dalis paskelbta kultūros paveldo objektu, į tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Kultūros paveldo departamento prašymą, išleido 2012 m. gegužės 16 d.

įsakymą Nr. A-375, o šis išdavė 2012 m. gegužės 30 d. planavimo sąlygas Nr. 12.12 P-279, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, nurodė šio sprendimo apskundimo tvarką. Teritorijų planavimo įstatymas nereglamentuoja kultūros paveldo objektų skelbimo saugomais, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl šio įstatymo 16, 17 straipsnių pažeidimo. Remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 22 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis (6.1, 8 punktai; toliau – ir Taisyklės), teigia, kad nurodytų teisės normų analizė neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad pradėti planavimą galimą tik po objekto paskelbimo saugomu.

Tam kad kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ar įsteigti saugomą vietovę, reikia pirma parengti atitinkamus specialiojo planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo įstatymas (17 str. 6 d.) numato galimybę pradėti specialiojo planavimo procesą nesant išduotų planavimo sąlygų, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Pareiškėjo teiginiai dėl Vertinimo tarybos akto būtinumo planavimo procese nepagrįsti nei NKPAĮ, nei Taisyklių nuostatomis. Pareiškėjo nurodomas NKPAĮ 8 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pareikalauti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo nepagrįstas, nes atsakovas neįgaliotas peržiūrėti parengiamajame etape atliekamų veiksmų. Atsakovo nuomone, vien dėl tos aplinkybės, kad planavimo sąlygos buvo išduotos baigiamajame etape, nėra pagrindo kartoti iki 2012 m. balandžio 19 d. atliktų specialiojo planavimo procedūrų.

Jeigu išdavus planavimo sąlygas specialiojo plano sprendiniai iš esmės nesikeičia, o procedūros iki jų išdavimo atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tai planavimo sąlygų išdavimo momentas neturi reikšmingos įtakos planavimo procedūrų ir sprendinių rezultatams. Atsakovas remiasi Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 11 ir 12 punktų nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 99–103) nurodė, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlieka Inspekcija. Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. 2D-11746(18.17), kuriuo prašoma baigti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo specialųjį planą ir jį pateikti patikrinimui, atspindi Inspekcijos poziciją dėl minėto plano rengimo, išreikštą jos kompetencijos ribose. Savivaldybės administracijos nuomone, nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodoma Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 10 d. pažyma, nes vėliau pateiktame Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 13 d. rašte yra išdėstyta priešinga nuomonė. Teritorijų planavimo įstatymas ir Taisyklės nenumato, kuriame planavimo etape objektas turi būti skelbiamas saugomu. Įstatymų leidėjas naudodamas sąvokas „skelbia ar jau paskelbė“, organizatoriui suteikia pasirinkimą specialųjį teritorijų planavimą organizuoti savivaldybei skelbiant saugomais kultūros paveldo objektus, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Planavimo sąlygos buvo išduotos 2012 m. kovo-vasario mėnesiais, nes ankstesnių galiojimo laikas buvo pasibaigęs, 2012 m. birželio 7 d. planavimo sąlygos gautos iš Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio, todėl teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai nebuvo pažeisti. Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos mokslinės-metodinės tarybos 2012 m. lapkričio 8 d. posėdyje pateiktos išvados atspinti specialiojo plano atitikimą teisės aktams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas (toliau – ir Departamentas) su pareiškėjo skundą palaikė ir prašė tenkinti.

Atsiliepime (I t., b. l. 142–143) nurodė, kad skundžiamame atsakovo rašte yra klaidingai nurodytos aplinkybės ir veiksmai, kurių privalėjo imtis sąlygų neišdavusi institucija. Vadovaujantis Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtintu Aprašu, planavimo organizatorius turi teisę pradėti rengti specialiojo planavimo dokumentus tik tuo atveju, kai jam nepranešta apie sąlygų neišdavimo priežastis, ir ne atsakovo teritorinis padalinys, o Departamentas turėjo priimti sprendimą, kaip bus derinamas dokumentas. Tačiau savivaldybė jokios informacijos Departamentui nebuvo pateikusi, be to, Departamento teritorinis padalinys buvo aiškiai ir ne vieną kartą nurodęs planavimo sąlygų neišdavimo priežastis. Inspekcijai nesuteikta kompetencija spręsti, ar nėra pažeisti NKPAĮ reikalavimai. Inspekcija, siekdama panaikinti priimtus su teritorijų planavimu susijusius administracinius sprendimus, gali kreiptis į kompetentingą instituciją – Departamentą, valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kitas institucijas, dėl išvadų apie priimtų sprendimų teisėtumą, ir įvertinusi pateiktas išvadas priima sprendimą dėl kreipimosi į teismą (Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo 10 p.). Todėl Inspekcijos Panevėžio skyriaus rašte visiškai nepagrįstai nurodyta, kad į teismą privalėjo kreiptis Departamento teritorinis padalinys. Darytina išvada, kad Inspekcijos Panevėžio skyrius ne tik netinkami įvykdė teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, bet ir netinkami įgyvendino teisės aktais nustatytą kompetenciją.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, nusprendęs panaikinti atsakovo Inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr.2D-5487(18.2) nurodytą sprendimą ir įpareigoti Inspekciją pareikalauti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ištaisyti Teritorijų įstatymo pažeidimus, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo.

Teismas nustatė, jog šiuo atveju planavimo sąlygos šiam specialiajam planui buvo išduotos 2012 m. gegužės 30 d., t. y. baigiamajame planavimo etape. Kaip jau minėta, detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus planavimo sąlygų sąvadą. Teritorijų planavimo įstatymas neaptaria planavimo sąlygų ir/ar sąvado keitimo galimybės įpusėjus procesui, juo labiau nesuteikia teisės planavimo sąlygas ir/ar sąvadą išdavusioms institucijoms tokiomis priemonėmis vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių.

Taigi nebuvo laikytasi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatų. Panevėžio miesto savivaldybė 2012 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr.1-119, kuriuo buvo nutarta paskelbti istorinę miesto dalį savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu, taip pat nuspręsta patvirtinti istorinės miesto dalies teritorijos ribas bei tęsti specialaus plano rengimo procesą. Atsižvelgiant į tai, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-873 Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos zonų ribų ir paveldotvarkos specialiojo plano koncepcija buvo patvirtina 2011 m. rugpjūčio 31 d., istorinė miesto dalis Panevėžio miesto savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu buvo paskelbta jau po specialiojo plano koncepcijos patvirtinimo, pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Teismas taip pat konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus Kultūros vertybių registro kodas – 31872) apibrėžtų teritorijos ribų 2008 m. kovo 31 d. planas buvo išplėstas nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių reikalavimų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2013 m. balandžio 9 d. rašte išsakyta pozicija, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą, direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d.

įsakymą ir departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2012 m. gegužės 30 d. planavimo sąlygas Nr.12.12 P-279, gali tęsti pradėtas specialiojo plano rengimo procedūras, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti ankščiau nurodytoms teisės normoms.

Teismas įvertinęs skundžiamą 2013 m. balandžio 9 d. raštą Nr. 2D-5487(18.2) atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams aspektu padarė išvadą, jog atsakovas pateikia platų faktinių aplinkybių aprašymą, bet nepateikia aiškių motyvų dėl pareiškėjo UAB „Deliuvis“ 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundo dalies, kuria prašoma įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę vykdyti specialiojo planavimo procedūras nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, t. y. nutraukti iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr.1-119 priėmimo vykdytas procedūras ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo.

Šiuo atveju, įvertinus tai, jog pareiškėjas jau 2012 m. rugpjūčio 21 d. su skundu kreipėsi į atsakovą ir jog atsakovo atsakymuose į šį skundą (2012 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr.2D-13549(18.2) „Dėl Panevėžio miesto specialiojo plano rengimo procedūrų“ (b.l.9) ir 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr.2D-5487 (18.2) „Dėl skundo dėl Panevėžio miesto specialiojo plano rengimo procedūrų“) nepagrįstai buvo nurodoma, kad specialiojo plano rengimo pagrindas yra pakankamas ir nebūtina stabdyti specialiojo plano rengimo procedūrų, padaryta išvada, jog besikreipiančio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik teismas, atsakovui nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius atlikti jo kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis ir funkcijas.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, įsigydamas žemės sklypą, turėjo suprasti, kad šiam žemės sklypui bus taikomos specialios sąlygos ir režimas. Teismas pažymėjo, kad UAB „Deliuvis“ nuosavybės teisę į žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste, įsigijo 2011 m. spalio 21 d. Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus Kultūros vertybių registro kodas – 31872) apibrėžtų teritorijos ribų planą, nustatant šiai vertybei 314,13 ha plotą, buvo nutarta patikslinti Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje. Taigi nurodyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste, įsigijimo metu istorinės miesto dalies teritorijos plotas sudarė 138,97 ha.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 211–219), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis materialinės teisės normoms, nes teismas įpareigojo atsakovą priimti sprendimus viršijančius jo kompetenciją. Šiuo metu Specialaus plano rengimo procedūros yra baigtos. Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 28 punktas numato, kad neteisėtai pasirašytą ar patvirtintą aktą iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo sprendimu gali panaikinti teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą pagal kompetenciją vykdanti institucija, išdavusi aktą arba teismas, jeigu šis aktas nepanaikinamas administracine tvarka. Šio aprašo 11 punkte pasakyta, kad priežiūros institucija negali reikalauti keisti teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, jei jie neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Aprašo 12, 16.1.2, 16.1.3 punktai numato, kad priežiūros institucija negali reikalauti pakartoti teritorijų planavimo dokumento viešumo užtikrinimo ir (ar) derinimo procedūras, jei patikrinimo metu nustatytus trūkumus ištaisius, teritorijų planavimo dokumento sprendiniai išliktų nepasikeitę ir patikrinimo metu nustatyti trūkumai neturi įtakos planavimo proceso procedūrų rezultatams. Teismo sprendime nurodyti specialiojo planavimo procedūriniai pažeidimai, niekaip neįtakoja Specialiojo plano sprendinių, tad nėra jokio pagrindo Savivaldybės administracijai iš naujo pradėti specialiojo planavimo procedūras, nes pakartojus procedūras, Specialiojo plano sprendiniai išliktų nepasikeitę.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Aplinkos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. D1-530, 12.2 punktas numato atsakovo funkciją kreiptis į teismą dėl teritorijos planavimo proceso metu neteisėtai priimto administracinio sprendimo (iki teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo) ir neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo, jeigu Inspekcija kreipėsi į neteisėtai priėmusį administracinį sprendimą subjektą dėl administracinio sprendimo panaikinimo administracine tvarka, tačiau šis subjektas raštu atsisakė panaikinti administracinį sprendimą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1-247, kuriuo patvirtintas Specialusis planas yra teisėtas, nes priimtas remiantis gautu 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo išduotu teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TPĮ-2003 (18.4), kuris yra galiojantis ir nepanaikintas. Vertinant tai, kad specialiojo planavimo procedūros yra baigtos, pareiškėjo reikalavimas jas nutraukti yra nepagrįstas ir neįvykdomas, todėl atsakovas negalėtų įvykdyti teismo sprendimo.

2. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis Teritorijų planavimo įstatymui ir Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašui, nes paminėti teisės aktai numato galimybę nebaigus specialiojo planavimo proceso keisti ar išduoti naujas planavimo sąlygas. Teismas klaidingai sprendime nurodė, kad šiuo atveju planavimo sąlygos specialiajam planui buvo išduotos 2012 m. gegužės 30 d., t. y. baigiamajame planavimo etape. Šis teismo teiginys neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes visos planavimo sąlygos Specialiajam planui buvo išduotos 2009 metais, išskyrus Kultūros paveldo departamentą. 2009 metais išduotų planavimo sąlygų laikas buvo pasibaigęs, todėl 2012 m. vasario-kovo mėnesiais, buvo išduotos atnaujintos planavimo sąlygos. 2012 m. gegužės 30 d. planavimo sąlygas išdavė iš Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinis padalinys. 2009 metais išduotos ir 2012 metais atnaujintos planavimo sąlygos specialiajam planui rengti yra galiojančios ir nepanaikintos. Specialiajam planui rengti išdavusių institucijų atstovai dalyvavo 2012 m. lapkričio 12 d. Panevėžio miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksiniame derinime ir suderino Specialųjį planą, todėl nėra jokio pagrindo naikinti institucijų išduotų planavimo sąlygų ar šių institucijų prašyti išduoti naujas sąlygas, pradėjus rengti Specialųjį planą nuo parengiamojo etapo. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad planavimo organizatoriui prašant Kultūros paveldo departamento išduoti planavimo sąlygas, jis remdamasis išgalvotomis, neteisėtomis, nemotyvuotomis priežastimis, atsisakė jas išduoti, todėl planavimo organizatorius pasielgė taip, kaip numato Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis.

3. Nesutinkama su teismo nuomone, kad savivaldybės administracija pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, nes istorinė miesto dalis buvo paskelbta saugomu kultūros paveldo objektu jau po specialiojo plano koncepcijos patvirtinimo. Ši įstatyme įtvirtinta nuostata apie savivaldybės skelbimą ar jau paskelbimą saugomais kultūros paveldo objektus, savivaldybės administracijai organizuojant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą, užtikrinta, nes 2012 m. balandžio 19 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-119, kuriuo paskelbė Panevėžio miesto istorinę dalį (unikalus kodas 31872 kultūros vertybių registre) savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu. Teritorijų planavimo įstatymas bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės nenumato, kuriame planavimo etape objektas turi būti skelbiamas saugomu. Įstatymų leidėjas naudodamas sąvokas „skelbia ar jau paskelbė“, organizatoriui duoda pasirinkimą specialųjį teritorijų planavimą organizuoti savivaldybei skelbiant saugomais kultūros paveldo objektus, kas ir buvo atlikta Panevėžio m. savivaldybės administracijai organizuojant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą. Tai, kad savivaldybės administracija tinkamai taikė minėtą teisės normą, pagrindžia ir praktiniai šios teisės normos taikymo pavyzdžiai (Šnipiškės, Zervynų kaimo gyvenvietė).

4. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Panevėžio m. savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijų ribų 2008 m. kovo 31 d. planas buvo išplėstas nesilaikant visų aukščiau nurodytų reikalavimų. Teismas nenurodė kokius teisės aktus pažeidė Panevėžio m. savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, ir kokiais veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendime tik išvardino eilę teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo vertinimo tarybų funkcijas, todėl visiškai neaišku kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos priimti sprendimai galėjo įtakoti Specialaus plano rengimo procedūras. Teritorijų planavimo įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės nenumato vertinimo tarybos akto privalomumo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo procese. Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos funkcijos nesusijusios su teritorijų planavimu, todėl teismas priimdamas sprendimą dėl ginčo susijusio su teritorijų planavimu, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą.

5. Pareiškėjui 2011 m. spalio 21 d. įsigyjant nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, šiai teritorijai galiojo Panevėžio miesto bendrasis planas (korektūra), patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1. Pagal bendrąjį planą pareiškėjo nekilnojamas turtas yra rekreacinės paskirties teritorijoje, kuri įvardinta kaip „Vizualinio identiteto zona“, tai yra vietovė, kuri atpažįstama, kad tai yra būtent Panevėžys. Bendrojo plano sprendiniuose ši teritorija yra įvardinta kaip istoriškai susiformavusi miesto vizualinio identiteto zona, apima visą Panevėžio istorinį miesto centrą įskaitant ir pietų pusėje, šalia Ramygalos gatvės esančius buvusius vėjo malūnų pastatus bei jų aplinką. Pastaroji privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statistiniais, nei želdinama aukštaūgiais želdiniais ir žymėti čia buvusį būdingą, vėjo malūnų gausa praeityje pasižymėjusį Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos agrarinį kraštovaizdį. Visa ši teritorija bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama ir įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Jame ribojamas (reguliuojamas) naujų būsimųjų pastatų aukštingumas ir kvartalų užstatymo morfotipų pokyčiai. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad pareiškėjas, įsigydamas žemės sklypą, turėjo suprasti, kad jam yra taikomos specialios sąlygos ir režimas, ir paneigia teismo padarytą išvadą.

Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde (II t., b. l. 1–57) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad šioje byloje Šiaulių apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas negali būti įvykdytas, nes Specialiojo plano planavimo procedūros jau yra baigtos. Panevėžio miesto savivaldybės taryba, gavusi Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPĮ-2003 (18.4), kuriame pateikta teigiama patikrinimo išvada, 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą. Tarybos sprendimas įsigaliojo. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2826/2012. Kadangi pareiškėjo teisės negali būti apgintos skunde nurodytu būdu, jo skundas turėtu būti atmestas. Byloje nėra ginamas viešasis interesas, o pareiškėjas neįrodinėjo viešojo intereso gynimo būtinų sąlygų, todėl nėra pagrindo vertinti, ar Inspekcija įpareigotina atlikti kitokius veiksmus nei reikalauja pareiškėjas, net ir tuo atveju, jeigu Inspekcijos raštas būtų pripažintas neteisėtu.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybai 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtinus Specialųjį planą, būtent šis sprendimas, kurio teisėtumas nėra nagrinėjamas šioje byloje, sukelia pareiškėjui teises ir pareigas, o Inspekcijos rašto panaikinimas ar palikimas galioti niekaip nedarytų įtakos jo teisėms ir pareigoms. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo suformuotos LVAT praktikos, todėl teismo sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjo prašymas atmestinas arba byla pagal pareiškėjo prašymą nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepasinaudojo visomis teisės aktų suteiktomis procesinėmis teisėmis, kad šios bylos nagrinėjimo metu Specialiojo plano planavimo procedūros būtų stabdomos. Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-268-320/2013 atmetus pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vykdyti Specialiojo plano planavimo procesą pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, jis šios nutarties neskundė LVAT.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo ginčijamas Inspekcijos raštas gali būti ginčo teisme objektu, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir dėl kitų priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad nei pareiškėjas, nei pirmos instancijos teismas nenurodo jokių Specialiojo plano sprendinių, kurie pažeidžia pareiškėjo subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, o nurodo tik procedūrinius pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus. Byloje aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad specialiojo teritorijų planavimo proceso baigiamasis etapas prasideda teritorijų planavimo dokumento svarstymo ir derinimo stadija – konsultavimusi ar viešuoju svarstymu, derinimu su institucijomis, ginčų nagrinėjimu. Visuomenė (įskaitant ir pareiškėją) buvo supažindinta su pagal naujai išduotas sąlygas parengtu Specialiuoju planu. Kompetentingos institucijos taip pat derino pagal šias sąlygas parengtą Specialųjį planą. Be to, net jeigu toks planavimo sąlygų išdavimas būtų vertinamas kaip pažeidimas, tai jis procedūrinio pobūdžio ir niekaip nepažeidė pareiškėjo subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų. Departamento išduotos planavimo sąlygos yra galiojančios, jos nebuvo panaikintos iki pat Specialiojo plano patvirtinimo. Inspekcija patikrino, ar planavimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus, ar Specialiojo plano sprendiniai atitinka išduotas planavimo sąlygas, ir pažeidimų nenustatė.

Teisės aktai numato dvi alternatyvias sąlygas, kada savivaldybės administracijos direktorius gali organizuoti kultūros paveldo objektų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą – kai paveldo objektas yra skelbiamas saugomu arba kai jis yra paskelbtas saugomu. Panevėžio miesto savivaldybės meras dar 2009 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. M-36 inicijavo Panevėžio miesto istorinės dalies skelbimą saugoma, o Specialiojo plano rengimo koncepcija buvo patvirtinta vėliau – 2011 m. rugpjūčio 31 d., kai ši nekilnojamoji kultūros vertybė jau buvo įgijusi skelbiamos saugoma statusą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2012 m. lapkričio 24 d galiojančioje NKPAĮ redakcijoje nebeliko imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo kultūros paveldo vietoves skelbiant saugomomis taip pat privalomai šių vietovių apsaugai steigti kultūrinius draustinius (galiojančios NKPAĮ redakcijos 21 str. 2 d.). Taip pat nebeliko imperatyvios nuostatos, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai gali būti rengiami tik kultūros vietovėms, kurios yra skelbiamos arba paskelbtos kultūriniais draustiniais (galiojančios NKPAĮ redakcijos 2 str. 4 d. 2 p.). Darytina išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Inspekcijos raštas iš esmės yra teisingas, nes Specialusis planas atitiko jo patvirtinimo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus.

Nesutinkama su teismo teiginiu, kad Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryba 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje neteisėtai išplėtė 2008 m. kovo 31 d. apibrėžtas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribas. Konstatuodamas Vertinimo tarybos sprendimo neteisėtumą, teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies 2 punktu, nes šioje teisės normoje yra reglamentuota, kokie duomenys turi būti įrašyti Kultūros vertybių registre jau priimto Vertinimo tarybos akto pagrindu, t. y. po to, kai toks aktas priimtas. Šis teismo teiginys nelogiškas, nes vėlesni vienos institucijos veiksmai ar neveikimas negali lemti kitos institucijos anksčiau priimto administracinio akto neteisėtumo. Jeigu Kultūros vertybių registro tvarkytojas neįrašė Vertinimo tarybos akto duomenų į šį registrą, tai nereiškia, kad toks aktas yra neteisėtas. Teisės aktai nenustatė ir nenustato teisių ir pareigų Departamentui vertinti Vertinimo tarybų sprendimų teisėtumą. Departamentas atlieka tik registratoriaus Kultūros vertybių registre funkciją.

LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-431/2009 konstatavo, kad pagal NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalį ir Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 6 punktą, būtent Vertinimo tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes. Šiuo klausimu LVAT toliau formuoja vieningą teisminę praktiką (pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje A63-2346/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-292/2012 ir kt.). Darytina išvada, kad nurodyti skundžiamo teismo sprendimo motyvai dėl Inspekcijos rašto ir Specialiojo plano neteisėtumo yra nepagrįsti.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Inspekcijos argumentus, kad pareiškėjui įsigyjant žemės sklypą 2011 m. spalio 19 d. jam jau buvo įregistruotas juridinis faktas, kad jis yra nekilnojamosios kultūros vertybės Vėjo malūno teritorijoje (įrašas Nekilnojamojo turto registre įsigaliojo nuo 2011 m. gegužės 30 d.). Pareiškėjas teismui nenurodė ir nepagrindė, kokius papildomus jam priklausančio žemės sklypo valdymo, naudojimo ar disponavimo apribojimus nustato Specialusis planas. To savo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendime nenurodė ir Šiaulių apygardos administracinis teismas. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, pareiškėjo prašymas neturėtų būti tenkinamas, net jeigu ir būtų konstatuota, kad Specialusis planas neatitinka formalių reikalavimų, jeigu tuo pačiu nebūtų konstatuota, kad Specialusis planas pažeidžia pareiškėjo subjektines teises (LVAT 2005 m. kovo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-99/2005).

Atsakovas palaiko trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atsiliepimą ir prašo jį tenkinti (II t., b. l. 19–22).

Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ atsiliepimuose į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus (II t., b. l. 12–15, 27–31) prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Nurodo, kad apeliantas savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, kad teismas įpareigojo atsakovą priimti sprendimus, viršijančius jo kompetenciją. Atsakovas turi labai plačius įgaliojimus, vykdant teritorijų planavimo priežiūrą. Inspekcijos Panevėžio skyriaus nuostatai, patvirtinti Inspekcijos viršininko įsakymu įtvirtina, kad atsakovas privalo tikrinti, ar sąlygos savivaldybės lygmens bendrojo bei specialiojo teritorijų planavimo dokumentams rengti atitinka teisės aktų reikalavimus ar šių dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Nors Seimo kontrolierius ir Kultūros paveldo departamentas konstatavo, kad Panevėžio miesto specialiojo planavimo procedūros turi būti nutrauktos ir pradėtos vykdyti iš naujo, tačiau savivaldybė jų nenutraukė, Inspekcijos Panevėžio skyrius tinkamų veiksmų nesiėmė. Todėl teismo sprendimas įpareigojantis laikytis įstatymų teisingas. Teismas teisingai nustatė, kad nebuvo laikomasi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies numatytų nuostatų. Minėtas straipsnis nenumato planavimo sąlygų ir/ar sąvado keitimo galimybės, įpusėjus procesui ir nesuteikia teisės vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių.

Tačiau nagrinėjamu atveju planavimo sąlygos šiam specialiam planui buvo išduotos baigiamajame etape. Panevėžio miesto savivaldybė pripažįsta, kad Kultūros paveldo departamentas nurodė priežastis, dėl kurių neišdavė planavimo sąlygų, tačiau savivaldybė jų nepaisė. Nors apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad savivaldybės administracija pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, tačiau šiai išvadai paneigti, įrodymų nepateikė, kai tuo tarpu teismas sprendime nurodė pakankamai argumentų, pagrindžiančių šią išvadą.

Teismas padarė teisingą išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijos ribų 2008 m. kovo 31 d. planas buvo išplėstas, nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių reikalavimų. Todėl visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas nenurodė, kokius aktus pažeidė Vertinimo taryba. Istorinės miesto dalies ribos galėjo būti keičiamos Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nustatyta tvarka parengtu ir įregistruotu Kultūros vertybių registre vertinimo tarybos aktu, tačiau savivaldybės taryba, viršydama savo kompetenciją, ribas išplėtė, neteisėtai apribodama apreiškėjo nuosavybės teises.

Kadangi atsakovas tinkamai neįgyvendino savo kompetencijos ir įgaliojimų teritorijų planavimo priežiūros srityje, Panevėžio miesto savivaldybė baigė specialiojo planavimo procedūras, nesilaikydama nurodytų įstatymų normų, tuo iššaukdama dar daugiau teisinių ginčų. Pareiškėjui 2011 m. spalio 21 d. įsigijus žemės sklypą ir pastatą-malūną, esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, 2011 m. gruodžio 9 d. posėdyje Savivaldybės kultūros paveldo vertinimo taryba Panevėžio miesto istorinei daliai nustatė 314,13 ha plotą, t. y. ribos išplėstos po pirkimo sandorio sudarymo, todėl argumentai, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, nepagrįsti.

Šioje byloje ginčo objektas yra Inspekcijos sprendimas, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų, o ne Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintas Specialusis planas, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas savo sprendime neturėjo pagrindo nagrinėti Specialiojo plano sprendinių. Atsakovo pareiga yra prižiūrėti, kad visos atliktos teritorijų planavimo procedūros ir sprendiniai atitiktų Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau jis šios pareigos nevykdė.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nepasinaudojo visomis teisės aktų suteiktomis procesinėmis teisėmis, kad šios bylos nagrinėjimo metu Specialiojo plano planavimo procedūros būtų stabdomos, t. y. neskundė nutarties, kuria buvo atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – uždraudimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vykdyti specialiojo planavimo procesą. Pareiškėjas pasinaudojo įstatymo suteikia teise pareikšti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau negali įtakoti teismo sprendimo. Pareiškėjas išnaudojo visas procesines teises, siekdamas sustabdyti Specialiojo plano rengimą ir pateikė skundą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Tačiau Inspekcija skundo netenkino, nenurodydama aiškių motyvų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimuose į apeliacinius skundus (II t., b. l. 17–18, 33–35) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliantai savo apeliacinius skundus grindžia aplinkybėmis atsiradusiomis jau po bylos nagrinėjimo teisme, todėl apeliantų pateikti argumentai atmestini, be to konstatuotina, jog apeliantai elgiasi nesąžiningai, imasi vertinti atskiras aplinkybes dėl kultūros paveldo apsaugos viešojo administravimo procedūrų, peržengdami savo kompetencijos ribas, sąmoningai neteisingai traktuoja kultūros vertybių – kultūros paveldo objektų ir vietovių rūšinį atskirumą, nes priklausomai nuo kultūros vertybės rūšies (objektas ar vietovė) yra įstatymu nustatytos ir taikomos skirtingos kultūros vertybių apsaugos procedūros ir nustatyta skirtinga institucijų kompetencija priimti sprendimus dėl skirtingų rūšių kultūros vertybių apsaugos. Bylos nagrinėjimo laikotarpiu NKPAĮ buvo aiškiai nustatyta, jog savivaldybės taryba savivaldybės paveldosaugos padalinio teikimu tik kultūros paveldo objektus galėjo skelbti saugomais savivaldybės (10 str. 3 d.), o kultūros paveldo vietovių apsaugai Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka turėjo būti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai, istoriniai regioniniai parkai, kultūriniai rezervatai ir kultūriniai draustiniai, kuriuose kontrolės funkcijas galėtų vykdyti savivaldybės paveldosaugos padalinys, t. y. kontroliuotų, kaip tokiuose draustiniuose naudojama žemė, taip pat žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų veiklą, susijusią su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, organizuotų paveldotvarkos planų rengimą. (21 str. 2 ir 6 dalys). Pažymėtina, kad Panevėžio istorinė dalis yra įregistruota Kultūros vertybių registre kaip kultūros paveldo vietovė, o ne kaip kultūros paveldo objektas.

Pažymėtina ir tai, kad Inspekcijos skyriaus atsiliepime buvo aiškiai nurodyta, jog pateikto teritorijų planavimo dokumento tikrinimą Inspekcijos skyrius 2013 m. sausio 3 d. sustabdė, vadovaudamasis Tikrinimo tvarkos aprašo 9.3 punktu ir gražino dokumentus Panevėžio miesto savivaldybei, taigi neaišku, kas paskatino Inspekcijos skyrių pakeisti poziciją šiuo klausimu, nors ir Inspekcijos skyrius, ir Panevėžio miesto savivaldybė žinojo, kad ginčas dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo proceso yra sprendžiamas teisme, todėl, Departamento nuomone, negalėjo būti priimti jokie sprendimai šiuo klausimu iki teismas išnagrinės bylą ir bus priimtas galutinis sprendimas teisme (šiuo metu yra apskųsti teismui po skundžiamo teismo sprendimo priimti teisės aktai).

Departamentas ne kartą informavo Panevėžio m. savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrių, savivaldybės administraciją, Panevėžio m. savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą apie būtinumą pateikti Departamentui tinkamai parengtą nekilnojamosios kultūros vertybės vertinimo tarybos aktą, nustatantį Panevėžio miesto istorinės dalies patikslintas ribas ir vertingąsias savybes visai praplėstai teritorijai, tačiau atitinkantis teisės aktų reikalavimus nekilnojamojo kultūros paveldo komisijos aktas nėra parengtas ir pateiktas iki šiol. Šiuo metu galioja Kultūros vertybių registre įregistruotas 2008 m. kovo 31 d. Panevėžio m. savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. PN-RM-18, kuriuo nustatyta 138,97 ha nekilnojamosios kultūros vertybės – Panevėžio istorinės dalies, nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės teritorija ir tik šiai kultūros vertybei nustatytos vertingosios savybės (Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši).

Departamentas ir apeliantams ne kartą yra nurodęs, kad Panevėžio istorinės dalies kultūros paveldo apsaugos specialaus plano projekte nustatytas režimas ne tik nepagrįstai suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teises, bet ir prieštarauja paveldosauginiam teisiniam reguliavimui, nustatytam įstatymais, nes pareiškėjui priklausančio kultūros paveldo objekto – malūno, teritorija ir vertingosios savybės yra nustatytos ir įregistruotos Kultūros vertybių registre unikaliu kodu 33495, 2011 m. gegužės 25 d., remiantis Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gegužės 23 d. Nr. KPD-AV-132 aktu, todėl šio kultūros paveldo objekto apsaugos apimtys gali būti keičiamos tik keičiant minėtą aktą, o pavienių kultūros paveldo objektų saugojimo reikalavimai yra nustatomi apsaugos reglamentuose (NKPAĮ 4 str. 1 d. 3 p., 5 d.). Kultūros paveldo vietovės apsaugos specialiuoju planu pakeičiant nustatytą įstatymu kultūros paveldo objektų saugojimo teisinį reguliavimą yra nepagrįstai suvaržomos asmenų teises, todėl tokie veiksmai yra ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 2D-5487(18.2), kuriuo vykdant Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-62-739-2013 atsakyta į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę vykdyti specialiojo planavimo procedūras nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 str.), įtvirtintą sprendimą.

Skundžiamame Inspekcijos rašte, iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo skundą, nuspręsta, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą, savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. A-375 ir departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2012 m. gegužės 30 d. planavimo sąlygas Nr.12.12.P-279, gali tęsti pradėtas specialiojo plano rengimo procedūras.

Pareiškėjas prašo teismą panaikinti nurodytą atsakovo Inspekcijos sprendimą ir įpareigoti Inspekciją pareikalauti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ištaisyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pažeidimus, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad specialiojo planavimo procese nebuvo laikytasi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatų; istorinė miesto dalis Panevėžio miesto savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu buvo paskelbta jau po specialiojo plano koncepcijos patvirtinimo (2011 m. rugpjūčio 31 d.), pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus; Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijos ribų 2008 m. kovo 31 d. planas buvo išplėstas, nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių reikalavimų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2013 m. balandžio 9 d. rašte išsakyta pozicija yra nepagrįsta ir prieštaraujanti ankščiau nurodytoms teisės normoms.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Nagrinėjamu atveju svarbu tiksliai apibrėžti ginčo nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą teismui skundo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar atsakovas Inspekcija, veikdama savo kompetencijos ribose, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundą dėl teritorijų planavimo procedūrų, ar Inspekcija turėjo pagrindą įpareigoti savivaldybę imtis pareiškėjo prašomų atlikti veiksmų.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 34 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995 redakcija) numatyta, kad valstybinė teritorijų planavimo priežiūra – tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija pagal kompetenciją atlieka šias funkcijas: 1) tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus; 2) nustačiusi šio straipsnio 1 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, reikalauja juos ištaisyti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nesilaikantiesiems reikalavimų taiko administracinio poveikio priemones; 3) teikia motyvuotas išvadas teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo; 4) pagal kompetenciją vienus metus po viešojo administravimo subjekto priimto su teritorijų planavimu susijusio administracinio sprendimo šio Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja su šiuo administraciniu sprendimu susijusius skundus ir pranešimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868 patvirtintas Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašas nustato, kad Inspekcija, kaip vienas iš priežiūros subjektų, atlieka valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos lygmens bendrojo bei specialiojo teritorijų planavimo (išskyrus žemėtvarkos schemas, kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, žemėvaldos projektus bei planus, miškų tvarkymo schemas) ir valstybės sienos, krašto apsaugos ir strateginės reikšmės objektų teritorijų detaliojo planavimo dokumentų, taip pat savivaldybės lygmens bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų ir detaliųjų planų priežiūrą (4.1 p.).

Priežiūros subjektai pagal šio Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytą kompetenciją tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadai atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar šie sprendiniai neprieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros. Priežiūros subjektai tikrina, ar planavimo sąlygų ir planavimo sąlygų sąvadai išduoti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (Žin., 2004, Nr. 83-3028; 2009, Nr. 145-6460), ir kitų teisės aktų reikalavimų (8.1.1 p.).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas nustato teritorijų planavimo dokumentų (toliau – Dokumentai, Dokumentas) tikrinimo, atliekamo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą pagal kompetenciją vykdančioje institucijoje (toliau – Priežiūros institucija), tvarką. Minėtame apraše nurodyta, kad Priežiūros institucija negali reikalauti keisti Dokumento sprendinių, jei jie neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Taip pat negali reikalauti pakartoti Dokumento viešumo užtikrinimo ir (ar) derinimo procedūrų, jei patikrinimo metu nustatytus trūkumus ištaisius, Dokumento sprendiniai išliktų nepasikeitę ar patikrinimo metu nustatyti trūkumai neturi įtakos planavimo proceso procedūrų rezultatams (Aprašo 11, 12 punktai).

Iš minėto teisinio reglamentavimo aišku, kad Inspekcija turi gan plačias galias vykdant teritorijų planavimo priežiūrą, tačiau darytina išvada, kad Inspekcija, vykdydama kontrolės funkcijas, pirmiausia privalo užtikrinti, kad planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitiktų teisės aktų reikalavimus bei kad teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitiktų planavimo sąlygas. Kita vertus, Inspekcija taip pat privalo užtikrinti, kad būtų atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros bei sprendiniai atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Kaip minėta, pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčija teritorijų planavimo procedūras, t. y. teigia, kad buvo pažeistas procedūrų eiliškumas. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas. Paminėti etapai, suskirstyti į struktūriškai smulkesnes stadijas, yra vientiso proceso sudėtinės dalys.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ yra 0,3232 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste, savininkas. Sklypas patenka į teritoriją, kuriai parengtas ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu patvirtintas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų bei paveldotvarkos specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas).

Iš esmės ginče nagrinėjamos teritorijų planavimo procedūros prasidėjo, kai Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. A-294 1.2 papunkčiu buvo leista pradėti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų bei tvarkymo specialųjį planą.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 8A-621 kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinį padalinį dėl planavimo sąlygų išdavimo Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų bei tvarkymo specialiojo planavimo dokumentams rengti. Departamento Panevėžio teritorinis padalinys 2009 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 12.12.P-190 „Dėl planavimo sąlygų“ atsisakė išduoti planavimo sąlygas ir pasiūlė Savivaldybei kreiptis į Kultūros ministeriją dėl Savivaldybės draustinio steigimo ir tik gavus teigiamą išvadą gali tęsti draustinio steigimo procedūras. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sąlygų išdavimo į Departamentą savivaldybė kreipėsi 2009 m. gegužės 27 d., 2009 m. birželio 19 d. ir 2009 m. liepos 17 d., 2012 m. vasario 14 d. raštais, tačiau Departamentas remdamasis panašiais motyvais sąlygų taip ir neišdavė.

Nepaisant to, kad Departamentas planavimo sąlygų Panevėžio miesto savivaldybės prašymu tuo metu taip ir neišdavė, 2009 m. birželio 5 d. įvyko Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdis, kuriame, be tarybos narių, dalyvavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento atstovai. Vertinimo taryba, atsižvelgdama į pateiktus pasiūlymus, nutarė pradėti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialųjį planą ir jį parengus spręsti miesto istorinės dalies skelbimo savivaldybės saugomu objektu. Panevėžio miesto savivaldybės mero 2009 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. M-36, vadovaujantis NKPAĮ 22 straipsnio 3 punkto 2 papunkčiu ir Panevėžio miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. kovo 31 d. aktu Nr. PN-RM-18, inicijuotas Panevėžio miesto istorinės dalies skelbimas Savivaldybės saugoma vietove ir Savivaldybės administracijos direktoriui pavesta organizuoti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų plano rengimą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A- 626 pakeitė Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. A-294 1.2 papunktį taip: „Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialųjį planą“.

Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2009 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 19-4.22-1300 informavo Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Departamento Panevėžio teritorinį padalinį ir Panevėžio apskrities viršininko administraciją, kad, vadovaujantis Aprašo 31 punkto ir Taisyklių 17 punkto nuostatomis, pradedamas rengti specialusis planas.

Tik po kelerių metų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1-119 Panevėžio miesto istorinė dalis paskelbta savivaldybės kultūros paveldo objektu, o šio sprendimo 3 punktu patvirtintos Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872 Kultūros vertybių registre) teritorijos ribos.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A- 375, atsižvelgdamas į Departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2012 m. gegužės 3 d. raštą Nr. 12.12.P-221, pakeitė 2009 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. A-294, jo 1.2 papunktį išdėstė nauja redakcija: „Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų bei paveldotvarkos specialųjį planą“.

Departamento Panevėžio teritorinis padalinys 2012 m. gegužės 30 d., vadovaudamasis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A-375 ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1-119, išdavė planavimo sąlygas vietovės lygmens specialiojo planavimo dokumentams rengti Nr. 12.12.P-279.

Teritorijų planavimo dokumento rengimo baigiamajame etape 2012 m. liepos 2 d. Specialusis planas buvo viešai svarstomas viešame susirinkime; 2012 m. lapkričio 12 d. kompleksiškai derinamas Panevėžio miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijoje. Inspekcija 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr, 2D-11746(18.17.) kreipėsi į savivaldybę su prašymu baigti rengti Specialųjį planą ir pateikti jį patikrinimui. 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas išdavė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPĮ-2003 (18.4) su teigiama patikrinimo išvada.

Kaip matyti, Specialusis planas iš tikrųjų buvo pradėtas rengti neturint Kultūros paveldo departamento išduotų planavimo sąlygų, kurios buvo išduotos tik 2012 m. gegužės 30 d., tačiau byloje nėra ginčo, kad kitos suinteresuotos institucijos planavimo sąlygas išdavė 2009 m. balandžio–gegužės mėnesiais (2012 m. vasario–kovo mėnesiais, pasibaigus anksčiau išduotų galiojimo laikui, buvo išduotos atnaujintos sąlygos). Taip pat nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė dėl sąlygų išdavimo į Departamentą kreipėsi ne vieną kartą, o Departamento neigiamus atsakymus vertindama kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus, remdamasi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalimi pradėjo rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, apie tai per 5 darbo dienas raštu pranešusi Departamentui.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. skunde Inspekcijai teigė, kad Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, duodama skirtingo turinio nurodymus planavimo organizatoriui, kartu pažeidžia ir pareiškėjo, kuris yra tiesiogiai suinteresuotas jo sklypo atžvilgiu vykdomo planavimo procedūrų teisėtumu. Į šį pareiškėjo skundą Inspekcijos Panevėžio skyrius atsakė 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 2D-13549(18.2) ir, remdamasis 2012 m. gegužės 4 d. Inspekcijos raštu Nr. (6.5)-2D-6683, nurodė, kad specialiojo plano rengimo pagrindas yra pakankamas ir nebūtina stabdyti specialiojo plano rengimo procedūrų.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-62-739-2013 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 2D-13549(18.2) nurodytą sprendimą ir įpareigoti Inspekciją priimti sprendimą pareikalauti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ištaisyti Teritorijų planavimo įstatymo pažeidimus, tai yra iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo etapo. Teismas konstatavęs, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjų skundą, neužtikrino objektyvaus visų faktinių aplinkybių nustatymo ir įvertinimo, o priimto sprendimo tinkamai nemotyvavo, nusprendė skundžiamą Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 2D-13549(18.2) panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę vykdyti specialiojo planavimo procedūras nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Šioje byloje skundžiamu 2013 m. balandžio 9 d. raštu (sprendimu) atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundą, konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į Savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. A-375 ir Departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2012 m. gegužės 30 d. planavimo sąlygas Nr. 12.12.P-279, gali tęsti pradėtas Specialiojo plano rengimo procedūras.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo sprendimo teisėtumą, vadovaujasi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad prieš pradėdamas rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, planavimo organizatorius Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka raštu kreipiasi į šios tvarkos apraše nurodytas institucijas, kad šios pateiktų planavimo sąlygas.

Kaip jau minėta, Specialusis planas iš tikrųjų buvo pradėtas rengti neturint Kultūros paveldo departamento išduotų planavimo sąlygų, kurios buvo išduotos tik 2012 m. gegužės 30 d., kas yra nesuderinama su Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Nors Savivaldybė dėl sąlygų išdavimo į Departamentą kreipėsi ne vieną kartą ir Departamento neigiamus atsakymus vertino kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus, tačiau teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad šios aplinkybės iš esmės nepaneigia minėto Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies pažeidimo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ne kiekvienas procedūrinis sprendimo priėmimo procedūros pažeidimas lemia paties sprendimo neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju vertinant Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies pažeidimo apimtį ir Inspekcijos veiksmų konkrečiu atveju pagrįstumą bei teisėtumą, būtina atsižvelgti ir į tam tikras ginčo aplinkybes – Departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2012 m. gegužės 30 d. išduotas planavimo sąlygas vietovės lygmens specialiojo planavimo dokumentams rengti Nr. 12.12.P-279 ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. Inspekcijos išduotą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPĮ-2003 (18.4) su teigiama patikrinimo išvada, o taip pat ginčo dalyko ribose įvertinti Inspekcijos kontrolės funkcijų apimtį, nes kitu atveju iškiltų pavojus nepagrįstai išplėsti ginčo dalyką.

Pirmiausia pabrėžtina, kad remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 34, 35 straipsnių, Teritorijų planavimo priežiūros tvarkos aprašo 2, 8 punktų nuostatomis, Inspekcijos kontrolės funkcija iš esmės nėra orientuota į parengiamajame etape atliekamų veiksmų patikrą, nes remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu Inspekcija užtikrina, kad būtų atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros bei sprendiniai atitiktų teisės aktų reikalavimus, tuo tarpu minėto įstatymo nuostatos nereguliuoja Inspekcijos kontrolės funkcijų parengiamajame etape. Vertinant tam tikrą procedūrinį pažeidimą parengiamajame teritorijų planavimo etape, reikėtų atsižvelgti į pažeidimo sukeltas pasekmes kituose teritorijų planavimo etapuose. Teisėjų kolegija šiuo požiūriu laikosi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad Departamento 2012 m. gegužės 30 d. išduotos planavimo sąlygos yra galiojančios, o Inspekcija 2013 m. rugpjūčio 1 d. patikrinusi, ar planavimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus, ar Specialiojo plano sprendiniai atitinka išduotas planavimo sąlygas, pažeidimų nenustatė. Be minėto nustatyto procedūrinio pobūdžio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies pažeidimo, pareiškėjas nenurodo daugiau pagrindų dėl ginčo teritorinio planavimo neteisėtumo, išskyrus tų argumentų, kurie susiję su teritorijos paskelbimu saugoma (tai, kad teritorija saugoma paskelbta nesant vertingųjų savybių, t. y. nesant vertinimo tarybos akto ir t. t.).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kaip pagrindinį skundo pagrindą nurodo tą aplinkybę, kad specialusis planavimas buvo vykdomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, be planavimo sąlygų, nepaskelbus objekto saugomu, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 16, 17 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija daro prielaidą, kad pareiškėjo iš esmės netenkina savivaldybės sprendimas paskelbti istorine miesto dalį saugoma ir išplėsti istorines miesto dalies ribas (t. y. pareiškėjo netenkina Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. 1-119, kuriuo Panevėžio miesto istorinė dalis paskelbta kultūros paveldo objektu). Tačiau minėto sprendimo teisėtumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o pareiškėjas nenurodo kitų skundo argumentų, kurie būtų nesusiję su minėto 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo neteisėtumu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatytas procedūrinio pobūdžio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimas (Departamentas planavimo sąlygas išdavė ne parengiamajame, bet baigiamajame teritorijų planavimo etape) turint omenyje vėliau vykusias procedūras (Departamento Panevėžio teritorinis padalinys 2012 m. gegužės 30 d. išdavė planavimo sąlygas Nr. 12.12.P-279, 2013 m. rugpjūčio 1 d. Inspekcija išdavė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPĮ-2003 (18.4) su teigiama patikrinimo išvada), teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės pareiškėjo turimų teisių apimčiai.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1-247, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, yra teisėtas, priimtas remiantis 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo išduotu teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TPĮ-2003 (18.4), kuris yra galiojantis ir nepanaikintas. Be to, vertinant tai, kad specialiojo planavimo procedūros yra baigtos, pareiškėjo reikalavimas jas nutraukti yra nepagrįstas ir neįvykdomas.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybai 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtinus Specialųjį planą, būtent šis sprendimas, kurio teisėtumas nėra nagrinėjamas šioje byloje, o ne byloje skundžiamas Inspekcijos raštas, galėtų daryti įtaką pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei pareiškėjas, nei pirmos instancijos teismas nenurodo jokių Specialiojo plano sprendinių, kurie pažeidžia pareiškėjo subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, o nurodo tik procedūrinius pažeidimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2826/2012, nurodė, kad, kai viešojo administravimo subjekto raštas negali sukelti pasekmių kokių nors subjektų teisėms ir teisėtiems interesams, jo dalies panaikinimas (ko prašo pareiškėja skunde teismui) negali pareiškėjai sukelti jokių materialinių teisinių pasekmių, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją pareikalauti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ištaisyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pažeidimus, t. y. iki 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1-119 priėmimo vykdytas teritorijų planavimo procedūras nutraukti ir pradėti jas vykdyti nuo pirmojo, t. y. parengiamojo, etapo nepagrįstas dar ir dėl to, kad Inspekcija pagal turimą kompetenciją (Teritorijų planavimo įstatymo 34, 35 straipsniai, Teritorijų planavimo priežiūros tvarkos aprašas) neįgaliota peržiūrėti parengiamajame etape atliekamų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių ir 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimus ir nusprendęs, kad istorinė miesto dalis Panevėžio miesto savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu buvo paskelbta pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus bei kad Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijos ribų 2008 m. kovo 31 d. planas buvo išplėstas nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių reikalavimų, aiškiai peržengė ginčo ribas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė