A-492-802-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-802/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00860-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 35.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

sPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos prašymą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnyba (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) 2013 m. birželio 11 d. pateikė prašymą (b. l. 2-4) Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, jog minėtu įsakymu buvo papildytas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“ 11 punktu ir tas punktas buvo išdėstytas taip: „nustatau, kad šio Įsakymo 1 ir 8.3 punktuose nurodytų įmonių vadovams skaičiuojant mėnesinį tarnybinį atlyginimą taikomas 850 Lt minimalios mėnesinės algos dydis“.

Paaiškino, kad Vyriausybės atstovas 2013 m. kovo 20 d. teikimu Nr. 3-20 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. A-259“ (toliau – ir Teikimas) Direktoriui siūlė svarstyti Įsakymo panaikinimo klausimą. Teikime buvo nurodyta, kad Įsakymas pažeidžia: Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 187 straipsnio 1 dalį, nurodančią, kad minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) Trišalės tarybos teikimu, o skirtingus minimaliosios algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms gali nustatyti tik Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu, Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.).

Vyriausybės atstovas padarė išvadą, kad Įsakymu nustatytas MMA dydis prieštarauja išvardintiems norminiams teisės aktams. Be to, buvo pažymėta, kad jokie norminiai teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriui nustatyti MMA dydį.

Vyriausybės atstovas 2013 m. balandžio 5 d. gavo Direktoriaus pavaduotojo, pavaduojančio Direktorių, raštą Nr. S-932-11 „Dėl teikimo“, kuriame buvo išreikšta nuomonė, kad Administracija nepažeidė teisės aktų, bei Vyriausybės atstovo paprašyta pateikti savo nuomonę dėl Įsakymo teisėtumo.

Direktorius 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. S-l 012-11 „Dėl teikimo“ paprašė Vyriausybės atstovo atidėti Teikimo svarstymo terminą iki 2013 m. gegužės 31 d. Vyriausybės atstovas 2013 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 2-142 „Dėl teikimo“ atidėjo Teikimo svarstymo terminą iki 2013 m. gegužės 31 d. Direktorius 2013 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S-1377-11 „Dėl informacijos pateikimo“ Vyriausybės atstovui pateikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministro 2013 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (11.10-53) SD-3388 „Dėl nuomonės pateikimo“, kuriame buvo pateikta nuomonė, kad „savivaldybės sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 4 punkto nuostatoms“. Vyriausybės atstovas 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. 2-215 „Dėl Vyriausybės atstovo teikimo“ Direktoriui dar kartą oponuodamas Ministerijos pateiktai nuomonei pateikė savo argumentus dėl Įsakymo teisėtumo. Direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis Direktorių, 2013 m. birželio 7 d. raštu Nr. S-1566-11 „Dėl teikimo“ Vyriausybės atstovą informavo, kad „Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisako tenkinti 2013 m. kovo 20 d. teikimą Nr. 3-20 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. A-259 nebus naikinamas“.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 49-51) nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčijamas Įsakymas nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo bei kitų teisės aktų, kuriuos pareiškėjas nurodė prašyme.

Teigė, jog Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ (Žin., 2002, Nr. 83-3608; 2004 Nr. 95-3499; 2009, Nr. 126-5433) 4 punkte įteisinta rekomendacija Savivaldybėms, nustatant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, vadovautis šio nutarimo 1 punkto reikalavimais. Šio nutarimo pirmajame punkte buvo aiškiai išdėstytos vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatos, 1.1. punkte yra nuoroda į nutarimo priedą. Atsižvelgdamas į minėtas rekomendacijas, Administracijos direktorius 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A-773 nustatė savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovų mėnesinius tarnybinius atlyginimus, patvirtino Akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose Šiaulių miesto savivaldybei priklauso daugiau, kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą. Įsakymo Nr. A-773 1 ir 8.3 punktuose nurodytų vadovų mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai nustatyti MMA dydžio koeficientais. Šio įsakymo 1 punkte nurodyto savivaldybės įmonės vadovo mėnesinis tarnybinis atlyginimas yra pastovus, tai yra susideda iš pastoviosios dalies, o 8.3. punkte nurodytų vadovų susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies. Taigi atlyginimai nustatyti atsižvelgiant į minėto nutarimo priedo nuostatas.

Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2012, Nr. 152-7772) 1 punktu patvirtino MMA – 1000 Lt. To paties nutarimo 2 punktu nustatė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose valstybei priklauso daugiau nei 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžiui nustatyti, pagal Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės Įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ priedą, taikoma 850 litų MMA.

Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. A-259 buvo pakeistas 2010 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. A-773 papildant jį 11 punktu. Administracijos direktorius nenustatė naujos darbo apmokėjimo tvarkos ir neperžengė kompetencijos ribų, nes Vyriausybės nutarimais buvo įteisintas aiškus reglamentavimas dėl MMA nustatymo valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovams, jų pavaduotojams ir vyriausiems buhalteriams, o savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis rekomendacija, įteisinta Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 4 punkte, bei kitų nutarimų nuostatomis, tik nurodė, kokio dydžio MMA taikomas atitinkamos kategorijos darbuotojams – atkartojo Vyriausybės nustatytą MMA dydį savo įsakymu. Tai jokiu būdu negali būti prilyginama naujo MMA dydžio nustatymui, nes, kaip ir minėjo pareiškėjas, tai yra Vyriausybės kompetencija.

Administracijos direktorius, siekdamas pagrįsti savo nuomonę, kreipėsi pagalbos į Teisingumo ministeriją, kuri pagal kompetenciją klausimo nagrinėjimą perdavė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kuruojančiai šią sritį. Ministerija taip pat nurodė, kad jos nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nepažeidė Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 4 punkto nuostatų išleisdamas tokį įsakymą. Tokia nuomonė dar kartą aiškiai grindė ginčo įsakymo priėmimo teisėtumą, nes įsakymas buvo priimtas būtent minėto nutarimo nuostatų pagrindu.

Administracijos direktorius savo ginčijamu įsakymu tik formaliai užtvirtino Vyriausybės nutarimuose išdėstytas nuostatas dėl MMA dydžio, tai jokiu būdu negali būti DK 187 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nepakeitė Vyriausybės nustatyto reglamentavimo, bei pasinaudojo Vyriausybės leidimu (rekomendacija) taikyti mažesnį MMA, o ne nustatė jo dydį, kaip aiškina pareiškėjas. Pareiškėjo pozicija dėl „nenoro“ kelti vadovaujantiems darbuotojams atlyginimų yra išeinanti už ginčo ribų, nes bylos nagrinėjimo dalykas yra MMA taikymo klausimas. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad pareiškėjas nevertino teisės aktų sistemiškai, dėl to pateikė neteisingą reikalavimą panaikinti įsakymą, todėl prašo teismo atmesti pareiškėjo Vyriausybės atstovo 2013 m. birželio 10 d. prašymą Nr. 6-3 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. A-259 panaikinimo“ kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 60-66) pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą tenkino: panaikino Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“.

Teismas nurodė, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 4 ir 5 straipsniu Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Nustatęs atvejus, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, kad įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti. Vyriausybės atstovas siūlo neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, su atitinkamais reikalavimais kreipiasi į teismą.

Pažymėjo, kad Vyriausybės atstovas inicijavo ginčą dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. A-259. Teismas, įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus, nurodė, jog pagrindinis pareiškėjo argumentas buvo tas, jog atsakovo priimtas Įsakymas pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, kuriuo remiantis savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; DK 187 straipsnio 1 dalį, nurodančią, kad MMA nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu, o skirtingus minimaliosios algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms gali nustatyti tik Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu; Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.) – šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė patvirtino MMA – 1000 Lt.

Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybinių įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ 1 punkte nustatyta valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo tvarka. 1.1 punkte nurodyta, kad valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinė alga susideda iš pastoviosios dalies ir kintamosios dalies. Mėnesinės algos pastovioji dalis nustatoma MMA dydžio koeficientais, atsižvelgiant į įmonės kategoriją (pagal priedą). Šio nutarimo 4 punktas nustato, kad rekomenduojama savivaldybėms, nustatant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, vadovautis šio nutarimo 1 punkto reikalavimais. Atsakovas, vadovaudamasis šia nuostata bei Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktu, kuris nustatė, kad valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžiui nustatyti pagal Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ (Žin., 2002, Nr. 83-3608; 2009, Nr. 126-5433) priedą taikoma 850 litų MMA, skundžiamu įsakymu nustatė, kokio dydžio MMA taikoma atitinkamos kategorijos darbuotojams.

Teismas nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas nustato, jog vienas iš pagrindinių principų, kuriuo grindžiama savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžė, jog nors Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 4 punkte įteisinta rekomendacija savivaldybėms, nustatant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų apmokėjimo tvarką, vadovautis šio nutarimo 1 punkto reikalavimais, tačiau tai reiškia, kad savivaldybės gali nustatyti, jog minėtų darbuotojų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies, pastovioji dalis nustatoma MMA dydžio koeficientais, atsižvelgiant į įmonės kategoriją, kintamoji dalis priklauso nuo įmonės veiklos rezultatų. Teismas pažymėjo, kad vadovaudamasi šiuo nutarimu savivaldybė turi teisę savo administraciniais aktais nustatyti konkrečią savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų apmokėjimo tvarką, tačiau neturi teisės nustatyti MMA dydį, kadangi MMA dydį nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu.

Pažymėjo, kad Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nutarė patvirtinti MMA – 1000 Lt. Taip pat, įgyvendindama teisę nustatyti skirtingus minimalios algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, nutarimo 2 punktu nustatė, kad valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžiui nustatyti pagal Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ priedą taikoma 850 litų MMA. Teismas sprendė, kad Vyriausybė nutarime konkrečiai nurodė, kad šis minimalios algos dydis taikomas valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastovios dalies dydžiui nustatyti.

Teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą ir teisės aktus, reglamentuojančius nagrinėjamą administracinį ginčą, konstatavo, kad savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas neapima. Atsižvelgiant į tai, Administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ buvo pripažintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

III. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-71), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo” pakeitimo”.

Atsakovo teigimu, Šiaulių apygardos teismas ginčo sprendimu neteisėtai tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino ginčijamą įsakymą, nes nenagrinėjo teisės aktų sistemiškai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Laikosi atsiliepime į prašymą išdėstytos pozicijos bei pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į prašymą.

Dar kartą pabrėžia, kad atlyginimai nustatyti atsižvelgiant į minėtų Vyriausybės nutarimų nuostatas. Teismas šių teisės aktų nuostatų neaiškino sistemiškai ir tiesiogiai nagrinėjo tik vieną teisės aktą, tai yra 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo 2 punktą, kuris, tariamai reglamentuoja tik valstybės įmonių vadovaujančių darbuotojų MMA dydį. Taip pat neatkreipė dėmesio, kad šiame punkte yra nuoroda į 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą, kuri paaiškina, kad tai du teisės aktai nustatantys atitinkamą atlyginimų nustatymo tvarką, kuri yra rekomenduota ir gali būti taikoma ir savivaldybėje.

Teigia, jog Administracijos direktorius, nenustatė naujos darbo apmokėjimo tvarkos ir neperžengė kompetencijos ribų, nes Vyriausybės nutarimais buvo įteisintas aiškus reglamentavimas dėl MMA nustatymo valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovams, jų pavaduotojams ir vyriausiesiams buhalteriams, o Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis rekomendacija, įteisinta Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 4 punkte, bei kitų nutarimų nuostatomis, tik formaliai patvirtino, kokio dydžio MMA taikomas atitinkamos kategorijos darbuotojams – atkartojo Vyriausybės nustatytą MMA dydį savo įsakymu. Tai jokiu būdu negali būti prilyginama naujo MMA dydžio nustatymui, kaip traktuoja pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 81-83), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendime labai aiškiai, sistemiškai ir pagrįstai nurodė visus motyvus, dėl kurių buvo tenkintas pareiškėjo prašymas, todėl nesutinka su apelianto pagrindiniu apeliacinio skundo motyvu, kad „teismas neteisingai aiškino teisės aktus, nenagrinėjo jų sistemiškai”. Teismas išaiškino ir pagrindė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo” pakeitimo” prieštarauja nurodytiems teisės aktams.

Pažymi, jog teismas taip pat detaliai išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 1 punktu nustatyta Valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo tvarka, vadovaujantis šio nutarimo 4 punktu, yra rekomendacinio pobūdžio. Teismo sprendime buvo išaiškinta ir pažymėta, kad, vadovaudamasi šiuo nutarimu, savivaldybė turi teisę savo administraciniais aktais nustatyti konkrečią savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką tačiau ne MMA dydį, kurį nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu.

Teismas, išsamiai ir sistemiškai ištyręs byloje esančią medžiagą ir teisės aktus, reglamentuojančius nagrinėjamą administracinį ginčą konstatavo, kad savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 2 punktas neapima.

Pareiškėjas laikosi prašyme išdėstytos pozicijos bei papildomai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčo faktinės aplinkybės

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. A-259 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. A-773 „Dėl savivaldybės įmonės, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo“, papildė jį 11 punktu ir šiame punkte nustatė, kad „Šio įsakymo 1 ir 8.3 punktuose nurodytų įmonių vadovams skaičiuojant mėnesinį tarnybinį atlyginimą taikomas 850 Lt minimalios mėnesinės algos dydis“.

Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje 2013 m. kovo 20 d. teikimu Nr. 3-20 kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių, siūlydamas svarstyti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. A-259 panaikinimo klausimą. Nurodė, kad įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalį, nurodančią, kad minimaliąją algą nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu, o skirtingus minimalios algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms gali nustatyti tik Vyriausybė trišalė tarybos teikimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriame nebuvo nustatytas savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovams taikomas skirtingas (mažesnis) minimalios algos dydis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsniu Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Nustatęs atvejus, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, kad įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti. Vyriausybės atstovas siūlo neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, su atitinkamais reikalavimais kreipiasi į teismą.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ taikymo

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2013 metų sausio 1 d., nutarė patvirtinti minimaliąją mėnesinę alga – 1000 Lt. Nutarimo 2 punktu nustatė, kad valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžiui nustatyti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ priedą taikoma 850 litų minimalioji mėnesinė alga.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas, ar Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 2 punktu numatytas minimalios mėnesinės algos dydis – 850 Lt turi būti taikomas ir apskaičiuojant darbo apmokėjimą savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovams, kai vyriausybės nutarime buvo nurodyta, kad šis minimalios algos dydis taikomas valstybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių mėnesinės algos pastovios dalies dydžiui nustatyti.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. A-259, kuriuo nustatyta, kad savivaldybės įmonių vadovams skaičiuojant mėnesinį tarnybinį atlyginimą taikomas 850 Lt minimalios mėnesinės algos dydis, yra neteisėtas, nes priimtas netinkamai taikant tiek Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 2 punkte, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybinių įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ 4 punkte įtvirtintas nuostatas. Teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka, nes ji grindžiama itin formaliu, pažodiniu Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 2 punkte išdėstytų nuostatų aiškinimu, neatsižvelgiant į šio teisės akto sisteminį santykį su kitais darbo apmokėjimą valstybės ir savivaldybės įmonėse nustatančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 taikymo apimties, atkreipia dėmesį į jo priėmimo pagrindus ir tikslus. Šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsniu, kuriuo įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių turtinės ir neturtinės teisės viešosiose įstaigose, akcinėse bendrovėse, uždarosiose akcinėse bendrovėse ir kitos teisinės formos asmenyse įgyvendinamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio įstatymo paskirtis - nustatyti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai (1 str. 1 d.). Tokia faktinė situacija, kai tuo pačiu teisės aktu įtvirtinamos ir valstybės, ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygos, turi būti suprantama kaip įstatymo leidėjo siekis nustatyti vienodas ar bent jau labai panašias valstybės ir savivaldybių turto nustatyti valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, tarp jų ir susijusias su darbo apmokėjimo nustatymu vadovams viešosiose įstaigose, akcinėse bendrovėse, uždarosiose akcinėse bendrovėse ir kitos teisinės formos asmenyse.

Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 1 punktu buvo įtvirtinta valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo tvarka, kuri susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies, mėnesinės algos pastovioji dalis nustatoma minimaliosios algos dydžio koeficientais, atsižvelgiant į įmonės kategoriją (pagal priedą), 4 punktu rekomenduota savivaldybėms, nustatant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, vadovautis šio nutarimo 1 punkto reikalavimais. Taigi valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo pastovioji dalis yra susieta su minimaliąją alga, tokia apmokėjimo tvarka yra rekomenduojama ir savivaldybėms, nustatant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimą. Tai reiškia, kad Vyriausybei nustačius minimaliosios algos dydį, taikytiną apskaičiuojant valstybės įmonių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo pastoviąją dalį, šis dydis rekomenduojamas taikyti ir apskaičiuojant savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimą. Aplinkybė, kad Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 2 punkte nėra atskirai paminėta savivaldybių įmonės, neturi būti suprantama kaip išimties joms taikymas, šiuo atveju laikytina, minėtame 2 punkte įtvirtinta nuoroda į specialų teisės aktą, nustatantį bendrą darbo apmokėjimo sistemą tiek valstybės įmonių vadovams, jų pavaduotojams ir vyriausiesiems buhalteriams, tiek savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujantiems darbuotojams. Beje, nors Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. 1341 formaliai buvo priimamas dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo, tačiau jo pagrindimas ir turinys patvirtina, kaip jau minėta, kad tokia tvarka taikytina nustatant ir savivaldybių atitinkamų kategorijų įmonių vadovų darbo apmokėjimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi sisteminiu teisės aktų aiškinimu, daro išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, taikydamas Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarime Nr. 1341 rekomenduojamą savivaldybės įmonių ir savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, ginčijamu 2013 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. A-259 nepažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, nurodančios, kad minimaliąją algą nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu, o skirtingus minimalios algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms gali nustatyti tik Vyriausybė trišalė tarybos teikimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymą tenkino be pagrindo, netinkamai aiškindamas ir taikydamas darbo apmokėjimą savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir viešųjų įstaigų vadovams reglamentuojančius teisės aktus. Remiantis aptartais argumentais, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ir priimant naują teismo sprendimą pareiškėjo prašymas dėl atsakovo 2013 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. A-259 panaikinimo netenkintinas (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymo netenkinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė