A-438-27-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-27/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00584-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės žinios“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės žinios“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Šilalės žinios“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 18–21) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „Šmeižtu protingi skaitytojai netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“ („Šilalės žinios“, 2012-05-03, Nr. 32/773) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-10 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu pripažinta, jog A. B. skundas yra iš dalies pagrįstas, pareiškėjas įspėtas dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, pareikalauta iš pareiškėjo paneigti teiginiu „Tuomet nereikėtų apgaudinėti skaitytojų, o informaciją laužti iš piršto <...>“ paskelbtą informaciją apie A. B. arba sudaryti A. B. galimybę pačiai paneigti tokią informaciją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija svarstė atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas, tarnyba) persiųstą A. B. skundą dėl 2012 m. gegužės 3 d. laikraščio „Šilalės žinios“ publikacijos „Šmeižtu protingi žmonės netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“ (toliau – ir publikacija) ir 2012 m. liepos 9 d. priėmė sprendimą, jog buvo pažeisti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 59 straipsniai. Žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, pareiškėją nubaudė antrą kartą, piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, be to, pažeidė procesines teisės normas – praleido trijų mėnesių sprendimo priėmimo terminą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 45‑47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl nubaudimo antrą kartą, nes Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra dvi skirtingos ir viena nuo kitos nepriklausančios institucijos, taikančios skirtingus teisės aktus, be to, skiriasi šių dviejų institucijų kompetencija. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtas sprendimas neturi jokios įtakos žurnalistų etikos inspektoriaus priimtam sprendimui. Dėl 3 mėnesių termino praleidimo sprendimui priimti pažymėjo, kad užsitęsęs skundo nagrinėjimas nėra pagrindas priimtą sprendimą laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 42‑44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad publikacijoje ji buvo viešai apkaltinta šmeižtu, skaitytojų bauginimu. Publikacija menkina jos dalykinę reputaciją ir gerą vardą, ji yra žeminančio pobūdžio, visą straipsnį galima traktuoti kaip asmeninį A. D. kerštą už kritiką laikraštyje „Šilalės artojas“. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog jis du kartus nubaustas už tą patį nusižengimą, neatitinka tikrovės, nes Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 59 straipsniai, o žurnalistų etikos inspektorius nustatė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus. Pridūrė, kad žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. spalio 21 d. nusprendė, jog laikraštyje „Šilalės artojas“ spausdintos publikacijos nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, o tokio sprendimo A. D. neapskundė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Konstatavo, kad atsakovas teiginį „Tuomet nereikėtų apgaudinėti skaitytojų, o informaciją laužti iš piršto <...>“ pagrįstai pripažino A. B. dalykinę reputaciją pažeidžiančiomis žiniomis, nes informacija yra pakankama susidaryti nuomonę, jog skaitytojai buvo apgauti paskleidus sugalvotą informaciją. Straipsnyje buvo pateikta tik viena nuomonė, nebuvo sudaryta galimybė savo paaiškinimus pateikti A. B.. Taigi atsakovas pareiškėjo padarytą pažeidimą kvalifikavo tinkamai – pagrįstai nustatė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus bei pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo paneigti minėtu teiginiu apie A. B. paskelbtą informaciją arba sudaryti jai galimybę pačiai paneigti tokią informaciją.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėjas, yra atsakingas už informacijos paskleidimą, todėl yra tinkamas subjektas Visuomenės informavimo įstatyme numatytos atsakomybės taikymo prasme (50 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai išskiria skirtingas institucijas – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei žurnalistų etikos inspektorių. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turi teisę priimti konkrečias teisines pasekmes turinčius administracinius sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, nagrinėjant Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus. Tuo tarpu žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus. Vadinasi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, esant priimtam Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimui, neperžengė jam suteiktų įgaliojimų bei įstatyme apibrėžtos kompetencijos, nes ginčą nagrinėjo dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir paskyrė nuobaudą, jokių Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų netyrė.

Nustatė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nurodyta, jog inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo. Ginčijamu atveju pareiškėjas nesikreipė su tokiu skundu, be to, sprendimas yra priimtas. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 3 mėnesių termino praleidimas nepadarė jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl tokio termino praleidimas neturi reikšmės šios bylos išsprendimui.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–94), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nurodo, kad Visuomenės informavimo įstatyto 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausančių nuomonių. Pirmosios instancijos teismas klaidingai sutapatino rengėjus ir skleidėjus su autoriumi. Šiuo atveju publikacijos autorius yra konkrečiai įvardintas asmuo, prieš straipsnį yra parašytas autoriaus vardas ir pavardė, autorius nėra informacijos skleidėjas. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte aiškiai įtvirtinta, kad inspektorius turi galimybę įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis. Tačiau šiuo atveju, priešingai negu numatyta įstatyme, už informavimo priemonių turinį buvo įspėtas juridinis asmuo. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje numatyta, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. UAB „Šilalės žinios“ nėra fizinis asmuo, nors ginčijamame sprendime jis įvardintas kaip viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas). Taigi nėra teisinio pagrindo pareiškėją laikyti rengėju ar žurnalistu, t. y. subjektu, galinčiu atsakyti už Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų nevykdymą.

Teigia, kad A. B. savo skunde inspektoriui nurodė galimus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus, todėl inspektorius skundo dalį dėl galimo kodekso nuostatų pažeidimo persiuntė nagrinėti kompetentingai institucijai – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimto sprendimo, minėtas skundas buvo išnagrinėtas ir patenkintas visa apimtimi. Taigi inspektorius, taikydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo savo kompetencijos ribas. Akcentuoja, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba priėmė sprendimus pagal tą patį A. B. skundą, dėl to paties objekto ir dalyko.

Dėl praleisto 3 mėnesių sprendimo priėmimo termino pažymi, kad būtent inspektoriaus neveikimas ir sudarė tokią situaciją, kad A. B. skundas buvo nagrinėjamas ilgiau kaip aštuonis mėnesius, nors visi paaiškinimai inspektoriui buvo išsiųsti laiku.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 99–101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalį viešosios informacijos skleidėjas yra tas asmuo, kuris yra atsakingas už skleidžiamos informacijos teisėtumą. Kartu viešosios informacijos skleidėjas yra ir tas asmuo, kuris kitiems asmenims sudaro sąlygas ir galimybę skleisti informaciją, tai reiškia, jog būtent viešosios informacijos skleidėjas turi teisę spręsti, kokią informaciją skelbti viešai ir kokią atsisakyti skelbti. Pareiškėjas neturėjo pareigos skelbti A. B. skundžiamo turinio informacijos, o nusprendęs tą padaryti privalėjo būti objektyvus ir apdairus, suvokti galimas pasekmes (kito asmens dalykinės reputacijos sumenkinimas) bei savo atsakomybę už tokios informacijos paskleidimą. Taigi šiuo atveju nėra svarbu, kas yra skundžiamos publikacijos autorius, svarbu yra tai, kas sudarė sąlygas skundžiamą informaciją viešai paskleisti.

Teigia, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas yra skirtas skundą (pareiškimą) pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam yra aktualus bei reikšmingas jo pateikto skundo (pareiškimo) nagrinėjimo užbaigimas. A. B., kurios teisių gynimui užsitęsęs skundo nagrinėjimas turėjo įtakos, nesikreipė į atitinkamas institucijas ir nesiskundė dėl viešojo administravimo subjekto – inspektoriaus – neveikimo. Tuo tarpu pareiškėjui skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas ar jo pratęsimas nesukėlė jokių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103–106) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Už tai atsako jos skleidėjas, šiuo atveju laikraštis „Šilalės žinios“. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų ir pan. Kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį, kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams; privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais; neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Tačiau laikraštis „Šilalės žinios“, kaip pripažino ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, išspausdinęs publikaciją, pažeidė šias nuostatas, todėl turi už šį pažeidimą atsakyti.

Teigia, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija konstatavo, jog laikraštyje „Šilalės žinios“ paskelbiant minėtą publikaciją buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 59 straipsniai, t. y. buvo konstatuotas pažeidimo faktas, tačiau jokia nuobauda nebuvo pritaikyta. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu buvo nustatyta, kad publikacija buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, ir už tai laikraščiui „Šilalės žinios“ buvo paskirtas įspėjimas. Taigi pareiškėjas buvo nubaustas tik vieną kartą.

Nurodo, kad skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė ji, todėl būtent ji turėjo būti suinteresuota kuo greitesniu jo išnagrinėjimu. Tačiau, jos nuomone, praleisti terminai tėra formalumas, o pareiškėjui praleistas 3 mėnesių laikotarpis jokių neigiamų pasekmių nesukėlė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. sausio 21 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „Šmeižtu protingi skaitytojai netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“ („Šilalės žinios“, 2012-05-03, Nr. 32/773) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-10 (b. l. 7–12) teisingumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu sprendimu, kuris buvo priimtas išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens A. B. 2012 m. gegužės 4 d. skundą dėl Šilalės rajono laikraštyje „Šilalės žinios“ Nr. 32(773) 2012 m. gegužės 3 d. paskelbtos publikacijos „Šmeižtu protingi skaitytojai netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“ (b. l. 50–51), atsakovas nusprendė: „1) pripažinti A. B. skundą dėl publikacijoje „Šmeižtu protingi skaitytojai netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“ („Šilalės žinios“, 2012-05-03, Nr. 32/773) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Šilalės žinios“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo; 3) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Šilalės žinios“ paneigtų teiginyje „Tuomet nereikėtų apgaudinėti skaitytojų, o informaciją laužti iš piršto <...>“ paskelbtą informaciją apie A. B. arba sudarytų A. B. galimybę pačiai paneigti tokią informaciją; 4) išsiųsti sprendimą A. B., UAB „Šilalės žinios“ direktorei A. R. ir laikraščio „Šilalės žinios“ redaktoriui M. J.; 5) viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklapyje (svetainėje)“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjo skundą, kuriuo buvo reikalaujama panaikinti žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. SPR-10, atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčijamu žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu (b. l. 7–12) teisingai ir pagrįstai buvo nustatyta, kad publikacijos teiginyje „Tuomet nereikėtų apgaudinėti skaitytojų, o informaciją laužti iš piršto <...>“ paskleista informacija neatitinka tikrovės, jos paskleidimu buvo pažeista A. B. dalykinė reputacija (geras vardas) ir nebuvo užtikrintas nuomonių įvairovės principo įgyvendinimas, t. y. buvo pažeista Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi aptariamo pažeidimo padarymo metu) 3 straipsnio 3 dalis („Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai“), 16 straipsnio 1 dalis („Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių“) ir 19 straipsnio 2 dalis („Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“). Dėl šių aplinkybių išsamiai pasisakyta tiek ginčijamame žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime, tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su minėtų sprendimų argumentacija ir vengdamas nereikalingo kartojimosi, dėl šių aplinkybių atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu (toks pat argumentas buvo nurodytas ir skunde pirmosios instancijos teismui), jog ginčijamu žurnalistų etikos sprendimu jis buvo nubaustas antrą kartą, nes dėl to paties pažeidimo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2012 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 12 (b. l. 5) konstatavo, kad publikacijoje buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 59 straipsniai, taip pat, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 punktu, įpareigojo pareiškėją paskelbti šį sprendimą artimiausiame laikraščio „Šilalės žinios“ numeryje. Šiuo klausimu išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių šiuo klausimu nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentacija ir vengdamas nereikalingo kartojimosi, dėl šių aplinkybių taip pat atskirai nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad žurnalistų etikos inspektorius negalėjo priimti ginčijamo sprendimo jo atžvilgiu, nes jis yra informacijos skleidėjas, o ne rengėjas (publikacijos autorius, fizinis asmuo). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. gegužės 3 d. laikraščio „Šilalės žinios“ Nr. 32(773) 1 ir 3 puslapiuose (b. l. 50–51) buvo išspausdinta publikacija „Šmeižtu protingi skaitytojai netiki, kad ir kiek besistengtum A. B.!“. Po publikacija pasirašyta – A. D., laikinai einantis VšĮ Šilalės rajono ligoninės direktoriaus pareigas.

A. B. 2012 m. gegužės 4 d. pateikė žurnalistų etikos inspektoriui skundą (b. l. 48–49), prašydama nubausti laikraštį „Šilalės žinios“ už šališkos, neteisingos ir neetiškos informacijos skleidimą, įpareigoti laikraščio „Šilalės žinios“ atsakingus vadovus tame pačiame laikraštyje paskelbti atsiprašymą dėl neetiško straipsnio jos atžvilgiu. Taigi A. B. žurnalistų etikos inspektoriui pateikto skundo reikalavimai buvo suformuluoti laikraščio „Šilalės žinios“ atžvilgiu. Dėl šios priežasties žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, išanalizavęs ir įvertinęs publikaciją bei joje paskleistus teiginius (Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ginčijamą sprendimą priėmė būtent pareiškėjo atžvilgiu.

Žurnalistų etikos inspektorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalyje įtvirtintą apibrėžimą yra laikomas informacijos skleidėju, t. y. informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytoju, skleidžiančiu viešąją informaciją visuomenei ir atsakančiu už tos informacijos teisėtumą. Teisė žurnalistų etikos inspektoriui priimti sprendimą informacijos skleidėjo, t. y. pareiškėjo, atžvilgiu, vienareikšmiškai įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose („Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą: 1) įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti;

2) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją“). Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas šių normų aiškinimas, susiaurinantis žurnalistų etikos inspektoriaus teisę priimti sprendimus tik rengėjų (fizinių asmenų) atžvilgiu, yra akivaizdžiai neteisingas, iškreipiantis minėtų normų turinį. Taigi analizuojamas pareiškėjo argumentas dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kaip ginčijamo žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo neteisėtumo pagrindą nurodė ir tą aplinkybę, kad šis sprendimas buvo priimtas praleidus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą („Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos“).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei reikalavimo paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 pažymėjo, jog „Žurnalistų etikos inspektoriaus, kuris yra valstybės pareigūnas, prižiūrintis, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis), funkcijos iš esmės yra orientuotos į viešuosius, visuomeninius tikslus, t. y. užtikrinti, kad viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla informuojant visuomenę būtų vykdoma laikantis įstatymo reikalavimų, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Žurnalistų etikos inspektoriui atliekant jam įstatymu pavestas funkcijas yra ne tik užtikrinami bei ginami viešieji interesai, bet kartu ir ginami asmenų privatūs interesai bei teisės (pvz., įpareigojant paneigti tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją apginamos privataus asmens neturtinės teisės bei interesai). Žurnalistų etikos inspektoriui Visuomenės informavimo įstatyme nėra suformuluotos pareigos vykdyti nubaudimo funkciją. Inspektoriaus įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslas iš esmės yra įspėti apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos, t. y. kad tokio pobūdžio teisės pažeidimai daugiau nesikartotų. Kartu pažymėtina, jog Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galimai padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai.

<...>

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalį Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytas terminas yra procedūrinio pobūdžio skundo nagrinėjimo terminas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su tuo, kad Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus gauto skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis ir kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., būtinybės Inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis ir kt.) gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui, pažymi, jog poveikio priemonės taikymo terminas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. Pabrėžtina, jog suėjus įstatymų nustatytam senaties terminui poveikio priemonės skyrimas nebegalimas.

Įvertinusi Visuomenės informavimo įstatymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog jame nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga <...>, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. <...> Įvertinus tai, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas laikytinas poveikio priemone, o panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos ir kituose pirmiau įvardytuose įstatymuose (Vertybinių popierių įstatyme, Draudimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Mokėjimo įstaigų įstatyme, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Bankų įstatyme, Kredito unijų įstatyme, Centrinės kredito unijos įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, kt.), yra pagrindas taikant įstatymo analogiją atsižvelgti būtent į šiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles.

Pavyzdžiui, Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir kituose pirmiau įvardytuose įstatymuose (žr. Draudimo įstatymo 205 straipsnio 3 dalį, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 84 straipsnio 2 dalį, Mokėjimo įstaigų įstatymo 30 straipsnio 3 dalį, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalį, Bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalį, Kredito unijų įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, Centrinės kredito unijos įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 171 straipsnio 3 dalį). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju Visuomenės informavimo įstatyme konstatavus teisės spragą, būtent ši bendro pobūdžio taisyklė pagal įstatymo analogiją taikytina Žurnalistų etikos inspektoriui pagal Visuomenės informavimo įstatymą sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriant poveikio priemones (įspėjimą bei įpareigojimą paneigti informaciją).“

Nagrinėjamu atveju ginčijamas žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens A. B. 2012 m. gegužės 4 d. skundą dėl 2012 m. gegužės 3 d. publikacijos, buvo priimtas 2013 m. sausio 21 d., t. y. daugiau kaip po 8 mėnesių. Nors ginčijamas sprendimas buvo priimtas praleidus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą, tačiau, kaip buvo minėta prieš tai, nurodytas terminas yra procedūrinio pobūdžio, be to, šis sprendimas dėl poveikio priemonių pareiškėjui taikymo buvo priimtas praėjus mažiau kaip 2 metams nuo pažeidimo įvykdymo dienos, todėl šiuo pagrindu naikinti ginčijamą sprendimą taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės žinios“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas