A-662-1549-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1549/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02743-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Z. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo siekiant parengti skundą dėl Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų. Vilniaus VGTPT paskirtas advokatas netinkamai parengė skundą, todėl teismas atsisakė jį priimti. Be to, advokatas neparengė atskirojo skundo dėl teismo nutarties atsisakyti priimti skundą. Teigė, kad jau pirminiame skunde advokatas sąmoningai nurodė netinkamą atsakovą. Pažymėjo, kad dėl jam paskirtų advokatų veiklos jis ne kartą skundais kreipėsi į Vilniaus VGTPT, tačiau Tarnyba antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos nekontroliavo ir jų nesudrausmino. Netinkamai suteikta antrinė teisinė pagalba užkirto jam kelią į teisminę gynybą. Teigė, kad dėl nurodytų neteisėtų Vilniaus VGTPT veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 9 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 7 dalį. Nurodė, kad advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veikla gali būti vertinama dviem aspektais: 1) ar klientui buvo suteikta kokybiška antrinė teisinė pagalba; 2) ar advokatas teikdamas antrinę teisinę pagalbą nepažeidė sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pirmuoju atveju, gavus pareiškėjo skundą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybės, advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veiklą gali įvertinti tik Lietuvos advokatūra (Įstatymo 10 str. 2 p.). Antruoju atveju, gavus pareiškėjo skundą dėl advokato veiksmų teikiant antrinę teisinę pagalbą, kylančių iš antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties vykdymo, advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veiklą gali vertinti Tarnyba (Įstatymo 9 str. 3 d. 6 p.). Pabrėžė, kad Tarnybos atliekama kontrolė vykdoma nenukrypstant nuo teisinio reglamentavimo. Kontrolės būdai pagal sutartis su advokatais yra tokie: 1) užklausimų parengimas advokatui pagal pareiškėjų skundus, situacijos vertinimas gavus advokato atsakymą ir atitinkamų sprendimų priėmimas (dėl advokato pakeitimo, teisinės pagalbos nutraukimo ir kt.); 2) skundo perdavimas nagrinėjimui kompetentingam subjektui; 3) antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties su advokatu nutraukimas.

Atsižvelgdama į tai, kad advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis bei jų pagrindiniai veiklos principai yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 3 str. 1 d.), Tarnyba, kaip to prašė skunduose V. K., neturėjo teisės skirti nuobaudas advokatams. Be to, Tarnyba, pagal kompetenciją vertindama advokato Z. B. veiksmus, nenustatė, kad minėtas advokatas neteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos ir pažeidė antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas raštu. Pabrėžė, kad V. K. pats patvirtino faktą, jog advokatas Z. B. rengė procesinius dokumentus. Be to, V. K. skunduose nepateikė jokių aplinkybių, susijusių su netinkama advokato Z. B. teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybe, kurios Tarnybai būtų suteikę pagrindą persiųsti pareiškėjo skundą Lietuvos advokatūrai. V. K., manydamas, kad advokatas nekokybiškai teikia jam antrinę teisinę pagalbą, turėjo teisę su skundu pats kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl advokato Z. B. veiklos kokybės įvertinimo.

Tarnyba taip pat pažymėjo, kad V. K. išdėstyti argumentai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepriėmė advokato Z. B. parengto skundo, neatitinka faktinių aplinkybių. Nepaisant to, kad advokatas Z. B. procesiniame dokumente nurodė netinkamą atsakovą, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartį patikslinti skundą. Advokatui patikslinus skunde nurodytas proceso šalis, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą priėmė. Nurodė ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m vasario 19 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą ne dėl to, kad netinkamai buvo nurodytas atsakovas, bet dėl to, kad nebuvo objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2086-95/2013 konstatavo, kad pareiškėjas pakankamai dažnai kreipiasi į teismus su skundais, todėl jam žinoma apie skundų padavimo terminus. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. K. turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasinaudoti įstatymo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl jo nurodytos skundo praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimis. Pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinos subjektyvaus pobūdžio, nulemtos paties pareiškėjo pasirinkto elgesio, todėl praleistas skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas.

Tarnyba taip pat nesutinka su pareiškėjo V. K. argumentu, kad advokatas Z. B. turėjo pareigą parengti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties apskundimo. Pažymėjo, kad Tarnybos 2012 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3267-12 buvo nuspręsta suteikti V. K. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 2S-1855 apskundimo ir žalos atlyginimo rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesus nagrinėjant administracinę bylą tik pirmosios instancijos teisme. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi V. K. prašymo dėl praleisto termino neatnaujino ir skundo nepriėmė, rengti procesinius dokumentus skundžiant minėtą teismo sprendimą advokatas Z. B. įgaliojimų neturėjo, nes jo įgaliojimai pagal Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.)-S-3267-12 baigėsi. Norėdamas gauti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, pareiškėjas turėjo kreiptis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo iš naujo. Apie tai V. K. buvo informuotas Tarnybos 2013 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-1770-13.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo V. K. atžvilgiu Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad nėra Tarnybos neteisėtų veiksmų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis, negali egzistuoti civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl V. K. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. B. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmeti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo nepriimtas ne dėl Vilniaus VGTPT advokatų veiklos, o dėl paties pareiškėjo aplaidumo. Šią aplinkybę, anot Z. B., patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusi 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2086-95/2013, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas skundžia Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimą žymiai praleidęs įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą ir prašo jį atnaujinti. Atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl nurodytų sprendimų apskundimo kreipėsi į Vilniaus VGTPT dėl teisinės pagalbos ir jam teisinė pagalba buvo suteikta. Nurodė ir tai, kad jis buvo paskirtas teikti pareiškėjui teisinę pagalbą Vilniaus VGTPT 2012 m. spalio 17 d. sprendimu, kurį gavo elektroniniu paštu 2013 m. spalio 25 d., t. y. praleidus terminą skundui paduoti. Susipažinęs su dokumentais, paruošė skundo projektą ir išsiuntė pareiškėjui, po to skundą redagavo ir tikslino, o paruoštus procesinius dokumentus siuntė pareiškėjui pasirašyti ir persiųsti į teismą. Teismui 2013 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakius atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakius priimti skundą, nutartis buvo nusiųsta pareiškėjui, kuris teismo nutartį persiuntė jam. Gavęs nutartį, raštu išaiškino pareiškėjui, kad remiantis Vilniaus VGTPT 2012 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-3267-12, jis teikti antrinės teisinės pagalbos toliau negali, todėl jis turi teisę kreiptis į Vilniaus VGTPT su prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties apskundimo. Taip pat informavo, kad neturi teisinių argumentų ir pagrindų atskirąjį skundą ruošti. Tačiau, kaip matyti, savo teise skųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį pareiškėjas nepasinaudojo, todėl nutartis įsiteisėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, CK 6.271, 6.246, 6.248, 6.247 straipsnių nuostatas, nurodė administracines bylas Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A62-932/2011, Nr. A17-499/2007. Tarnybos veiklą reglamentuoja ir jai priskirtas funkcijas numato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis. Nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 ir 6 punktai, numatantys, kad Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje (Įstatymo 9 str. 3 d. 2 p.); priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (Įstatymo 9 str. 3 d. 3 p.); sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 9 str. 3 d. 4 p.); pagal sutartis, nurodytas šios dalies 4 punkte, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str. 3 d. 6 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Tarnyba 2012 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-3267-12 dėl teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, paskiriant advokatą Z. B. (b. l. 43-48), apie priimtą sprendimą informavo ir pareiškėją, ir advokatą. Byloje neginčijama, jog Tarnyba su advokatu sudarė sutartį. Gavusi pareiškėjo 2013 m. vasario 15 d. skundą, Tarnyba 2013 m. vasario 25 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-925-13 kreipėsi į advokatą, prašydama pateikti informaciją, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 51). Tarnyba 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-1312-13 informavo pareiškėją apie skundo išnagrinėjimo rezultatus. Tarnyba taip pat sureagavo į 2013 m. kovo 8 d. V. K. skundą, kuriame jis nurodė, kad advokatas Z. B. atsisako parengti dokumentus ir sąmoningai parengė skundą, jog teismas jo nepriimtų, todėl prašė nubausti advokatą Z. B.. Tarnyba 2013 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-1770-13, išsiųstu paštu, informavo pareiškėją apie advokato Z. B. įgaliojimus ir Tarnybos teisę bausti advokatus. Be to, Tarnyba, atsižvelgdama į pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. skundą, kuriame nurodyta, kad jis negavo atsakymo į pareiškėjo pateiktus skundus, 2013 m. liepos 2 d. kartu su raštu Nr. (1.7.)-SD-3221-13 išsiuntė jam rašto Nr. (1.7.)-SD-1770-13 kopiją. Šios aplinkybės patvirtina, kad Tarnyba tinkamai ir pilnai vykdė Įstatymu jai pavestas funkcijas ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Žalos atsiradimą pareiškėjas grindžia tuo, jog Tarnyba nesiėmė veiksmų advokatui nubausti, nors jis skunde buvo pateikęs tokį prašymą. Dėl šio argumento pažymėta, jog advokatų, taip pat ir teikiančių nemokamą teisinę pagalbą, drausminės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, kurio 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatui už šio Įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla. Advokatūros įstatymo 53 straipsnyje yra nurodytos galimos skirti drausminių nuobaudų rūšys. Šios nuobaudos gali būti skiriamos tik Advokatų garbės teismui išnagrinėjus drausmės bylą, dėl kurio iškėlimo sprendimą, pagal šio įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, gali priimti tik Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras (Advokatūros įstatymo 52 str. 3 d.). Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, padaryta išvada, jog Tarnyba negalėjo įvykdyti pareiškėjo reikalavimo nubausti advokatą Z. B., nes neturi kompetencijos imtis tokių veiksmų, ir tai negali būti vertinama kaip Tarnybos neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjui pateikus prašymą dėl teisinės pagalbos teikimo ir Tarnybai priėmus sprendimą dėl tokios pagalbos suteikimo, pareiškėjas įgijo ne tik teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau kartu prisiėmė ir tam tikras pareigas. Viena jų – bendradarbiauti su paskirtu advokatu, numatyta Tarnybos Sprendimo 6.1 punkte ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ši pareiga sietina su tuo, jog asmuo, siekdamas gauti kokybiškas teisines paslaugas, pats turi būti jomis suinteresuotas, t. y. siekti, kad neatsirastų kliūčių kokybiškam paslaugos teikimui. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Tarnybos 2012 m. spalio 17 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Nr. (1.7.)S-3267-12 paskirtas advokatas Z. B. pareiškėjo vardu rengė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 2S-1855. Kaip pripažino pats trečiasis suinteresuotas asmuo, rengdamas skundą teismui jis klaidingai nurodė atsakovą – vietoje Vilniaus pataisos namų įrašė Marijampolės pataisos namus, kadangi būtent šioje įstaigoje pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę. Skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2013 m. sausio 18 d. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2013 m. sausio 23 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti aptiktus skundo trūkumus. Teisme 2013 m. vasario 15 d. buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas. Teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas pakankamai dažnai kreipiasi į teismus su skundais, todėl jam žinoma apie skundų padavimo terminus. Taip pat nurodė, kad V. K. turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasinaudoti įstatymo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl jo nurodytos skundo praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimis. Tai rodo, kad teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ne dėl advokato klaidingai nurodyto atsakovo, o dėl kitos priežasties – atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjui nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo sąlygoti jo praleidimą.

Pareiškėjas taip pat skunde teigia, kad advokatas nesiėmė veiksmų ginčyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį. Kaip matyti iš Tarnybos 2012 m. spalio 17 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Nr. (1.7.)S-3267-12 turinio, pareiškėjui antrinė teisinė pagal suteikta rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams administracinę bylą nagrinėjant tik pirmosios instancijos teisme. Skundas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) yra laikomas apeliacinio proceso pradžia (ABTĮ III skyrius). Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, nei į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nei į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties panaikinimo nesikreipė. Šios aplinkybės rodo, kad pats pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba neteisėtų veiksmų neatliko. Nustačius, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti (dėl kitų atsakomybės sąlygų nustačius, jog bent vienos jų nėra, pasisakyti netikslinga), teismas darė išvadą, kad Tarnybos atsakomybė šiuo atveju nekyla. Atitinkamai pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Tarnybos veiksmų kildinamą neturtinę žalą, atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus. Teigia, jog valstybės jam paskirtas advokatas netinkamai teikė jam teisinę pagalbą, dėl to jo teisės buvo neapgintos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas V. K. prašo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų (dėl netinkamai suteiktos antrinės teisinės pagalbos). Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 000 Lt.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis). Tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti). Institucijai neveikiant ar vilkinant atitinkamų veiksmų atlikimą, netinkamai (pažeidžiant teisės normų reikalavimus) atliekant tam tikrus veiksmus, nesikreipimas į kompetentingą instituciją su reikalavimu įpareigoti atlikti veiksmus, pašalinančius tiesiogines tokio neveikimo, vilkinimo ar netinkamai atlikto veiksmo pasekmes, nesudaro pagrindo pripažinti, kad vilkinimas, neveikimas ar netinkamai atlikti veiksmai yra teisėti. Pagrindas kreiptis su tokiu reikalavimu (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus) gali išnykti institucijai pačiai, nors ir pavėluotai, atlikus atitinkamus veiksmus. Reikalavimas, kad viešojo administravimo institucijos neteisėtas neveikimas, vilkinimas ar netinkamas veiksmo atlikimas būtinai būtų nustatytas sprendžiant ginčą dėl neveikimo ar vilkinimo pripažinimo ir (arba) įpareigojimo atlikti veiksmus, asmeniui neteisėtu neveikimu, vilkinimu ar neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimą gali padaryti iš esmės neįmanomu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-943/2007; Administracinių teismų praktika Nr.3(13), p. 237-243).

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš advokato veiksmų. Nurodo, kad atsakovo paskirtas advokatas netinkamai parengė skundą, dėl ko pirmosios instancijos teismas atsisakė jį priimti. Vilniaus VGTPT 2012 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-3267-12 paskyrė advokatą Z. B. teikti pareiškėjui teisinę pagalbą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. sausio 18 d. buvo gautas minėto advokato parengtas skundas dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 2S-1855. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2013 m. sausio 23 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti (pateikti tiek patikslinto skundo egzempliorių, kad galima būtų juos įteikti kiekvienai bylos proceso šaliai ir dar vienas egzempliorius liktų teisme; patikslintame skunde, atsižvelgiant į ABTĮ 88 straipsnyje nustatytas galimas teismo sprendimo rūšis, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo reikalavimą, nurodant kokios konkrečiai institucijos priimtą aktą ir/ar jos darbuotojų veiksmus jis skundžia ir kildina patirtą neturtinę žalą, taip pat tinkamai nurodyti bylos proceso šalis). Vykdydamas šią teismo nutartį, V. K. 2013 m. vasario 15 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo pašalino trūkumus bei prašė atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. gegužės 20 d. paskirtos nuobaudos ir Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 2S-1855, apskundimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi V. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino, kadangi nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, bei atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu teisingai konstatavo, jog pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ne dėl advokato klaidingai nurodyto atsakovo, o dėl kitos priežasties – atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjui nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo sąlygoti jo praleidimą. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad V. K. skundas nebuvo priimtas dėl Tarnybos ar jos paskirto advokato neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad advokatas neprarengė atskirojo skundo dėl teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti nagrinėti skundą. Pagal bylos duomenis, V. K. antrinė teisinė pagalba buvo suteikta rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant jo interesus administracinę bylą nagrinėjant tik pirmosios instancijos teisme. Dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apeliacine tvarka apskundžiant anksčiau nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį pareiškėjas į Vilniaus VGTPT nesikreipė.

V. K. taip pat prašomą atlyginti neturtinę žalą sieja su netinkama paskirto atstovauti jo interesus advokato teiktų teisinių paslaugų kokybe bei Tarnybos veiksmais, netinkamai kontroliuojant paskirtą advokatą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad Vilniaus VGTPT nagrinėjamu atveju nebūtų vykdžiusi sutartinių įsipareigojimų. Priešingai, byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nepalankią administracinės bylos baigtį sąlygojo paties pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio veiksmai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Tarnyba negalėjo įvykdyti pareiškėjo reikalavimo nubausti Z. B., nes neturi kompetencijos imtis tokių veiksmų ir tai negali būti vertinama kaip Tarnybos neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo nurodytos žalos kilimo aplinkybės negali būti siejamos su Vilniaus VGTPT veiksmais. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.)

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Arūnas Sutkevičius