A-146-1769-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1769/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03183-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Posūkis“ (toliau – ir UAB „Posūkis“), uždaroji akcinė bendrovė „Jurgena“ (toliau – ir UAB „Jurgena“), uždaroji akcinė bendrovė „Geruda“ (toliau – ir UAB „Geruda“) (toliau – ir pareiškėjai; Bendrovės) su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 44) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 1.10-2702 bei Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382 ir įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti pareiškėjams informaciją apie viešojo intereso gynimą vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“.

Skunde paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė 2011 m. lapkričio 10 d. pranešimu informavo pareiškėjus apie tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas tyrimas dėl viešojo intereso gynimo pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro raštą dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ Nr. 808 valstybinės svarbos projektu pripažinto ekonominio projekto „Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai“, Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose“ (toliau – ir Ekonominis projektas) vykdymo teisėtumo. Pareiškėjai 2012 m. vasario 21 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydami suteikti informaciją apie jų atžvilgiu pateiktus skundus/pareiškimus dėl viešojo intereso gynimo ir ikiteisminius tyrimus, pradėtus dėl Bendrovių veiklos. Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1.10-2702 atsisakė suteikti informaciją, motyvuodama tuo, kad teisės aktai nenumato prokuroro pareigos teikti tokio pobūdžio informaciją. Nesutikdami su priimtu sprendimu, pareiškėjai 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. 766 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17.2-23382 netenkino pareiškėjų skundo, nurodydama analogiškus argumentus.

Pareiškėjai teigė, kad skundžiami sprendimai neteisėti iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Vilniau apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. 1.10-2702 nemotyvuotas, išdėstytos tik bendros frazės prie prokuratūros įgaliojimus, nenurodyta kokiu teisiniu pagrindu valdžios institucijos neprivalo suteikti informaciją suinteresuotiems asmenims. Generalinė prokuratūra 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr.17.2-23382 grindė motyvu, kad Prokuratūros įstatymo ir Aprašo nuostatos neįpareigoja suteikti tokios informacijos, kad prokuratūra nepavaldi Vyriausybei, todėl Vyriausybės nustatyta asmenų prašymų nagrinėjimo tvarka jai netaikoma.

Generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto „Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 5 punkte, įtvirtintas pagarbos žmogaus teisės ir laisvėms principas, o Aprašo 2 punkte nurodyta, kad asmenys prokuratūroje aptarnaujami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Prokuratūros įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais teisės aktais bei šiuo Aprašu, kuris parengtas vadovaujantis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 875). Tai reiškia, kad prokuratūra, aptarnaudama asmenis, privalo laikytis bendrųjų viešojo administravimo principų ir valstybinėms įstaigoms keliamų reikalavimų. Pareiškėjai nėra baudžiamojo proceso dalyviai, prašymą dėl informacijos suteikimo pateikė ne dėl konkretaus ikiteisminio tyrimo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis dėl proceso dalyvių teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pareiškėjai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami suteikti informaciją apie viešojo intereso gynimą, kuris jiems sukelia teisines pasekmes ir tai nekelia pavojaus atliekamiems tyrimams bei kitų asmenų teisėms.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime (b. l. 26–30) pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnį ir Prokuratūros įstatymą bei atsižvelgus į Konstitucinio Teismo doktriną prokuroras, vykdydamas specifines jam Konstitucijos pavestas funkcijas (procesines), neveikia viešojo administravimo srityje Viešojo administravimo įstatymo prasme. Taigi, nei prokuroras, nei prokuratūra (institucija) nėra viešojo administravimo subjektai. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skundžiami raštai nėra administraciniai aktai dėl kurių panaikinimo būtų galima kreiptis į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimas Nr.875, kuriuo rėmėsi pareiškėjai, yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas (Nutarimo 2 punktas), kurio nuostatos yra perkeltos į Aprašą. Pagal Aprašą, prokuratūros raštai gali būti skundžiami administraciniam teismui tik dėl procedūrinių pažeidimų (pažeistas nagrinėjimo terminas, neišsamiai atsakyta į keliamus klausimus, atsakyta netinkamo subjekto ir pan.), tačiau šių klausimų pareiškėjai nekėlė. Raštus pareiškėjai skundžia dėl jų turinio, kuris nėra susijęs su viešuoju administravimu.

Prokuratūra ar prokuroras veikia pagal nustatytą kompetenciją ir tik tokiais būdais, kokie nustatyti teisės normose. Skundžiamuose raštuose pareiškėjams buvo išaiškinta, kad teisės aktai (BPK, Prokuratūros įstatymas, Aprašas) nenumato asmenų teisės prašyti teikti informaciją apie prokuroro atliekamus ikiteisminius tyrimus ar tyrimus dėl viešojo intereso ir gauti tokią informaciją, taip pat nenustato prokuroro pareigos teikti tokią informaciją. Ikiteisminių tyrimu atveju informacija teikiama BPK nustatyta tvarka. Atlikus tyrimą dėl viešojo intereso pažeidimo, apie tyrimo rezultatus informuojamas pareiškėjas. Pareiškėjų skundo argumentas, esą prokuratūros raštai nemotyvuoti, nenurodytas jų teisinis pagrindas, yra nepagrįstas, nes šiuose raštuose nurodytas teisinis reglamentavimas, kuris neįpareigoja prokuratūros ir prokuroro teikti prašomą informaciją. Skunde pareiškėjai nenurodė, kokia teisės norma remiantis prokuratūra galėtų įpareigota teikti informaciją. Ginčijamas Generalinės prokuratūros raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, todėl yra pagrindas nutraukti bylą vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. rašto Nr. 1.10-2702 pareiškėjas padavė praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo šio rašto gavimo, t.y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl ši bylos dalis nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 20–22) paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas pareiškėjų 2012 m. vasario 21 d. prašymas Nr. 105 pateikti informaciją apie jų atžvilgiu pateiktus skundus/pareiškimus dėl viešojo intereso gynimo ir/ar galimai nusikalstamos veikos bei pareiškėjų atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus nuo 2011 m. sausio mėnesio. Į šio pareiškimo dalį dėl ikiteisminių tyrimų pareiškėjams buvo atsakyta 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 1.10-2073. Šios aplinkybės pareiškėjai skunde nenurodė. Į 2012 m. vasario 21 d. prašymo Nr. 105 dalį dėl informacijos suteikimo apie pateiktus skundus/pareiškimus dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjams buvo atsakyta 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1.10-2702, kurį pareiškėjai gavo 2012 m. kovo 26 d. Į teismą dėl šio rašto panaikinimo kreipėsi praėjus 8 mėnesiams nuo rašto gavimo, t.y. praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl byla turėtų būti nutraukta taikant ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymas Nr. 766 buvo atskiras prašymas Generalinei prokuratūrai, o ne skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 12 d. rašto Nr. 1.10-2702.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 48–52) administracinės bylos dalį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1.10-2702 panaikinimo nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai iškėlė ginčą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr.1.10-2702 ir Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 17.2-23382 teisėtumo bei pagrįstumo. Be to, prašė įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti pareiškėjams informaciją apie viešojo intereso gynimą vykdant Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjai su 2012 m. vasario 21 d. prašymu Nr. 105 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydami pateikti duomenis raštu apie pateiktus jų atžvilgiu skundus/pareiškimus dėl viešojo intereso gynimo ir/ar galimai padarytos nusikalstamos veikos/nusižengimo nuo 2011 m. sausio mėn., taip pat apie Vilniaus apygardos prokuratūros iniciatyva pradėtus ikiteisminius tyrimus ir tyrimus dėl viešojo intereso gynimo nuo 2011 m. sausio mėn. Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1.10-2702 (b. l. 8) informavo pareiškėjus, jog prašymas netenkinamas, nes prokuratūros veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pareigos teikti tokio pobūdžio informaciją. Toks asmuo informuojamas tik iškilus būtinybei. Pareiškėjai, nurodydami iš esmės tuos pačius argumentus ir reikalavimus kaip ir 2012 m. vasario 21 d. prašyme, pateikė 2012 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 766 (b. l. 6–7) Generalinei prokuratūrai, kuri 2012 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 17.2-23382 (b. l. 9–10) atsisakė suteikti pareiškėjams jų prašomą informaciją, motyvuodama subjektyvios teisės nebuvimu.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1.10-2702 buvo atsisakyta į dalį pareiškėjų prašymo Nr.105, t.y. atsisakyta pateikti informaciją apie skundus/pareiškimus ir tyrimus dėl viešojo intereso gynimo. Į prašymo Nr. 105 dalį, kuria buvo prašoma suteikti informaciją apie ikiteisminių tyrimų pradėjimą, skundų/pareiškimų apie pareiškėjų galimai padarytas nusikalstamas veikas nagrinėjimą, pareiškėjams buvo atsakyta 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 1.10-2073 (dėl šios rašto dalies pareiškėjai ginčo nekėlė).

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. rašte nurodyta, kad asmuo gali jį apskųsti Aprašo 44 punkte nustatyta tvarka. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Įvertinęs pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymo Nr. 766 turinį, teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad šiuo prašymu jie skundėsi Generalinei prokuratūrai dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo. Teismas vertino, kad 2012 m. spalio 17 d. prašymu pareiškėjai nesiekė kritikuoti Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo, o tik formaliai nurodė, jog šiuo sprendimu pareiškėjams informacija nebuvo suteikta bei suformulavo analogiško pobūdžio prašymą suteikti informaciją, kaip ir 2012 m. vasario 21 d. prašyme, tik už 2010 metų laikotarpį. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad 2012 m. spalio 17 d. prašymas Nr.766, į kurį buvo atsakyta Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu, buvo atskiras prašymas siekiant gauti informaciją iš Generalinės prokuratūros, o ne skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo teisėtumo. Pareiškėjai byloje nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nesutinkant su Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimu buvo tinkamai pasinaudota Aprašo 44 punkte nustatyta tvarka. Remdamasis šiais argumentais, teismas konstatavo, kad pareiškėjai praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1.10-2702 paduoti, prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nepateikė, todėl byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu.

Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17.2-23382 atsisakė suteikti pareiškėjams informaciją, akcentuodama, kad pareiškėjai neturi procesinės teisės prašyti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, Generalinė prokuratūra nėra viešojo administravimo subjektas, todėl pareiškėjų nurodytos Taisyklės prokuratūros veikloje taikomos labai ribotai. Generalinėje prokuratūroje asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo tvarką reglamentuoja Aprašas, parengtas vadovaujantis Taisyklėmis.

Susipažinimo su ikiteisminio tyrimo duomenimis tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtintos Rekomendacijos dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu (toliau – ir Rekomendacijos). Susipažinimas su ikiteisminio tyrimo metu renkamais/nustatytais duomenimis yra numatytas ir galimas tik proceso dalyviams. Pareiškėjų skunde nurodyta, kad jie nėra konkretaus ikiteisminio tyrimo dalyviai, todėl teismas nusprendė, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime išdėstyti motyvai teisingi.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į prokuratūros veiklos specifiką, taip pat į tai, kad prokuratūra nėra viešojo administravimo subjektas, jos veikloje taikytinos Aprašo nuostatos, o ne Taisyklės. Be to, vadovaujantis Aprašu atsakovo veiksmai, nagrinėjamu atveju, galėtų būti skundžiami tik dėl procedūrinių pažeidimų, kurių pareiškėjai nagrinėjamu atveju nereiškė, o tik siekė, kad jiems raštu būtų pateikti prašomi konkretūs ikiteisminių tyrimų duomenys..

Be to, teismas konstatavo, kad 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas pats savaime pareiškėjams nesukėlė jokių teisinių pasekmių: negavus duomenų pareiškėjų teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Pareiškėjai nėra jokių ikiteisminių tyrimų dalyviai, todėl sprendimas laikytas tik informacinio pobūdžio dokumentu, kurį skųsti galima tik dėl procesinių pažeidimų, o ne dėl nesuteiktos informacijos. Generalinė prokuratūra į pareiškėjų skundą atsakė Aprašo ribose. Teismas nustatė, kad naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.

Atmetęs reikalavimą dėl Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo panaikinimo, teismas nurodė, kad nepanaikinus šio sprendimo negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pateikti informaciją apie viešojo intereso gynimą vykdant 2005 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 808.

III. Pareiškėjai UAB „Posūkis“, UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (b. l. 59–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, sprendime padarė nepagrįstas išvadas, sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantai remiasi šiais pagrindiniais argumentus:

1. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. rašto Nr. 1.10-2702 panaikinimo. Apeliantai 2012 m. spalio 17 d. prašymu Nr. 766 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, pasinaudodami Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. rašte Nr. 1.10-2702 išaiškinta ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nei Aprašo 44 punkte, nei Vilniaus apygardos prokuratūros rašte nėra nurodytas terminas, per kurį asmuo gali apskųsti teritorinės prokuratūros sprendimą Generaliniam prokurorui. Skundas dėl išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka priimto sprendimo teismui buvo paduotas nepraleidus ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

2. Nesutikdami su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė skundą, apeliantai nurodo šiuos argumentus:

2.1. Prokuratūros veiklą reglamentuoja Prokuratūros įstatymas, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai, Aprašas bei kiti teisės aktai. Prokuratūra yra valstybės institucija, kuri pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus (Prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d., 2 d. 8 p.). Aptarnavimo tvarkos apraše numatytas ir prašymų prokuratūrai suteikti informaciją pateikimas. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad jis, be kita ko, įtvirtina ir asmenų prašymų priėmimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Aprašu, atsakovo veiksmai galėtų būti skundžiami tik dėl procedūrinių pažeidimų.

2.2. Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus ir atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas ir savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuratūra nėra viešojo administravimo subjektas. Nors viešasis administravimas nėra pagrindinė prokuratūros funkcija, tačiau minėtas teisinis reglamentavimas ir Aprašo nuostatai suponuoja išvadą, jog prokuratūra turi tam tikrus įgaliojimus veikti ir viešojo administravimo srityje.

2.3. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2657/2012, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007), apeliantai nurodo, kad viešo intereso gynimo administraciniuose teisiniuose santykiuose procedūra yra kita nei nustato baudžiamojo proceso normos. Todėl atsakovo atsisakymas suteikti informaciją remiantis ikiteisminiam tyrimui taikytinomis teisės normomis yra nepagrįstas. Apeliantai sutinka, kad jie nėra baudžiamojo proceso dalyviai ir pabrėžia, kad jų prašymą suteikti informaciją atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Apeliantai akcentuoja, kad jie kreipėsi į prokuratūrą dėl informacijos pateikimo, t.y. žinių, kuriomis disponuoja valstybės institucija (prokuratūra). Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą pareiga teikti informaciją kyla ir teisėsaugos institucijoms, t.y. ir prokuratūrai.

2.4. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, esą Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 17.2-23382 yra informacinio pobūdžio dokumentas ir nesukelia Bendrovėms jokių teisinių pasekmių, nepagrįsti. Šiuo sprendimu atsakovas atsisakė atlikti apeliantų prašomą veiksmą, t. y. teikti informaciją (suteikti administracinę paslaugą). Apeliantai pažymi, jog šioje byloje jie ginčija ne viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą (sprendimą), o atsakovo raštu įformintą atsisakymą atlikti veiksmus. Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 17.2-23382 tiesiogiai lemia apeliantų teises ir pareigas ir gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka kaip atsisakymas atlikti veiksmus. Apeliantai nurodo, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, atsižvelgiant į Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 patvirtintą Ekonominį projektą, UAB „Posūkis“, UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ ne aukciono tvarka 50 metų buvo išnuomoti atitinkami žemės sklypai. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu šie žemės sklypai buvo atitinkamai performuoti, o pakeitimai įregistruoti Valstybės įmonėje Registrų centras. Apeliantų interesas domėtis prokuratūros atliekamu tyrimu dėl viešojo intereso gynimo kilo iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 10 d. pranešimo Nr. 1.10-10729 apie pradėtą tyrimą dėl viešojo intereso gynimo pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro raštą dėl Ekonominio projekto vykdymo teisėtumo. Apeliantai yra minėtų žemės sklypų nuomininkai ir jų valdytojai 50 metų, todėl tiesiogiai suinteresuoti gauti aktualią informaciją, susijusią su žemės sklypais, kuriais jie disponuoja.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1.10-2702 panaikinimo, todėl teismas šią bylos dalį nutraukė pagrįstai.

2. Teismas pagrįstai nurodė, kad prokuratūros sprendimas vadovaujantis Aptarnavimo tvarkos aprašu, gali būti skundžiamas teismui tik dėl procedūrinių pažeidimų.

3. Apeliantų nuorodos į Konstituciją, Prokuratūros įstatymą, Viešojo administravimo įstatymą nepagrindžia apeliantų teiginio, esą prokuratūra yra viešojo administravimo subjektas ir turi įgaliojimus veikti viešojo administravimo srityje.

4. Atsakovas pažymi, kad jis laikosi atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytos pozicijos, jog skundžiami raštai nėra individualūs teisės aktai, priimti viešojo administravimo srityje ir nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečias teisines pasekmes jiems sukėlė prašomi panaikinti raštai bei kokios konkrečios pareiškėjų subjektinės teisės buvo pažeistos. Apeliantų interesą (susidomėjimą, norą žinoti) nepagrįstai prilygina teisiniam interesui bei subjektinėms teisėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas atsiliepime į apeliacinį skundą naujų argumentų, kurie nebuvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą, nepateikė pažymėjo, kad palaiko atsakovo poziciją ir mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjai iškėlė dėl Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsisakymo suteikti informaciją.

Bendrasis įstatymas, kuris reglamentuoja asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką, yra Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas 1-9 punktuose nurodytais atvejais, tarp jų: informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu (1 p.); informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, procesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais 6 p.); informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (1 str. 3 d. 7 p.).

Pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtas šio įstatymo sąvokas privati informacija – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija (2 straipsnio 9 d.). Pareiškėjai yra juridiniai asmenys, todėl šio įstatymo nuostatos dėl privačios informacijos teikimo šiuo atveju neaktualios.

Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 10 dalis apibrėžia, kad šio įstatymo prasme valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos (toliau – ir įstaigos) – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims viešąsias paslaugas; taip pat valstybės ir savivaldybių įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba bent viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, kai jos teikia informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą prokuratūros statusą, prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateikto įstaigos apibrėžimo prasme prokuratūrai (teisėsaugos institucijai) galioja šio įstatymo nuostatos dėl informacijos teikimo, išskyrus atvejus, kai prašomai suteikti informacijai taikomos šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys. Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.

Generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos apraše (2009 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. I-175 redakcija), kuris reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punktu priskirtos funkcijos – pagal kompetenciją nagrinėti asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus – vykdymo tvarką (procedūrą) 4 punkte pateikiant skundo sąvoką (ši sąvoka Apraše vartojama kaip apibendrinanti asmens kreipimosi atitinkamais klausimais variantus) kaip vienas iš kreipimosi variantų yra prašymas pateikti informaciją. Šio Aprašo 7 punkte nurodyta, kad asmeniui (pareiškėjui) neteikiama informacija, sudaranti valstybės, tarnybos, profesinę ar banko paslaptį, arba jeigu ji yra kito asmens privati informacija. Asmeniui neteikiama privati informacija apie jį patį, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad tokia informacija negali būti teikiama. Taip pat neteikiama informacija, kurią teikti draudžia kiti įstatymai ir kurios suteikimas pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, ikiteisminiam tyrimui ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, pažeistų valstybės teritorinį vientisumą ar viešąją tvarką, kitų asmenų teises ir teisėtus interesus arba jos nesuteikimas užkirstų kelią sunkiems teisės pažeidimams, arba būtų labai svarbus apsaugant žmonių sveikatą ir moralę. Minėtos Aprašo nuostatos patvirtina, kad į šį lokalinį teisės aktą yra perkeltos kai kurios Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios reglamentuoja informacijos teikimo išimtis, ir išskirta specifinė asmenų kreipimosi į prokuratūrą rūšis – prašymai suteikti informaciją. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atsisakymas suteikti informaciją galimas tik įstatymo, o ne poįstatyminio teisės akto pagrindu (Teisės gauti informaciją įstatymo 1 str. 3 d. 6 ir 7 p.).

Pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 1.10-2702 bei Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382, kuriais atsisakyta suteikti pareiškėjams informaciją, taip pat prašė įpareigoti Generalinę prokuratūrą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti pareiškėjams informaciją apie viešojo intereso gynimą, susijusį su Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ vykdymu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr.1.10-2702 panaikinimo ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu, procesinės teisės normas taikė teisingai. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą skundo teismui padavimo terminą. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Aprašo 44 punkte detalizuota, kad skundas prokuratūros sistemoje gali būti pateiktas skundą nagrinėjusio prokuroro ar prokuratūros valstybės tarnautojo vadovui. 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr.1.10-2702 dėl atsisakymo suteikti informaciją priėmė Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiasis prokuroras. Taigi, šio prokuroro priimtas sprendimas Aprašo 44 punkte nustatyta tvarka galėjo būti apskųstas šio prokuroro vadovui Vilniaus apygardos prokuratūroje. Apeliantų argumentai, esą Aprašo 44 punktas numato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, nepagrįsti, nes šioje teisės akto normoje numatyta alternatyva: sprendimas gali būti skundžiamas skundą nagrinėjusio prokuroro ar prokuratūros valstybės tarnautojo vadovui arba teismui įstatymų nustatyta tvarka. Teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo kontekste Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisės subjektai neprivalo laikytis ne įstatyme nustatytos išankstinės administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos ir gali kreiptis į teismą tiesiogiai. Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2007 m. spalio 11 d. Nr. AS11- 296/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 3 (13); 2006 m. spalio 27 d. Nr. AS5- 434/2006, 2007 m. spalio 8 d. Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 10 d. Nr. AS858-209/2010, taip pat „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 19, p. 461-463).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti skundą, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia byla (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas). Nustačius, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, bylos proceso šalių argumentai dėl skundžiamo sprendimo nenagrinėjami. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismui sprendžiant kiekvieną individualų ginčą turi būti paisoma teisės aktų hierarchijos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 17.2-23382 atsisakyti suteikti pareiškėjams informaciją pagrįstumą, įstatymais nesivadovavo (išskyrus procesines ABTĮ normas), taikė tik poįstatyminius teisės aktus, t.y. Generalinio prokuroro patvirtintus teisės aktus (Aprašu, Rekomendacijomis), be to, pasisakė dėl Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, kurios nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Byloje nustatyta, kad Generalinės prokuratūra 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382 priėmė dėl pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymo Nr. 766. Šiuo prašymu pareiškėjai prašė pateikti informaciją raštu apie jų (UAB „Posūkis“, UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“) atžvilgiu pateiktus skundus/pareiškimus dėl viešojo intereso gynimo ir/ar galimai padarytos nusikalstamos veikos/nusižengimo nuo 2010 m. sausio mėn., taip pat apie Vilniaus apygardos prokuratūros iniciatyva pradėtus ikiteisminius tyrimus ir tyrimus dėl viešojo intereso gynimo nuo 2010 m. sausio mėn. Prašymo suteikti informaciją teisiniu pagrindu pareiškėjai nurodė Vyriausybės nutarimu Nr.874 patvirtintas Taisykles ir Generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtintą Aprašą, taip pat rėmėsi bendruoju principu, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prašymą motyvavo tuo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1.10-2702 jiems nesuteikė prašomos informacijos (pareiškėjai prašė pateikti analogišką informaciją už 2011 metus), o Ūkio ministerija savo raštuose Bendrovėms manipuliuoja duomenimis apie atliekamus tyrimus.

Generalinė prokuratūra 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 17.2-23382 dėl atsisakymo suteikti informaciją nurodė, kad prokuratūros veikloje Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 874 patvirtintos Taisyklės netaikomos, nes prokuratūros veiklą reguliuoja kiti teisės aktai. Paaiškino BPK normų nuostatas, kurios reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimo sąlygas (BPK 2 str., 166 str. 1 d.), baudžiamojo proceso dalyvio statuso įgijimo tvarką, kuri lemia baudžiamojo proceso dalyvių teisę susipažinti su atitinkamais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir gauti atitinkamą informaciją. Nurodė, kad pareiškėjai (Bendrovės ir jų vadovai) nėra baudžiamojo proceso dalyviai (tai nustatė iš prašymo), todėl neturi procesinės teisės prašyti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (BPK 181 str.). Be to, paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra vieša, o įstatymas neįpareigoja prokuroro teikti konkrečius, ar apibendrintus bylos duomenis asmenims, kurie nėra baudžiamojo proceso dalyviai. Atsisakymą teikti informaciją apie viešojo intereso gynimą motyvavo tuo, kad prokuroras viešąjį interesą gina Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytomis priemonėmis, veikdamas kaip nepriklausomas pareigūnas, o Apraše nėra numatyta, kad apie prašymo pagrindu pradėtą tyrimo rezultatus turėtų būti informuojami kiti asmenys (išskyrus pareiškėją).

Pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimo ir atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus pripažino pagrįstais. Taip pat nusprendė, kad Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 17.2-23382 yra informacinio pobūdžio raštas ir pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių. Sutikti su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais nėra pagrindo, nes jie nepagrįsti konkrečiais faktiniais bylos duomenimis (ABTĮ 57 str.) ir įstatymų normomis. Pirmiausia pabrėžtina, kad pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymas Generalinei prokuratūrai yra nekonkretus, vien iš šio prašymo turinio negalima suprasti kokią būtent informaciją prašė pateikti pareiškėjai. Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 17.2-23382 pareiškėjams iš esmės yra informacija apie kai kurias BPK ir Prokuratūros įstatymo bei Aprašo nuostatas bei jų taikymą. Minėta, kad atsisakymas suteikti informaciją galimas tik įstatymo, o ne poįstatyminio akto pagrindu. Todėl Aprašo nuostatomis atsisakymas suteikti informaciją negali būti grindžiamas.

Teisės gauti informaciją įstatymas nustato atitinkamas teises ir pareigas asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipiasi į atitinkamą įstaigą dėl informacijos suteikimo, taip pat įstaigai. Šio įstatymo 12 straipsnis nustato prašymo pateikti informaciją turinio reikalavimus. Teisės gauti informaciją 12 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad įstaiga, nustačiusi, jog prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, ir padeda jam išaiškindama, kokios informacijos prašyme nepakanka ir kur ją gauti, o kai prašyme pateikta informacija netiksli, – išaiškindama netikslumus ir kaip juos pašalinti. Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas, pateiktas nesilaikant šio įstatymo nustatytų reikalavimų, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens rašytiniu pavedimu ar rezoliucija gali būti netenkinamas. Be to, Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato atvejus, kuriais įstaiga gali neteikti informacijos. Taigi įstatymų leidėjas yra detaliai sureglamentavęs kaip turi elgtis įstaiga, gavusi prašymą suteikti informaciją, jei prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli. Byloje nustatyta, kad Generalinė prokuratūra, gavusi nekonkretų pareiškėjų prašymą dėl informacijos suteikimo, nesiūlė pareiškėjui patikslinti savo prašymą ir jį sukonkretinti, o pateikė formalų atsakymą, kuris pagal jame išdėstytus argumentus pirmiau aptartų Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatų prasme, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Byloje yra duomenys apie tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, atsakydama 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 1.10-10729 į pareiškėjų 2011 m. spalio 13 d. prašymą Nr.2902, pateikė jiems informaciją apie tai, jog šioje prokuratūroje atliekamas tyrimas dėl viešojo intereso gynimo pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro raštą dėl Ekonominio projekto vykdymo teisėtumo. Iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, taip pat iš pareiškėjų ankstesnio susirašinėjimo su Vilniaus apygardos prokuratūra (2011 m. lapkričio 11 d. atsakymas Nr. 1.10 -10729 į pareiškėjų 2011 m. spalio 13 d. prašymą) ir Generaline prokuratūra (2012 m. vasario 13 d. atsakymas R. Š. į Bendrovių vardu pateiktą 2012 m. vasario 3 d. prašymą) dokumentų matyti, kad pareiškėjai siekia gauti iš prokuratūros informaciją apie tai, ar atliekami tyrimai, susiję su žemės sklypais, kurie Bendrovėms Vilniaus apskrities viršininko įsakymu 2005 m. rugsėjo 14 d. ne aukciono tvarka buvo išnuomoti 50 metų, atsižvelgiant į Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 patvirtintą Ekonominį projektą, o Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu buvo atitinkamai performuoti. Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. 1.10-10729 pareiškėjams turinys patvirtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūra suteikė pareiškėjams informaciją apie faktą, jog tyrimas dėl viešojo intereso gynimo, susijusio su Ekonominio projekto vykdymu, yra atliekamas. Esant minėtoms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo nesutikti su apeliantų argumentais, kad jie turi teisę prašyti prokuratūrą suteikti informaciją, susijusią su šiuo tyrimu ir jo baigtimi. Atsakovų nurodytame Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nėra draudimo teikti informaciją apie tyrimą dėl viešojo intereso gynimo.

Minėta, kad Teisės gauti informaciją įstatymas gali būti netaikomas tik informacijai, kuri patenka į šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytas išimtis. Tam, kad informacijos valdytojas galėtų nustatyti, ar prašomai pateikti informacijai taikytinos įstatymų nustatytos informacijos teikimo išimtys, prašymas suteikti informaciją turi būti labai konkretus ir aiškus. Minėta, kad pareiškėjai 2012 m. spalio 17 d. prašymą Generalinei prokuratūrai dėl informacijos suteikimo suformulavo netinkamai (nekonkrečiai ir neaiškiai), tačiau iš šio prašymo trečiosios pastraipos, kurioje užsimenama apie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštų turinį, taip pat iš pirmiau minėtų iš atsakovo pateiktoje pareiškėjų prašymo nagrinėjimo medžiagoje esančių dokumentų yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą išvadoms, jog pareiškėjai siekė gauti informaciją, ar prokuratūroje atliekami tyrimai dėl jų valdomų žemės sklypų, tačiau netinkamai (nekonkrečiai ir neaiškiai) suformulavo prašymą suteikti informaciją. Atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo pakankamą pagrindą pasinaudoti Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir pasiūlyti pareiškėjui patikslinti savo prašymą ir jį sukonkretinti ir tik po to priimti atitinkamą sprendimą. Dėl minėtų priežasčių Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 17.2-23382 negali būti pripažintas pagrįstu sprendimu dėl pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymo Nr. 766 suteikti informaciją, todėl turi būti panaikintas įpareigojant atsakovą išnagrinėti šį pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382, naikintina dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad informacijos nesuteikimas jiems (atitinkamų žemės sklypų valdytojams) sukelia teisines pasekmes, nes pareiškėjai, turėdami Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 1.10-10729 pateiktą jiems informaciją apie atliekamą tyrimą dėl vietojo intereso gynimo vykdant Ekonominį projektą, kuriuo remiantis jiems buvo išnuomoti žemėse sklypai, teisėtumo, yra suinteresuoti žinoti apie šio tyrimo baigtį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo suteikti informaciją apie viešojo intereso gynimą, paliekama nepakeista. Toks įpareigojimas atsakovui šiuo atveju nereikalingas, nes panaikinus Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382 ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 766 ir priimti naują sprendimą, atsakovas turi iš naujo spręsti dėl informacijos suteikimo.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 17.2-23382 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 766 ir priimti naują sprendimą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas