AS-502-532-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-532/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI), 50 000 Lt neturtinei žalai, kildinamai iš Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų 2014 m. sausio 22 d. jį etapuojant į ŠTI bei iš ŠTI pareigūnų veiksmų jį, etapuotą iš Panevėžio apskrities VPK, priimant į Šiaulių tardymo izoliatorių, atlyginti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartimi atsisakė priimti G. K. skundo dalį dėl žalos, kildinamos iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, atlyginimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. kaip jam nepriskirtiną.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo” 6 straipsnį, Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorija apima Šiaulių apylinkės teismo veiklos teritoriją, o pagal šio įstatymo 7 straipsnį Šiaulių apylinkės teismo veiklos teritorija apima Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijas. Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija. Teismui paduotu skundu pareiškėjas skundžia ŠTI veiksmus, ŠTI buveinė yra Šiaulių mieste. Todėl skundas dėl ŠTI veiksmų turi būti paduodamas ne Panevėžio apygardos administraciniam teismui, o Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas G. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti jo skundą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. kovo 5 d. pašalinti atskirojo skundo trūkumus, o 2014 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą dėl šio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutarties laikė nepaduotą ir nurodė grąžinti jį G. K. (ABTĮ 134 str. 2 d.).

III. Pareiškėjas G. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį.

Pareiškėjas paaiškina, kad negalėjo įvykdyti pirmosios instancijos teismo įpareigojimų, nes Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis jam nebuvo įteikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties, kuria teismas laikė pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 148 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus XXI skirsnyje numatytas išimtis.

Administracinių bylų teisenoje yra įtvirtintas skundo trūkumų šalinimo institutas, kurio nustatymu siekiama suteikti asmeniui, padavusiam skundą, galimybę pašalinti skundo trūkumus, kurie teismui užkerta kelią priimti jo skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, kad jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą skundo trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad teismo nutartis, kuria pareiškėjui nustatomas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, nėra skundžiama atskiruoju skundu, pažymi, kad ja padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinimas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nusprendžiama laikyti atskirąjį skundą nepaduotą, nepašalinus teismo nustatytų trūkumų. Šis vertinimas grindžiamas tuo, kad teismo nutarties dėl trūkumų šalinimo motyvai gali būti analizuojami kaip galutinės nutarties dėl skundo nepriėmimo motyvų sudėtinė dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Bylos medžiaga rodo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2014 m. kovo 5 d. pašalinti atskirojo skundo trūkumus – savo kreipimąsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą įvardyti atskiruoju skundu ir pateikti tiek atskirojo skundo egzempliorių su priedais, kiek yra proceso šalių, ir kad dar vienas liktų teisme. G. K. per teismo nustatytą laiką šių atskirojo skundo trūkumų nepašalino, todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi jo atskirąjį skundą laikė nepaduotu.

Taigi tikrinamu atveju būtina atsakyti, ar pagrįstai pareiškėjui 2014 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nustatyti 2014 m. vasario 1 d. atskirojo skundo trūkumai, ir ar pareiškėjui jų nepašalinus pirmosios instancijos teismas elgėsi teisingai 2014 m. vasario 7 d. gautą atskirąjį skundą laikydamas nepaduotu.

Šiuo aspektu pastebėtina, jog teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti ir asmeniui privaloma laikytis nustatytos į teismą kreipimosi tvarkos, įtvirtintos ABTĮ. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad yra draudžiamas pernelyg formalus proceso normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimas. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. EŽTT 1999 m. liepos 23 d. sprendimą Guerin vs. France). Be to, vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, todėl svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuluotais kriterijais (žr. EŽTT 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Mesutoglu vs. Turkey). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vien tik formalus teisės normų, reglamentuojančių skundo priėmimą, laikymasis netoleruotinas, nes asmens teisės turi būti ginamos realiai (žr. 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006). Taigi teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, turi atsižvelgti į EŽTT praktiką, nustatančią, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą, į tai, kad pareiškėjas yra įkalintas, todėl jo galimybės teikti teismui itin kokybiškus procesinius dokumentus ir atitinkamus įrodymus yra pakankamai ribotos.

ABTĮ 130 straipsnio 2 dalis numato, kas turi būti nurodyta apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde inter alia turi būti nurodytas teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas, apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; ginčijami klausimai; įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo 2014 m. vasario 1 d. atskirojo skundo turinį pirmosios instancijos teismo nustatytų jo trūkumų kontekste, daro išvadą, jog pareiškėjas šiame atskirajame skunde aiškiai nurodė, kad nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartimi ir išdėstė pagrindinius jos panaikinimo motyvus. Aplinkybės, kad G. K., 2014 m. vasario 17 d. susipažinęs su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi, nepasinaudojo teismo siūlymu ištaisyti šio procesinio dokumento mažareikšmius trūkumus, t. y. pavadinti jį „Atskirasis skundas“ ir pateikti nebūtinus papildomus atskirojo skundo egzempliorius, nes apeliacinis procesas dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių grąžinti skundą (prašymą) pareiškėjui ir dėl nutarčių atsisakyti priimti skundą (prašymą) (ABTĮ 37 str.) paprastai vyksta nedalyvaujant kitoms administracinės bylos proceso šalims, nesudaro Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pagrindo konstatuoti, kad G. K. kreipimasis neatitiko ABTĮ 130 straipsnio apeliaciniam (ir atskirajam) skundui keliamų minimalių turinio bei formos reikalavimų. Kaip matyti, pareiškėjo 2014 m. vasario 1 d. atskirais skundas yra glaustas ir dalykiškas, problema jame suformuluota aiškiai, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių iš esmės išspręsti priėmimo klausimą.

Apibendrindama nurodytus argumentus ir vadovaudamasi ABTĮ 149 straipsnio 2 dalies, 150 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pagal kurias atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas ir jam suteikta teisė pasinaikinti skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija naikina neteisėtą ir nepagrįstą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė