A-146-1314-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1314/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01133-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2;

15.2.2; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),

Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“

skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo,

palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė

:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė draudimo

kompanija „PZU Lietuva“ (toliau – ir UAB DK „PZU Lietuva“, draudikas,

pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas

priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas)

1 339,40 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines

palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme

dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 4–8).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m.

balandžio 9 d. apie 21 val. 45 min. transporto priemonė

VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Tunelio gatvėje,

ties pastatu Nr. 10, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią

didelę bei gilią duobę, kuri buvo apsemta vandens ir nebuvo pažymėta jokiais

kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė pareiškėjo

buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Tai patvirtina 2012 m.

rugsėjo 14 d. Transporto priemonių draudimo liudijimas. Policijos

pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė

tarybinį pranešimą. Policija 2013 m rugsėjo 4 d. nutarimu nutraukė

administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi automobilio vairuotojo

veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimų ir kaltės

nenustatė bei konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas neturėjo

galimybės pastebėti duobės ir ją apvažiuoti. Transporto priemonės apžiūros metu

buvo nustatyti eismo įvykio metu transporto priemonei buvo padaryti

apgadinimai, kurie buvo aprašyti transporto priemonės techninės

apžiūros-defektų akte, taip pat nurodyti automobilio remontą atlikusios įmonės

sudarytoje remonto sąmatoje. Transporto priemonei buvo būtina pakeisti priekinę

dešinės pusės padangą bei ratlankį. Draudėjas pateikė pareiškėjui remonto

įmonės sąskaitą-faktūrą. Įvertinęs pateiktus duomenis, draudikas UAB DK „PZU Lietuva“,

nustatė, kad remonto išlaidos, įvertinus nusidėvėjimą, sudaro

1 339,40 Lt, kurios buvo išmokėtos draudėjui. Besąlyginė išskaita,

taip pat PVM bei padangos nusidėvėjimas buvo išskaičiuoti iš mokėtinos sumos.

Lietuvos Respublikos civilinis kodekso (toliau – ir CK) 6.1015

straipsnio 1 dalis numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką,

reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo

sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir

Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos

savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6

straipsnio 32 punkto, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10

straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.

vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos

aprašo (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 12.1 punkto

nuostatos suteikia pagrindą išvadai, kad gatvė nuosavybės teise priklauso

atsakovui Kauno miesto savivaldybei, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir

organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje gatvėje privalo

savininkas – Kauno miesto savivaldybė. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad

žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų,

įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių

objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios

institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Viešoji atsakomybė

atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar

neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir

žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti Tunelio gatvė būtų

tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės

aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, atsirado turtinė

žala. Neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis.

Neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys.

Remdamasis nurodytais argumentais, pareiškėjas teigė, kad yra visos būtinos

sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2013 m. gegužės

28 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas jų

neatlygino.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad

skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą

sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK

6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs

skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą,

kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato

kitokio palūkanų dydžio Vadovaujantis šiomis CK normomis, iš atsakovo

pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už teismo

priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to, prašė sustabdyti bylą ir

kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo

įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos

finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m.

balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir

5.3.2 papunkčių) atitikties Konstitucijos 21 straipsnio, 29 straipsnio ir 94

straipsnio nuostatoms.

Atsiliepime į skundą (b. 1. 32–37)

paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su

atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstai grindžiamas

tik remonto įmonės sudarytais paskaičiavimais apie patirtus nuostolius ir

nepateikta turto vertinimo ataskaita. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra

jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė nurodytus

automobilio apgadinimus, ir kad tik dėl to buvo patirta reikalaujama atlyginti

turtinė žala. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių

policijos valdybos (toliau – ir Kauno AVPK KPV) nutarimas, kuriuo

nutraukta administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) bylos

teisena, taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų. Dėl eismo įvykio yra

atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio

būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio,

nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Transporto priemonės

vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, o duobė

važiuojamojoje dalyje buvo arčiau kairiosios važiuojamosios dalies. Atsakovo

nuomone, išvardytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad esminės

reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobė.

Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra.

Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už

žalą pagrįsti, nesudaręs turto vertinimo ataskaitos, nedetalizavęs savo

pozicijos dėl PVM, kurį vėliau galėjo susigrąžinti, savo rizika išmokėjo

apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir nepagrįstai siekia šios

sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovas taip pat nesutiko su

pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas,

kadangi, jo manymu, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1

dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo

subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, o šiuo

atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas

2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 98–105) pareiškėjo

UAB DK „PZU Lietuva“ skundą patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo Kauno

miesto savivaldybės pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 339,40 Lt turtinės

žalos atlyginimą, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki

visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą.

Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio

nuostatomis (jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam

draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už

padarytą žalą asmens), reikalauja, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę

žalą – 1 339,40 Lt (draudėjui sumokėtą draudimo išmoką, išskaičiavus

padangos nusidėvėjimą, besąlyginę išskaitą ir PVM).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad

2012 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas (draudikas) su UAB „Pyrmolita

ir KO“ (toliau – ir draudėjas) sudarė Transporto priemonių draudimo

sutartį (Draudimo liudijimas Nr. PZULT 1462656) (b. 1. 10),

kuria buvo apdraustas automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini) (pagaminimo metai – 2012) laikotarpiui nuo 2012 m.

rugsėjo 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d. 2013 m. balandžio

9 d. apie 21 val. 45 min. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 10,

Kaune, įvyko eismo įvykis – minėtas automobilis įvažiavo į duobę, esančią kelio

važiuojamoje dalyje, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais bei

užpilta vandeniu. Automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės

apžiūros metu konstatavo dešinės pusės priekinio ratlankio ir padangos

apgadinimus) (b. 1. 46, prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys). Kauno

AVPK KPV nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas Kelių eismo taisyklių

nepažeidė (2013 m. balandžio 9 d. nutarimo nutraukti ATP bylos teiseną

duomenys). Atsižvelgdamas į tai, kad šis procesinis sprendimas (nutarimas

nutraukti ATP bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 250 straipsnio 1 punktą) yra

įsiteisėjęs, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atmesti šiame nutarime

konstatuotas faktines aplinkybes. Pareiškėjas, remdamasis apžiūros-defektų

aktu, remonto įmonės pateiktais duomenimis, apskaičiavęs remonto darbus,

įvertinęs detalių įsigijimo išlaidas, nustatė, jog transporto priemonės

savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai

sudarė 1 339,40 Lt (b. 1. 12–16, 48–51) be PVM bei neįskaičiavus

padangos nusidėvėjimo ir besąlyginės išskaitos. Pareiškėjas 2013 m.

gegužės 8 d. išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą

nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti (b. 1. 16).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies

3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės

ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais

valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų

veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi

būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose

nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti,

arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246

straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo

subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka

(pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis). Valstybės (šiuo atveju

savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda

dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai

nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos

darbuotojo kaltės. Valstybės (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka, kad

valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios

institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punkte, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4

punkte, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte kaip viena iš

savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra numatytas vietinės

reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo

užtikrinimas, numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių

ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų

kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šio

Aprašo 12 punkte numatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai

asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją

dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų

sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio

statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio

juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo

ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai

atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad

kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų

techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.266 straipsniu,

kuris apibrėžia, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo

atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK

6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės – nenugalima jėga,

nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas, konstatavo, kad sistemiškai

vertinant visas pirmiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas

pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame

priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo

srityje (ABTĮ 57 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje

nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog ir transporto priemonės vairuotojas,

įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų ar kitų teisės aktų nuostatas (ABTĮ 57

straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nenustatyta, jog transporto priemonės

vairuotojas būtų pažeidęs transporto priemonių išsidėstymo važiuojamojoje

dalyje reikalavimus, ar važiavęs pažeisdamas KET reikalavimus. Kauno AVPK KPV

nutarime, kuriuo nutraukta ATP bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose

administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Teismas

pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog konkreti duobė (arba kelio atkarpa,

priklausanti atsakovui), esanti Tunelio gatvės važiuojamojoje dalyje, kurioje

buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, buvo užpilta vandeniu, nebuvo

aptverta ar kitaip pažymėta, ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas

vairuotojui ir galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Teismas konstatavo,

kad transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo

ar nerūpestingumo požymių, taip pat nėra pagrindo ginčo atveju svarstymui apie

nenugalimą jėgą. Policijos pareigūnai įvykio vietoje apžiūrėjo sugadintą

transporto priemonę ir užfiksavo su eismo įvykiu susijusias aplinkybes – jo

vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, reikšmingus atstumus. Šių įrodymų

visetas patvirtina eismo įvykio faktą bei pagrindinius (esminius) automobilio

apgadinimus (1 ratlankio ir 1 padangos), kurie policijos pareigūnams įvykio

vietoje buvo akivaizdžiai matomi, taip pat šių apgadinimų pobūdį, jų kilimo

mechanizmą bei lokalizaciją. Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai esą

vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti

eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis

galėjo būti apgadintas kitur, grindžiami vien prielaidomis, tačiau jokių

objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų

lėmę autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai,

jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar atliko kitus veiksmus, kurie

bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 straipsnis).

Įvertinęs pateiktų į bylą įrodymų visumą,

teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų

dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas

(teismui pateikti duomenys leidžia teigti, kad automobilis buvo suremontuotas).

Nors atsakovas teigia, kad remonto kaina pernelyg didelė, tačiau įrodymų,

paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę būsimo

remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos,

nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti,

teismui nepateikė. Turto vertinimo ataskaitos nebuvimas nesudaro pagrindo

skundui atmesti, kadangi pats pareiškėjas turi įstatymo suteiktą teisę vertinti

nuostolių dydį (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis; Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis

administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013) (ABTĮ 57

straipsnis). Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia

draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos

Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau

– ir LAT) teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas

Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049). CK 6.251

straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės

principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Aplinkybių, įgalinančių šiuo

aspektu sumažinti nuostolių dydį, teismas nenustatė. Skunde pareiškėjas

turtinės žalos dydį nurodė išskaičiavęs padangos nusidėvėjimą, PVM ir

besąlyginę išskaitą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės

mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio, 27

straipsnio, 46 straipsnio nuostatas, taip pat LVAT bei LAT suformuotą teismų

praktiką (Teismų įstatymo 33 straipsnio), teismas konstatavo, kad pareiškėjo

prašoma priteisti suma nemažintina PVM dalyje. LAT 2006 m. birželio

7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat

2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje

Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto

priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM

suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė

apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo

objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina

prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo

atveju teismas nustatė, kad draudikas draudėjui PVM neišmokėjo. Tai patvirtina

pažymos dėl žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimo pažymos, vietinio lėšų

pervedimo duomenys.

Teismas taip pat nustatė, kad transporto

priemonės apžiūros akto, sąskaitos-faktūros, nutarimo ATP byloje dokumentų

duomenys patvirtina, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties

(duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo

įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 straipsnis).

Pateiktų įrodymų visetas leido teismui konstatuoti, kad nėra draudėjo

(transporto priemonės vairuotojo) kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių

apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas.

Turtinę žalą pareiškėjas kildino iš atsakovo

neveikimo – t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios

pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu

būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, remiantis anksčiau paminėtais

teisės aktais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei

saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga ir aktyvi, t. y.

tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl

gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Teismas

vertino, kad atsakovas tinkamai neatliko teisės aktuose nustatytos minėtos

pareigos, tuo pažeisdamas CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio

pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl padarė išvadą, kad atsakovas

neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Įvertinęs aptartų įrodymų

visumą bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatavo, kad

atsakovas neužtikrino Tunelio gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos

priežiūros, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui

nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismas nustatė visas

būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 5

punktas, CK 6.271 straipsnis) ir sprendė, kad pareiškėjas, remdamasis draudimo

sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų

nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios būtinos

apgadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo

priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo

bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, pirmosios

instancijos teismas pažymėjo, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu

nustatytos deliktinės prievolės (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis; LVAT

2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A765-2195/2010

ir kt.). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti

įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teismas nusprendė priteisti

pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nutarties dėl skundo

priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1

dalis).

Likusius pareiškėjo ir atsakovo bei jų atstovų

argumentus teismas neturinčiais juridinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl

jų neanalizavo.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašo

kreiptis Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio

4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo

tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d.

nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2 papunkčių)

atitikties Konstitucijai, t.y. dėl šioje byloje netaikytinų tesiės aktų,

teismas atmetė prašymą šiuo pagrindu.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau

– ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. 1. 108–114) prašo panaikinti

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo

kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio

4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo

tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d.

nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2 papunkčių)

atitikties Konstitucijos 21 straipsnio, 29 straipsnio ir 94 straipsnio

nuostatoms.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais

argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios

instancijos teismui. Be to, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo

sprendimu, remiasi šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo

galiojančių teisės aktų reikalavimais: Kelių transporto priemonių vertės

nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir

finansų ministro 2000 m balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 2000 m.

balandžio 14 d. Nr. 101, nuostatomis (2 p., 3 p., 14.1 p., 14.2 p.,

26 p., 28 p., 29 p.), Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.)

nuostatomis (23 str., 24 str.). Byloje nėra dokumentų, kurie

pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo

atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas,

atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, prieš išmokėdamas draudimo

išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos

vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė

transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų ir pan., tačiau

teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė.

2. Teismas atsakomybę nepagrįstai taikė tik

Kauno miesto savivaldybei. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad

transporto priemonė – didesnio pavojaus šaltinis. Net jei tariamas eismo įvykis

iš tiesų buvo, ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos

žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio dalyje numatyta,

kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti

užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad gatvių tvarkymui skiriama nepakankamai lėšų

(netinkamas lėšų panaudojimas neužfiksuotas), todėl atsakomybę nepagrįstai

taikė tik Kauno miesto savivaldybei, nors už lėšų skyrimą ir jų tinkamą

panaudojimą yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie

Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija).

3. Byloje nėra duomenų, kad apgadinimai, už

kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki

tariamo eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikti tinkami

rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su

ginčo duobe, teismo sprendimas, apelianto manymu, yra nepagrįstas.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš

Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki

visiško sprendimo įvykdymo. Anot apelianto, teisines pasekmes dėl turtinės ir

neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais

valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų

veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, nustato viešosios teisės

normos, todėl CK 6.37 straipsnio ir 6.210 straipsnio nuostatos ginčo atveju

neturėtų būti taikomos.

5. Teismas pažeidė procesinės teisės normas

(ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d.,

86 str. 1 ir 2 d.). Taip pat nepagrįstai atsisakė kreiptis į

Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir

plėtros programos finansavimo įstatymo bei Kelių priežiūros ir plėtros

programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo nuostatų atitikties

Konstitucijai.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ nesutinka su

apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą nepakeistą,

taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l.

118–121) pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs

skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad:

1. Sistemiškai aiškinant CK 6 987 ir 6 991

straipsnių, taip pat Draudimo įstatymo 3, 88, 90 straipsnių nuostatas, darytina

išvada, kad draudimo bendrovės gali vykdyti draudžiamo turto vertinimą pagal iš

anksto nustatytas ir reglamentuotas žalos vertinimo taisykles, kurios

įtvirtinamos draudimo sutartyje ar ją patvirtinančiame draudimo polise

(liudijime). Byloje pateiktas transporto priemonės savininko draudimo

liudijimas (polisas) ir draudimo taisyklės Nr. 049, pagal jų 16.1.3.

punkto nuostatas draudikas arba, esant reikalui, šalių susitarimu paskirtas

ekspertas nustato transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimus,

remonto dalių apimtis, kainą, likutines vertes.

2. Kelių priežiūros tvarkos aprašo II skyriuje

„Priežiūros organizavimas“ aiškiai įtvirtinta, kad už vietinės reikšmės kelių

priežiūrą yra atsakinga savivaldybė, esant poreikiui tvarkyti kelius, būtent

savivaldybė atlieka užsakovo funkcijas (Aprašo 7, 8 punktai). Šioje

byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl netinkamai vykdyto lėšų vietinės reikšmės

kelių remontui skirstymo ar jų panaudojimo kontrolės, todėl Direkcija nėra ir

negali būti atsakinga už netinkamą atsakovo pareigų vykdymą.

3. Pareiškėjas į bylą pateikė galiojančią

techninės apžiūros rezultatų kortelę, kurioje nurodyta, kad suinteresuotam

asmeniui priklausanti transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Tai

yra oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad transporto priemonė eismo įvykio

metu buvo techniškai tvarkinga.

4. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos

vadinamosios procesinės palūkanos, kurių pagrindinė paskirtis – paskatinti

skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistas sumas.

CK 6.210 straipsnio nuostatos sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo

klausimą taikomos tik parenkant jame nustatytą palūkanų dydį (5 arba 6 proc.

dydžio metinės palūkanos). Taigi, apelianto argumentai, kad palūkanos gali būti

priteisiamos tik praleidus terminą atsiskaityti, o apeliantas tokio termino

nėra praleidęs ir apskritai neturi pareigos atsiskaityti, kadangi šioje byloje

neegzistuoja būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl

1 339,40 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“

prašo priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK

6.1015 str.), atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo

5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų

įrodymų pagrindu nustatė, kad 2013 m. balandžio 9 d. apie

21 val. 45 min. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 10, Kaune,

UAB „Pyrmolita ir KO“ priklausantis automobilis VW Passat, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje

esančią duobę, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais bei

užpilta vandeniu. Po eismo įvykio automobiliui buvo nustatyti dešinės pusės

priekinio ratlankio ir padangos apgadinimai. Byloje esantis draudimo liudijimas

Nr. PZULT 1462656 patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 14 d.

nurodytam automobiliui tarp pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“

(draudikas) ir UAB „Pyrmolita ir KO“ (draudėjas) buvo sudaryta Transporto

priemonių draudimo sutartis, galiojusi iki 2013 m. rugsėjo 14 d., tai

yra galiojusi ir įvykio dieną. Kauno AVPK Kelių policijos valdyba 2013 m.

balandžio 9 d. nutarimu nutraukė ATP bylos teiseną, nenustačiusi

vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Pareiškėjas, remdamasis

2013 m. balandžio 10 d. Transporto priemonės techninės

apžiūros-defektų aktu, remonto įmonės pateiktais automobilio remonto darbų

skaičiavimais ir 2013 m. balandžio 25 d. išrašyta PVM

sąskaita-faktūra, Serija AJT Nr. 32099688, 2013 m. gegužės 6 d.

surašė Draudimo išmokos mokėjimo pažymą Nr. 2013/051775, kurią patvirtino

pareiškėjo ekspertas ir kurioje nustatė, kad transporto priemonės savininkui

(draudėjui) dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai

sudarė 1 339,40 Lt (draudimo išmokos suma, atskaičiavus padangos

nusidėvėjimą, besąlyginę išskaitą ir PVM). Remdamasis nurodyta Draudimo išmokos

mokėjimo pažyma Nr. 2013/051775, pareiškėjas 2013 m. gegužės

8 d. išmokėjo draudėjui 1 339,40 Lt nuostoliams dėl automobilio

apgadinimo padengti.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas

UAB DK „PZU Lietuva“ Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio

pagrindu reikalauja išmokėtos sumos (1 339,40 Lt) priteisimo iš, jo

manymu, atsakingo už padarytą žalą asmens – Kauno miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m.

gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai – t. y.

priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės

1 339,40 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio

metines palūkanas už priteistą sumą (1 339,40 Lt) nuo administracinės

bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios

instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas jį panaikinti, nesutinka su

pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jam nepagrįstai

parkeliama pareiga atlyginti žalą.

Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą

draudikui (subrogaciją) reglamentuoja Civilinio kodekso 6.1015 straipsnis,

kuriame įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš

atsakingo už padarytą žalą asmens <...> (1 dalis); reikalavimo teisė,

perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo

(naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje

nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra

kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į

savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo,

t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio –

t. y. inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.) trūkumų,

klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo)

atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą,

padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant

kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų

savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1

dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų,

statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo,

viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje

įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios

deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto,

kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos

asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių

trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai

pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su

daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas,

užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos

3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos,

įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip

objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį.

Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės

pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio

kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku

(valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip

savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga

tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato,

kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso

savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta

viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų

(priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas,

tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės

administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi

vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų

projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo

automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio

savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas

transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių

eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą

reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų

panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti

neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos

techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir

aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta

tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6

punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir

gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo

funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą,

organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą

bei nustatytas byloje faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio

apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą, vandeniu apsemtą

duobę Kauno mieste, Tunelio gatvėje (ties pastatu Nr. 10), atsakovui Kauno

miesto savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto

savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio

kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje

nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos

ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.),

galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio –

kelio savininkas, yra atsakingas už UAB „Pyrmolita ir KO“ priklausančiam

automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią jam įvažiavus į kelio

važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad žalos

atsiradimui ir jos padidėjimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės

vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas

įvykio faktines aplinkybes, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, t. y.

esant apsunkintam matomumui, kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo

apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais,

todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vairuotojui

pastebėti duobę ir jos išvengti staigiai manevruojant buvo objektyviai

sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog

transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu

Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pirmosios

instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad galiojančiame Kauno AVPK

KPV 2013 m. balandžio 9 d. nutarime, kuriuo nutraukta ATP bylos teisena,

vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties

nenustatyta. Apelianto teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai

atidus ir rūpestingas, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių

duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas

aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti

pirmosios instancijos teismo remiantis ištirtų įrodymų visuma padaryta išvada,

kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių

(atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su

nepakankamu finansavimu ir nuomonės, kad iš dalies atsakomybę už atsiradusią

žalą turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos,

teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra susiję su ginčo dalyku šioje

individualioje byloje. Atsakovo argumentai dėl nepakankamo finansavimo

nepaneigia teisės aktuose jam nustatytos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą,

remontą bei užtikrinti saugų eismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,

kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl

duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovui kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje

buvo neužlyginta, o ir dėl to, kad nebuvo imtasi jokių saugų eismą

užtikrinančių priemonių siekiant išvengti transporto priemonių įvažiavimo į

duobę ir galimos žalos transporto priemonėms (duobė nebuvo aptverta įspėjamosiomis

juostomis ar pažymėta atitinkamais įspėjamaisiais apie pavojų kelyje ženklais).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti

apeliacinio skundo argumentai, esą vertinant ginčo transporto priemonei

padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto

vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio

1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos

ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla

susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą,

draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo

klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą

savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą,

kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą.

Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės

vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje

nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš

draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio

skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo

taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia

žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo

sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas)

įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai

šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis,

įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme

ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo

sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo

liudijimas (polisas) (CK 6.989 str. 2 d.). Pagal CK

6.991 straipsnį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti

nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris;

draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies

taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 4, 8,

10 p.).

Iš pateikto į bylą Transporto priemonių

draudimo liudijimo Nr. PZULT 1462656 matyti, kad 2012 m. rugsėjo

14 d. sudarant automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini), draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies

reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis –

transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo

draudimo taisykles Nr. 049 (toliau – ir Taisyklės Nr. 049).

Taisyklės Nr. 049 patvirtintos UAB DK „PZU Lietuva“

valdybos posėdyje 2012 m. kovo 29 d. ir įsigaliojo nuo 2012 m.

balandžio 10 d. Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas

supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija.

Taisyklių Nr. 049, kurios pagal nurodytą teisinį reguliavimą yra draudimo

sutarties neatskiriamoji dalis, I dalyje „Transporto priemonių draudimo

sąlygos“, be kita ko, yra nustatyta nuostolio nustatymo tvarka (11.1–11.5

punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8

punktas, ir išmokos mokėjimo tvarka (12.1–12.14 punktai). Pagal Taisyklių

Nr. 049 11 punkto nuostatas, žalą nustato draudikas, vadovaudamas sudarytu

apžiūrint sugadintą transporto priemonę aktu, gautais iš draudėjo ir

kompetentingų įstaigų dokumentais, patvirtinančiais nuostolio faktą, dydį ir

faktines remonto išlaidas.

Minėta, kad pareiškėjui (draudėjui) pagal Draudimo įstatymą suteikti

įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas

apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Iš bylos

dokumentų matyti, kad pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“

(draudikas) ir draudėjas UAB „Pyrmolita ir KO“ dėl nuostolio sumos ir

draudiminio įvykio priežasties sutarė, todėl nebuvo pagrindo skirti

nepriklausomą (išorės) ekspertizę.

Apelianto argumentai, esą ginčo automobiliui

dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto

vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką,

patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio

17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro

2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip

nepagrįsti. Šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVVPĮ). Pagal minėtą įstatymą yra numatytas

neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis

vertinimas atliekamas užsakovo

iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba

nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 str.

6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų

nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ

2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį

apibrėžia, kad tai –turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje

valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų

filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar

kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba

jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą,

kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ

2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo

vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas

(išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus.

Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo

vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje

valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje

organizacijoje arba jų filialuose

arba kuris yra individualios

įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba

verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio

asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus

reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme

įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo

turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo

specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie

atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto

nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus

automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes šiuo atveju taikytinos

Draudimo įstatymo ir Civilinio kodekso normos bei draudimo sutarties sąlygos.

Iš byloje pateiktos iki 2015 m. rugsėjo

14 d. galiojančios ginčui aktualaus automobilio techninės apžiūros

rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 200-0186686 matyti, kad automobilio

VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),

techninė apžiūra buvo atlikta 2012 m. rugsėjo 14 d. ir nustatyta, kad

transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus.

UAB DK „PZU Lietuva“ išduotas Transporto priemonių draudimo

liudijimas Nr. PZULT 1462656 patvirtina, kad transporto priemonė

VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apdrausta nuo

2012 m. rugsėjo 14 d., sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra

UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. balandžio 10 d.

Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas, kuriame nustatyti su

įvykiu susiję transporto priemonės apgadinimai, keičiamos detalės: priekinis

dešinės pusės ratlankis ir priekinė dešinės pusės padanga. Tie patys transporto

priemonės apgadinimai, o kartu ir jų pobūdis, lokalizacija bei atsiradimo

mechanizmas buvo nustatyti ir policijos pareigūnų, apžiūrėjusių eismo įvykio

vietą (žr. ATP bylos dokumentus). Taigi, į administracinę bylą pateikti

objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadinta

automobilio priekinė dešinės pusės padanga su ratlankiu. Teisėjų kolegijai

nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto

priemonei įvažiavus į kelio duobę. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą

automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis,

kurias paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti pagal įrodymų vertinimo

taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) įrodymai, patvirtinantys faktus, kad

ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje

vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis

buvo remontuojamas būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Byloje

esančiose UAB „Autojuta“ (Kauno Vokswagen centro) pateiktose remonto sąmatoje

ir PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytas remonto darbų išlaidų detalizavimas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir

dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio

(1 339,40 Lt) pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai

konstatavo, kad turtinės žalos dydis (1 339,40 Lt) visiškai įrodytas

į bylą pateiktais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas

remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių

duomenų, kad bus kompensuojamos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos

sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo

pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis

ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl nesutinkant su žalos dydžiu pagrįsti

prielaidomis, todėl atmestini.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad

žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos

(tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs,

jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai;

jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato

teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių

atlyginimo principą – t. y. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti

visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą

atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį

asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai

nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti nuostolių suma nemažintina PVM

dydžiu, nes ginčo atveju draudikas (pareiškėjas) draudėjui PVM neišmokėjo (tai

patvirtina pažymos dėl žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimo pažymos,

vietinio lėšų pervedimo, UAB „Autojuta“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros

duomenys). Apeliaciniame skunde šiuo klausimu jokių argumentų nepateikta, todėl

teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas su minėta pirmosios instancijos teismo

sprendimo išvada sutiko.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės

pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugsėjo 30 d.)

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes, jo manymu, CK 6.37 ir 6.210

straipsnių nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad

civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas

pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas

privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos),

nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra

aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios

praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT

procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d.

Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010;

2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m.

lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos

3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d.

Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014;

2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m.

rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014; ir kt.). Taigi,

pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė

jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą

(1 339,40 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad

pirmosios instancijos teismas pažeidė jo nurodytas procesinės teisės normas (ABTĮ

57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1 ir

2 d.).

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti

nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas,

laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi

įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės

normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam

teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais

dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus

ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81

straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai

privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ

56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje

nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios;

teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,

išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu,

taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo

nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas,

grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos

proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo

teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl

įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6

d.). Įstatymas reikalauja, kad

teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų,

kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios

nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas

(prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo

motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo,

atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo

taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios

instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja,

kad, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė

nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo būti

nustatytos pagal nagrinėjamo ginčo dalyką. Teismas ištyrė pagal

įrodymų vertinimo taisykles ginčui išspręsti

reikšmingus įrodymus, teismo išvadas aiškiai pagrindė ištirtų įrodymų

analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Skundžiamas

pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka

esminius šio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad

jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi

būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo

bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją,

kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka

Konstituciją. Taigi, tam, kad teismas imtųsi nurodyto procesinio veiksmo,

pirma, teismui turi kilti abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir,

antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo teismo

kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio

4 dalies, įtvirtinančios, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20

procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės

reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo

sąlygoms užtikrinti, bei šią įstatymo normą įgyvendinančio Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo

lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio

21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2

papunkčių) atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsnių nuostatoms.

Pažymėtina, kad klausimas dėl individualią

bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą priskirtinas bylą

nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį

Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo

pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl nagrinėjamoje byloje taikytino

teisės akto atitikimo Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas sprendime

teisingai pažymėjo, kad atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti teisės aktų, kurie šioje byloje netaikytini, atitiktį

Konstitucijai. Teisėjų kolegija, pritardama šiam pirmosios instancijos teismo

argumentui, netenkina apelianto analogiško prašymo, pateikto apeliacinės

instancijos teismui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai

reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės

teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.Tenkinti atsakovo

apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno

apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas

paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą

prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį,

proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos

šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia

prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju UAB DK „PZU

Lietuva“ nepateikė teismui jos patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus

apskaičiavimo ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys,

kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš

esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų

nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Stasys

Gagys

Romanas Klišauskas